Dabarties viduriniosios kartos rašytojai Lietuvoje apie save ne kar­tą gražiai prasitaria, sakydami: „Paskutinieji nuo žagrės”. Kone analogiškai Bi­rutė Pūkelevičiūtė, situaciją savotiškai apverčiant, apie save galėtų sakyti: „Pir­moji iš miesto”. Ir tai būtų kone bičiuliškas perspėjimas ten šiandienykščiams jaunesniesiems, besigarsinantiems savo pionierišku miestietiškumu „kaimiško­je” lietuvių literatūroje. Gimusi ir augusi nepriklausomybės metų Kaune, rašy­toja, kaip ir Julius Kaupas, yra pamilusi savo gimtąjį miestą ir gyvenimo kas­dienybėje, ir kūrybiniuose polėkiuose.

Aplamai Birutė Pūkelevičiūtė visuose egzodo dešimtmečiuose buvo vie­na iš aktyviausių grožinės žodžio kūrybos judintojų, o ir su savo įvairių žanrų plunksna laiks nuo laiko vis paklodavo labiausiai skaitomas knygas. Šiaip ji ir aktorė, ir režisierė, ir literatūrinių plokštelių inspiratorė, vaikų literatūros puo­selėtoja, poetė, dramaturge, romaniste. Kai kurie jos užmojai ir šiandien nie­kieno nėra pralenkti. Turima čia galvoje Balio Sruogos dramos Milžino paunksmė, Kazio Borutos romano Baltaragio malūnas ir savais tekstais vaikams pareng­tų Žirginėlių su visu kolektyvu jos padarytų plokštelinių įrašų kūrybingosios laidos. Visą tą Birutės Pūkelevičiūtės šakotumą čia neįmanoma aprėpti. Ribosi­mės tik grožinės literatūros keliomis stambmenomis.

 

Montrealio Lietuvių dra­mos teatras 1953 m. Kana­doje. Antano Škėmos Pa­budimo repeticija. Pijus – Algimantas Dikinis, Elena – Birutė Pūkelevičiūtė. Režisavo Antanas Škėma.

 

Birutės Pūkelevičiūtės visoje prozoje gan ryškiai jaučiama, kad autorės santykis su jos literatūrinės vaizduotės pasirenkama medžiaga yra apspręstas ne tik polinkio ją traktuoti draminėmis priemonėmis, bet ir pačios rašytojos pasaulio suvokties: tai ne tiek objektyvi realybė, tarnaujanti jos kūrybinei tematikai, kiek tam tikra prasme didžiulio teatro scena. į tai, kas pasaulyje dedasi, į lemtingus istorinius laikotarpius ir įvykius, į žmogiškų santykių pynes, net ir į egzistencinius žmogaus būties klausimus žvelgiama kaip į toje scenoje vykstančias dramas. Rašytoja savo ruožtu turi galią toje scenoje statyti savo vaizduotės sukurtas ir į meninį pavidalą įkūnytas įvairių žanrų dramas: šiltai ir jautriai žmogiškas („Kelionė į Marčiupį”, Marco Polo Lietuvoje), ironiškai besišaipančias iš veikėjų pretenzijų ir jų žmogiškos menkybės (Naujųjų metų istori­ja), smulkias ir juokingas („Kerlio perštas”, Marco Polo Lietuvoje), lyriškas ir giedrias („Marco Polo Lietuvoje”, Marco Polo Lietuvoje), ir aitriai istorines-tragiškas (Aštuoni lapai), realistines, bet su tragišku mitu centre (Devintas lapas), fantastines, „magiškąjį realizmą” pasitelkiančias (Rugsėjo šeštadienis), ir tiesiogine prasme kosmines, didžiąją teodicėjos problemą iškeliančias ir bandančias jai rasti atsakymą („Mišios už išdaviko žmoną”, Atradimo ruduo). Birutė Pūkelevičiūtė yra parašiusi ir veikalų scenai: elegantišką, eiliuotą pasaką Aukso žąsis, lyrinę dramą „Žmonės ir beržai' ir komediją „Antroji Salomėja painiavose”, o jos garsioji „Rauda” – Lietuvos partizano apgarbstymas (Atradimo ruduo) yra draminė poema. Bet ši tiesiogiai draminė jos kūryba yra negausi, palyginus su pasakojamąja, anksčiau suminėta. Kaip tik šios pasakojamosios kūrybos būdingą bruožą, atrodytų, sudaro dramos, kaip pasaulėjautos atsiskleidimas, ir teatriškumas, kaip meninis metodas.

 

Trys aktoriai: Leonas Barauskas, Birutė Pūkelevičiūtė ir Kazys Veselka. Algimanto Kezio nuotrauka

 

Norėčiau nurodyti keturis elementus jos tekstuose, kurie turėtų pailiustruoti šį Birutės Pūkelevičiūtės rašytinio meno pobūdį: 1. pasakojamojo balso savęs dramatizavimas; 2. žanrinis eksperimentavimas (pavyzdžiui, realistinio romano konvencijom pasikliovimas, tuo pačiu metu įvedant į pasakojimą ir fantastinius elementus); 3. antikinių ir vėlesnių Vakarų kultūros mitų panaudojimas bei pa-sitelkimas istorijų ir citatų iš krikščioniškųjų šventųjų raštų, norint suteikti kūriniui išorinę struktūrą, kuri giliai rezonuoja ir vidinę; 4. teodicėja – pasaulio santvarkos pateisinimo klausimo kėlimas ir jam siūlomi atsakymai pagal rašytojos atskleidžiamą jos pačios pasaulio ir žmogiškos būklės sampratą. Šią ypatingą Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos meninę kreivę todėl gal ir būtų galima pavadinti dramos, kaip pasaulėjautos, literatūrinę išraišką, kurią laikant minty, kai kurie tariami jos kūrybos meniniai trūkumai (žiūr. Kęstutis Keblys. Romanas išeivijoje. Kn. Lietuvių literatūra svetur 1945-1967, p. 140-141) pasirodo kitoj šviesoj – kaip pačios rašytojos siekiamos savo kūriniui struktūros ir jo įtaigos skaitytojui nuosekliai padiktuoti, anaiptol ne trūkumai, bet esminės kūrinio savybės, prileidus, jog rašytojai itin rūpi draminė jos kūrinių sandara ir poveikis skaityto­jui, nes jos vaizduotė pasaulį ir tuo pačiu savo kūrybinę medžiagą mato ir priima per draminės pasaulėjautos prizmę ir iš to siekia kurti kuo meniškesnį ir skaitytoją kaip galima stipriau paveikiantį spektaklį. Be to, atsižvelgimas į Birutės Pūke­levičiūtės kūrybos draminį pobūdį lengviau leidžia išryškėti ir tos kūrybos me­niškumui, daugelio meninių priemonių sutelkimui ir gabiam išnaudojimui, jai kaip tik norint pasiekti savo galutinį tikslą – pastatyti skaitytojui kuo įtaigesnį spektaklį. Tą meniškumą lengva pražiūrėti, jeigu prie Birutės Pūkelevičiūtės raštų prieinama kaip prie tradicinio epinio pasakojimo, pažymint tik, kad rašytoja mėgsta savo prozoje išsisakyti ir poetiškai, ir kad joje gausu lyriškų, arba ir fantastiškų įtarpų.

