Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody. - Vilnius: Baltos lankos, 1996.

       Atsiverskime Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygą „Vaikystės veidrodyje“, pabūkime su poetės gyvenimo kelyje sutiktais žmonėmis ir aplinka, daiktais ir jų atspindžiais sieloje.

       Žmonės

       Ryškūs, su pagarba ir meile nutapyti artimųjų portretai. Tėvas gydytojas, elegantiškas dėdė rašytojas Petras Vaičiūnas, drąsinęs: „tu esi ir turi būti poetė“ (p. 74). Gražioji artistė dėdienė Teofilija. Į Druskininkus ištremtas dėdė kunigas Juozas Vaičiūnas, turėjęs „kenčiančią artisto sielą“. Krikštatėvis dailininkas. Ir visas būrys žymių kompozitorių, skulptorių... Mylima ir mylinti Judita.

       Vieni poetai lydėjo kaip realūs žmonės (Petras Vaičiūnas), kiti gaivino savo posmais vaikystėje ir vėliau (S. Nėris), treti stebino savo liūdesiu, atlaidumu, meilės kančios užuominomis (Aistis).

       Kelios atėjimo į pasaulį detalės (maža, juodais plaukais), palinkusių prie Juditos lovelės tėvų veidai ir sesutės Dalios akys. Ir jos meilė, lydėjusi visą gyvenimą: „Nuo tos akimirkos manęs nebepaleido apglėbusi karšta jos rankutė – namie, gatvėj, mokykloj. Niekad nebuvau viena – visad apginta, globojama, išbučiuota“ (p. 9). Todėl tokia įtaigi padėkos ir meilės detalė – žibučių puokštelė seseriai, gulinčiai karste.

       Krikšto motinos paveikslas piešiamas keliais potėpiais: tai „labai jauna, graži moteris gėlėta suknele“ ir „juodais lyg kregždės sparnais suaugusiais antakiais“, kurie vertinami kaip nelaimės ženklas. Kuo įstrigo ši moteris poetės širdyje? Ji paskatino ieškoti veidrodyje savo, bręstančios jaunuolės juodų antakių, prasmės. Savęs, savo likimo paslapties ieškoti skatino. Tokią prasmę įgyja dviejų žmonių antakių gretinimo detalė.

       Erdvė ir daiktai

       Kokį vaidmenį poetė skiria jiems? Kaip įprasmina? Miesto vaizdai poetiški, romantiški. Kauno Žaliakalnio sodai išnyra atsiminimų mirgesyje kaip „rojaus sodai“. Mat jie apšviesti vaikystės saulės. Fontanai, nors „išdžiūvę, be gyvybės“ vaikystės vaizduotėje čiurleno kaip gražiausi pasaulyje, kaip svajonių žadintojai.

       Bažnyčios, Pažaislio miškas, senelių tėviškė („gūžta“), ypač Žemutinės pilies liekanos, žmonės, jų jausmai gyvena atsiminimų rūke kaip tautos istorijos relikvijos. Žemutinė pilis susieja išėjusius Žygimantą Augustą, Barborą Radvilaitę ir mylimą seserį Dalią. „Kur jūs?“ – kreipiasi į artimuosius ir Žemutinės pilies dulkes, tuo pabrėždama, kad tautos istorija, kaip ir artimųjų netektis, liko skaudžiu randu – jos širdyje (p. 87).

       Beje, bažnyčios su tėvo (evangeliko) ir motinos (katalikės) Dievu talpioje vaikiškoje sieloje gražiai susiderino: „Tėvo ir mamos Dievas man buvo tas pats“ (p. 19). Gražus tas vaikiškos sielos bruožas jungti suaugusiųjų suskaidytus dalykus.

       Namas tebėra. Keturi kambariai, uždaras kiemas tebėra. Apibendrinama kažkada ištartais sesers žodžiais: „Kaip keista – visa išliko, o žmonių nebėra“ (p. 9). Šis erdvės įvaizdžių ir žmonių sugretinimas labai įtaigus. Namas iškyla kaip žmogaus kūrybos galios bylojimas – kūryba pasilieka ilgiau, net kūrėjui išėjus.

