Kad jau netyčia pasižadėjau, teks bent probėgšmais papasakoti apie keletą literatūros renginių, kurie vyko daugiausia ne Lietuvoje ir kuriuose teko dalyvauti pavadinime minimu laikotarpiu, juolab kad apie kai kuriuos iš jų mūsų spauda, neišskiriant nė Rašytojų sąjungos savaitraščių, nėra nė užsiminusi.

       Pirmasis dar susijęs su Poezijos pavasariu: jo pradžioje Rašytojų klube pristatyta Krokuvoje lenkiškai ir lietuviškai išleista šiuolaikinės poezijos antologija „Kraków – Wilno / Vilnius – Krokuva“, kur spausdinama po vienuolika Krokuvos ir Lietuvos poetų. Antologijos sumanytojas ir įgyvendintojas Jacekas Lubart-Krzysica, lenkų poetus vertė Vytautas Dekšnys ir Birutė Jonuškaitė, lietuvių – Magdalena Mieczkowska (išskyrus čia rašančio: jo vertėja – Teresa Dalecka). Pristatymo Vilniuje žinia nenauja.

       Birželio 11 d. grupelė poetų iš Vilniaus šią antologiją drauge su kolegomis lenkais pristatėme Krokuvoje, „Hotel Polski“ konferencijų salėje. Eilėraščius, esamus antologijoje, skaitė lenkų poetai, Vladas Braziūnas, V. Dekšnys, B. Jonuškaitė, Romualdas Mieczkowskis bei Ričardas Šileika. Savo eilių paskaitė ir Dainius Gintalas, su visais kitądien vykęs į Oboras prie Varšuvos: čia, Lenkijos literatų sąjungos kūrybos namuose, nuo birželio 12 iki 18 d. dirbo lenkų ir lietuvių dailininkų bei poetų pleneras – pirmas bendras Lenkijos literatų ir mūsų Rašytojų sąjungos renginys, skubėjęs rodyti, jog šiemet pasirašyta šių dviejų organizacijų bendradarbiavimo sutartis yra veiksni. Iš Lietuvos į plenerą dar atvyko dailininkai Valentinas Antanavičius, Jolanta Dovidaitytė, Martinas Jankus, Tomas Mickonis ir Elena Nora Zavadskienė. Lenkams atstovavo poetai Bogdanas Chorąžukas, Elżbieta Musiał (ji ir dailininkė), Aarne Puu, Marekas Wawrzkieviczius (Lenkijos literatų sąjungos pirmininkas, plenero organizatorius ir vadovas), Romanas Śliwonikas; dailininkai Paulina Czajor, Maria Jędrzejczyk, Janas Karczewskis, Katarzyna Rudzka-Przychoda; su mumis draugiškai visąlaik buvo ir R. Mieczkowskis, lenkiškai rašantis Lietuvos poetas, dailės galerijos „Znad Wilii“ Vilniuje (bet turinčios filialą ir Varšuvoje) savininkas, „Znad Wilii“ žurnalo, plačiausiai pristatančio lietuvių ir lenkų literatūrų bei kultūrų ryšius, leidėjas ir redaktorius. Toks, atrodytų, margas būrys menininkų vis dėlto, padedant skaisčiai saulei ir retkarčiais gaiviam lietui, savaitę dirbo itin kūrybingai: dailininkai, suprantama, kūrė instaliacijas (V. Antanavičius), tapė ar tapo (tapytoju tapo R. Šileika, pasirodė toks besąs ir D. Gintalas); poetai daugiausia konkrečių užsiėmimų turėjo tie, kurie dar ir vertėjai: vieni kitų eilėraščių vertimų (kaip ir seminarų) priešpiečiai, darbingos vienumos popiečiai, – kai ką iš tų vertimų būtinai teks skelbti. Pažintys, atradimai...

       Šalių nuo Graikijos iki Latvijos, nuo Rumunijos iki Prancūzijos, skirtingų poetinių kartų ir estetinių pažiūrų įvairovė skleidžiasi tarptautiniuose literatūros festivaliuose, kur ir mūsų, lietuvių, vis dažniau ženkliai būnama.