Polinkis į dramatizuotą balsą, kuriuo rašytoja kalba savo publikai, yra gana ryškus jau pačioje pirmojoje Birutės Pūkelevičiūtės knygoje, poezijos rinkinyje Metūgės (1952). Eilėraščiai turi emocinį pradą, gimtosios žemės likimo užuominas, ir juose apstu egzotiškų bei fantastinių įvaizdžių vystymo kaip atitikmens poetės siekiamai išreikšti vidinei būsenai arba vizijai. Tačiau negalima būtų sakyti, kad poetės kalbėsena yra intymi, betarpiška, tiesiogiai jausmus išsakanti. Kiekvie­name eilėraštyje poetė kalba jo vieno vizijai atitinkamai pasirinktu, prisiimtu balsu, ir eilėraštyje girdimą kalbėtoją poetė tarytum impersonuoja. Ne vienas jos eilėraštis yra draminis monologas, nors ir su neįvardintu kalbėtoju, bet to­kiu, kuris savo poetinę personą sukuria per eilėraščio žodžius, vaizdinius, re­fleksiją bei minties kryptį:

 

Aš esu vėtra!

Tegu dejuodami susiglaudžia išdidūs kalnai,

kaip susitaikę nelaimėje priešai.

Tegu dreba didžiulės medžių šaknys po žemės pluta.

Sušaukit savo moteris. Surinkit verkiančius

savo vaikus. Tada užžiebkit trišakes žvakes

ir – melskitės.

Aš esu prarajos angelas---

Mano sparnais laša derva.

Aš geriu iš karčių šaltinių. Todėl trokštu –

kaip nusekusios jūros dugnas.

Nes aš esu angelas, vardu Abbadon.

 

(Metūgės, p. 86)

 

Dviejų Birutės Pukelevičiūtės romanų viršeliai. Pirmasis pieštas Telesforo Valiaus, antrasis – Kazio Veselkos.

 

Būdinga Metūgių rinkinio eilėraščiams, kad juose persvarą sudaro kalbėjimas pirmuoju asmeniu – savęs įvardinimas, ,,Aš”, palydimas ir to ,,Aš” vaizdavimo bei dramatizavimo poetinėm priemonėm. Lygiagrečiai eilėraštyje dažnai krei­piamasi į antrąjį daugiskaitos, rečiau vienaskaitos, asmenį. Tai labai sustiprina draminį efektą jau vien formaliu požiūriu – poetė kalba viešumai, pakylėtu tonu, ji prisistato savo prisiimtoje rolėje, ji tiesiogiai kreipiasi į tuos ,,jus”, kuriems ji kalba, – kurie irgi eilėraštyje yra įvesti kaip apibrėžti veikėjai – to ,,Aš” adresatai. Ji liepia, siūlo, ragina, smerkia, pranašauja, interpretuoja:

 

Neverkit, moterys, neverkit:

Jie niekad jums nepriklausė.

Jie buvo vienatiniai sūnūs ir buvo pirmi

mylimieji. Rausvi jų delnai kvepėjo medum.

Bet naktį suūždavo didžiuliai sodai ir jų

širdys norėdavo išskristi.

(Metūgės, P. 88)

 

O visos šios retorinės priemonės susijungia šiame Metūgių eilėraštyje:

 

Jaunos miško raganos, jaunos mano motinos žindė

mane saldžiu pienu. Žvaigždės krito pro mano

pirštus.

Todėl aš esu lyg metūgė – žalia ir be prakeikimo.

Juodų alksnių kvėpavimas drėgnas ir šiltas.

Iš surūdijusio liūno dugno murmėdami kyla dumblini

burbulai. Paskui pilni įtūžimo sprogsta –

Popietės tyla sudrumsta.

Jūs minkot šviesiai raudoną molį ir velkat kuprotus

akmenis. Jūs statot bažnyčias. O smaili jų bokštai

priekaištauja, kaip įkyrios adatos. Spiegia pjūklai,

vinys sužeidžia baltas lentas.

Pasieniais sustoja rūsčios klausyklos ir rakštys kyšo

kietose klaupkose.

Neužteks jums atgailai viso gyvenimo:

Visi mes čiulptam negerą saldumą ir sirpstam.

Visi mes turim nukristi.

 

(Metūgės, p. 79-80)

 

Nuo kalbančio „aš” įvadinio savęs apibūdinimo poetiniu įvaizdžiu ir metafora pereinama į kreipimąsi į eilėraščiui sukurtus „jus”, kurie pabaigoje visi susijungia į pirmąjį daugiskaitos asmenį ir eilėraštyje išreiškiamą pasaulio koncepciją praplečia universalumo matmeniu: „Visi mes čiulpiam negerą sal­dumą ir sirpstam. / Visi mes turim nukristi”. Su šia išvada ir ištarme poetė pasiekia racionalią ir emocinę jungtį su savo klausytojais, kuriuos ji mėgina palenkti eilėraštyje pavaizduotos žmogiškos dalios sampratai ir ją priimti kaip savo pačių.

Birutės Pūkelevičiūtės pirmasis romanas Aštuoni lapai (1956) yra tam tikra prasme autobiografinis, pasakojamas pirmuoju asmeniu. Jau dėl šių priežasčių nesunkiai leidžiasi palenkiamas pasakojamojo balso savęs dramatizavimui. Bet dar svarbiau bendram jo draminiam efektui pasiekti yra jo struktūra: krikščioniškųjų evangelijų Didžioji savaitė, nuo seno Vakarų kultūroje dažnai traktuo­jama kaip dramos – tiek žmogiškos, tiek kosminės – schema. Poetiniai interliudai prieš kiekvieną romano skyrių, savarankiški romano sąrangoje (nes ne­nurodoma, kieno jie yra tariami), veikiantys kaip komentarai romano vyksmui, kurie realistiniam romano pasakojimui – pasakotojos vaikystės Lietuvoje prisi­minimams ir romano dabartį sudarantiems Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Lietuvos pergyvenimams kariaujančioje Vokietijoje – suteikia lyriškai išreikš­tos krikščioniškosios išganymo istorijos rėmus. Nereti ir pasakotojos retoriniai įtarpai romano eigoje, kuriais ji reikšmingai pakeliamu balsu ir kruopščiai pa­rinktu iškalbingumu išreiškia ir savo interpretaciją, valdomą jos pasaulėžiūri­nių, patriotinių ir religinių įsitikinimų bei jausenos, to, kas romane vaizduoja­mame pasaulyje vyksta, ir savo laikyseną tų istorinių įvykių, kuriuose ji dalyvau­ja, bei jų menamos pasaulio ir žmonijos krypties atžvilgiu.

