Alfonsas Nyka-Niliūnas       1928 m. pasirodžiusiame straipsnyje, skirtame italų poeto ir rašytojo Giacomo Leopardi (1798–1837) rinktinės „Mintys“ („Pensieri“) vertimui į vokiečių kalbą, Walteris Benjaminas pabrėžė, jo nuomone, akivaizdų G. Leopardi ir Friedricho Hölderlino (1770–1843) pasaulėjautų panašumą. Kaip teigė vokiečių kritikas, abu šiuos poetus vienija „skausmingas gyvenimo ir kūrybos tyrumas“ bei „liepsnojanti ir akinanti vienatvė“. Žinoma, W. Benjaminas nėra pirmasis kritikas, pastebėjęs tarp G. Leopardi ir F. Hölderlino kūrybos egzistuojančių paralelių, jų pasaulėvaizdžius suartinančių dominančių. Dar 1884 m. F. Nietzsche viename savo fragmentų rašė apie „hölderlinų ir leopardžių rūšį (...), kuriai trūksta tikros skausmo pajautos“ ir kurie yra įkritę į neišbrendamą „pragaištį“. Tačiau greta šio neigiamo vertinimo F. Nietzsche vis dėlto savo laiškuose ir raštuose ne kartą yra išreiškęs gilų žavėjimąsi abiem poetais, o apie G. Leopardį yra pasakęs: „...aš dabar pakenčiu tik tuos poetus, kurie turi dar ir minčių, kaip Pindaras ir Leopardis“ (1875 m. fragmentas).

  

Šis G. Leopardi ir F. Hölderlino sugretinimo bandymas nėra svetimas ir lietuvių filosofinei literatūrai. 1955 m. Baltimorėje parašytame eilėraštyje „Mėlynos žolės gatvė“ Alfonsas Nyka-Niliūnas atveria savitą šių dviejų autorių lyrikos kontaminaciją, poetinių balsų jungtį, į kurią įsipina paties lietuvių poeto savirefleksija. Pateikiame visą jo tekstą:


Šią naktį visą laiką snigo,
Ir aš, nubudintas švelnaus kaip rankos mėnesienoje kritimo,
Mąsčiau ramus ant tuščio namo slenksčio,
Kad tai yra tas pats jaunystės sniegas,
Familiariškai krintantis ant medžio ir akmens,
Kurie yra paslaptingiausi elementai;
Kad tu eini gitarų prieblandoj dėmėta
Mėlynos žolės gatvė
Ir sumini po kojomis ir ji, ir naktį;
Kad tavo mintys — melancholiškas peisažas
Su paukščių filigrana metalinio ežero lede,
Mėnulio vieškeliais ir sodais
Ir smėlynu Snieguolės karstu spindinčiam sūnaus sapne;
Kad palieti ranka, ant žemės pasilenkus, sniegą
Ir pamatai, kad tai yra sušalęs angelas,
Kad tai yra sušalęs sapnas,
Kad tai yra sušalęs mūsų džiaugsmas.


Ir taip galvodamas tapau neištikimas sau:
Aš neturėjau teisės džiaugtis. Aš taip galvodamas
Tapau neištikimas savo gamtai:
Mano gamta seniai jau mirė ir guli
Vaizduotės prieblandoj, sunkiam metaforų karste,
O aš esu kaip Holderlinas, einantis
Atsiminimų mėnesienoje belapių ąžuolų alėja,
Patyręs, kad šešėlio ašaros yra karčiausios,
Kad visa, ką matau, yra tik niaurūs hieroglifai
Ir tylintys inertiškos buvimo beprasmybės šifrai.


Bet aš sėdėjau vienišas ant slenksčio
Ir, džiaugsmo apimtas, klausiausi tavo nuostabaus buvimo
Prie metalinio ežero su paukščių
Šešėliais, slystančiais ledu,
Su tavo veido, tavo žingsnių šaltu baltumu,
Kurį aš glosčiau eidamas ir svaigdamas
Dėmėta Mėlynos žolės gatve.

 

