Kornelijaus Platelio knygoje „Palimpsestai“ apie pavasarį, kurio vaizdiniai yra pati lietuvių poezijos šerdis, kalbama kaip apie vieną esmingiausių žmogaus patirties dalykų, labai paslaptingų, fatališkų: „Rūmų gyventojai žvelgia per petį pašaipiai – / mažai kuo čia betikima. Bet pavasario / frontas platus it balandy – griūva ledo tvirtovės, / aiži ir trupa statulų marmuras, / vis arčiau atšuoliuoja negeros žinios“ (eil. „Pavasaris vidury rudens“). Iš pirmo žvilgsnio nieko bendro šitoks pavasaris neturi su lietuvių dainių sukurtais provaizdžiais – Maironio „Pavasario balsais“ ar Kazio Binkio „Šimtu pavasarių“. Nei jis pakilus, nei džiaugsmingas, o dvelkiantis požemių tamsa. Ir pats autorius, kurio atvaizdą skaitytojai pamato atvertę knygelę, atrodo kaip išvarytas iš tėvynės į literatūros konferenciją ar į knygų mugę prašyti paramos literatūros savaitraščiui (palyginkime su Maironio ar K. Binkio fotografijomis: pirmasis – kalnų ir parkų fone, visada susimąstęs, o antrasis – laisva ir vėjavaikiška povyza Europos didmiesčių aikštėse, atlošta galva, rankos kišenėse). Šiuolaikinio poeto veide – nuovargis, o už nugaros, ant autobuso sienos – angliški užrašai: Lithuania, LT ir man. Gal pastarojo žodžio būta ir ilgesnio, bet jo santrauka, bent jau knygos „Palimpsestai“ fone, įgyja lyg ir gilesnę reikšmę, kuri neturėtų būti skaitoma kaip nors familiariai. O ta kelionė, apie kurią nesunkiai galima numanyti, parvykusiam arba atvykusiam autoriui neteikia didelio džiaugsmo, tik pareigų naštą. Kitaip kitados lietuvių klasikai keliaudavo į Vakarus, ir, beje, dažniausiai pavasariais: džiugiu veidu, ištroškę įspūdžių!

       Turiu įprotį skaityti knygas nuo antros pusės – nuo turinio, nuo pabaigos, todėl iškart nudžiungu ant trečiojo ir ketvirtojo knygos viršelių radusi dar porą, beveik identiškų atvaizdėlių: barzdos kuokštu savo nuogybę kiek prisidengęs Panas, grojantis dviguba fleita. Mitinė vyriška būtybė, pilna chtoniškų gamtos galių ir prigimtinio troškimo muzikuoti. Ir knygos autorius, regis, kur kas mieliau tapatinasi su šituo Panu nei su savo paties paveikslu, nes virš mitinio Pano galvos ketvirtame viršelyje puikuojasi ryški aureolė, virš jos – autoriaus parašas. Todėl ir knygos tekstą kur kas patogiau suvokti, lyg parašytą ne paties K. Platelio, santūriai žvelgiančio į skaitytoją, bet šitos nevaržomos mitinės būtybės, su kuria savo kūrybine esme autorius tapatinasi. Žvelgiant iš tokios mitinės perspektyvos nublanksta visi nereikšmingi kontekstai, lieka tik Lithuania (Lietuva), man (vyras) ir užburiantis pavasario jausmas, tarsi Pano muzikos fonas, tarsi pats jos turinys. Kaip ir Panas, pavasaris K. Platelio poezijoje yra mitinio, archetipinio lygmens vaizdinys, todėl nepraeinantis, nesusidėvintis, nesenstantis. Susidėvi nebent to archetipinio pavasario jausmas žmogaus kūne, eikvojančiame ir eikvojamame šio gaivalo. Tik Panas visur ir visada nevaržomai dalijasi savo muzika ir gyvybės sėklomis, nes archetipų pasaulyje galioja amžina pavasario šventė. Ši šventė K. Platelio poezijoje, rašomoje XXI amžiuje, yra įgijusi kartojimosi ir dvelkia nuobodžiu, ir nežinia, ar pasaulis yra paveldėjęs meilės ir mirties mechaniką iš išsisėmusių mitų, ar mitai atkartoja dievų ir herojų nebepasigendantį pasaulį: „Mes žinom iš mitologijos / kad Korė jau keletas tūkstantmečių / žiemodama požemiuos nepastoja / ir nepagimdo nieko. / Ten auga žolė, žiedais / migdolmedžiai ją pasitinka grįžtančią, / bet jokio asmens, herojaus. Savitikslė / meilė mirties karalijoj“ (eil. „Korė“). „Palimpsestuose“ apie tai nemažai mąstoma, bet turime suprasti kodėl: moterys rūpi Panui kartu su visom meilės ir mirties pasekmėm, nors rinkinio autoriui svarbesnis kūrybos bei teksto gimimo aspektas. Poezijos pasaulis atspindi dieviškosios kūrybos modelį, tačiau rezultatai, arba vaisiai, yra skirtingi: „tarp tavęs ir atvaizdo įsiterpia / stikle tiktai teksto mandala“ (eil. „Poetiška ruletė“). Dievai kuria pasaulį, poetas – tik poezijos tekstą.

