Antanas Šileika. Lryto nuotrauka Lietuvoje jis žinomas tik nuolatiniams „Santaros–Šviesos“ suvažiavimų dalyviams. Būčiau nežinojęs apie šį žmogų, jei ne paprastas atsitiktinumas – kiek prisimenu, susipažinom kalbėdami apie kažkokią knygą. Vėliau paaiškėjo – tai Kanadoje garsus išeivių iš Lietuvos sūnus, rašytojas Antanas Šileika. Jo knygos verčiamos net į kinų kalbą. Su Antanu Šileika kalbasi Vilis Normanas.

Kaip prisistatytumėte Lietuvos skaitytojams?

Esu lietuvių kilmės Kanados rašytojas. Užaugau veikiamas anglų ir kanadiečių literatūros – dirbau su Kanados literatūriniais leidiniais, iki šiol rašau recenzijas ir kalbu apie Kanados literatūrą per radiją ir televiziją. Tačiau kuo vyresnis tampu, tuo daugiau apie pasaulį rašau per lietuvišką prizmę, per mitines Lietuvos akis.

Kaip atsidūrėte Kanadoje?

Gimiau Kanadoje lietuvių šeimoje. Tėvai pabėgo nuo artėjančių sovietų okupantų. Mano vyriausias brolis dar gimė Alytuje, 1943 metais. Antrasis brolis jau gimė Oldenburge, o aš, jauniausias – 1953 metais Toronte.

Esate ir rašytojas, ir meno direktorius Humberio kolegijoje. Kuris darbas užima daugiau laiko ir kuris jums svarbesnis?

Kanadoje mažai kas gali pragyventi iš literatūros. Dienomis dirbu labai įdomų darbą: ieškau geriausių angliškų romanų, išrenku įdomiausius, surandu jų autorius ir kviečiu juos dirbti su savo studentais. Visą kitą laiką skiriu kūrybai: nesvarbu, kas tai būtų, kritinė medžiaga ar romanai. Gyvenu tarp knygų ir rašytojų, ir sunku būtų įsivaizduoti geresnį gyvenimą.

Pirmiausia pakalbėkime apie knygas. Kiek žinau, esate parašęs tris? Pastaroji – romanas „Bronzinė moteris“ – išgirta daugelio didžiųjų Kanados dienraščių. Kiek jums svarbi kūrinių sėkmė?

Kiekvienas rašytojas nori, kad jo knygos būtų kuo skaitomesnės. Todėl kuo daugiau televizija, radijas ir laikraščiai kalba apie romaną, tuo jis populiaresnis.

Romanas „Bronzinė moteris“ – sunkus darbas. Jį sudaro dvi dalys. Pirmoji – „Sezonai“ – parašyta remiantis tradicinio kaimo gyvenimu, tuo metu, kai kaimas ir pasaulis smarkiai keičiasi (1915–1921 m.). Antros dalies veiksmas vyksta Paryžiuje – 1926–1929 m., kur jaunas lietuvis bando tapti skulptoriumi. Romanas yra bandymas palyginti seną kaimiečių tikinčiojo gyvenimu su moderniu.

Ankstesnė knyga „Perkamas laikas“ su humoru žvelgia į lietuvių emigrantų gyvenimą Kanadoje. Ši knyga turėjo nemenką pasisekimą Kanadoje ir yra išspausdinta Kinijoje. Man tai atrodo pakankamai juokinga.

Gyvenate užsienyje, bet rašote apie Lietuvą. Kas tai – tėvų šalies ilgesys ar dar kažkas?

