Rašytojas ir poetas Kęstutis Navakas apie vasaros karščius, kūrybos procesą, naujausias knygas ir atostogas

        Neįprasti karščiai iš miesto į sodus, sodybas ar prie net mažiausių vandens telkinių išginė visus bent menkiausią galimybę pabėgti iš miesto turinčius žmones. Tad rašytoją ir poetą K. Navaką rasti gimtajame Kaune tiesiog nesitikėjome. Pasirodo, klydome. Tad susitikę ir kalbėjomės apie vasaros karščius, kūrybos procesą, naujausias knygas ir, žinoma, atostogas...

        Kaip kūrybos žmogų veikia vasaros kaitros dienos ir karščiu garuojantis asfaltas mieste?

        Per šitą karštį sėdžiu prieš tave ir ant liežuvio galo lipa žodžiai, kuriuose, jeigu yra balsių, tai pametę priebalsius, o jeigu priebalsiai, tai pamiršę balsius. Apskritai žodis už žodžio slepiasi ir mezga tokį megztinį, kad labai sunku kažką rišlaus ir pasakyti. Žinoma, laikas būtų bėgti prie kokių nors jūrų, bet, kaip visada, yra dar nepadarytų darbų. Deja, kai jie padaromi, per tą laiką atsiranda kitų nepadarytų darbų ir t.t. Tačiau vieną dieną reikia pamiršti visus tuos darbus, nes niekada visų darbų gyvenime nepadarysi, ir nesitikėk. Manau, kad prie jūros ar į kokią nuošalesnę pasvietę paprastai ir išvažiuojama šios užmaršties sąskaita.

        Priešpaskutinėje esė knygoje „Gero gyvenimo kronikos” rašai apie 1994–1996-uosius, to laiko realijas – šiuo metu jau išnykusias kavines ir parduotuves, kadais vykusius vakarus ir festivalius. Kaip teigi, šie tekstai nėra kronikos įprasta prasme. Baltojo vyno puslapiuose yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus ir nuotykis čia nebe toks ranka pačiupinėjamas. Kodėl ši esė knyga pasirodė tik praėjus geram dešimtmečiui?

        Tai buvo intensyviausias dešimtmetis mano gyvenime, ir aš tada būtent gyvenau, o ne kūriau bei knygas leidau. Kūrybai dar „užsikurdavau“, bet per tą visą laiką pasirodė tiktai viena mano knyga – „Pargriautas barokas”. Kitaip tariant, kol kolegos publikavosi, darė karjerą bei priiminėjo premijas, aš viską nešiau sau į avilius – sėdėjau čia, Kaune, kas antrame kambaryje ir bendravau su kas antru ką nors įdomesnio veikiančiu žmogumi. Žinoma, toks pasakymas yra simbolinis, nes manęs tada buvo pilna visur, ne tik kambariuose.

        Nuo 1991-ųjų gyvenau tam tikrame transe, kaip koks kylantis, po to smingantis naikintuvas. Ačiū Dievui, kad apie 2000-uosius pavyko sėkmingai išskleisti parašiutus ir nusileisti (antraip tikrai būčiau sudužęs). Tada pradėjau leisti ir knygas. Nuo to laiko jų pasirodė trys: „Žaidimas gražiais paviršiais” (2003), „Gero gyvenimo kronikos” (2005) ir „Atspėtos fleitos” (2006). Tiesą sakant, stalčiuose dar yra to, kas aną dešimtmetį rašyta, o į knygas nepateko.

        Jeigu tais laikais lankeisi kas antrame Kauno bute, tavęs buvo pilna visur, vadinasi, buvai bohemos žmogus. Ar ir dabar toks esi?

        Dabar aš grįžau namo, vėl parsiradau į savo inkilą. Mano inkilas – tai tokia mansarda Žaliakalnyje, ramioje Molėtų gatvėje. Tada tas inkilas buvo tam, kad retsykiais į jį parskrisčiau, dažniausiai su kokia nors linksma kompanija. „Metallica“ juodasis diskas tuomet būdavo transliuojamas pusei rajono. Dabar ten jau nuolat reziduoju ir iškišęs galvą giedu kitokias giesmes, vienaip ar kitaip sklindančias po Lietuvą. Kaip bohema? Bohemiškas buvau, bohemiškas širdy ir likau. Kaip žmogus negali visą gyvenimą rašyti naudodamasis viena forma ar vienu jos modeliu, taip ir gyventi jis negali naudodamasis vienu gyvenimo modeliu. Dabar aš gyvenu tiesiog pagal kitą modelį ir galbūt po kelerių metų vėl jį pakeisiu.