 

Birutė Pūkelevičiūtė pre­mijos už romaną Aštuoni lapai įteikimo iškilmėj Čikagoje 1956 m. Kairėje – Draugo redaktorius Leonardas Simutis, deši­nėje – konkurso premijos mecenatas kun. Juozas Prunskis.

 

Aštuonių lapų pasakojimas vyksta dviejose plotmėse: jo pasakojamasis laikas yra Antrojo pasaulinio karo pabaiga Vokietijoje, kur yra atsidūrę pabėgėliai iš Lietuvos. Romano ašis yra Dancigo apsupimas, į kurio įvykius yra įsukti lietuviai pabėgėliai, ligi pat miesto sugriovimo ir rusų atėjimo. Antrąją romano plotmę sudaro pagrindinės veikėjos – pasakotojos Birutės praeities laikas, į kurį ji sugrįžta pakaitomis su pasakojimo dabartim Dancigo pragare: tai jos vaikystė Lietuvoje, tėvų namai, jos mieli giminės (Diedukas), Kauno ir Palangos aplinka, jos jau tada įaugimas į mūsų tautos istoriją (ypač per jos mamos jai perteikiamą baudžiavos laikų tragiką), lyriškai piešiamas Lietuvos gamtovaizdis, kaimas. Nepaprastai vaizdžiai, su daugeliu detalių, su tų laikų gyvenimui būdingais ar­ba rašytojos tokiais padaromais Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo niuansais Aštuoniuose lapuose sukuriama ne tik vaikystės idilė (kurią kaip tokią rašytoja ir pristato), bet ir tarsi elegija sunaikintam laisvos valstybės gyvenimui, kurį autorė kaip tik per savo labai asmenišką jaunystės patirtį čia atkuria. Šioji jaunystės prisiminimų plotmė jokiu būdu nėra tik savavališka ekskursija į pagrindinės veikėjos praeitį, atsitiktinis, į romaną neintegruotas priedėlis (žiūr. Kęstutis Keblys. Romanas išeivijoje. Kn. Lietuvių literatūra svetur 1945-1967, p. 140). Ji yra sudėtinė romano dalis, nes ji yra tas reljefas, prieš kurį tų pačių žmonių, kurių gyvenimas savo laisvoje tėvynėje buvo tam tikra prasme palaimintas, siaubą karo sūkuriuose reikalinga suvokti. Be šito kontrasto ir tas karo veiksmų siaubas, ir žmonių kentėjimai sunkiai išvengtų pasirodyti beprasmiškais. Tuo tarpu kaip tik šis kontrapunktas tarp tų dviejų asmeninio gyvenimo (kuriame įkūnijamas nepriklausomybės laikotarpio idealizuotas vaizdas) ir platesnio, pasaulį sukrečiančio išgyvenimo išryškina tą nepaprastai dramatišką likimo posūkį – ir pagrindinei veikėjai, ir mūsų tautai, kurios vardu ji neretai kalba, ir pagaliau visai žmonijai.

 

Aštuonių lapų ir Devinto la­po romanų veikėjos: Biru­tė (Birutė Pūkelevičiūtė), Rima 0ulija Gečiūtė) ir El­vyra (Lillian C. Charnes). Demnto lapo įvykiams pa­sibaigus, jos visos trys pa­siekė Berlyną ir nusifotografavo.

 

Karui Vokietijoje mėšlungiškai traukiantis į pabaigą, to pavasario Didžiąją savaitę apsuptame Dancige pabėgėlių šeimos, rūsiuose susispietusios, žiūri, kaip griūva Dancigas, ,,ta šiaurės ir rytų Europos Venecija – dega laisvasis Dancigas, išpuikęs Hanzos miestas”. Stoja baisi tyla, kaip „nugalėtojo alsavimas ties parkritusiu priešu”. Bet tada per garsiakalbius girdima rusiška daina, ir Birutei prieš akis stojasi Laisvės alėja Kaune, kur taip pat visur rėkė ir plėšėsi tie patys garsiakalbiai. Ir ji junta, kad ,,vėl tave pačiupo ta letena, godus naujasis viešpats”, kuriam neužtenka tavo rankų, jis nori pasiglemžti tavo sielą: „Jei tu į jį netikėsi, jis bus nutrintas. Ir tas jo didžiulis tavo įtikėjimo į jį troškimas yra jo pražūtis”, Todėl, kad pagrindinę veikėją pasaulyje ir grėsmingame tuo metu ne tik jos pačios, bet ir tūkstančių kitų karo aukų likime palaiko kitas, jai šventas tikėjimas: „Niekada aš taip nejutau savo tautybės, kaip tą naktį, degančiame Dancigo mieste: seną aisčių giminę, moteris su žalvario papuošalais, šventą akmenį, šventą vandenį, šventą žemės vaisingumą ir geležy išrėžtus trikampius, subėgančius į mistišką keturkampį. Viskas tebebuvo čia – mano kraujo tvinkčiojime” (Aštuoni lapai, p. 68). Savo išgyvenimus pasakotoja čia retorika ir vaizdais įterpia į visos mūsų tautos istorijos eigą ir iškalbiai patvirtina jos beveik transcendentinę galią pagrįsti, palaikyti ir maitinti mūsų gyvybę.

Sis pabėgėlių, paskui išeivių, pagrindinis ir visą jų pasaulėjautą nulėmęs išgyvenimas – tėvynės ir savo visuomenės netektis, siaubinga karo patirtis ir tolimesnis likimas, kuriam jau svetimame pasaulyje reikėjo pasiduoti ir jį ban­dyti vairuoti nukirstom šaknim, pratęsiamas Birutės Pūkelevičiūtės romane Devintas lapas (1982). Jame jau šiek tiek skirtingom meninėm priemonėm vaiz­duojamas dvilypis išeivių gyvenimas. Nors taip, kaip ir romano veikėjai, jie yra atsigręžę į naują aplinką, į ateitį, kaip marška pridengta yra išeivių patirties an­troji pusė – kur randai neužgiję ir žaizdos tebepūliuoja. (Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos, savitai įkūnijančios šio šimtmečio vidurio karo pabėgėlių iš Lietuvos į Vakarus patirtį, išskirtinę reikšmę lietuvių literatūros tematiniame korpuse bus bandoma paliesti ir apibendrinti pačiame gale.)