Kai kas mane kaltina nostalgija dėl senosios Lietuvos, bet aš nejaučiu nė trupučio nostalgijos dėl to pasaulio, nes niekada ten negyvenau ir neidealizuoju tėvų gyvenimo Lietuvoje. Bet ne kiekvienas žmogus gimsta su stipria šeimos mitologija apie dingusį pasaulį. Mano vaikystėje ir jaunystėje tas dingęs pasaulis buvo Lietuva. Niekas iš mano kanadiečių draugų net nežinojo, kad Lietuva egzistuoja. Lietuva dingo iš visų mano amžiaus ir vyresnių žmonių sąmonės. Mūsų niekas nemokė Lietuvos istorijos, net žemėlapyje jos nebuvo. Lietuva buvo taip ištrinta, kad virto vos ne fantazija.

Iš kitos pusės, tas dingęs pasaulis buvo palyginti turtingas, nes jame vyko dalykai, kurių niekada nebūdavo nuobodžiame Kanados priemiestyje. Pirmiausia tai karas. Nežinomų žmonių mirtys, gaisrai, bombardavimai. Tėvo vaikystės kaimas buvo panašus į kažką viduramžiška. Jis visiškai negražino šito pasaulio. Tėvo prisiminimuose kaimas buvo ne rojus, o vargo pasaulis.

Žinoma, buvo jame ir siurrealistinių momentų – tame krašte vaikščiojo velniai. Taip pat daug keisto humoro elementų, net tragedijų. Svarbiausia, kad šitas dingęs pasaulis buvo daug įdomesnis už mano pasaulį. Bet turiu pasakyti, kad šitas pasaulis nebuvo „tikra“ Lietuva. Aš turėjau langelį į „tikrą“ Lietuvą, bet aš gyvenau toli nuo jos. Mano Lietuva yra sapnų Lietuva, dingusi Lietuva, fantazijų Lietuva.

Ar buvo sunku surasti leidėją savo knygoms?

Vieni rašytojai prasimuša anksčiau, kiti vėliau. Aš priklausau prie antrosios grupės, nes atidaviau keletą metų Lietuvai. Tai buvo 1987–1991 m. Tuo laiku mes bandėme spausti Kanados valdžią, kad ji pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Rašiau straipsnius, kalbėjau per radiją ir televiziją, keliavau į Lietuvą. Po šito audringo gyvenimo reikėjo laiko nusiraminti, vėl leistis į tylesnį literatūrinį darbą. Pirmąjį romaną išleidau 1994 metais, kai man jau buvo 41-eri. Nors apysakas rašiau ir anksčiau.

Kaip jaučiate save Kanadoje – esate emigrantas ar kanadietis?

Mano karta – nei šis, nei tas. Kanada buvo tas kraštas, kur nuskendo tėvų gyvenimo laivas, kur radom prieglobstį. Aš gimiau ten, kur apsistojo tėvai. Bet kaip aš galėčiau save laikyti lietuviu, kai negyvenau tame krašte ir neišgyvenau Lietuvos kančios ir pasisekimų kiekvieną dieną?

Mano vaikams turėtų būti lengviau. Vyresnis yra tikras kanadietis – tarnauja Kanados kariuomenėje. Aš esu kanadietis, nes mano skaitytojai daugiausia kanadiečiai. Įdomu tai, kad jie skaito apie lietuvius, kad jiems tai įdomu.

Tai, kad jūsų knygos leidžiamos Kinijoje, net pats sakote sunkiai tuo patikintis. Kaip tai nutiko?

Atsitiktinai. Mūsų kolegiją aplankė vertėjas iš Kinijos, ir administracija paprašė, kad jį truputį prižiūrėčiau. Praleidom porą dienų kartu, padovanojau jam porą knygų, o po septynerių metų atėjo prašymas versti vieną knygą, paskui antrą.

Žmonės galbūt pirmą kartą apie Lietuvą sužinojo iš jūsų knygų. Ar daug pats žinote apie Lietuvą? Ar domitės jos įvykiais?

