Birutė Pūkelevičiūtė gimė 1923 metais Kaune, ten debiutavo kaip aktorė. 1944 m., gresiant sovietų okupacijai, kaip ir nemaža dalis intelektualų, rašytojų bei menininkų, pasitraukė į Vokietiją, o karui pasibaigus emigravo į Kanadą. Monrealyje subūrė lietuvių teatro trupę ir parašė pirmąją poezijos knygą. 1965 m. persikėlė į JAV ir įsitvirtino kaip romanistė, tačiau teatrinės veiklos nenutraukė. 1998-aisiais grįžo į Lietuvą. Kūryba apdovanota ne viena premija (išeivijoje, bet ne Lietuvoje. - Red.) ir versta į įvairias kalbas.

 

       Nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio ("Metūgės", 1952) pasirodymo Pūkelevičiūtė išsiskyrė ryškiu originalumu ir iki tol neįprastu meilės temos pateikimu iš šiuolaikinės moters perspektyvos. To pasiekti nebūtų buvę įmanoma nesukūrus visiškai naujo diskurso. Tokio naujo, kad jis net išprovokavo tradiciškai nusiteikusių kritikų neigiamą reakciją, paskatinusią rašytoją pasukti į prozą. Tiktai 1990 m. pasirodė antra jos poezijos knyga "Atradimo ruduo"; ją sudaro dvi draminės poemos ir pluoštas eilėraščių, kurių stilistika panaši į "Metūgių". Pastarasis rinkinys įtvirtino autorę kaip vieną savičiausių išeivijos poezijos autorių.

 

       Pūkelevičiūtės poetinis pasaulis ir subjektas sukurtas dar prieš pasirodant ir išplintant feministinės kritikos teorijoms, o tai byloja šios kūrėjos naudai ir reiškia jos pirmenybę: autorė neieško atramų teorinėse formuluotėse, neketina ginti teisių ar skelbti revoliucijos - tiesiog ieško kalbėsenos, gebėsiančios perteikti amžinąsias, drauge ir nūdieniškas patirtis. Oponentus tradicionalistus papiktino į tradicines normas "pasikėsinęs" dėmesys erotikai. Iki tol bet kokios užuominos turėjo būti rūpestingai išrankiotos, geismas užgniaužtas, kad nepapiktintų "oficialiosios" moralės. Meilės poezija Lietuvoje išsiskyrė savo santūrumu, idealizacija ir purizmu. Fizinę meilę vaizduoti buvo leistina tik satyrinėje poezijoje. Avangardo atstovai žengė didelį žingsnį į priekį, bet tai buvo vien vyrai, kurių drąsa buvo uždangstyta siurrealistiniais eksperimentais: tai sintaksės ir eilutės sulaužymas, žodžio iš/per komponavimas. Taip atsivėrė durys ir naujiems konceptams, bet drąsieji vaizdiniai buvo tokie sudėtingi, kad juose susivokė tik siauras skaitytojų ratas (tikrąja tų žodžių prasme).

 

       Būtų visiškai klaidinga Pūkelevičiūtės eilėraščius traktuoti vien kaip erotinę ar meilės poeziją. Pagrindinis krūvis čia tenka intymiajam moters ryšiui su gamta. Būdama gamtiškojo pasaulio dalis, moteris junta ir išgyvena meilę kaip prigimtinį dalyką. Dažnas ir kitas motyvas, kurį sėkmingai "nusavino" feministės, - ragana:

       Jaunos miško raganos,
       jaunos mano motinos
       žindė mane saldžiu pienu.
        (...)
       Todėl aš esu lyg metūgė -
       žalia ir
       be prakeikimo.

 

       Artimas santykis su gamta įveda dar vieną moterų poezijai svarbią temą: savitą nuodėmės suvokimą ir poreikį išsivaduoti iš tradicinės moralės primestų gniaužtų. "Aš" - jau aktyvusis veikėjas, nebe vien vyriškojo ego priedėlis. Šioje poezijoje pabrėžiama "kūno kalba", deklaruota Hélčne'os Cixous ir Luce Irigaray, garbinamas jouissance. Laisvai reiškiamas geismas neneigia kūno svarbos, nes kūnas - tai būties šaltinis, per kurį intuicijos ir jausmų - ne vien proto - dėka pasiekiama pilnatvė. Tam išreikšti ir sukuriamas visiškai naujas diskursas.