        Kelintas tai tavo gyvenimo modelio keitimas?

        Paprastai tie gyvenimo modelio keitimai būdavo susiję su moterimis – kai keisdavosi moteris, keisdavosi ir gyvenimo modelis (ar atvirkščiai). Tų gyvenimo modelio keitimų nebuvo tiek daug, kaip kitiems gali pasirodyti, tačiau jų buvo, neneigsiu. Bet neprisiriškime prie tų moterų arba nesuverskime joms visos atsakomybės. Kažkas žmoguje turbūt turėtų kartkartėmis keistis, fazė po fazės, tarkim, kas septynerius metus. Kadangi per septynerius metus pasikeičiu aš pats, pasikeičia ir mano pasaulio supratimas. Vadinasi, pasikeičia ir pats pasaulis, nes pasaulis man yra tai, kaip jį suvokiu. Tai reiškia, kad aš jau esu gyvenęs pustuzinyje pasaulių.

        Ką galėtum pasakyti apie naujausią savo knygą „Atspėtos fleitos”?

        Kaip ir aš, taip ir mano knygos, manau, turėtų būti kiekviena kažkuo kitokia, tačiau, nori to ar ne, kiekviena turėtų turėti tą konstantą, pagal kurią būčiau atpažįstamas. Tokios jos visos ir yra. Paskutinė knyga „Atspėtos fleitos” irgi, turėdama ir mano barokiškų, „scheminių“ ketureilių, kurie buvo prašmatniai atsiskleidę antrojoje eilių knygoje „Pargriautas barokas”, ir verlibrų, kurie buvo trečiojoje - „Žaidimas gražiais paviršiais”, turi ir naujų, tik jai būdingų bruožų, kuriuos, manau, skaitytojai pastebėjo.

        Ši knyga iš kitų manųjų išsiskiria tuo, kad tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsisėdęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. Anksčiau rašydavau tiesiog tekstus, kurie visur (spaudoje, stalčiuose, užmaršty) išsimėtydavo. Vėliau juos surinkdavau, sudėdavau ir išleisdavau kaip knygą. „Atspėtos fleitos” veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto ir skyrių po skyriaus. Joje yra trys visiškai skirtingi skyriai. Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas, t.y. savaip susigrąžinti į gyvenimo nuotykius investuotą laiką. Apskritai šios investicijos, manau, dabar pradės grįžti su didesniais ar mažesniais dividendais.

        Dauguma kūrėjų skundžiasi, kad iš kūrybos dabar sunku pragyventi. Kaip sekasi tau?

        Žinoma, iš honorarų nepragyvenčiau, tačiau visada kas nors pasiūlo kokio nors darbo. Tarp tų pasiūlymų būna ir juokingų – pavyzdžiui, kam nors parašyti himno žodžius. Tarkim, Centro sąjungai, Prekybos ir pramogų centrui „Mega”, ar Kauno „Žalgirio” krepšinio komandai. Tokios kūrybos aš mielai imuosi, nes man tai yra nuotykis, o nuotykis - viena iš pamatinių mano pasaulio sąvokų. O šiaip, rašau į spaudą, dažniausiai apie knygas. Tą darau jau labai seniai. Anksčiau rašydavau gana bjauriai, griežtai, dabar esu labai atlaidus recenzentas. Galbūt dėl to, kad į knygų autorius pradėjau žiūrėti daug palankiau. Jeigu kuri nors knyga man ir kelia šypseną, tai gana draugišką. Taip yra ir kur kas lengviau išgyventi, nes tų, kurie visas knygas „sudirba”, gyvenimas labai trumpas.

        Užsiminei apie knygas. Pats jas rašai. Kaip sekasi bendrauti su redaktoriais?