F. Hölderlino, su kuriuo eilėraštyje tapatinasi lyrinis „aš“, poetikos įtaką A. Nykos-Niliūno pasaulėjautai yra išsamiai aptarusi kritikė Rita Tūtlytė straipsnyje „Vokiečių romantika A. Nykos-Niliūno kūryboje“1. Tačiau apie G. Leopardi, kurio eiles, beje, A. Nyka-Niliūnas yra vertęs, atgarsius lietuvių poeto kūryboje šiandieninė lietuvių kritika dar nekalba. Tuo tarpu eilėraštyje „Mėlynos žolės gatvė“ italų poeto buvimo ženklai akivaizdūs ir daugiaplaniai. Ko gero, pats ryškiausias poetinio dialogo egzistavimo įrodymas yra par excellence leopardiška mėnulio vizija. G. Leopardi poezijos skaitytojai tikrai atsimins nostalgišką idilę „Alla luna“ („Mėnuliui“, 1819), kurioje lyrinis „aš“, apgaubtas palaimingos mėnesienos šviesos, pasineria į atsiminimų ir esamybės skausmo kontempliaciją. Mėnuo, kuris italų kalboje – moteriškos giminės, yra dažnas poeto minčių klausytojas bei jo prisiminimų bendrakeleivis, paslaptinga gamtiška jungtis tarp amžinos nekintančios būties ir laikinos bei vienatve pažymėtos žmogiškos egzistencijos. A. Nykos-Niliūno poetinė meditacija taip pat vyksta mėnesienos apšviestoje erdvėje, kurioje keičiasi ir susipina dabarties esatis ir praeities pėdsakai. Ypač svarbus šiame metamorfoziniame vyksme yra gamtovaizdžių susidvejinimas: į realų nakties peizažą netikėtai įsilieja kiti du fragmentiški gamtovaizdžiai –­ prarasto vaikystės pasaulio „atsiminimų mėnesiena“ ir jį trasformuojantis fantazijos sukurtas peizažas, „vaizduotės prietema“, kurioje „paukščių šešėliai“ yra tokie pat realūs kaip sniegas ant „namų slenksčio“. Toks koliažinio peizažo kūrimo principas vėlgi sugrąžina į G. Leopardi poetiką, kurioje išorinis, realusis gamtovaizdis beveik visada yra vidinio intymaus sielos peizažo atsipindys ir projekcija, supantysis pasaulis yra interiorizuojamas ir užkoduojamas asmeniniais ženklais. Tai daro įtaką ir „prisiminimų“ (it.k. rimembranze) mitologizacijai, individualios sakralinės erdvės kūrimui. A. Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo: „Susikurti asmeninę „mitologiją“ – vienintelis būdas apsisaugoti nuo pasaulio ir vienintelis kelias į save“ (1946 sausio 7); „Aš esu fantasmagoriškas sanctum, uždraustas kambarys, į kurį nevalia įeiti ir iš kurio aš pats negaliu išeiti“ (1961, balandžio 11). Tiek A. Nykos-Niliūno, tiek G. Leopardi pasaulėjautoje atsiminimas, praeities reminiscencija siejama su malonumą teikiančiu išgyvenimu, pažymėta teigiamomis konotacijomis, ypač jei prisiminimu atkuriama vaikystės patirtis. Viename iš „Zibaldone“2 fragmentų G. Leopardi sako, kad „beveik visi vaizduotės ir jausmų malonumai susideda iš atsiminimų“3. Kiek vėliau A. Nyka-Niliūnas prabils apie aptvirkščią interiorizacijos procesą: pats žmogus taps savotiška peizažio išraiška, žmogiškas veidas –­ išorinio pasaulio atspindžiu, peizažo dalimi. Iš čia žmogaus-gamtovaizdžio motyvas, iš dalies atliepiantis F. Hölderlino-Scardanelli Aussicht.

 

Posūkį į tokią aplinkos „humanizaciją“ (sužmoginimą), kurioje ypač svarbus atminties transformacijos momentas, filosofas Martinas Heideggeris (1889–1976) sieja su būties skilimo problemos sprendimu, t. y. posūkiu iš dualizmo tarp žmogiškosios būties (das Seiende) ir visos pasaulio esaties (das Sein) į jų suartinimą. Pasak M. Heideggerio, modernus žmogus sąmoningai atsiskiria nuo pasaulio būties, nuo dalyvavimo joje, nes nuolat sudaiktina pasaulį, supriešina save-subjektą ir pasaulį-objektą. Jei gyvūnas ar gėlė dalyvauja harmoningame būties vienyje, nesuvokdami savo egzistencinės atskirties, tai žmogus, intensyvėjant sąmoningumui ir polinkiui į subjektyvinimą, veržiasi „būties užmaršties“ (Seinsvergessenheit)4 link. Beje, G. Leopardi eilėraštyje „Canto notturno di un pastore errante dell’Asia“ („Naktinė keliaujančio Azijos piemens daina“, 1830), kurioje taip pat ryški mėnulio vizija (solinga, eterna peregrina „vieniša, amžina keleivė“), akcentuoja ontologinę priešpriešą tarp laimingo gyvūnų buvimo ir nelaimingos žmogiškos būties. Straipsnyje „Wozu Dichter?“ („Kodėl poetai?“, 1926) M. Heideggeris teigia, kad F. Hölderlino ir R. M. Rilke’s (1875–1926) poezijoje įvyksta pasaulio būties atvertis ir žmogaus prisilietimas prie jos. R. M. Rilke’s „atvertis“ (das Offene), suvokiama kaip ribų peržengimas, įšėjimas į begalybę, kurioje susitinka das Seiende ir das Sein, žmogus ir būtis, materializuojasi angelo (Engel) pavidalu (angelas – centrinė „Duino elegijų“ figūra, kuriai atskleidžiamos būties misterijos). A. Nykos-Niliūno „sušalęs angelas“ yra neabejotinai rilkiškos kilmės, nes atliepia tą patį bandymą įveikti egzistencinę žmogaus dichotomiją, grasinančią savo „rūsčiais beprasmybės šifrais“. O tai, kad R. M Rilke’s pasaulėjautai darė įtaką G. Leopardi poezija, rodo vokiečių poeto 1912 m. atliktas idilės „L’infinito“ („Begalybė“, 1819) vertimas, pirmą kartą išspausdintas 1938 m. su išsaugotu itališku pavadinimu. Galimybę, jog A. Nyka-Niliūnas buvo susipažinęs su „L’infinito“ arba jo vokišku variantu, patvirtintų įvairių šio eilėraščio įvaizdžių, jų prasmių sankaupų atgarsiai „Mėlynos žolės gatvėje“: ramybės momentas – profondissima quiete („gili ramybė“), ribos pabrėžimas („namų slenkstis“) – ultimo orizzonte („tolimiausias/paskutinis horizontas“), džiaugsmingas „aš“ pasinėrimas į „nuostabų buvimą“ – il naufragar m’è dolce in questo mare („ir man gera skęsti šioje [atsiminimų] jūroje“) ir kita.