Tuo tarpu visa kita Birutės Pūkelevičiūtės proza: jos du romanai Rugsėjo šeštadienis (1970) ir Naujųjų metų istorija (1974) bei novelės ir apybraižos, surinktos knygoje Marco Polo Lietuvoje (1982), ryškiai skiriasi vieni nuo kitų ir meniniu užmoju, ir autorės vartojamomis meninėmis priemonėmis. Tai liudija rašytojos polinkį eksperimentuoti žanrais: ne tik poezijoje ir dramoje, bet ir kiekvienam savo prozos kūriniui suteikti vis kitokį, šviežią, anksčiau jos dar nekurtą pavidalą. Rugsėjo šeštadienio veiksmas vyksta daliai skaitytojų labai artimai pažįstamoje Čikagos Marąuette Parko apylinkėje – realistiškai vaizduojamos jos gatvės, jos ploto planas, jos medžiai, augmenija, oro atmainos, kvapai ir šitoj tuo metu charakteringoj lietuviškoj Čikagos miesto atplaišoj čia įsikūrusių, jau naują ir kitokį gyvenimą pradėjusių pokario pabėgėlių ramiai kunkuliuojanti kasdienybė. Romano veikėjai surinkti iš kelių kartų: senelis laikrodininkas Gerulaitis, jo sūnus Zigmas, marti Laima ir jų sūnelis Sauliukas, senojo Gerulaičio akių šviesa, paguoda už visas iki tol gyvenime patirtas skriaudas ir brangiausias jo turtas. Senelio ir vaikaičio santykiavimas romane sudaro turbūt pačius šilčiausius, patraukliausius ryšius. Meilė kursuoja tarp senelio ir berniuko, rašytojos neįvardijama, nekomentuojama, net nepabrėžiama, bet ji dvelkia iš tų veikėjų dialogų, geste, Gerulaičio introspekcijos:

 

„Tiksenk, tėvuk, savo laikrodžius, tiksenk mažas metalo širdis, ir neklausyk, ir negirdėk, kaip plaka didele gyvenimo širdis. Nuo jos tu jau esi atidalintas.

Esi tik stagaras, nuvytęs pievos pakraštyje, esi tiktai puta, jūros išskalauta, nusviesta ant kranto. Tu jau neturi lygios dalies ir vakarais nelaužai duonos su vynuogyno dar­bininkais. Tiksenk, tiksenk mažas metalo širdis, kol apkursi; nulūžk, kaip sausas stagaras, išnyk, kaip tirpstanti puta ant smėlio... Esi nustumtas į šalį, esi nurašytas j nuostolius.

Taip, kartais man būna graudu.

Gerai, kad Sauliukas dažnai užbėga į viršų. Tada visa mano diena nušvinta. Jo šviesūs plaukai kvepia vėju; man rodos, jie prikritę auksinių žiedų dulkių. Sauliukas, mano ber­niukas, saulės spindulys.

Aš jį vadinu dievų pasiuntinėliu. Pasakoju jam visokiausias istorijas. Anądien net nupiešiau dievų pasiuntinį Merkurą, bet dar mažą, tokį, kaip pats Sauliukas: su spar­nuotais bateliais, sparnuota kepuryte – bėga jis laiptais aukštyn, rankoj nešdamas he­roldo lazdelę su dviem gyvačiukėm. Buvo gražu, kai vaikas taip rimtai pakartojo lazdelės vardą: ,,Ca-du-ce-us”...

– Seneli, o kokią žinią aš tau atnešu?

– Gerą žinią, Sauliuk. Dievų pasiuntiniai visados atneša geras žinias.

Tu man atneši gyvenimo žinią: kad šviečia saulė, kad prie tvoros pražydo jurginas, kad šiandien į alyvų krūmą buvo nutūpęs paukštis su raudona krūtine.

Brangink gyvenimą, Pranciškau Gerulaiti! Jis toks didelis, kad tau turėtų pakakti net jo atošvaitų. Būk, kaip žvirblis – atsigerk iš mažos duobutės, prilytos vandens; būk, kaip stiklo šukė, kurią akimirkai paliečia prabėgdamas pro šalį spindulys. Būk, kaip vaikas, kaip Sauliukas, ir pasidžiauk drauge su juo, kad šiandien pro musų sodą praskrido paukštis – kardinolas su raudona krūtine...” (Rugsėjo šeštadienis, p. 25-26).

 

Lietuvių Bendruomenės Bostono Kultūros klubo veikėjai su vakaro programos atlikėjom Birute Pūkelevičiūte ir soliste Stase Daugėliene 1960 m. Iš kairės j dešinę: Antanas Gustaitis, Pranas Lembertas, Birutė Pūkelevičiūte, Stasys Santvaras, Marija Gimbutienė, Jackus Sonda, Stasė Daugėlie­nė, Jurgis Gimbutas ir dail. Viktoras Vizgirda.

 

Tai optimaliai realistinė plotmė, romane realizuota tiesiog iki galo išnaudotom realistinės prozos konvencijų galimybėm: dialoguose nėra nė šešėlio dirbtinumo, juose kalba gyvi žmonės gyvais žodžiais, visada atitinkančiais jų pačių situaciją: ar tai būtų reiškiant rūpestį, užuojautą, pagiežą, įnoringus, perdėtus išpuolius prieš vienas kitą, ar nuostalgiškai paliečiant šiame romane jau tik prabėgomis Lietuvos prisiminimus. Jei kada atsiras skaitytojų, girdėjusių apie Čikagos „lietuviškojo Marąuette Parko” savitą statusą Amerikos lietuvių istorijoje, ir norės pažinti jo klestėjimo laikotarpį 50-aisiais ir 60-aisiais šio šimtmečio metais, jo tikrą gyvenimo skonį – vaizdus, kvapus, garsus, tautiečių užsiėmimus ir tarpusavį santykiavimą, menkus ir kartais nelabai garbingus rūpesčius, žmogiško nusiraminimo, laimės ir prasmės didelius troškimus – jo tiesiog ranka pasie­kiamą, apčiuopiamą tikrovę, jie greičiau ras Birutės Pūkelevičiūtės romane Rugsėjo šeštadienis, negu moksliškose sociologinėse ar istorinėse lietuvių imigracijos į JAV studijose.

