namuose_ant_pasadnos_ulycios       Leonas Peleckis-Kaktavičius. Namuose ant pasadnos ulyčios: dar po dvidešimties metų. Š.: „Aušros” muziejaus leidykla, 2009.

 

       Šiauliuose, Ch. Frenkelio viloje rugsėjo 4 d. pristatyta Leono Peleckio-Kaktavičiaus memuarinės eseistikos knyga „Namuose ant Pasadnos ulyčios. Dar po dvidešimties metų”, kurią išleido „Aušros” muziejaus leidykla. 302 puslapių knygoje – vienos pirmųjų lietuvių aktorių profesionalių Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės ir vieno gabiausių Pirmosios Nepriklauosmos Lietuvos advokatų, didelio visuomenės ir kultūros veikėjo Kazimiero Venclauskio bei jų didžiosios šeimos odisėja. Autorius, remdamasis dokumentais, archyvine medžiaga, Venclauskių augintinių bei globotinių ir juos artimai pažinojusių žmonių prisiminimais, pasakoja įdomią, įsidėmėtiną „namų ant Pasadnos ulyčios” istoriją. Daugiausia vietos skiriama tų namų didžiajai legendai – Mamai, išauginusiai, išleidusiai į gyvenimą daugiau kaip šimtą svetimų vaikų. Antrasis knygos leidimas papildytas informacija, sukaupta per porą pastarųjų dešimtmečių. Jis sutampa su dviem reikšmingomis datomis: S. Jakševičiūtės-Venclauskienės 135 gimimo ir 110 pirmojo lietuviško spektaklio – Juozo Vilkutaičio-Keturakio komedijos „Amerika pirtyje” metinėmis.

 

       Vakarą pradėjo plačiai žinomos kanklininkės – Šiaulių konservatorijos dėstytojos Regina Vaišnorienė ir Regina Marozienė. „Aušros” muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė pasveikino labai gausiai susirinkusius su naujojo sezono pradžia, pasidžiaugė, kad pirmasis renginys po vasaros – ypatingas: pažintis su nauja knyga, kuri tarsi grąžina skolą garsiajai Venclauskių šeimai, dovanojusiai muziejui savo gražiuosius rūmus.

 

       Pirmiausia žodis suteiktas knygos autoriui. Jis trumpai prisiminė, kaip, kodėl ir kada tapo Venclauskių šeimos biografu. Net tikslią datą pasakė – 1981 m. kovo 11 d. Tiesa, tuomet dar neįsivaizdavo nei būsimo rezultato, nei to, kiek laiko naujas domėjimosi objektas gali pareikalauti. Devintojo dešimtmečio pradžioje dienraštis „Komjaunimo tiesa” šeštadieniais spausdino jo skiltį, kuri vadinosi „Interviu su įdomiu žmogumi”. Taip tą lemtingą dieną autorius atsidūrė pas nusipelniusį mokytoją ir knygų vertėją Tomą Stonį – buvusį našlaitį, nuo 1909 m. augusį Venclauskių namuose. Jis papasakojo ne tik apie tai, kad viename kambarėlyje teko gyventi su poetu Juliumi Janoniu, bet ir kad tuose namuose pastoviai buvo globojami, leidžiami į mokslą našlaičiai, pamestinukai, beglobiai. Kitu pašnekovu netrukus tapo jau tikroji Venclauskių dukra – žinoma advokatė Gražbylė Venclauskaitė, kurios vardo autorius – jos krikštatėvis Vydūnas.

 

       Būsimiems knygos skaitytojams pasisekė – gilindamasis į pavyzdžio neturinčią temą, L. Peleckis-Kaktavičius dar turėjo galimybę susitikti daugiau kaip su trimis dešimtimis buvusių augintinių ir globotinių. Šiuo metu tarp gyvųjų jau tik du: viena – Lietuvoje, kitas – JAV. Sovietmečiu apie Venclauskius pavyko paskelbti vos ketvertą publikacijų, didžiausiąją – „Nemuno” žurnale, kuris anuomet pasižymėjo drąsesne laikysena nei kiti leidiniai. Po pirmosios nedidelės apimties knygos pasirodymo 1991 m. L. Peleckis-Kaktavičius vis grįždavo prie Venclauskių temos. Rūpėjo pagilinti tai, ką buvo pavykę sukaupti anksčiau. O nauji faktai skatino naujoms paieškoms. Taip kaupėsi juodraščiai, kuriems buvo lemta tapti antrąja knygos dalimi.

 

       Knygą plačiai apžvelgė viena pirmųjų jos skaitytojų – Šiaulių universiteto profesorė Giedrė Čepaitienė. „Knygoje labai gražiai pasakyta, kad Venclauskių šeima – mitas. Man atrodo, kad tas mitas išliks labai ilgai, – sakė kalbėtoja. – Žiūrint į naujosios knygos viršelį, į už Venclauskių namo mansardos iškišusią galvą moterį, nepasakytum, kad tai aktorė. Mes įpratę prie dabartinių primadonų ambicijų, slaptų gyvenimų, reikalavimų iš gyvenimo sau. O šita moteris, Stanislava Jakševičiūtė- Venclauskienė buvo visai kito tipo žmogus. Žmogus – gyvenimui. Ne gyvenimas jai turėjo ką nors duoti, o ji davė gyvenimui”. Profesorė pasidžiaugė, kad, skaitant knygą, pajuto, kokie be galo įdomūs buvo Šiauliai XIX a. pab. ir XX a. pr. – šito miesto žmonės, jų tarpusavio santykiai, kultūrinis gyvenimas. Dar vienas stebuklingai gražus bruožas, kurį netikėtai atskleidė knyga – gebėjimas arba noras nepaisyti jokios socialinės atskirties. „Labai norėtųsi, kad tas Venclauskių doros pamatas iš tiesų būtų ir mūsų visų gyvenimo pamatu, – sakė profesorė. – Gal tada ir mums patiems būtų lengviau. Pagaliau – Lietuva būtų gražesnė”.