       Aktyvesni Poetinio Druskininkų rudens dalyviai gerai prisimena Michelį de Maulne'ą, Paryžiaus Moličre'o teatro – Poezijos namų direktorių, kultūros asociacijos L'Athanor vadovą. Jo iniciatyva, autoritetu ir rūpesčiu prieš penkerius metus imta telkti Vidurio Europos poetus, kuriems parankiausia tarpusavio bendravimo kalba būtų prancūzų. Taip radosi šių poetų sambūris Cap à l'Est. Jo steigimo reikalais kartą ar porą kartų per metus rinkdavomės (pirmąjį – su Agne Žagrakalyte) ar į Slovakijos rašytojų sąjungos kūrybos namus Budmericėje, posėdžiaudavom tai ten, tai ir kokioje įspūdingesnėje vietoje (garlaivy tarp Bratislavos ir Vienos bei atgal, Vienoje, Banskį Štiavnicoje). Buvo svarstoma tarptautinio poezijos festivalio galimybė. Nuolatine jo vieta pasirinkta Banskį Štiavnica, Slovakijos kalnų miestelis su dešimčia tūkstančių gyventojų. Užtat visas tarytum Vilniaus senamiestis kalnuose, dar – su „Trakų“ pilim. Banskį Štiavnica, kaip ir Vilniaus senamiestis, įrašyta UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašan. Kasmetinis festivalis jau vyksta. Šiemetinis, rugpjūčio 18–25 dienomis, buvo trečias. Išsiplėtojo iki poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalio, sutraukusio poetus iš Graikijos (graikai dalyvavo ypatingų svečių teisėmis), Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Vengrijos… Stengiamasi, kad poetai Cap à l'Est sambūrio steigėjai, asocijuoti jo nariai, susitiktų kiekviename festivalyje; jie rekomenduoja ir kitus savo ar aplinkinių šalių kolegas: šitaip į aktyvų Cap à l'Est darbą pasisekė įtraukti latvių poetę Dagniją Dreiką, manau, jog ir D. Gintalas, festivalyje dalyvavęs pirmąkart, Cap à l'Est'o neapleis. Pasigedau kai kurių pažįstamų iš Makedonijos, Moldovos, Serbijos – ne visi, žinoma, išgali dalyvauti kasmet; ką gi, bent susirašome. Kai kam nepavyko atvažiuoti ir vienintelį kartą: baltarusiui Andrejui Chadanovičiui, mano rekomenduotam ir užpernai susirengusiam į pirmąjį Cap à l'Est festivalį, iškilo sunkumų dėl vizos. Užtat senų pažįstamų jau randasi ir iš teatralų, muzikų. Sakysim, jau trečią festivalį tenka gėrėtis ansambliu „Trio Non Troppo“ iš Prancūzijos: Thierry Meunier'u, Mitchie Kuryu (beje, japonė) ir Robinu Tromanu (vadovas). Šiemet jų baroko muzikos koncerto klausėsi ir UNESCO generalinis sekretorius Koichiro Matsura. Dalyvauja šie muzikantai ir poezijos spektakliuose. Festivaly savo šalių tradicinę muziką pristatė ir Graikijos, Prancūzijos, Libano kolektyvai, nepamirštamą įspūdį paliko prancūzų šansonos, dainuotos Anne Marie Bélime (jos akompaniatoriui netikėtai susirgus, jį puikiai pakeitė slovakų akordeonistas profesorius Raimundas Kakonis).

       Cap à l'Est sambūris turi du koprezidentus poetus: slovaką Albertą Marenčiną ir prancūzą Bernard'ą Noëlį. A. Marenčinas dalyvavo visuose parengiamuosiuose ir steigiamajame Cap à l'Est susirinkimuose bei festivaliuose, B. Noëlį išvydome pirmąkart: iki šiol trukdę sveikata ar kitos aplinkybės. Užtat nuo šiol B. Noëlis pasiryžęs festivalyje būti kasmet, turi gražių planų, kaip, be nepamainomų festivalio skaitymų, spektaklių, koncertų bei panašių dalykų, dar išnaudoti tą patį laiką ir produktyviam seminariniam poetų bei vertėjų darbui. O kol kas smagiausia ir poetams naudingiausia festivalio programos dalis, žinoma, buvo patys poezijos skaitymai – ne tik slovakų ir prancūzų kalbomis, bet ir daugeliu originalo kalbų: šitaip gali girdėti vis kitos kalbos harmoninę slinktį, sąskambių, intonacijų dermes, čiuopti skambesio faktūrą, reljefą – ypač poezijos vertėjui tai niekuo nepamainomas dalykas. Originalus ir įsimintinas buvo pirmas festivalio vakaras – prisistatomasis: visi poetai garsiai skaitė po kelias eilutes savo kalbomis, skaitė iš eilės, perskaičiusieji prityla, jų fone skaito kitas, galiausiai fonas vėl garsėja, kyla kalbų babilonas, tada visi jau ramiai perskaito po eilėraštį, ir kol kas – jokių vertimų. Tik įsiklausymas.

       Cap à l'Est turi gražių tolesnio bendravimo planų. Kol kas pirmieji (neminint festivalių) didesni vaisiai – Bulgarijos leidyklos „Nov Zlatorog“ dvidešimties knygų serijoje „Ars poetica europea XX“, kurią remia Europos Sąjungos programa „Kultūra 2000“, išleistos A. Marenčino ir V. Braziūno rinktinės. Maniškės „Poezijos“ vertėja į bulgarų kalbą Aksinija Michailova, kalbos konsultantė – Laima Masytė.