Tačiau tas realistinis žanras, kuris yra Rugsėjo šeštadienio meninis pamatas, neperregimai susiuvamas su rašytojos į romaną įvedamu fantastiniu. Iš tų dviejų žanrų sandūros ir kyla romano įtempta intriga – Gerulaičio kova su antgamtinėmis jėgomis už savo numylėto Sauliuko gyvybę. Abiejų plotmių sulydymas – realistinės ir fantastinės – yra būdingas tuo laikotarpiu ypač suklestėjusiam vadinamam „magiškajam realizmui”, praktikuotam beveik kiek­vienos tautos literatūroje. Bet Birutės Pūkelevičiūtės šito meninio posūkio panaudojimas savo romane nėra skirtas, kaip daugelio kirų rašytojų, ypač Lotynų Amerikos prozininkų, iš esmės tik žaidimui su skaitytoju, norint j normalius jo žanrinius lūkesčius atsakyti priešingai, tarsi mesti jam iššūkį. Kūrinio menas ir vertė kaip tik pareina nuo to, kaip autorius pažeidžia skaitytojo tikrovės sampratą ir priverčia skaitytoją autoriaus vaizduotės logikai pasiduoti, nesvar­bu kaip pasaulio sąrangoje neįtikėtinai. Kitaip skaitytojas liks tik atitvertas nuo šio žanro kūrybos estetinio pergyvenimo ir ta prasme bus save nusiskriaudęs. Pūkelevičiūtė, į Rugsėjo šeštadienį įvesdama veikėją poną Mors, atnešusį Gerulaičiui sutaisyti laikrodį, kurio diagnozės Gerulaitis neįstengia nustatyti, taip pat suteikia romanui žaidimo rėmus. Bet tai žaidimas ne skaitytojui dirginti, ne jį nuolat stebinti ir jo vaizduote nors ir labai meniškai manipuliuoti, kaip įprasta daugelio „magiškojo realizmo” praktikuotojų, o žaidimas, fatališkiausias iš visų galimų žaidimų pasaulyje – grumtynės tarp mirties ir gyvybės. Mirties – atsitiktinės, savavališkos, nesiteikiančios paaiškinti kokiu nors būdu savo inten­cijos. Mirties, kurios tikslas tėra naikinti nors ir nekalčiausią gyvybę, naikinti ir tą gyvybę mylinčių ir už viską pasaulyje daugiau branginančių ir laimę, ir gyvenimo prasmę. Metafizinį matmenį šiai romano temai suteikia taip pat ir jo pagrindinė laikrodžio simbolikos sistema, o religinį – Katalikų Bažnyčios kanoninių psalmių ištraukos. Žaidimas vyksta tarp eilinių pasaulio gyventojų, kurie iš esmės žino, ko jie žemėje nori – savo mylimųjų buvimo ir jų gerovės ir tą sampratą bei į ją sudėtą savo pačių laimės galimybę pralenkiančios ir jos visiškai nepaisančios mirties paslapties. Pono Mors figūra ir jo apsilankymai pas Gerulaitį autorės sėkmingai vaizduojami, nes jo poveikis romano veiksme yra kaip į sceną, kada visos vaidinimo prielaidos jau yra pristatytos ir pavaizduotos, įžengiančio naujo, mistifikuojančio dramos veikėjo. Nors jo funkcija ilgai dar nėra aiški, bet jau nuo pasirodymo stebėtojas jaučia, kad jis yra tas, kuris suvaidins lemtingą vaidmenį visų ankstesnių veikėjų likimui. Gerulaitis apibūdina pono Mors pasirodymą savo laikrodininkystės dirbtuvėlėje:

 

„Nedrįsau klausti jo kilmės. Jis kalbėjo be akcento, bet jo lietuvių kalba buvo pernelyg gramatiška, pernelyg „išmokta” ir tatai jam teikė svetimumo atspalvio.

– Bet, suprask, tamsta, – bandžiau atsikalbinėti. – Aš esu tik parapinis laikrodininkas, taisau paprastus, kasdieninius mechanizmus, kurie taip vienas kitam panašūs, kad man neteikia jokių problemų. Sutaisei vieną, sutaisei juos visus.

– Tikrai? Būtų laikas, pone Gerulaiti, jums bent vieną kartą susiremti su tikra problema.

Kai dabar tą pašnekesį prisimenu, tiesiog stebiuosi, kad mane labai traukė su tuo nepažįstamu, pirmą kartą sutiktu žmogum – kalbėtis.

Juoba, kad ponas Mors buvo dar jaunas vyras. Nors nebūčiau galėjęs apibrėžti, kokio jis amžiaus. Visa jo povyza dar turėjo jaunatviško liaunumo, tačiau jis laikėsi labai santūriai, beveik šaltai, lyg butų ėjęs kokias svarbias pareigas. Jis buvo aukštas, tamsių plaukų ir labai balto veido.

[...]

Sakyčiau, jis buvo net dailus vyras, tik visai nesišypsojo. Bet kažkur toli, už lūpų kampučių, galėjai nujausti didele ramybe: žiemos rytmečio giedrą, kai aplinkui spindi sniego krislai.

– Ar tai man, brangus pone, senatvėj galynėtis su didele problema? – numojau ranka.

– Senatvėj? Yra tik pradžia ir pabaiga. Yra tik Alfa ir Omega. Zinai, tamsta, turbūt Dovydo psalmę: Jis sotina tavo širdį ir tu jaunyn eini, kaip erelis' “ (Rugsėjo šeštadienis, p. 33-34).

 

Dviem rūkoriam niekada netrūksta kalbos... Prel. Mykolas Krupavičius ir Birutė Pūkelevičiūtė 1967 m. Čikagoje. Algimanto Kezio nuotrauka

 

Tad romane ponas Mors yra ne tik mirties agentas – vėliau šalčiu ir siaubu dvelkiantis, Gerulaičiui pamažu įtaigaujantis žinią apie Sauliuką tykojančią mirtį, kartu jis romane vaidina ir tam tikra prasme teigiamą rolę: jo vizitai ir pokalbiai su Gerulaičiu skirti jam iškelti ir priversti jį susidurti su esminiu, galutiniu žmogišku klausimu: pačia mirties problema. Ypač, kad paties Gerulaičio laikas tam susidūrimui jau labai ribotas, senatvėje aiškiai sutrumpėjęs: „Būtų laikas, pone Gerulaiti, jums bent vieną kartą susiremti su tikra problema”, perspėja jį ponas Mors. Kaip tik tas Gerulaičio susirėmimas su ,,tikra problema” – Sauliuko laukiančia mirtim, vyksta romano eigoje. Susirėmimas išsprendžiamas kitaip, negu nuo pradžių romano atomazgai brėžiami parametrai: Sauliukas lieka gyvas, tik Gerulaitis, susirėmimą išlaikęs, pasiduoda paslapčiai, atsidengusiai jam su pono Mors įžengimu j jo senatvę ir jo giliai išgyventai, ne abstrakčiai, o dalyvaujant tikrose rungtynėse tarp gyvybės ir mirties. Gerulaičio pasidavimas ir yra jo galutinis laimėjimas prieš savo antgamtinį priešą – nes jis jį įvykdo ir priima savo paties sąlygom, ne kaip nieko nesupratusi, vargšė auka:,,– Completorium... – sušnabžda mano lūpos. – Išsipildymas, atbaigimas. Paskutinė kanoninė valanda... [...] Diena baigiasi: ,,Noctem ąuietam et finem perfec-tum concedat nobis Dominus...” Tegu Viešpats mums suteikia ramią naktį ir gerą pabaigą...” (T.p., p. 236). Rugsėjo šeštadienis tarp Birutės Pūkelevičiūtės pro­zos kūrinių užima išskirtinę vietą: tai glausčiausias ir savo intriga nuosekliausiai išvystytas jos romanas, dialogai visi labai taupūs ir visi pajungti centrinei temai, kaip ir tie Gerulaičio introspekciniai įtarpai, neatmiešti jokiom pašalinėm, tik atsitiktinėm temom. O ir problema, kuri šiame romane ryškinama, susidūrimas su mirties tikrove, šalia jos meniško apipavidalinimo pakelia Rugsėjo šeštadienį iki intelektualinio lygio, kuris daugeliu požiūrių romaną padaro itin patrauklia skaityba.