       Nutrūkusi mitų gyvybė K. Platelio poezijoje reiškia šį tą daugiau nei antikinio pasaulio pabaigą. Savo rinktinėje „Prakalbos upei“ (1995) poetas išryškino chtoniškąją savo kūrybos prigimtį: gyvybės ir kūrybos pamatuose glūdinčią sėklą. Judėdama savo ciklo ratu ir įkūnydama augališką istorijos prigimtį, ši sėkla šaknijasi kūrybos judesiais. Kalba užfiksuoja besiskleidžiančio jos kūno fiziką, o kalbos tarpai („tarpeliuose tarp garso pasikeitimų“) – metafizines augimo galimybes. Todėl vaisingumą praradusi Korė iš cituoto eilėraščio byloja ne šiaip apie požemio ir mirties valdovo bergždumą, bet apie archetipines vaisingumo galias prarandantį poezijos tekstą, apie XXI a. poeziją. Kalba mūsų laikais tampa virtualia ženklų tikrove, identiška internetinei erdvei, be metafizinio pertrūkio zonų. Ką gali tokia kalba papasakoti apie žmogaus ir pasaulio prigimtį, apie jų sąveiką, apie transcendenciją? Virtualių ženklų erdve tėra plokščias kasdieninės veiklos ekranas, kuris vien skaido ir daugina atspindžius, bet neatsiveria jokiai gelmei. Mitų subrandintos vertybės gravituoja į iliuzijų sferą, o metafizinis santykis su kažkuo, esančiu anapus žmogaus ir pasaulio, tampa įvardijama ženkleliu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai , galinčiu atidaryti šią išslaptintą erdvę bet kuriuo momentu. Tačiau šis virtualios ir dieviškosios tikrovės sugretinimas „Palimpsestuose“ neatrodo pakankamai motyvuotas, todėl lieka miglotas, neaiškus. Eilėraštyje „Copyright©“ dauginimo, kuris yra poligrafija, bei dauginimo, kuris yra vaisingumo aktas, tema pasirodė kiek nuoseklesnė, į diskurso tėkmę įtraukianti svarbią chtoniškajam K. Platelio poezijos pasaulėvaizdžiui eroso temą. Tarp šių, regis, nesugretinamų dauginimo(si) reikšmių šio poeto eilėraščiuose sukuriamos svarbios semantinės sąsajos. Kalba šioje poezijoje tiesiogiai susijusi su gyvybinėmis gamtos galiomis, su gebėjimu įvardyti formas ir reiškinius, atkartoti kūrybos ritmą ir įkūnyti pažinimą: „Ką išdarinėja kalba su skaisčiais daiktais! / Kas pirmesnis – daiktas ar vardas, lytis ar idėja? / Nežinai, bet ne tu – būk ramus – atlikai šiuos / tvirkinamuosius veiksmus. Ne tu, / žmogau, pasukai tą ratelį“ (eil. „Eros“). Savo ruožtu kalbos galia įvardyti daiktus toli gražu nėra žmogaus proto, sielos ar kokių mimetinių galių padiktuotas veiksmas, bet vienas esminių pasaulio tvėrimo momentų: „stalas, kėdė, pieštukas, popierius, / raidė, kopūstas, morka, dilgėlė, mėnulis, / (ar tai po nuopuolio, ar po įvardijimo?) / saulė, žemė, dangus, drugelis, plaštakė, / (ar nuopuolis po tik, ar dėl įvardijimo?)“ (eil. „Erosas“). Ties klausimu, ar kalba yra daiktų sukūrimo priežastis, ar tik instrumentas, susitvenkia visos intelektualinės šios knygos įtampos.

