Rimantas Vanagas LAIŠKAI IŠ PARYŽIAUS       Rimantas Vanagas. Laiškai iš Paryžiaus. Kelionių publicistika. V.: Petro ofsetas, 2008.

 

       Anksčiau didelio susidomėjimo nekėlęs epistolinis žanras, perskaičius Rimanto Vanago „Laiškus iš Paryžiaus“, privertė savo vertinimų skalę kiek pakoreguoti. Pirmiausia nustebino autoriaus (anykštėnų vadinamo gyvuoju klasiku) sumanymas: sekant kadais ta pačia Žvejų gatvele pėdinusiu kraštiečiu Antanu Vienuoliu-Žukausku, nukakt Paryžiun ir iš ten gimton Anykščių žemėn parašyti laiškus. Nujaučiu kai kuriuos raitant ironišką vypsnį. Matyt, nujautė ir R. Vanagas, nes jau pirmaisiais laiškų sakiniais atgalios suraitė: „Jei pasakyčiau, jog į Paryžių skridome ieškoti Anykščių... galėtumėt palaikyti tai juodu humoru! Apie Paryžių svajoja milijonai pasaulio gyventojų, esama netgi tokio posakio: pamačius Paryžių, galima jau ir numirti... Ir vis dėlto (Apvaizdos valia? atsitiktinumų dėka? ar dėl tos nenuneigiamos tiesos, jog nuo savęs niekur nepabėgsi?) viskas taip susiklostė, kad ir nuolat turistinių laivų drumsčiamose Senos bangelėse, ir naktiniame Eifelio bokšto (Tour Eiffel) spindesyje, ir Liuksemburgo sodo (Jardin du Luxembourg) tuopų kolonose, ir senose Monmartro (Montmartre) kapinėse nuolat šmėsčiojo Anykščių vardas, vaizdai bei vizijos.“

 

       Ši kelionių publicistika iliustratyviai rodo, kokių projekcijų praėjusio šimtmečio kultūrinė orientacija įgauna XXI amžiaus diskurse. Per klasika tapusius tekstus mėginama prisiliesti prie savo laiko skaudulių, ir ne tik prisiliesti, bet ir rasti būdų, kaip juos numalšinti. Vėl atgaivinama ne vienam Lietuvos šviesuoliui (prancūzų kultūra rado atgarsį J. Tumo-Vaižganto, J. Tysliavos, A. Vienuolio-Žukausko, J. Keliuočio, A. Vaičiulaičio, P. Cvirkos, A. Nykos-Niliūno, J. Miltinio ir kt. tekstuose) imponavusi prancūziškojo konteksto refleksija. Tampa akivaizdu, kad tarpkultūrinio santykio variacijos nėra įlaikintos kurioje nors epochoje, viename ar kitame istorijos tarpsnyje – jos esti veiksnios bet kuriame laikotarpyje, svarbu, kad atsirastų, kas jas „įmagnetina“, pagal egzistuojančius poreikius paruošia, sumodeliuoja.

 

       R. Vanagas Paryžiuje ieško savos kultūrinės tradicijos patvirtinimo, primindamas tėvynainiams gerokai primirštus, o galbūt ir niekad pro ausį neslydusius faktus: „Aistringas Paryžiaus komunos, respublikos šalininkas (vėliau tapęs belaisviu ir tremtiniu) buvo ir – vėl netikėta sąsaja! – Elizė Rekliu (Elisee Reclus), žymus prancūzų geografas, sociologas, anarchizmo teoretikas. 19 tomų veikalo „Žemė ir žmonės. Visuotinė geografija“ autoriui priklauso tokie mums svarbūs žodžiai: „Jei kurios tautos vertybė žmonijos bendrijoje būtų matuojama jos kalbos gražumu, tai žemaičius bei lietuvius priderėtų pastatyti pirmoje vietoje Europos tautų eilėje.“ Tiesa, „Laiškai iš Paryžiaus“ ne tik atlieka pažintinę funkciją, bet ir fiksuoja santykio su europine kultūra prasmines variacijas. Viena iš tokių – vakarietiškoji tolerancija: „Ir į paširdžius man gnybteli toks grynai tautiškas klausimas: kiek dar turės nutekėti vandenėlio Nemunu ir Šventąja, kol „kiemo, sklypo patriotas“ lietuvis ims savo žemėje toleruoti turką, afganą, kiną ar indą, pradės juos laikyti savais?“