Tikras kontrastas tiek Aštuoniems lapams, tiek Devintam lapui, o ypač Rugsėjo šeštadieniui, yra chronologiškai iš eilės Birutės Pūkelevičiūtės trečiasis romanas Naujųjų metų istorija (1974). Šio romano ir tematika, ir pasakojimo technika, ir vietovė, kurioje didžioji dalis romano veiksmo vyksta ir kurioje pinama jo intri­ga su šiurpia, tačiau skaitytojui neskirta sukrėsti atomazga, yra nuosekli autorės šiam romanui sukurto pasaulio išdava, išlaikanti ironišką veikėjų, jų charakterių ir iš jų prigimties ir būdo savybių išplaukiančios keblios padėties traktavimą. Šiaip autorė ištisai per visą knygą atsitraukusi nuo vaizduojamo siužeto ir perleidusi dialogus vesti, jais savo jausmus atskleisti išimtinai tik patiems romano veikėjams, romano eigos nei jo problematikos, nei jo vizijos skaitytojui nekomen­tuoja ir neinterpretuoja. Visu tuo Naujųjų metų istorija tampa unikumu Birutės Pūkelevičiūtės raštuose ir šis jos kūrinys priartėja galbūt arčiausiai prie draminio žanro jos prozoje negu bet kuris kitas.

Atrodo, kad Naujųjų metų istorijos tekstą gana lengvai būtų galima sudramatinti ir teatro scenoje įkūnyti, o gal net dar lengviau pasitelkti filmo scenarijui. Jo pagrindu pagamintas filmas būtų pajėgus skaitytojus linksminti, protarpiais ir bauginti, bet toli gražu ne egzistenciška prasme, o kaip labai išradinga pyne stebėtinų literatūrinių efektų, kurių kiekvienas savaip patraukia skaitytojo dėmesį. O skaitant, kyla noras įsiskverbti ir j romano veikėjų vidų, suprasti, kas juos verčia kiekvieną savaip elgtis. Ar tai tos sąlygos ir jų likimas, kurių dėka jie tapo pokario išeiviais? Ar senstančių, neišvengiamai plinkančių ir tunkančių, siekusių karjeros, garbės, turto ir intelektualų statuso išeivijoje nelinksmas atsikvošėjimas. Gydytojo Pauliaus Morkūno ir draudimo agento Edžio Gedvilos toks praregėjimas rodo, kad jų jaunystėje turėtos iliuzijos ir pa­sitvirtino kaip iliuzijos, ir atėjęs laikas tarsi nepastebimai jiems trauktis iš viso to gausaus Amerikoje ,,wannabe” kontingento – to, ko jie savo gyvenime norėjo. O kokių nors profesinių talentų romane jie ir neparodo, nei jie patys yra kuo nors ypatingai pasižymintys. Abudu gan lėkšti žmogeliai, o ir jų pro­fesijos yra labiau priemonės bent tokiam pakenčiamam medžiaginio gyvenimo lygiui, kad galėtų išvykti slidinėti į Aspeną Colorade – nesgi tai visuomeninio statuso simbolis turtuolių tarpe, o ir pakenčiamai pasiturintys stengiasi į tą luomą pretenduoti.

 

Birutė Pūkelevičiūtė atlie­ka meninę programą pas­kutinio Vliko seimo poky­lio metu Čikagoje 1991 m.

 

Morkūno ir Gedvilos žmonos Stefa ir Vilė slidinėjimu daugiausia leidžia užsiimti vyrams, o pačios dvi sėdi viešbučio terasoje ir kaip katės leidžia savo nagus viena į kitą – tai dėl pasaulėžiūros skirtumų, tai dėl instinktyvaus an­tagonizmo, nes kiekviena tiki, kad jos gyvenimo kelias yra teisingas, todėl ant­rosios, be abejo, yra smerktinas... Iš visų veikėjų Stefa Morkūnienė turbūt yra vienintelė, kuri šventai tiki, jog jos gyvenimo tikslas yra pareiga paliktai tėvynei – tik nei ji pati nenujaučia, kad ji ir save, ir kitus apgaudinėja, ir tampa tiesiog komišku personažu.

Kaip Stefa per visą knygą vaidina jai autorės priskirtą role nesąmoningai, to nežinodama, taip Vilė vaidina ne vieną rolę. Vilė vaidina tiek rolių, kiek jos vaizduotė įstengia susukti. Vienos jų pagrįstos bent krislu tikrovės, kitos iš dangaus išpeštos. Tos rolės priešingos, bet, anot Vilės, jos viena kitai neprieštarauja, yra jos vidinė teisybė. Kaip jos tada gali būti melas? Vilės per visą knygą vykdomos vaidybos kulminacija yra jos neišprovokuotas, per daug intymiai asmeniškos vienos jos gyvenimo istorijos papasakojimas. Nebus suklysta, Naujųjų metų istoriją pavadinant melodramine. Tokio pobūdžio literatūra pastaruoju laiku grįžo į literatūrines svarstybas, universitetų literatūros fakultetuose įjungiama į fantastinės literatūros dėstymą kaip vienas iš jos žanrų, turinti paralelių ir sąskambių su pasakom, yra verta dėmesio, nes ji savaip sau tik vienai prieinamu būdu, nors ir perdėtai, kalba apie išorinį, nuolat žmogų tykojantį pasaulį.

Birutės Pūkelevičiūtės novelių ir apsakymų rinkinys Marco Polo Lietuvoje (1982), susideda iš šešių trumpesnių ar ilgesnių kūrinių. Beveik visuose Marco Polo Lietuvoje apsakymuose, jeigu ne vyrauja, tai bent ryškiai juos nuspalvina linksma, skaidri, giedra autorės nuotaika, jos traktavimas savo pasirinktos medžiagos su sąmojum, bet drauge ir jautriai – ryškėja iki šiol Pūkelevičiūtės raštuose ne tiek pabrėžtas žmogaus supratimas kito žmogaus, atlaidumas žmogiškų silpnybių kitam.