        Pasakysiu tiesiai: gaila, kad dabar ne kaubojų laikai, ir negaliu nulipęs nuo arklio ką nors bloga jiems padaryti. O padaryti tikrai yra už ką, nes jie visaip niokoja, tiesiog susina mano tekstus – ne vietoj prideda kablelių, ištaiso žodžių formas, prie užsienietiškų pavardžių prirašo joms nereikalingų galūnių... Tiesa, jie nieko esmingai blogo nedaro, tačiau prie tokių smulkmenų ir taip knisdamiesi, tiesą sakant, tiesiog „užknisa“. Tiesa, čia turėčiau galvoje labiau ne redaktorius, o kitus kalbos normintojus. O ir apskritai kalbu nelabai rimtai, tarsi ką tik nuo arklio.

        Ar redaktorius padeda parengti knygą?

        Manau, kad ne. Parengti knygą labiau padeda pats pasaulis, kuris supa. Pavyzdžiui, parengti paskutinę knygą man daugiausia padėjo kiemas. Turiu tokį, su dviem alyvom, vynuogienojais ir daugybe kitų augalų. Į jį žvelgiu pro langą, kai rašau. Tiksliau, kai nerašau, nes „nesirašo“. Tada einu į kiemą ir sėduosi ant suolelio. Dažniausiai tai būna naktį, kai tylu, erdvu ir virš galvos gražiai kabo Orionas. Anksčiau rūkydavau, bet mečiau, tad dabar tiesiog sėdžiu ir naktis įeina į mane kaip į savo butą ir viską už mane sukuria, ir viską už mane sugalvoja. Grįžtu prie kompiuterio ir užrašau. Pačiam nieko nebelieka veikti. O veikti aš ir nemėgstu, tingumo koeficientas manyje turbūt šimtaženklis.

        Ką galvojate apie atostogas? Juk dabar karštymetis...

        Man faktiškai visur atostogos, nes visur esu laisvas, man nereikia eiti į tarnybą, neturiu ir slegiančių įsipareigojimų. Kita vertus, dabar per atostogas jau nebebūtina važiuoti į Paryžių, į kurį, kol nenuvažiavome, taip traukdavo. Aš ten jau buvęs, kaip ir visur kitur. Daug kur esu buvęs. Dabar panašų atradimo džiaugsmą sugebu patirti ir Paryžiuj, ir kokioj Kauno Kopūstų gatvėj, atstumų trauka bei diktatas baigėsi. Džiaugiuosi, kad galiu atkurti buvimo vienur ar kitur patirtį, prisiminimus, todėl dažniausiai keliauju ne keliais, o laiku, ir dažniausiai į aštuntąjį dešimtmetį. Man tai buvo labai įdomūs metai, brendimo bei iniciacijos laikotarpis. Žaliakalnyje, kur gyvenu ir dabar, tada vyko labai įdomių procesų, kuriuose dalyvavau ir aš. Bendraudavau su įvairiomis kompanijomis, kurios važinėdavo „Žiguliais” pas prašmatnias paneles, keisdavausi naujausiomis plokštelėmis. Taip pat vykdavo ir įvairių susistumdymų bei kumštynių. Be to, vaikščiodavom po šokius, žiūrėdavom, kas mūvi „labiau firminius“ džinsus. Labai gaila, kad to meto Kauno atmosferos arba tuo metu jame veikusių įstaigų visiškai nebeliko. Dabar nėra nei Anykščių vyninės, nei restorano „Žalias kalnas”, kuriame netgi teko šiek tiek dirbti – leisti muziką ir perjunginėti šviesas... Tą laiką ir kviečiuosi M. Prousto principu. Tik raktas nuo jo man yra ne pyragėlis, o tuometinė muzika, filmai, drabužiai, vietos, daiktai bei kažkokie neaiškūs pojūčių kamuoliai, iškylantys iš mano paties gelmių.

        O gelmėse tose juk visada vėsu. Nešiojuosi savo pavėsį kaip sraigė. Ir kasdien vis daugiau manęs tame pavėsy.

        Kalbino ir parengė  Vituolis Joneliūnas

        Bernardinai.lt
        2006 07 12