 

Žmogaus nutolimo nuo būties konstatavimas, regis, priartina A. Nyką-Niliūną prie nihilistinės, totalų pesimizmą postuluojančios pasaulėžiūros, kuria, beje, buvo apkaltintas ir G. Leopardi. F. Nietzsche priskiria italų poetą prie „romantinio pesimizmo“ (romantischer Pessimismus) atstovų (tarp kurių randame ir F. Hölderliną), kuris neturi nieko bendra, anot vokiečių filosofo, su „klasikiniu“ ar „jėgos pesimizmu“ (Pessimismus der Stärke). Kai tuo tarpu didžioji dalis italų kritikų kalba apie G. Leopardi pessimismo cosmico („kosminį pesimizmą“), kuris palieka pėdsaką beveik visose „Operette morali“ („Filosofiniuose raštuose“, 1834), pvz.: apsakyme „Frammento apocrifo di Stratone da Lampsaco“ („Stratono iš Lampsako apokrifinis fragmentas“, 1825) piešiama apokaliptinė pasaulio, išnykstančio heraklitiniame ugnies kamuolyje, vizija. A. Nyka-Niliūno atveju aliuzija į nihilizmą yra iš dalies motyvuojama pačiu poeto pseudonimu: poetinio neologizmo „nyka“ semantika apglėbia ryškios konotacijos veiksmažodžius „nykti“, „nykuliuoti“ ar daiktavardžius „nykimas“, „nykuma/nykumas“, „nykulys“, kuris, beje, yra ir „nuobodulio“ sinonimas. Nuobodulio („la noia“) tema dažnai grįžta G. Leopardi poezijoje ir prozoje ir yra nebuvimo bei egzistencinės tuštumos pojūtis, kurio mąstantis ir savo ontologinį dualizmą suvokiantis žmogus negali išvengti. Keliuose „Zibaldone“ fragmentuose jis rašo: „nuobodulys – tai malonumo trūkumas, kuris yra sudėtinė mūsų būties dalis [...] tai pati žmogaus sielos tuštuma, abejingumas, bet kokio jausmo trūkumas..“

 

Antroji sudėtinė pseudonimo dalis „Niliūnas“ galėtų būti interpretuojama kaip literatūrinis dialogas su Jonu Biliūnu (1879–1907), kurio pasaulėvokoje taip pat vyrauja melancholijos ir trapaus žmogiško buvimo suvokties nuojautos. Šis nebūties, „nieko“ (nihil) akcentavimas dar kartą suartina lietuvių poetą su G. Leopardi filosofine refleksija, kurioje „niekas“ (il nulla) virsta autonomiška gnoseologine kategorija: „visų daiktų ir paties Dievo pagrindas yra niekas“5. Tokiu būdu ir A. Nykos-Niliūno, ir G. Leopardi poezija artėja prie to, ką M. Heideggeris įvardijo kaip denkende Dichtung/dichtendes Denken („mąstanti poezija“ / „poetuojantis mąstymas“), t. y. literatūrinių ir filosofinių formų suartėjimas6. 1802 m. laiške F. Hölderlinas rašė: „ir filosofinė šviesa pro mano langą yra dabar mano džiaugsmas“.

 

1 Rita Tūtlytė. IŠLIEKANTI LYRIKA: XX AMŽIAUS LIETUVIŲ POE­ZIJOS VIDINIŲ STRUKTŪRŲ KAI­TA. – V.: Gimtasis žodis, 2006, p. 135–149.

2„Zibaldone“ („Mišinys“), 1817–1832 m. rašytas intelektualinis dienoraštis, kurį sudaro 4526 autografiniai puslapiai su įvairiomis pastabomis, mintimis, refleksijomis apie kultūrines, socialines, politines temas, filologiniais ir literatūros kritikos užrašais.

3„Quasi tutti i piaceri dell’immaginazione e del sentimento consistono in rimembranza“, frag. 4415.

4 George Steiner. HEIDEGGERIS. –­ V.: Aidai, 1995.

5 „il principio delle cose, e di Dio stesso, è il nulla“, frag. 1341 iš „Zibaldone“.

6 Apie literatūros ir filosofijos erdvių sąlyčius – V. Daujotytė. LITERATŪROS FILOSOFIJA. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.

 

Literatūra ir menas

2009-04-17