 

       Apie Prancūziją ir Lietuvą, Paryžių ir Anykščius autorius kalba iš sociokultūrinės ir istorinės perspektyvos. Kitos kultūros pažinimas savotiškai įpareigoja liudyt ir savo pilietinę poziciją, ne deklaratyvią, per jėgą brukamą, nūdienos publicistikos iki koktumo subanalintą, bet sodriu, gyvu žodžiu kalbinančią, patrauklią naujomis XXI amžiaus interpretacijomis: „Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti? O gal, kukliai pakraipę galvas, pastebėsime ir tai, jog didžiausia, reikšmingiausia Lietuvos ekspansija įvyko ne viduramžiais, o XX amžiuje?“ Nuolat patiriamas ir reflektuojamas Paryžiaus fenomenas yra liudijamas žmogiškąja patirtimi, tos patirties nutiestais ir tebetiesiamais tiltais. Ieškojimai, interpretacijos, atradimai veda prie iškilių asmenybių (R. Vanago pašnekovai: Lietuvos ambasadorė prie UNESCO I. Marčiulionytė, Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje G. Čekuolis, Paryžiuje gyvenantis romanistas, vertėjas V. Papievis ir kt.), padeda įžvelgti gausybę netikėtų sąsajų.

Kalbant apie literatūrinį „Laiškų iš Paryžiaus“ atlikimą, dera paminėti itin pagavų, kibiomis, originaliomis metaforomis audžiamą pasakojimą. R. Vanago įžvalgos apie savo pirmtako A. Vienuolio-Žukausko stilių tiktų ir jo paties tekstui apibūdinti: „Standartizuotam, „nukraujintam“ nūdienos plunksnagraužiui (gal tiksliau būtų sakyti „kompiutergraužiui“?) tik mokytis ir mokytis iš jo [A. Vienuolio – J. Ž.] – kalbos sodrybės, dialogų lankstumo, spalvingos reginių paletės!“ Šitaip autorius pasišovęs įrodyti, kad „literatūros, gyvenimo kasdienybės kraują“ varinėja būtent publicisto plunksna, žinia, aštri, nekraipoma kanonų, brėžianti pilietinių ambicijų gaires.

„Laiškai iš Paryžiaus“ iš nepaliaujančios plūstis šiandieninės publicistikos išsiskiria ir tuo, kad juose įkyrius virkčiojimus keičia konkretūs pasiūlymai, kaip netikusius sprendimus pakeisti tinkamais ir efektyviais. Štai kad ir šis – neabejotinai vertas dėmesio: „Lietuviško vyno sostine teisėtai besireklamuojantys Anykščiai, deja, iki šiol neturi nei vyndarystės muziejėlio, nei jokio svaresnio leidinio apie Balio Karazijos vyninę (o juk tokia dramatiška jos istorija!), nei kokio kito šio garsaus vyndario įamžinimo. Kodėl neatgaivinus prieškary populiarios Boleslovinių (Balio vardadienio) šventės? Ji galėtų išgelbėti labai jau „popsišką“ Vyno šventę...“

 