 

       Retas reiškinys ankstesnėje lietuvių poezijoje - eilės proza, patraukiančios dėmesį savo vaizdinių įtaiga, lygintina su imažinistų (Anglija, 1920-1930 m.), neosimbolistų (Prancūzija), 1927 m. kartos poetų (Ispanija) "šifruotu" bylojimu apie meilę. "Metūgės" pribloškia itin meistrišku gausių stilistinių išteklių naudojimu. Aliteracijos, paranomazija, įvairiopa simbolika bei pakartojimai sustiprina įspūdį. Netikėti pertrūkiai sukelia dramatinį efektą. Teatrinė autorės patirtis leidžia jai kurti vizualią vaizdų seką, įvedančią hiperbolę bei magiją ir nukeliančią veiksmą į stebuklinių pasakų pasaulį. Prisišliejama ir prie tokių pačios seniausios liaudies poezijos formų kaip epinės dainos. Siekiant originalumo, sužmoginami negyvi daiktai ir abstrakcijos. Mintis glūdi už puikiai skambančios frazės. Daugelyje eilėraščių autorei labai svarbu sukurti bendrąją nuotaiką. Ji magiška, rituališka nuo pat pirmųjų eilėraščių, pabrėžianti jutimiškumo svarbą.

 

       Šešios "Metūgių" dalys atliepia moters formaciją/evoliuciją. "Pavasarėjant" vaizduoja gamtos atgijimą: jaunos merginos ir jos lytiškumo prabudimą. Anapus laukuose ir miške fiksuojamų vyksmų nujaučiama erotinė įkrova. Gamta ir aš susilieja. Geismo proveržį įsisąmonins ir vyras: "pagarbinsi jos ženklą". Pabrėžiama prigimtoji moters vertė: "aš esu pašventinta kaip derlinga žemė sėjos rytą". Akcentuojamas gyvybės tęstinumas - paralelė moteris/gamta vaisingumą perteikia kaip rituališką, turintį mitinės galios: "Aš ateinu ir nueinu, o mano kūne miega tavo nežinomi sūnūs".

 

       "Ankstyvuosiuose sapnuose" yra nemažai romantizmo žymenų, tačiau saldžioms godoms viršaus paimti neleidžia meistriškai įkomponuoti erotiniai motyvai - pabrėžiamas laisvas moters apsisprendimas būtent tokiai santykių eigai. Ši dalis paremta elipse ir aliuzija. Lakoniškas kalbėjimas tarsi ruošia dirvą prasmių dvejopumui. Gausiai vartojama negatyvioji leksika (beveik užkeikimo intonacijos), tačiau toks neigimas rodo jau ir maišto užuomazgas. "Dvigubo dugno" efektas iš tiesų yra visokeriopa moters atvertis. Kaitaliojama, kas matyti ir kas slypi už tos regimybės, kas tik nujaučiama - tai nepaliaujamos savęs, savojo aš, autentiškos būties ir gyvenimo prasmės paieškos. Šioje dalyje įvedamas ir motinystės motyvas - konkretūs gimdymo vaizdai sumišę su kone antgamtinio pasaulio apraiškomis. Iškyla oficialiosios religijos ir asmeninio religinio potyrio dichotomija, pabrėžiama nepriklausomo apsisprendimo svarba, galimybė kurti savo gyvenimą laisvai, sąmoningai, aktyviai.