       Sena telefonų knyga – tarsi raktas į praeitį. Tikslus adresas, telefono numeris nužeria laiko dulkes ir vaizduotėje išnyra įsivaizduojamas čaižus telefono skambutis. Ir staiga viską nutraukianti mintis – niekas negali paskambinti! „Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela“. Jų nebėra... Yra tik jų palikti pėdsakai širdyje. Taigi telefonas išnyra tarsi žemiškojo ir anapusinio gyvenimų jungtis, tokia trapi, vos nujaučiama, todėl ir pradedama abejone: „O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukite! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu“ (p. 7).

       Tai sielos šauksmas. Apnuogintas, tikras, veriantis. Atskleidžiantis begalinę skausmingą meilę jiems – išėjusiems, bet likusiems su poete visam gyvenimui. Toji meilė – svarbiausias knygos leitmotyvas. Būtent meilė nuspalvina sutiktus žmones, daiktus, aplinką.

       Smuikas – tai vaikiškos svajonės įvaizdis. Įspūdingi sugretinimai: smuiko ilgesys, tėvo dovana aštuntojo gimtadienio proga, džiaugsmingos smuiko pamokos ir po mėnesio – staigi tėvo mirtis. Šios istorijos pabaiga – užmirštas, paliktas smuikas, kurio juodas dėklas lieka atmintyje lyg karstas. Tarsi kažkieno sudėliotas scenarijus, kurio prasmė – svajonė ir jos žlugimas. Smuikas, pianinas, eilėraščių sąsiuvinis – daiktai, bylojantys apie savo kelio paieškas. Ir liekama – prie eilėraščių sąsiuvinio.

       Išgyvenimai

       Jie labai kontrastingi: vaikystės džiaugsmas, artimųjų meilė, svajonės ir neaiški baimė – karo nelaimių, vežimo į Sibirą nuojauta, ypač mirties baimė.

       O mirčių daug. Kiekvienoje novelėje suskamba mirties motyvas. Vienur plačiai aprašomas ir išgyvenamas – kaip tėvo laidotuvės, kur daug ryškių meninių vaizdų, siaubo, sielvarto būsenų.

       Kitur mirtis šmėsteli viena kita detale (p. 15, 17, 60). Pavyzdžiui, renkami kaštonai, pučiami muilo burbulai gretinami su nežinia kur iš gestapo dingusiu dėde, nežinomais mažyčių vokietaičių likimais.

       Dar kitur mirtis iškyla kaip karo – pirmųjų pokario metų ženklas: „Buvo liūdnas ir šiurpus laikas, kasdien ir kasnakt Lietuvoje ką nors nušaudavo“ (p. 32).

       Mirusiųjų baimė bene ryškiausiai nušvinta novelėje „Salomėja“, kurioje dominuoja raiški detalė – atsisakymas eiti kartu su motina prie garsios poetės karsto atsisveikinti. Baimė gretinama su įsirėžusiais į Juditos vaikystę S. Nėries posmais, su visą gyvenimą lydėjusiais šiai poetei meilės ir gailesčio jausmais.

       Pasakojime „Oleandras“ tiesiogiai nėra mirties motyvo, bet jame skamba fatališka šios gėlės išnykimo ir atgimimo istorija. Pradinių klasių mokytojos dovana – oleandras, atvežtas iš Kauno į Vilnių, nudžiūvo. Vėliau dukros dovanota šakelė prigijo, pražydo, tapo medeliu. Sesers dukrai pasveikinti nupjauta šaka pražudė augalą, bet pati prigijo, išaugo ir pražydo. Įdomi ir prasminga tarsi kartų gyvybingumo istorija. Pasak poetės: „Mano vaikystės driadė“ (p. 53) (kaip žinia, driadė – graikų ir romėnų mitologijoje miškų ir medžių deivė).