Laimingu Birutės Pūkelevičiūtės vaizduotėje įvykusiu lydiniu savo ap­sakymui „Marco Polo Lietuvoje” pasakojimo centru ji pasirenka dviejų mitų sąveiką: Marco Polo kaip keliautojo, kurį taip be galo traukia pasaulio pažinimo alkis, ir Lietuvos, kuri beveik stebuklingu būdu įstengia įkūnyti jo svajones ją „atrasti”. Senove dar giliai alsuojanti, legendas ir paslaptis slepianti, mistiška šalis. Marco Polo figūrai atstovauja prancūzas Bernier iš Paryžiaus, o Lietuva yra Nepriklausoma, tarpkario Lietuva, po kurią vasarą keliauja studentai, vyksta kaimo šventės, ir Bernier suteikiama proga jose dalyvauti. Apsakymas nestokoja humoro, labai juokingų įvykių, ne visi jie Lietuvą parodo pačioj skaisčiausioj šviesoj, bet Bernier irgi nėra objektyvus stebėtojas, ne duomenis apie šalį renkan­tis mokslininkas, o gerokai apakintas ir savo išankstinio palankaus nusistatymo Lietuvos atžvilgiu. Kai jis paruošia savo kelionės į Lietuvą aprašymą, prideda ir nuotrauką sutiktos Lietuvoje Agutės, kurioje ji matyti žydinčių obelaičių fone, prirašydamas po nuotrauka, kad „taip šypsotis mergaitės gali tik sapne. Arba Lietuvoje”. Marija Stankus-Saulaitė, recenzuodama Marco Polo Lietuvoje kultūriniame Draugo priede (1992.11.26), taikliai pastebėjo: „Turistas vis dėlto suprato to derinio grožį: gamtos pavasaris ir jaunystė, praeitis ir dabartis, tauta ir individas”. Daugiau kaip per 40 egzodo metų kiek yra buvę išlieta Lietuvoje nepasitenkinimo, paniekos, vaizduotės trūkumų ir nesąžiningumu kaltinimų prieš mūsų rašytojus išeivijoje. Girdi, jie idealizuoja Lietuvą, ją mato tik tokią, kokią manė, kad matė, ir kokią tenori matyti, ir šiukštu nenori, kad kas nors drįstų jų įsitikimus ir iliuzijas trikdyti su kokiais nors jas neatitinkančiais faktais ar samprotavimais. Ir negalima sakyti, kad tie kritikai nebuvo teisūs ir kad paliestieji rašytojai nebuvo verti tos kartais ir labai aštrios kritikos. Bet tik at­kreipkime dėmesį, kaip Birutės Pūkelevičiūtės „Marco Polo Lietuvoje” beveik nieko bendro neturi su šia minėtąja išeivijos literatūros konfigūracija. Taip, Lietuva čia yra idilė, Bernier čia yra savotiškas naivuolis. Bet autorė ir Lietuvos mitą ir Marco Polo-Bernier mitą pristato kaipo tokį. Ji iš skaitytojo nereikalauja jų pripažinimo kaip objektyvios tikrovės ir kaip visiškos teisybės. Ir dar daugiau – ji rašo su humoru, su švelnia ironija, netausodama nei paties Bernier, nei labai svarbiais ta proga besijaučiančių tautiečių. Ką autorė daro yra labai aišku: ji mūsų neįtikinėja, ji neliaupsina nieko Lietuvoje, ji pirštu rodo – čia yra idilė, ji nepretenduoja į istorinę teisybę, bet ar idilė nėra irgi viena iš literatūrinės kūrybos nešamų džiaugsmų jai sugebantiems atsiverti skaitytojams? Taip kaip naktį sapnuotas malonus sapnas, ryte atsikėlus, mūsų nelaikomas tikrove, o tačiau mes vis vien jį vertiname – jis buvo malonus. Pati autorė, apsakymui besibaigiant, praskleidžia Bernier sąmonę panašiu būdu:

 

,,Po pamaldų sekė pietūs klebonijos sode, per kuriuos ponas Bernier padarė lyriškiausias savo nuotraukas. Jau pati dekoracija prancūzą iš karto apgaubė debesingo miražo nuotaika. Stalai buvo patiesti po didžiulėm žydinčiom obelim. Nuo medžių pleven­dami krito rausvi žiedlapiai: ant stalų, ant žmonių, ant žolės. Taip lengvai, taip neap­sakomai tyliai – obelų žiedai gali kristi tik sapne. Arba Lietuvoj” (Marko Polo Lietuvoje, p. 301).

 

Romanas Devintas lapas – tai Genės, nerūpestingai atostogaujančios savo ištaigioj Michigano vasarvietėj, ieškojimas – knygų, žemėlapių ir autorės poetinės vaizduotės pagalba – savo brolio partizano mirties vietos Eržvilko giriose. Tas Antigonės mito pasitelkimas Devintame lape yra vienas ryškiausių rašytojos laimėjimų ir gali lygintis su geriausiais šitos meninės strategijos pavyzdžiais kitų kalbų mūsų laikų rašytojų kūryboje. Jo ypatinga galia kyla dar iš to, kad šičia antikinio mito žaismas kaip tik atskleidžia istorinę tikrovę – pa­tvirtina, kad partizanai nebuvo mitas. Ir klausytojas pasijunta ,,lyg staiga būtų nukritę popieriaus skiautės, kuriomis partizanų veidai nuotraukose būdavo pridengti” (p. 263). ,,Toli, toli, baltų dobilų pievoj, ganosi žirgai su sidabriniais karčiais. Ten rėdoma nuotaka. Visais keliais renkasi puiki pabrolių palyda: už kepurės užkištas bijūnas, per petį permesta šovinių juosta – vestuvinė, kaišytinė juosta” (p. 267). Atsekusi brolio pėdsakus į Eržvilko girininkiją, kurią supa de­šimt miškų, ir kur granata susisprogdino jos brolis, Genė nurimsta: „Miegok, mano broli, viename iš dešimties miškų” (p. 265). Nesenų mūsų tautos per­gyvenimų liudijimą pateikė užrašytas grožinio pasakojimo tekstas.

 

Birutė Pukelevičiutė prie Atlanto – pastarojoj savo įsikūrimo vietoj Daytonoj, Floridoje, JAV.

