Šimonis, Darius. Spiečius: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1997.
Rašysiu apie dvi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pernai išleistas pirmąsias knygas. Pirmosios autorius Darius Šimonis yra baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, po karinės tarnybos studijavęs lituanistiką, žemėtvarką, klasikines kalbas, literatūros teoriją ir teisę.
Goštauto rūta, deimantų žodžiai
Darių Šimonį įsidėmėjau prieš kelerius metus Druskininkų poetinio rudens renginy. Jam skaitant pajutau jo eilėraščių jėgą. Jėgą pajutau ir jo neseniai išleistoje poezijos knygoje. Autorius gražiai užrašo knygos viršelyje po šaunia išraiškinga nuotrauka: „Šitą „čielą“ spiečių skiriu nuo amžių glūdumos mane gimdžiusiems Valančevskiams, Radzevičiams, Bložėms, Šimoniams, Liseckiams, Pakėnams... Teismo vykdytojui pasakykit, kad taip ir taip, atseit mirė prieš 2500 metų Mesopotamijos žemumoje, netyčia užlipęs ant Žemės mantijos“. Knygos gale yra ir anotacija: „Poeto eilutės, rodos, gimsta iš itin skaudžiai pajaustos tragiškos sandūros – etninio, mitinio pasaulio bei darkančio jo idealią darną šiandienos realizmo. Autorius įdomiai manipuliuoja kalba, siekdamas perteikti niekada nebeišsipildysiantį tradicinių vertybių ilgesį“. Tas tradicinių vertybių ilgesys iš tikrųjų stipriai jaučiamas, tačiau skaitytojas turi praryti daug kartais gal ir beprasmiškos bjaurasties, nepaklysti absurdo brūzgynuose, šifruoti dažnai manieringai suręstas žodžių samplaikas. Taip eilėrašty „Litphano skūroje“ plūsta lietuviškas skundas dėl išniekintos tėvynės („...slepiamės už iškilių XIX amžiaus asmenybių“, „Pats laikas, kol visų dar neišmušė, sulaidyt Kudirkos surdutą / ir sėstis prie tų apokrifinių knygų – tiek jau to tų Vijūko iliuzijų“). Kai pajunti tikrą skausmą ir nuogą gyvą nervą, užmiršti savotiškai nuteikiančias pačias pirmąsias knygos prologo – trumpučio įžanginio eilėraščio eilutes: „Mirtinga, taip, ir išvietės dvasia – / Ten savąją gali nušalt, jei žiemą tūpsi kartais“. Bet skaitytojas dabar jau irgi išgudrėjęs, sunkiai nustebinamas, šokiruojamas, auklėtas ir postmodernistinių grimasų, ir juodojo humoro. Galų gale lietuvių poezijoj jau būta ir absurdo, siurrealizmo, skaityta ir tarp eilučių, būta ir Marcelijaus Martinaičio Kukučio, ir Vytauto Bložės, ir Sigito Parulskio poezijos. Po tokios įžangėlės norėčiau pasakyti, kad kiekvienam duota teisė atsirinkti. Tad parašysiu, kokį matau Darių Šimonį.
„Spiečius“ – logiškai sukomponuotas eilėraščių rinkinys. Jį sudaro keturi skyriai: „Iš septynių meno dienų“, „Iš faktinės medžiagos“, „Iš „analogijų“, „Iš piemenėliškų“. Pirmasis skyrius man pasirodė mažiausiai įspūdingas. Gal jame ypač ryškus savotiškas jaunystės maištas: „Braukis, garbioji poetika, / Į naktinius drugius, vandens gurkšnį, / Nes kasdien vis mažiau įtikėtina, / Kad Achilui kas peršovė kulkšnį“, arba „O miškas tampa nebekontroliuojamas – / girdžiu tik boružę ant eglės spyglio stimpant“ (galima prisiminti M. Martinaičio eilėraščių boružę). Tačiau savaip žavi tas įžūlus polėkis, tas savotiškai apsunkinantis subjekto ir objekto, gyvo ir negyvo, veiksnio ir papildinio sukeitimas. Lyg vaikų kalbėjime, smulkiojoj tautosakoj, pasakose („Žolė, ištryškus žirgui iš nasrų“, „Kreivas žingsnis supras, kad išėjo ne ten“). Gražiausia ir yra prasiveržiantis skaudumas, tas sąlytis su etniniu mitiniu pasauliu, su folkloru, kuris čia toks stiprus, tiesiog atviras („Verkia ir verkia / Nuo Ilgių lig Verkių. / Verpia ir verpia – / Siūlai su ašarom prasilenkia“, „Savo jautį išves iš namų ištekėjus duktė“, „Aš ožys