 

       Centrinėje dalyje "Ašmenys" tonas keičiasi: kalbėsena kapota, aštri, "metalinė" - Alicia Ostriker ją nurodo kaip būdingą jaunų šiandienos moterų kūrybai, tarsi bylojančią apie "kovinę parengtį". Liturginiai elementai ir biblinės aliuzijos tekstą daro polivalentišką. Kvestionuojamas tradicinis požiūris į "puolusią moterį". Tirštėja erotinių užuominų, Dievą pakeičia jaunas, tvirtas vyriškis. Vidinės tikrovės veidrodžiai skaido moterį į daugeriopus atspindžius. Moteriškasis aš įgyja plėšrumo (plg. Claudine'os Hermann "Les Voleuses de langue" ir Cixous "Le Rire de la Méduse"). Moteriai priskiriamas išdidumas, primenama, kad ji - visų pirma gamtai pavaldi būtybė. Tačiau neatsisakoma ir tradicinių įvaizdžių, tokių kaip siūlus vejanti ir audžianti Penelopė. Moteris dvilypė: gležna, klusni, nuolanki, o kita vertus - savo prigimties vedama "naujoji moteris". Krikščionybės skelbiamą nusižeminimą pakeičia aliuzija į ikikrikščioniškąsias deives, į visatą, kurioje spindi ir viešpatauja moteris. Tačiau vidinė kova nesiliauja.

 

       Ketvirtoji dalis "Mergaitėms" byloja apie perėjimą iš paauglystės į moteriškąją pilnatvę. Kartojamas pirmosios dalies leitmotyvas: "Aš esu nerami". Čia svarbi kūniškoji iniciacija, intensyvėja juslingoji vaizdinija. Toliau skleidžiasi daugeriopos moters briaunos: "Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė"; "Dabar aš vaikštau tyliai ir esu atsivėrusi kaip žaizda". Grįžimas prie kasdienių šeimos gyvenimo darbų - riekti duoną, įpilti putojančio pieno - pabrėžia moteriai skirtą šventą motinos lemtį.

 

       Penktoje dalyje "Mano motinos" tęsiama moters teigtis. Jos jėga atsrūva per ryšį su gamta. Kaip ir Juanos Castro kūrinyje "Del color de los rķos", moterys neidealizuojamos, tiesiog konstatuojama jų tvirtybė. Tai moterys, kurios dirba, kenčia, džiaugiasi, bijo, gimdo, laidoja savo mirusiuosius. Jos privalo pasikliauti savimi - nėra kas jas apgintų. Jų tvirtybė kyla iš jų pačių. Atsiranda biblinių paralelių. Jei Švč. Mergelė iškeliama idealiu pavyzdžiu, vadinasi, jos irgi turi duoti vaisių, kad jų sūnūs išgelbėtų žmoniją. Švč. Mergelė yra nesuteptoji - nėra ko ieškoti ir kitų moterų kaltybės: "kiekvienas prasidėjimas yra be dėmės". Motina ir dukra sulyginamos su Morta bei Marija ir konstatuojama: "Palaiminti tik pilnaviduriai žiedai".

 

       Paskutinė dalis "Karo dainos" perkelia skaitytoją į visai kitą pasaulį, kur sprendžiamos jau kitoniškos problemos. Moteris čia - tik viena iš daugelio veikėjų. Perteikiant karo ir jo padarinių im/ekspresiją, suskamba apokaliptinės gaidos. Keičiasi leksika, vaizduojama destrukcija ir triumfuojantis blogis. Begalinių kančių akivaizdoje paaštrėja moters jautra. Gedulo tyla dėl gyvybės paniekinimo pasufleruoja itin lakonišką raišką: "Vargonai užkimę. Žvakės ištįsę. Šermenys". Tačiau kaip tik šioje dalyje išryškėja teigiančioji moters skirtis: apgedėti ir - sukurti naują gyvybę - pasaulio tąsą. Pavasarinis žemės atbudimas kviečia sujungti žemiškąsias ir žmogiškąsias galias: šis trokštamasis tikslas ne sykį pasikartos kitoje Pūkelevičiūtės knygoje – "Atradimo ruduo".

 

       Pirmoji "Atradimo rudens" dalis - iš kelių dalių susidedanti poema "Mišios už išdaviko žmoną", kurioje vaizduojama tikru įvykiu ("miško brolių" išdavystė į jų būrį infiltravus šnipą) pagrįsta drama. Pagrindinė tema - teisingumas, ją plėtojant iškyla savita nusikaltimo ir bausmės sampratos interpretacija. Raiška labiau naratyvinė nei lyrinė. Nuteikia apmąstymui, nesusitelkiama ties vaizdais. Bet ir čia autorę labiausiai domina moterys, esančios šalia išdaviko: motina, žmona. (Į knygą įtrauktas šio kūrinio fragmentas "Kyrie Eleison" rodo, kaip keičiasi stilius.)