       Šios neįprastos knygos moto – „Man rūpi“, tiesiogiai neįvardytas, tačiau rezonuojantis nuo pat pirmo laiško. Į rūpesčio paradigmą įrašoma krašto istorija, kultūrinė atmintis, išeivijos problemos, tautiškumo, tapatybės klausimai, šiandienos publicistiką smaugiančios negalios. Vertinimai grindžiami, remiantis brandesnės kultūros pavyzdžiais, taip pat atsižvelgiant į prasmines dviejų komunikacijai atvirų bendruomenių sąsajas. Kalbančio, interpretuojančio, atkakliai ieškančio rūpestis – ontologinis, suvokiant ir be užuolankų teigiant, kad tik aktyviai būvant pačiam įmanoma išsaugoti ir įteisinti savąjį laiką, savąją erdvę. Tokia linkme eidamas, autorius rizikuoja likti nesuprastas ir patetiškai deklaratyvus. Kam reikalingas dar vienas šauklys? O kiek jų turim? Tokių, tarkim, koks buvo R. Vanago ne kartą cituojamas J. Tumas-Vaižgantas, tokių „sąžinės vedlių, nuodėmklausių ir karštų oratorių, aštrialiežuvių ir aštriaplunksnių, kurie nepagailėtų Dievo jiems duotos dovanos pilietinėms aspiracijoms, kasdienybės aktualijoms, Lietuvos visuomenės šviesai ir gerovei“. Lietuviškame diskurse (kultūriniame, politiniame, buitiniame) dabar tai jau (dar?) nepopuliaru. Daug populiariau kalbėti ir rašyti, tarkim, apie angelus... Visokius. Šiuo atveju jokios definicijos negalioja. Tinka besparniai angelai, angelai su ratais, su polėkiu ir be jo, turgaus angelai, seimo angelai, mūzų angelai, cukriniai angelai, pasenę ir nesubrendę angelai. Štai kokia amplitudė plyšta, mintijant apie angelus. Jeigu nori sukurpti kokį tekstuką, tai nėra nieko patogiau kaip į aptariamuosius objektus pasiprašyti angelą, mat jie tokie beribiai, skirtingi, impozantiški, gilūs... na, štai, argi nesakiau, tik paminėk angelą, ir prasideda daugiaprasmiškumas, polidispersiškumas – visi tie „-umai“, be kurių nebeįmanomas joks, kad ir pats buitiškiausias, naratyvas. Ūmai prisiminiau R. Vanago gimtuosiuose Anykščiuose šių metų liepos mėnesį vykusią miesto šventę (joje teko ir pačiai dalyvauti), pavadintą giesmingomis Antano Baranausko eilutėmis „Čionai Lietuva per amžius buvo...“

 