       Daug mirties. Gal ši knyga yra poetės atsisveikinimas. Matyt, ji buvo susitaikiusi su išėjimu kaip neišvengiamybe. Todėl ir apšvietė visa skaidria mirties šviesa.


       Įsivaizduokime

       Kiekvienas mažos grupelės dalyvis, kurią sudaro keturi – šeši žmonės, pasakoja savo gyvenimo vaizdus, įvykius. Kiti neįsiterpdami klauso – jie gali paklausti baigus pasakojimą. O išreikšti savo požiūrį, patarti grupės dalyviams kiekvienas galės tik seminaro pabaigoje.

       Aš negaliu pasakotojos J. Vaičiūnaitės paklausti – jos jau nebėra.

       Aš nieko nenoriu patarti – apsvaigau nuo nuoširdaus, skaidraus, tyro pasakojimo. Jaučiuosi labai priartėjusi prie poetės pasaulėvaizdžio ir pasaulėjautos.

       O jaunystėje, skaitydama jos eilėraščius, tokio artumo nejaučiau. Man ji nebuvo sava. Gal jos miestietiškas mentalitetas trukdė. Nežinau. Paskaitinėdavau eiles, bet jos meninis pasaulis neįsiveržė į mano svajones, lūkesčius, ilgesį. Mane kur kas labiau traukė Janina Degutytė.

       Priartėjau prie J. Vaičiūnaitės per jos knygą „Vaikystės veidrodyje“, kurią perskaičiau jai jau išėjus Anapilin.


       Ką pasakyčiau

       Jei tai būtų grupinis darbas, jo pabaigoje (kai dalyviai vienas kitam pasako savo požiūrį) neįkyriai, geranoriškai, atsargiai pasakyčiau Juditai štai ką:

       – Ačiū už skaidrius vaikystės atsiminimus. Likimas jums buvo dosnus, Judita. Ypač vaikystėje. Mane sužavėjo tokia turtinga vaikystė.

       Judita lyg princesė tarp savo šeimos narių, žymių Lietuvos inteligentų (poetų, aktorių, dėdės kunigo, skulptorių, dailininkų, gydytojų). Tai prieškario Lietuvos elitas, iš kurių ji sėmėsi erudicijos, inteligencijos, patriotizmo, kūrybos troškimo. Tai likimo dovana.

       Padėkočiau už Idos Krutsch – pirmosios tėvo žmonos – portretą. Už Juditos kilnią toleranciją – troškimą suprasti didelę šių dviejų žmonių meilę, kurią nutraukė skyrybos – tėvo noras turėti vaikų. Dramatiška istorija, sukėlusi įvairių apmąstymų. „Aš sukrėsta“, – prisipažįsta ji. Aš tik pakartoju – aš irgi sukrėsta.

       Iš daugelio skaitytų knygų apie karmą, sukosi mintys apie kainą, kurią reikia sumokėti pamynus meilę... Nedrįstu jų garsiai ištarti. Telieka tai manyje kaip nuojauta. Išsakyta ji virstų grubiu vertinimu ar net kišimusi į kitų lemtį.

       Padėkočiau už pirmosios meilės naivumą ir paslaptį: „Praradau amą, žadą, kalbos dovaną. Buvau kurčnebylė. Kodėl ji taip – jis nesuprato. Nelabai supratau ir aš“ (p. 55). Toks buvo susitikimas su išsvajotuoju.

       Atsiminimų pasaulyje nėra barnių, priekaištų. Nėra skriaudos, pykčio, neapykantos, pagiežos. Pagarba, meilė, dėkingumas – štai kas liko poetės širdyje. Štai, ką jai dovanojo vaikystė. Ir ji atgal išspinduliavo šias vertybes knygoje kaip atpildą, kaip pareigą padėkoti, kaip troškimą, kad visi sutikti jos gyvenimo kelyje nebūtų pamiršti.

       Todėl peršasi paprasta išvada – dovanokime vaikams meilę, pasitikėjimą, pagarbą, puoselėkime dėkingumą, ir jie, suvešėję žmoguje, grįš atgal kitiems.

       Nemunas
       2008 02 07