Mano žinios apie Lietuvą yra paviršutiniškos. Nepriklausomybės kovų metu sekėme įvykius kas dieną – dirbom bandydami padėti bent iš tolo. Lankiau „Santaros–Šviesos“ suvažiavimus Amerikoje ir Lietuvoje. Esu perskaitęs 35 knygas apie Lietuvos partizanus (nes naujas romanas – apie partizanų istoriją), keletą istorijos, prisiminimų knygų.

Praėjusią vasarą perėjau Merkinę, bandydamas atsekti, kaip vyko Adolfo Ramanausko-Vanago aprašytas puolimas 1944 metais. Dvylika metų lankiau šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Lankiau lituanistikos kursus Vilniuje 1987 metais. Mano svajonė – surasti laiko perskaityti klasikinę lietuvių literatūrą. Nepaisant to, negalėčiau pasakyti, kad tikrai suprantu Lietuvą.

Kaip tapote Humberio kolegijos meno direktoriumi?

Pamažu. Pirmiausia joje dirbau anglų kalbos mokytoju emigrantams. Vėliau dėsčiau rašybą. Nepriklausomybės laikotarpiu darbus teko sustabdyti, nes siekėme Lietuvos laisvės. 1994 metais pasirodžius mano pirmam romanui ėmiau dažniau rodytis per televiziją, kalbėti per radiją, tad gavau dėstyti literatūrą, o 2003 metais man buvo suteiktos direktoriaus pareigos.

Iš pradžių net dvejojau, nes įdomus darbas yra rizikingas rašytojui. Kuo darbas įdomesnis, tuo labiau įtraukia ir tuo daugiau energijos atima. Tik dabar suprantu, kad gal ne taip paprasta buvo jį gauti. Pats per mėnesį gaunu trijų keturių dėstytojų prašymus čia dirbti, bet dėstytojų turiu užtektinai. Todėl visus prašymus atmetu.

Sakėte, kad sūnus – tikras kanadietis. Vadinasi, žmona – ne lietuvė?

Mano žmona Snaigė Valiūnaitė-Šileikienė – taip pat lietuvių kilmės, ir taip pat menininkė. Pradėjome draugauti dar būdami studentai. Bet tuo metu ji iškeliavo mokytis į Paryžių. Aš ją sekiau, Paryžiuje mokiau anglų kalbos. Ten ir susituokėm, o po poros metų grįžom į Torontą, kur ji kas dveji metai rengia savo meno parodas. Du kartus ji rengė savo parodas Vilniuje.

Mūsų sūnūs – Dainius ir Gintaras – taip pat kalba lietuviškai, nes norėjom, kad jie galėtų susikalbėti su seneliais. Bet buvo sunku! Net mūsų pačių lietuvių kalba nėra tokia jau gera. Sūnums daug skaitėm vaikiškų knygų, bet vis su žodynu. Skaitėm „Buratiną“, „Tarzaną“, „Baroną Miunhauzeną“. Dainius klausdavo, pavyzdžiui: „Ką reiškia „titnagas“? O ką mes galėjom žinoti? Reikėjo žiūrėti į žodyną. Taip lėtai lėtai perskaitėm nemažai knygų, kol vaikui sukako gal 11 metų. Dabar Gintaras studijuoja universitete, o Dainius po studijų nutarė stoti į kariuomenę ir tuoj iškeliaus į Afganistaną.

Ar norėtumėte gyventi dabartinėje Lietuvoje?

Nežinau, ar sąlygos leistų gyventi Lietuvoje. Bet pastaruoju metu labai susidomėjau provincijos Lietuva. Ypač domiuosi Merkine, Alytumi, Marijampole ir dar mažesnėmis vietovėmis. Norėčiau aplankyti kiekvieną traukinio stotelę ir apeiti visus bažnytkaimius. Vienu metu norėjau užlipti ant kiekvieno piliakalnio, bet užlipęs ant trijų supratau, kad tiek užteks. Jei leistų sąlygos, bent dalį metų tikrai gyvenčiau Lietuvoje.

lrytas.lt
2009-04-21