 

       Šią knygą, dar kaip rankraštį, perskaitė rašytojas Juozas Nekrošius. Kadangi jis negalėjo atvykti į Šiaulius, vakaro metu buvo perskaitytas jo laiškas. J. Nekrošius pažymėjo, kad, būdamas Vaikų fondo pirmininkas, buvo liudininkas to, kaip gimė pirmoji knyga. Sovietmečiu po kruopelytę rinkta ir kaupta medžiaga apie nepaprastus namus Šiauliuose ir dar nepaprastesnius juose gyvenusius žmones turėjo didelį pasisekimą – 20 000 egz. tiražas „ištirpo” per trumpą laiką. Po šios knygos išleidimo Lietuvoje atsirado daug tauriosios Šiaulių moters pasekėjų. „Skaitydamas šios knygos rankraštį, turėjau didelį malonumą patirti apie dar negirdėtus didžiosios Venclauskių šeimos gyvenimo faktus, – reziumavo knygos recenzentas. – Čia ir daug nepaprastų istorijų bei paliudijimų apie pavyzdžio neturinčius moralinius žygdarbius. Be jau pirmojoje knygoje išryškintų dalykų, susijusių visų pirma su augintiniais, antrojoje knygoje ypač išsiskiria pagalbos žydams tema – karo metais Venclauskiai išgelbėjo dešimtis žydų tautybės žmonių ir už tai po mirties apdovanoti Pasaulio teisuolio medaliais bei kitais Izraelio apdovanojimais. Daugiau nei dvigubai pastorėjusi knyga parašyta ne tik su didele meile jos herojams, bet ir labai gražia kalba. Įdomūs faktai, relikvijos, eksponatai pristatomi taip, kad skaitytojas neatsitrauktų nuo knygos jos neperskaitęs.”

 

       Iš Vilniaus atvykęs profesorius Saulius Sondeckis pirmiausia pasidžiaugė tuo, kad šiauliečiai yra tikri patriotai. Neužmiršti praeities, iškilių, didžių savo miesto žmonių – didelis dalykas, kitaip viskas nueitų į užmarštį. „Tokių asmenybių nebėra ir kai kam jų ir nereikia, – lengviau gyventi be jų. Tik pagalvokim, kaip jie šiandien badytų akis ir mūsų išrinktiesiems valdovams, ir tiems, kurie savo pinigais juos valdo”, – žymusis maestro buvo aštrus. Prisiminė vaikystę, metus, kai namuose su didžiausia pagarba buvo tariamos dvi pavardės – Venclauskių ir Bugailiškių. Tai buvo doros, sąžiningumo, principingumo pavyzdžiai. Vienas – advokatas, kitas – teisėjas. Visi žinojo: pakliūsi į jų rankas, viskas bus išspręsta teisingai. K. Venclauskis nesąžiningų bylų neims, nors siūlytų milijoną. Bet apginti neteisingai apšmeižtą ar kaltinamą imsis ir nemokamai. Toks autoritetas buvo ir Peliksas Bugailiškis. „Pagalvokit, kaip apvirstų mūsų teisėtvarka aukštyn kojom, jei atsirastų dabar bent dešimt tokių teisėjų. Visą gyvenimą sujauktų, būtų katastrofa”, – ironizavo profesorius. Jis taip pat papasakojo, kad K. Venclauskis rėmė ir jo tėvo studijas Vokietijoje, advokato žodis buvo lemiamas ir miesto taryboje siūlant Jackų Sondeckį į burmistrus. O kiek prisimena iš savo mamos, S. Venclauskienė tarp miestiečių kitaip kaip šventoji nebuvo traktuojama. Maestro, sveikindamas knygos autorių, pagyrė už originalų paminklą Venclauskiams, nusipelniusiems visapusiško pagerbimo ir išaukštinimo.

 

       Profesorius Vytenis Rimkus kalbėjo apie tęstinumą. Tėvų pavyzdys lėmė, kad dukros padovanojo miestui milijonus kainuojančius rūmus, ir dabar čia amžinai bus muziejus. Didžiosios Venclauskių šeimos palikuonė, Šiaulių miesto Garbės pilietė G. Venclauskaitė, dėkodama knygos autoriui, pavadino jį giminaičiu. „Mes su juo – dvyniai, – sakė, – nors amžius ir skirtingas. Pasakyti, kad dėkinga jam – mažai. Šita knyga – puiki”.

 

       Kultūra. „Draugo” šeštadieninis priedas. 2009 m. rugsėjo 26 d.