perkūnas“). Tokie skaudžiai skaidrūs yra eilėraščiai „Melsvas balandis“, „Poema“, „Kandiklis kemšasi nuo gruodo“, kur aitrus Lietuvos žemės kvapas: „Mes, varge, dar išsiskaičiuosim, / O paskutinį kars po atviru dangum, / Tave, drieželi, po dangum. / Drobinį tavo sprandą dirsim ir važiuosim“. Į antrąjį rinkinio skyrių – „Iš faktinės medžiagos“ įsiveržia istorija, plačiai ir giliai, nuo priešistorinių laikų, nuo pagonybės ligi kolūkių, Afganistano, išsprogusio Universiteto berželio. Tai gal stipriausi knygos eilėraščiai, jos šerdis. Galima padėkoti autoriui už dažnai sukeistą laiką, „Už mandrai užsimaukšlintą konfederatkę“, nes jis šių dienų realijas sulieja su pačiais skaudžiausiais ir švenčiausiais lietuviui faktais, drauge juos primindamas, baksteldamas į žaizdą: „Kriaušės žydėjo rausvai. / Kaip nekeista, bet ir tada / kriaušės žydėjo rausvai kaip erškėtrožės. / Ir šakas jų žemaičiai / mūvėjo vietoj spygliuotos vielos...“ Ypač įspūdingas man pasirodė daugybės planų eilėraštis „Goštauto rūta“, kur yra erdvės skaitytojo fantazijai. Nebijodama apsijuokti, galiu pasakyti, kad „Goštauto rūta, ta iš atitartinės“ priminė ir žemu senoviniu dainininkės balsu giedamą „rūta žalioj“, ir net Barborą Radvilaitę, buvusią Goštautienę, ir vaikystės gėlę, vadintą goštautu, ir tą tolimą, jau beveik pasakų laiką.
Skyrius – „Iš „analogijų“ padarė dvilypį įspūdį. Yra literatūrinio žaidimo – eilėraščiai pagal kolegas (pagal V. P. Bložę, pagal A. Ališauską, pagal S. Gedą, pagal S. Jonauską), o vėliau pagal dainą, pagal Demosteną, pagal Barabą iš evangelijos. Yra meistrystės, yra išsidirbinėjimo. Tačiau pasityčiojimo iš pačių švenčiausių dalykų – iš Marijos, iš moters, net iš vargšo balandžio („tuoj sparnus pakratys, propelerį, / tas mėšlą išskiriantis skraidymo aparatas“) – nemėgstu. Visa širdim nusisuku nuo sklindančio puvėsių kvapo – ką padarysi, esu kitos kartos žmogus, o šventvagystė ir chamiškumas gal kam ir patinka, bet man ne. Ir todėl atsiverčiu kitą, paskutinį, skyrių „Iš piemenėliškų“, kur randu eilėraštį „Medžiai auga liepose“, skaitytą Poetiniam Druskininkų rudeny, ir nors tai aiškiai senesnis eilėraštis, jo neužmiršau („Ir kalbasi medžiai per vėją, / per stiklą jie žiūri pro langą“). Eilėraščiai mitologiniai, originalūs, su vėjo plazdėsiu. Knygą užbaigia du stiprūs, įsimintini eilėraščiai – „Iš tolo mirguliavo alksninės lempos akys“ ir „Migla, Dieve mano, – tai jos neprakalbinta gūžta“. Senovinis, nugrimzdęs į pasąmonę pasaulis, kur „Tekėjo moterys už briedžių“, „O senos laumės vaišino vaikus / eglaičių riešutais ir pievų grybais“ arba „Migla veidrodinė, net vaizdas nešviečiantis lūžta / ir žvakių nėra ten, kur patalą reikia patiest“, „Per užveržtą nervinį mazgą, įkąstą kalės meilės žaizdą / išeina įmiglą šakų raizgalynės fonu paskutinįkart saulės laida“. Tokia įdomi ir turtinga Dariaus Šimonio kalba, jis nebijo rizikuoti, vartoja formą „motyna“, suteikdamas papildomą emocinį krūvį, nuo motynos, žolnierių ligi myžalų, utėlbrodų, Baltijos bangšių, mėgintuvėlių, eritrocitų ir pan. Nuo tarmybių, senųjų giesmių žargono ligi tarptautinių žodžių. Nesu prieš negražius žodžius poezijoj, tai poezijos medžiaga. Ką piktokai pasakiau, – prieš blogą kvapą. Bet Darių Šimonį laikau stipriu originaliu poetu, gal dar ne visai prasiskleidusiu. Jeigu kapitalizmas jo nesuvalgys, jis tikrai praturtins lietuvių poeziją. Tą padarė jau dabar. Tokios būtų gan padrikos mintys, perskaičius „Spiečių“, skirtą ji pagimdžiusiems protėviams, tarp kurių ir tokios garbingos, brangios lietuviui pavardės...
<...>
Metai, 1998 m. kovas, 3