       Kalbą, kūrybą ir pažinimą „Palimpsestuose“ suvienija matricos vaizdinys ir sąvoka: „Kiek veidų tilptų į tavo veidą, / neperregimą, kiek žalsvų akių į žalsvas akis, / kiek lūpų į tavo retai prasiveriančias / lūpas, žavioji matrica?“ (eil. „Tekstas rėmeliuose“). Poezijos tekstas įkūnija matricos, giliojo psichikos lygmens, bei poeto vaizduotės, išsprūstančios netikėčiausiais pavidalais, susidūrimą. Matricos sąvoka sutinkama ne viename „Palimpsestų“ eilėraštyje ir ketvirtame viršelyje – tiesiai virš Pano galvos, aureolės ir paties autoriaus autografo: „Kad ir kokios „naujos“ būtų mūsų patirtys, kad ir kaip jis pats stengtųsi atsinaujinti, keisti nuostatas, jo kūryba neišsiveržia už jo paties psichikos ribų. O poezija, regis, šiek tiek intymiau už kitus žanrus susijusi su šia matrica“. Visa K. Platelio kūrybos logika remiasi matricos, glūdinčios žmogaus psichikoje, samprata. Šioje knygoje galbūt labiau nei kitose rūpinamasi išaiškinti tokią pasaulio sandaros versiją. Ir nors trumpa recenzijos apimtis nevalioja apimti tų antropologijos bei psichoanalizės elementų, kuriuos būtina pasitelkti tyrinėjant K. Platelio matricą, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kaip tik Pano figūra čia atlieka toli gražu ne antraeilį vaidmenį. Panas įkūnija nevaržomo vaisingumo vaizdinį, patį kūrybos ekstazės momentą. Eilėraščiuose šis momentas išskaidomas į skirtingus pasakojimus, o juos realizuoja visa galerija erotizuotų moteriškų portretų. Panas vaikosi moteris savo amžinojo pavasario pasaulyje, gąsdindamas jas laukine ir nesutramdoma prigimtimi, ir jos būtinai pasiduoda, o poetas savo tekstuose archetipų ir metaforų jungtimis gaudo kalbos, kūrybos ir pažinimo jungtyje gimstančią pasaulio ir poezijos prasmę: „Apsėstas / ne savo minčių, suvokimų, įsivaizdavimų, / apsunkęs praeitimi ir jutimais, / pinu / savo tekstą, stebėdamas melancholiškai, / kaip raidės čia pat akyse pakeičia pavidalus, / kaip reikšmės bendrėja ir svetimėja gerdamos / nutrintą, nuskustą ir nuplautą raizginį, / ir kaip prie jo prisitaiko vokianti sąmonė...“ (eil. „Palimpsestai“).

       Regis, visos knygos „Palimpsestai“ idėja – priartėti prie matricos esmės, kuri į mitologinį pavasarį susiruošusiam poetui tampa vis svarbesnė: „ko mes ieškom (ne kartą klausei)? Savo esmės, / neapaugusios patirtimis? Patirčių, kurias / būtų galima atgaminti, įkalinti griežtuose pavidaluose / ir išskusti, ištrinti iš atminties, iš tikrovės?“ (eil. „Šauksmas sapne“). Pergamento, atminties, tikrovės skutimas, trynimas ir plovimas tampa giliosios žmogaus archetipinės tapatybės paieškomis. Skutami pažinimo, kūrybos bei kalbos ženklai apnuogina sąmonės struktūras, kuriose veriasi ta mitinė, religinė, filosofinė gelmė. Šioje juodoje gelmėje gamtos syvai palieka substancijas, pavidalai – šešėlius (eil. „Vizualizacija“), o sąmonė, peržengianti pati save, atsiveria į vientisas ir begalines struktūras (eil. „Daiktų transcendavimo priemonė“). Tikriausiai šias struktūras galėtume laikyti dieviškosiomis, tačiau K. Plateliui kur kas labiau rūpi ne kaip nors jas pavadinti ir susieti su konkrečiomis mitinėmis ar religinėmis sistemomis, bet analizuoti ir aiškintis. Ir šiuo požiūriu analitinė filosofinė mintis šioje poezijoje yra stipriausia. Tačiau kad ir kaip ten būtų, šaltinis, į kurį ši mintis krypsta, yra religinė patirtis. O lyrinio „Palimpsestų“ subjekto santykis su šiuo objektu – grįstas intelektualine refleksija ir individualiomis įžvalgomis. Individuali religijos versija pinama iš eklektiškų Vedų, budizmo, antikos, krikščionybės bei modernios filosofijos vaizdinių ir čia pat sutvirtinama originaliomis metaforomis, todėl nesubyra. „Palimpsestuose“ K. Platelis leidžia suvokti postmodernaus žmogaus religinę sąmonę: dezintegruotame išsklidusios informacijos pasaulyje intelektualinės refleksijos keliu kuriamą asmenybę integruojantį mitą. Vis dėlto Panas, nors archetipiniame lygmenyje ir galėtų atstovauti pačiam autoriui (tiesa, šis labiau pamėgęs Krono personažą), būtų daugiau nei subjektas, bet centrinis šios poezijos matricos kodas: gamtos ir vaisingumo jėga. Jį pritaikius, atsirakina archetipų slaptažodžiai ir atsiveria sudėtingos metaforos.