 

Poezijos knyga Atradimo ruduo (1990) suskirstyta į tris dalis: „Mišios už išda­viko žmoną”, „Rauda” ir „Du keleiviai”. Pirmojoje draminėje poemoje keliama įvairūs kaltės problemos variantai. Konkrečiai, kiek dalinasi žmona ar vyras ta kalte, išduodant savo tautiečius ir tarnaujant okupantui, kurią įvykdė jo ar jos sutuoktinis? Kaltės klausimas sprendžiamas paradoksu: „Mes visi būsim išganyti. / Mes visi, spektakliui pasibaigus, pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim. / Bus nesvarbu, kokį vaidmenį (niekšą ar šventąjį) mes vaidinom. / Bus svarbu: kad suvaidinom gerai. / Išeisim prieš uždangą, visi susiėmę už rankų: pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai, vienuolės, kareiviai, smuk­lininkai, vyskupai. / Nusilenksim ir (kaip įprasta aktorių tarpe) vienas kitam padėkosim, / nes tik gerų partnerių dėka buvo išlaikyta dramos įtampa. / Nu­žudytieji dėkos žudikams, apgautieji dėkos sukčiams, teisėjai / dėkos nusmerk-tiesiems, kalėjimų sargai dėkos katorgininkams. / Išduotieji pabučiuos į veidą išdavikus. Iš dėkingumo” (Atradimo ruduo, p. 23). Šičia yra puiki iliustracija, kaip pasaulis suvokiamas kaip drama, kaip ciklas spektaklių. Tai Nietzschės priėji­mas prie pasaulio kaip estetinio fenomeno. Tačiau jis taip pat rišasi su krikščio­niškosios tradicijos gija, atstovaujama Origeno, kad visa žmonija, visas pasau­lis bus išganytas.

Šitaip užbaigiant tuos kelis Birutės Pūkelevičiūtės kūrybos idėjinius ir estetinius aptarimus, tenka pasakyti, jog čia buvo bandyta atskleisti toli gražu ne visas ir ne galutines jos puslapių įžvalgas. Tad linkime skaitytojui, imančiam į rankas rašytojos knygas pirmąkart ar pakartotinai, dar daug naujų, tikėtų ir netikėtų atradimų.

 

BIBLIOGRAFIJA

 

Birutė Pūkelevičiūtė. ANTANAITIS ALGIRDAS TITAS (TITAS GUOPIS). Birutės Pūkelevičiūtės Rugsėjo šeštadienis. -Akiračiai, 1970, Nr. 5; (KĘSTAS REIKALAS). Romanas ir apysaka. Birutės Pūkelevičiūtės Devintas lapas. -Akiračiai, 1982, Nr. 6; Pasakojimai, novelės, apsakymai. Birutės Pūkelevičiūtės Mar­co Polo Lietuvoje. -Akiračiai, 1983, Nr. 3; Trys dramos veikalai dviejose knygose. Birutės Pūkelevičiūtės Žydra ir geltona. -Akiračiai, 1985, Nr. 5; (TITAS ALGA). Žvilgsnis j pernykščių metų dramos veikalus. Birutės Pūkelevičiūtės Aukso žąsis. -Aidai, 1966, Nr. 5. BARONAS ALOYZAS (P. JANULIS). Gyvybės ir mirties laikrodis. Birutės Pūkelevičiūtės romanas Rugsėjo šeštadienis. -Draugo kultūr. priedas, 1970.VII.25. BERNOTAVIČIŪTĖ-JONYNIENĖ MONIKA. Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lavai. -Draugo kultūr. priedas, 1956.X.27. BRADŪNAS KAZYS (BRONIUS INKRATĄ). B. Pūkelevičiūtės ir V. Kazoko pirmosios knygos. [Birutės Pūkelevičiūtės Metūgės]. -Literatūros lankai, 1953, Nr. 3; (K. PRIEŠPYLIS). Antrųjų Žirginėlių sulaukus. Nauja Birutės Pūkelevičiūtės dovana mažiesiems. -Draugo kultūr. priedas, 1969.XI.29. BRAZDŽIONIS BERNARDAS (JONAS BRAZAITIS). Pūkelevičiūtės dovanos mažiesiems. -Lie­tuvių dienos, 1975, Nr. 6. KAUPAS JULIUS. Mozaika apie Kauną ir Dancigą. -Literatūros lankai, 1957, Nr. 7. KEBLYS KĘSTUTIS. Romanas išeivijoje. -Kn. Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 140-142; Birutė Pūkelevičiūtė. Devintas lapas. -World Literature Today, Spring 1983. LANDSBERGIS ALGIRDAS. Birutė Pūkelevičiūtė. Žydra ir geltona. -World Literature Today, VVinter 1985. LIULEVIČIENĖ AUŠRA. Pūkelevičiūtės romanas. [Kn.: Rugsėjo šeštadienis]. -Aidai, 1971, Nr. 7. NAGYS HENRIKAS. Naujas vardas mūsų poezijoje. -Tėviškės žiburiai. 1953.111.19. NAUJOKAITIS PRANAS. Birutės Pūkelevičiūtės romanas Devintas lapas. -Moteris, 1982, Nr. 4; Birutės Pūkelevičiūtės Marco Polo Lietuvoje. -Moteris, 1984, Nr. 1; Birutės Pūkelevičiūtės Rugsėjo šeštadienis -Moteris, 1970, Nr. 6; Birutė Pūkelevičiūtė. -Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija, TV. Čikaga, 1976, p. 172-180. PRUNSKIS JUOZAS. Valandėlė su rašytoja Birute Pūkelevičiūtė. -Draugo kultūr. priedas, 1975.VU!.9. PŪKELEVIČIŪTĖ BIRUTĖ. Redakcinis pokalbis su autore apie premijuotąjį romaną Aštuonis lapus. -Draugo kultūr. priedas, 1956.1.21. RADVILIONIS K. Romanas Naujųjų Metų istorija. -Naujoji viltis, 1976, Nr. 9. RAILA BRONYS. Šiapus ir anapus rampų. Per garbę į skausmus. [Apie Aukso iąsį]. -Kn.: Paguoda, III. Londonas, 1975, p. 137-150. RED. Pokalbis Devintą lapą atvertus. -Draugo kultūr. priedas, 1982.III.13. SANTVARAS STASYS. Dramaturgija tremtyje. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 367-371. STANKUS-SAULAITĖ MARIJA. Žodžiai žiedlapiais krenta. [Kn.: Marco Polo Lietuvoje]. -Draugo kultūr. priedas, 1983.11.26; Birutės Pūkelevičiūtės naujieji vaidinimai. [Kn.: Žydra ir geltona]. -Draugo kultūr. priedas, 1985.VIII.10. ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Birutė Pūkelevičiūtė. Rugsėjo šeštadienis. -Books Abroad, VVinter 1972; Birutė Pūkelevičiūtė. Marco Polo Lietuvoje. -World Literature Today, Autumn 1983; Birutė Pūkelevičiūtė. Žydra ir geltona. -World Literature Today, VVinter 1985. VISVYDAS PRANAS. Birutės Pūkelevičiūtės trumpoji proza. -Aidai, 1983, Nr. 6; Grožinė atsiminimų įtaiga. [Kn.: Devintas lapas]. -Draugo kultūr. priedas, 1982.VI.19.

 

AUŠRA LIULEV1ČIENĖ

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.