       Menu, gervinėjau po tą garsųjį miestą-muziejų, kurį turiu garbės vadinti savu, ir iš visų išgalių mėginau įsijausti besanti ne, anot R. Vanago, „išvėsusioj provincijoj, o talentų ir savo gimtinę karštai mylinčių žmonių lopšy!“ Deja, įsijaust nepavyko. Žirgliodama po floristinius anykštėnų kilimus ir dairydamasi po lietuviškumu nekvepiančiais gardėsiais nukrautus prekystalius, jutau tik viena – smailias kraštiečių alkūnes. Driokstelėjus patrankų salvei, pasigirdo skardingas garsiuosius Anykščius šlovinantis himnas. Nuo pat vaikystės esu perdėm nepakanti aukštiems decibelams, tad, kaskart supurtyta kokios bliūvonės, imu dairytis, kur pasislėpti. Matyt, dar iš mokyklinių laikų nepalieka baugulys, kai, spygtelėjus ausį rėžiančiai sirenai, privalėdavom mautis dujokaukes ir spūdint paskui rūstų, metingą mokytoją į katilinės rūsį. Tik šį kartą dujokaukių ir mokytojo nebuvo. Ant išpuoštos pakylos stovėjo meras ir, priešais ūžiančią minią išrikiavęs tris senyvus „mokinukus“, movė jiems ne dujokaukes, bet garbės piliečių apdovanojimus. Kaip ir tie klusnūs mokiniai, nė vienas iš jų nesipriešino. Kultūrinės išdaigos, pamaniau sau, šventuose pašventupių fonduose. Tik kodėl gausiom legendom apipintas mano miestas darosi toks atgrasus? Šitai pajuto net akmeninis A. Baranauskas, sėdintis centrinėj Anykščių aikštėj, šalia apdovanotų garbės piliečių, ir iš to slegiančio nesmagumo pasiruošęs trinktelt žemėn savo lazdele ir driuokti kuo toliau. Bet aš pirm jo suskubau raityt kulnus. Lydima nuo upės sklindančių šaižių džiazo protrūkių, skrabalų muzikos, pro marguojančią floristinių šedevrų jūrą nėriau tiesiai prie Karalienės liūno. Dingojau, išmėginsiu dešiniąją Šventosios pakrantę, mat dar iš senelės buvau girdėjusi, kad būtent čia vingiuoja artimiausias takas. Ir ką radau? Ogi tikslią R. Vanago įžvalgos iliustraciją: „Ar ne paradoksas: šitoj nepaprasto grožio pakrantėj nuo gilaus sovietmečio teberiogso milžiniškų gabaritų betoninis vamzdis, rūdija kažkieno metalinės tvoros, daubelėse apstu šiukšlių“, ir seniai įbestą, pūvantį ir lyg tyčia nesupūvantį priekaištą: „Todėl, kartais prisimindamas vien savo paties straipsnius šia tema prieš keturiasdešimt metų ir dabar, galvoju: negi vieno žmogaus gyvenimo nepakaks, kad būtų galima saugiai ir ramiai paėjėti paupiu, kurį kadaise taip mėgo A. Vienuolis?..“ Bijau, kad neužteks. Nes neturim „prancūziškojo komplekso“ ir fanatizmo – to, kas tūlam paryžiečiui net trupančios rankenos su istorine žyme neleidžia pakeisti. Keistus fragmentus archyvinanti atmintis vėlei išjudina primirštą epizodą. Vaikystėj mane senelė dažnai vesdavosi Rubikių paežerėn ir rodydavo kuolus, prie kurių kiekvieną vasarą žvejot atkakdavęs A. Vienuolis rišdavo savo valtį. Tų kuolų dar iki šiol ajerais apėjusi žemė nepaleidžia, neatiduoda net įžūliems poilsiautojams ir ne mažiau įžūliems pakrančių sodybų bei žemių savininkams. Nuo žmonių saugo atmintį? O gal pati atmintis šitaip slepiasi, gelbėdama nuo mankurtizmo tuos, kurie ją nirtulingai daigoja? Neabejoju, kad laikas į šį klausimą atsakys, abejoju tik, ar mūsų kartai bus lemta tą atsakymą išgirsti.

 

       Ir pabaigoje kelios reziumuojančios mintys. „Laiškai iš Paryžiaus“ – tai ne tik ankstesnių tekstų perkodavimas, akcentuojant jų idėjų, simbolių, vaizdinių naują konotaciją, bet ir pasaulietinės sąmonės, istorinio jausmo bei tautinės priklausomybės projekcijų sampyna. Paryžietiškos mąstysenos inspiruotas naujas požiūris įgalina kitaip kalbėti ir vertinti istorinę atmintį, tautines vertybes, moralę, ieškoti, o kartu ir tapti „gyvaisiais“, prasmingai tarpkultūrinei komunikacijai atsiveriančiais tiltais. Kitaip tariant, išgirsti pasaulį ir pasauliui papasakoti apie save, idant jis, R. Vanago žodžiais, „pamatytų, kad mes niekada nebuvom bevaisė dykra, kad mūsų žemė visais laikais brandino iškilių asmenybių, turėjo įtakos istorijos vyksmui, Europos kultūros raidai – ir galime teisėtai kuo didžiuotis!..“

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-10-23