       Pano vaizdinį kuriančiai sąmonei aktualiausia yra vegetacinė žemės galia, kuri, pasak Norberto Vėliaus, yra visų pasaulio religijų šaltinis. Tas šaltinis yra beasmenis, kaip chaosas, tačiau Panas, Kronas ar Korė savo mitiniais pasakojimais jį įasmenina. K. Platelis bendrauja su įasmenintomis šio mito versijomis, įvairiai jas interpretuodamas, trindamas, skusdamas, nuplaudamas ir kurdamas iš naujo. Tačiau toks pasikartojantis veiksmas nėra betikslis, kaip nėra betikslė tokį veiksmą fiksuojanti poezija. Naujos interpretacijos metu fiksuojamas pasaulio vaizdas kiekvieną sykį trinamas su vis didesne jėga ir didesniu įniršiu, nes pasaulio vaizdo, jo vaizdų ir formų išnykimo momentu tikimasi išvysti išgrynintą matricos, o kartu ir savo sąmonės vaizdą. Už šio vaizdo – filosofinei K. Platelio minčiai jo vieno jokiu būdu neužtenka – trokštama išvysti visuotinesnį literatūros, kultūros, pasaulio sąmonės provaizdį. Sausu filosofinių samprotavimų keliu prie tokių atverčių sunku priartėti, tačiau poezija K. Plateliui yra toks filosofavimo būdas, kuris leidžia esmę išreikšti keliomis eilutėmis: „Tąsyk, galbūt pavasarį, sodams žydint, jų vaisiams / vaizduotės nokstant ir trinantis standžiomis žievelėmis, / žvilgsniams ganant purius, kažką žadančius debesis, / jos prisiartino. Sielą laikiau delne / dangiško vaisiaus pavidalo, / jų vyzdžiuose atsispindinčią obuolio holograma, / ir ištiesiau tai, kuri pati buvo ir žiedas, ir vaisius“ (eil. „Santarvės vaisius“). Pavasariui, kaip matyti ir iš šių eilučių, „Palimpsestų“ pasaulėvaizdyje tenka ypatinga vieta, nes visų pasaulio religijų pamatuose glūdinti vegetacinė žemės galia su visais šią galią žyminčiais kultūros pasakojimais ir herojais kyla iš tos pačios matricos – iš žemės gelmės, iš gamtos ritmo pradžios, iš pavasario.

       Čia galima būtų recenziją baigti, jei ne autoriaus portretas ir užuominos apie varginančias keliones autobusu. Juk visiškai aišku, iš kur tas nuovargis, nes – kam reikalingos tos kelionės? Autorius žino, kad amžinasis pavasaris autobusu, kaip ir rojus, kaip sapnas, kaip esmių esmė, yra nepasiekiamas. Atvirkščiai, taip jis vis labiau tolsta. Vaisingąją kūrybos galią, pasibaigus Maironio ir K. Binkio pavasarių epochoms, gožia besidauginančių linijinių ženklų galia. Kas žino, gal kada nors ji ir visai nebepasieks lietuvių poezijos, bet šiandieną vis dar galima pasakyti, kad yra poetų, gebančių šį padrikai sklindantį pasaulio vaizdą sutelkti į geros poezijos tekstą. Gali būti, kad postmodernizmo epochoje, vis labiau bylojančioje apie mirtį, amžinojo pavasario vaizdinys lietuvių poezijai vėl gali tapti lemtingas.

       Metai, 2005 liepa