simkute_vejo_zvilgesysLietuvos poezijos skaitytoją pasiekė žinia iš Australijos: vienas Lidijos Šimkutės eilėraštis iš jos naujausio poezijos rinkinio "Vėjo žvilgesys" (2003) buvo išrinktas vienu geriausių nuo 2000 metų australų eilėraščių ketvirtajame Australijos poezijos festivalyje, rengiamame Australijos poetų sąjungos. Šio festivalio tikslas – pagyvinti australų susidomėjimą šiuolaikine savo šalies poezija.


Tarp šešių geriausių šiais metais pripažintų australų poetų – Adamo Aitkeno, Jordie Albisono, Bruce’o Beaverio, Leso Murray’aus ir Johno Tranterio, kurių eilėraščiai pretenduoja į "Tūkstantmečio eilėraščio" titulą, – įrašyta lietuvių ir anglų kalbomis kurianti Lidija Šimkutė bei jos eilėraštis "Mano tėvas" ("My father"). Australijos nacionalinis radijas ABC programoje "Meno popietė" transliuos aktorių skaitomus poezijos festivalio geriausiais išrinktus eilėraščius, tarp jų ir minėtą Lidijos Šimkutės eilėraštį, kurį festivalio žiuri rekomendavo australų poetas ir kritikas Michaelis Sharkey’s.


L.Šimkutė, poezijos rinkinių "Antrasis ilgesys" (1978, JAV), "Prisiminimų inkarai" (1982, JAV), "Vėjas ir šaknys" (1991, Lietuva), "Tylos erdvės. Spaces of Silence" (1999, Lietuva), "Weisse Schatten. White Shadows" (2000, Austrija), "The Sun Paints a Sash" (2000, JAV), "Iš toli ir arti. Z daleka i bliska" (2003, Lenkija) autorė, garsėja minimalistine forma ir savotišku estetizmo siekiu. Poetės eilės publikuojamos ne tik Lietuvoje ir Australijoje, jos yra verstos į 9 užsienio kalbas: japonų, makedonų, ispanų, italų, vokiečių, lenkų, arabų, ukrainiečių, latvių. Naujausia poezijos knyga "Vėjo žvilgesys. Wind Sheen" (2003, Lietuva) dar kartą paliudija poetės gebėjimą išgryninti asmenines patirtis iki mitinių universalijų.

MANO TĖVAS

atsikėlė savo karste

sakydamas tai gali būti tavo
karstas ateinančiais metais

nusibodo man čia


tarė jis

apačioj tik vanduo
viršuj alkanos dulkės


jis palenkė galvą

degtuko šviesoj

nebemačiau savęs
ar ko kito

Poetas M.Sharkey’s "Tūkstantmečio eilėraščio" titului pasirinktame L.Šimkutės eilėraštyje "Mano tėvas" greičiausiai bus įvertinęs intymų priartėjimą prie mirties paslapties, neleidžiančios sau primesti jokios mums žinomos patirties formos, o visgi... eilėraštis, kurio pamatus grindžia poetės sapno–vizijos vaizdinys, įstengia užčiuopti kone nepagaunamą gyvybės ir mirties jungtį.


Šio eilėraščio, kaip ir viso tomelio (beje, ir ankstesniojo – "Tylos erdvės") eilėraščių, kompozicijos principas – atsisakyti pavadinimo, kaip autoriaus ir skaitytojo tarpininko (eilėraščio idėjos, o greičiau jos autorinės interpretacijos, pabrėžimo), ir jį paversti labiau integruota eilėraščio teksto dalimi. Šitaip autorė išgauna ypatingą artumo, čia ir dabar vykstančios misterijos efektą, atidengdama eilėraščio sakomą pasaulio intymybę. Vos kelios eilutės ima apeliuoti į slapčiausią skaitytojo patirtį: (ne)nutrūkstantį ryšį su tėvu (protėviais), su savo kūno pradžia ir dvasios tapatybe. Nuo "Odisėjos" žinomas pokalbio su mirusiais protėviais motyvas iškyla staiga: tarsi atsiveria karsto, kuriame prisikelia miręs tėvas, scena. Tik pokalbį čia pradeda ne gyvasis keliautojas, o mirusysis. Tai mirtis kreipiasi į gyvenimą, kalbina jį ir palieka jam viltingą šviesos blyksnį: mirties zonoje įmanoma keliauti toliau, užleidžiant karstą savo palikuonims.

Pasitraukusio realybė užgožia gyvųjų pasaulį, joje nebeįmanoma "veido veidui" būsena, kaip nebeįmanomas ir pats pokalbis. Eilėraštyje "Mano tėvas" skaitome: "jis palenkė galvą/ degtuko šviesoj/ nebemačiau savęs/ ar ko kito", o rinkinyje kiek ankstėliau įkomponuotame eilėraštyje "Diena apgaubta" lietaus, gyvybės vandens apgaubta diena veido su veidu ryšį tarsi padaugina veidrodiniais atspindžiais:

DIENA APGAUBTA

lietumi

kai daiktų
šešėliai virpa

veidas aidi veidą
sienos tampa veidrodžiais

Gyvieji nebesugeba prasmingai kalbėtis, nes nebelieka "veido artumo", o, E.Levino žodžiais tariant, veido artumas yra "prasmės gimimas". Tėvas tampa ne pokalbio dalyviu – jis perspėja apie artėjančią mirtį, yra testamento skelbėjas, ne "kūno", o "dvasios" draugas, kuris prisiima mirties šauklio, "nuntius mortis", vaidmenį (Ph. Ariesas). Nūdienos pasaulis, slepiantis mirtį, ją traktuodamas labiau kaip ligą, palieka savo pėdsakus ir šiame eilėraštyje: amžinybės ir laikinumo sankirta, įkalinimas mirtyje teikia dviprasmišką viltį pasitraukti iš mirties zonos. Atgimimo pažadas – uždegama liepsnelė – apakina gyvuosius, gaubiamus karsto tamsos, ir tai jie, o ne "išėję tėvai" pasitraukia nuo prasmingo buvimo, nustodami "matyti veidus", nebesugebėdami atsirasti prasmės užuomazgoje.

 

Literatūra ir menas, 2004-09-17