 

       "Atradimo rudens" centras - "Rauda (Lietuvos partizano apgarbstymas)", pirmąsyk išspausdinta 1960 m., vėl pristatanti moteriškąjį patyrimą, kuriam suteiktas epinis užmojis. Pasiūloma nauja heroikos samprata. Nacionalinis epas paprastai pasakoja apie tautos formavimosi metą ir apdainuoja didvyrių žygius. Pūkelevičiūtė pastato paminklą didvyrių motinoms, seserims bei sužadėtinėms, ilgus amžius kentėjusioms ir mėginusioms ginti savąjį kraštą nuo okupantų. Istorinis pagrindas visiškai aiškus, tačiau ties kuriuo nors vienu momentu nesitelkiama, vaizduojamos besikartojančios situacijos, pareikalaujančios iš moters-motinos tvirtybės - ji gimdo sūnus žūčiai. Istorijos suvoktis moteriška: trys svarbieji kūrinio balsai yra moterų. Vienas pratęsia kitą, susilieja į kolektyvinį aš ir sukuria amžinosios moters mitą. Poemos struktūra primena graikų tragediją su dviem pakaitiniais chorais.

 

       Gedėtojų choro teksto eilėdara ir vaizdiniai atsiremia į liaudies dainą. Raudos užčiuopia giliausią išgyvenimo branduolį. Į laisvosiomis eilėmis parašytąsias dalis - kiekvienos iš trijų moterų žodžius - įterpiamos daug trumpesnės eilutės, kuriose sukoncentruota ir apibendrinta, kas išsakyta anksčiau. Makrostruktūra žiedinė; ryškėja tiek moters, tiek tautos likimas. Universalųjį matmenį kūriniui suteikia neapibrėžtos, apibendrinamosios laiko ir vietos nuorodos. Panaktinio žodžiai - beasmenis bylojimas. Valandos kartojimas atskamba tragiškuoju Lorcos motyvu: "Penkios popiet" - kaip likimo neišvengiamybė. Apie apgarbstomą herojų sukuriama slėpininga įtampa: "Aš nemačiau jo veido ir nežinau jo vardo". Choro aliuzijos į šventąsias girias nukelia į pagoniškąjį pasaulį. Tuo pabrėžiamas glaudus žmogaus ryšys su gamta ir tradicija.

 

       Didžiąją poemos dalį sudaro dvinariai kiekvienos moters (Sesers, Merginos, Motinos) monologai. Pirmajame segmente vyrauja aliuzijos į svarbiuosius Lietuvos istorijos momentus, kai kraštui grėsė pavojus. Antrajame prisimenami mirusiojo lūkesčiai bei svajonės, į jas įterpiamas jo mėgtos lektūros pristatymas, tarsi girdimas jo paties balsas. Išaukštinama sūnaus-brolio-mylimojo jėga bei grožis.

 

       Prisiminimuose (evokacijose) iškyla magiška žemdirbiškoji Lietuva ir jos ateities viltys. Viskas persmelkta skaidrios šviesos. Tekstas svyruoja tarp mito, tikrovės, stebuklinės pasakos ir liaudies dainos. Sielvartas nenustelbia grožio pajautų. Poema iškelia tiek vyro, tiek moters, atsidūrusių nelaimės akivaizdoje, jėgą. Kūrinio plėtotė sutelktai nuosekli ir dramatiška; to pasiekiama per kelias puikiai parinktas detales ir variantus. Kūrinys sukelia katarsį. Pabaigoje skelbiama galimybė prisikelti kaip gamtos dėsnis. Didžioji Motina užtikrina žmonijos tęstinumą per nenutrūkstamą savo dukrų grandinę.

 

       Iš ispanų kalbos vertė Audrius Musteikis