       Rugpjūčio 26–28 dienomis Jurbarke (ir paskutinį vakarą Vilniuje) vyko ketvirtasis tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Šiemet jo tema – „Teksto trauka“. Projekto autorė Giedra Radvilavičiūtė, diskusijų moderatorius Leonidas Donskis, prodiuserė Dalia Strimaitytė. Visi jie atrodo savo vietoje, visi nepamainomi. Kaip ir šio forumo vieta (jau trečiąkart), Jurbarko krašto muziejus, kaip džiazo protarpiai tarp tekstų – Vytautas Labutis, Arvydas Joffė, Leonidas Šinkarenka vis dar su vienu kitu draugu (šiemet – su Arkadijumi Gotesmanu, Eugenijumi Kanevičiumi, Olegu Molokojedovu, Vyčiu Nivinsku, Andre Pabarčiūte), kaip nepakartojama iškyla Nemunu – irgi su džiazu. Šitaip solidžių pranešimų, diskusijų bei kūrybos skaitymų (daugiausia esė – ji šių metų renginio karalienė) kupina forumo programa netampa varginanti, kuria intelektualiai ir emociškai turtingą, gyvą įvairovę. Savo kūrybos pateikėjai dažnai buvo ir diskutantai, tad labai neskirdamas paminėsiu įsiminusias pavardes: Jūratė Baranova, Daiva Čepauskaitė, Rasa Drazdauskienė, Laimantas Jonušys, Danutė Kalinauskaitė, Kęstutis Navakas, Donatas Petrošius, Rolandas Rastauskas, Johas Sasakis (Japonija), Anja Snellman (Suomija), Dalia Staponkutė, Jūratė Sučylaitė, Saulius Žukas. Vakarais (naktimis) kavinėje „Monopolis plius“ buvo rodomi lietuvių ir skandinavų filmai, juos pristatinėjo Vaidas Jauniškis ir Åsa Steinsvik (Švedija).

       Tarptautinį Vilenicos literatūros festivalį rengia Slovėnijos rašytojų sąjunga ir Vilenicos kultūros asociacija. Šiemet rugsėjo 7–11 dienomis šios šalies pietuose, Lipicoje ir aplinkiniuose miesteliuose, taip pat Liublianoje, surengtas jubiliejinis – dvidešimtasis – festivalis. Jame kaip ekspertas ir diskutantas dalyvavo Eugenijus Ališanka, kaip poetas – V. Braziūnas. Neakivaizdžiai dalyvavo ir Kornelijus Platelis: jis – festivalio konsultantas.

       Vilenicos festivalis – tai pirmiausia Europos poetų, prozininkų ir eseistų susitikimas. Jo kulminacija – Vilenicos tarptautinės literatūros premijos įteikimas vienam Vidurio Europos autoriui. 1990-aisiais šios premijos laureatas buvo Tomas Venclova. Kadangi šie metai festivaliui, kaip sakyta, jubiliejiniai, šįkart laureatais paskelbti du autoriai: Ciūriche gyvenanti poetė ir vertėja Ilma Rakuša, išskirtinės elegancijos, skvarbaus intelekto poliglotė, ir literatūrologas, eseistas, žurnalo „Literatur und Kritik“ leidėjas ir redaktorius Karlas-Markus Gaußas iš Zalcburgo.

       Vilenicos festivalis apima daugelį dalykų: literatūrinius skaitymus, apvalaus stalo diskusijas, knygų pristatymus ir kt. Vilenicos almanache spausdinama tų metų festivalio dalyvių kūryba: prozos, esė ar poezijos publikacija originalo ir slovėnų kalbomis bei vertimu dažniausiai, žinoma, į anglų, bet taip pat ir į prancūzų, vokiečių ar italų kalbas. Be pirma minėtos Vilenicos literatūrinės premijos, vienas autorius, išrinktas almanachą analizuojančios ir festivalio vyksmą akylai stebinčios tarptautinės žiuri, apdovanojamas Vilenicos krištolo prizu (kitaip sakant, įvardijamas Vilenicos krištolu) už geriausią publikaciją almanache ir jos pateikimą originalo kalba per festivalio literatūros skaitymus.

       Almanache „Vilenica'2005“ spausdintus mano eilėraščius į prancūzų kalbą vertė Genovaitė Dručkutė, į slovėnų – Klemenas Piskas. Yra ir jų nuopelnas, kad Vilenicos krištolo skulptūrą pirmąkart į Lietuvą parvežė ir čia pasirašantis –

       V. BRAZIŪNAS
      

       P. S. Yra nuopelnas ir Kultūros ministerijos, kuri mano keliones į Cap à l'Est bei Vilenicos festivalius parėmė edukacine stipendija.