Kęstutis Navakas. Iš gyvenimo garstyčių bei krienų. Pokštai – eiliuoti ir ne. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

       Šį kartą knygą pradėjau skaityti nuo pabaigos ir išsprendžiau testą, kurį pačioje pabaigoje K. Navakas paliko apie J. Erlicką – „Ar pažįstate Juozą Erlicką?“. Įsivaizdavau, kad laikau stojamąjį egzaminą į lietuvių filologiją. Nežinau, kaip šiais laikais laikomi valstybiniai ar stojamieji egzaminai, – gal užtenka testo analizės, o gal reikia išspręsti panašų testą? (O gal iš tiesų stojantieji turėtų išspręsti kelis navakiškus testus, atspėti, kurį autorių šis parodijuoja arba kuriam simpatizuoja, ir taip toliau? Pavyzdžiui, kuo ne rimtas egzamino klausimas: „Kaip vadinasi viena garsiausių jo knygų – 1. „History of Lithuania“; 2. „History of Kuku Maku“; 3. „National Geographic“; 4. „Mein Kampf“; 5. „Small Business in transition Economies: Promoting“? – p. 105.) Taigi apie testą toliau – taigi surinkau šiek tiek taškų, nusprendžiau sužinoti atsakymą, gal aš puiki literatūrologė, o gal puikiai pažįstu bohemos gyvenimą, taigi smalsu, koks vis dėlto mano literatūrinis likimas… Pasiimu tradicinį lietuvių mylimą telefoną ir noriu jau siųsti atsakymų skaičių, ogi žiūriu – po testu nėra gerbiamo autoriaus numerio, tada skambinu vienam tokiam, pavardės gal nenurodysiu šį kartą, ir prašau gerbiamo testo autoriaus numerio, anas sako, kad su Kaunu nebendrauja, o autoriaus numerio neturi, antras nekelia, trečias (išsi)atsijungęs, ketvirtas grasina autoriui duoti į snukį, penktas... ir taip toliau. Nesijaudinkite, jeigu ketinate šią knygą pirkti, autoriaus telefono jums nereikės ieškoti ar nervintis, kad nieko nepažįstate iš jo artimųjų bohemiškųjų draugų, – testo atsakymai yra surašyti kitame puslapyje...

       Iš tiesų tai visas mano šito testo sprendimo moralas, o kartu ir pirmas klausimas buvo toks, ar tik nėra šita knygelė pernelyg lokali ir uždara, skirta patiems kūrėjams apie pačius ir kitus kolegas pasiskaityti, t.y. draugams – vieniems iš kitų pasijuokti arba slapčia paniršti... Kurgi matyta, kad kūrinyje specialiai tam ir anam suteikiamas vaidmuo? Kvepia korupcija, užsakymais ir netvarkingais viešaisiais pirkimais. Jeigu jau pirkote, pasiskolinote arba šiaip atsivertėte knygą ir skaitote ilgiau negu penkias minutes, vadinasi, pažįstate ką nors iš čia paminėtų autorių, o gal pats esate tas paminėtas, o gal kartu prie vieno stalo netyčia pietavote su Rašytojų sąjungos pirmininku arba skaitėte jau šiuos tekstus periodiniuose leidiniuose…

       Pirmiausia apie tai, kad kai kurie šios knygelės tekstai jau yra buvę, vieni, gausiai žiūrovams plojant, suvaidinti arba skaityti Poetiniame Druskininkų rudenyje (toliau –¬ PDR), kiti tame pačiame PDR laimėję anoniminio, o gal kokio kito eilėraščio konkursą, treti skaityti per Poezijos pavasario baigiamąjį renginį lietui dar nelyjant, dar kiti… dar kiti yra buvę kurio nors kultūrinio leidinio paskutiniame arba priešpaskutiniame puslapyje. Taigi girdėti arba skaityti. Kažkur. Tie, kas girdėjo, dabar gali pamatyti tvirtai juos išsidėliojusius lape, o kas negirdėjo ir nė viename minėtame renginyje nedalyvavo, tikriausiai ir neskaitys toliau šios knygos. Taigi kad surinko į vieną krūvą visus šituos tekstus, tai vis dėlto yra gerai, nėr jiems ko interneto ar periodikos tyruose voliotis. Bet va ką surinko? Žinoma, net neabejoju, kad daugelis, nieko apie Navaką ir jo palaidą bohemišką gyvenimą negirdėjusių, sakys – na čia dabar kas toks, ir ką jis čia rašo? Jeigu skaitytojas, švelniai tarianti, neturi to poetinės atminties fono? Paskaito… šiuos tekstus, na ir ką? Užverčia, ir viskas… akligatvis… Literatūrinė vienatvė, vienatvė, nes daugelio šioje knygoje paminėtų žmonių nepažįsti. Nekalbėjai su jais, nevalgei, negėrei prie vieno stalo...

       Gal išeitis būtų negalvoti apie šiuos tekstus kaip apie vertingus ar tą vertę savaime užsidirbančius? Jeigu jie iš tiesų tik apsimetinėja grakščia paprasta eiline poezijos knygele… O iš tiesų, atidžiau paskaičius, pasirodo, kad tai yra metraštis, čia tikrai nėr vien šaipymasis, konstatavimas ar apkalbėjimas – „O va tas su tuo tada tą darė“. Ir tuomet Navako „iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ gali būti skaitoma kaip pažintinė mokomoji literatūra. Visiškai nieko apie šią sferą nenutuokiantiems labai pravers pirmoji knygos dalis: „Giesmės bei raudos“. Ten gražiai surašomi (apgiedami bei pagarbinami) žinomų ir nežinomų personažų nuopelnai, veikla ir visa kita („Giesmė apie Aidą Marčėną“ ir kt). Bene svarbiausia – „Giesmė apie Rašytojų sąjungą“ – toli gražu ne atpasakojamasis apkalbų lygio tekstas, o šmaikštus žaidimas garsiomis pavardėmis bei pareigomis: „Dirgėlos gėlės Platelio stalas / Kajoko jokio – tiktai bokalas / Rudoko rudas Baltakio baltas / o Ali Šankai prapuolė balsas“ (p. 6) ir taip toliau. Vien pažintiniais tikslais vertėtų pasiskaityti tekstą „Nekuklus mažesnių miestų žavesys“ bei „Almanacho sudarytojo murmelė“. Tai navakiškos Poezijos pavasarių bei kitų viešų renginių užkulisinės interpretacijos. Iš tiesų daugelis rašytojų išnarstyti po kaulelį, būtent jų kūryba, o ne jų gyvenimas. Jų tekstai… Tik tuomet kyla mintis… o va nuotraukos? Kaip jos? Ir jeigu jau autorius dedikuoja fotografei Džojai Barysaitei eilėraštį: „(…) Bet Džoja ne, jos plionkė nenutrūkus, / jos objektyvas visada standus, / ji ima mus ir štai, ilgai netrukus, / pasieniais stato grupėm, lyg stendus. / Fotkinkimos, fotkinkimos, pakol blaivi esma, fotkėse visi mes gražūs, šiaip – cholera jasna!“ (p. 11), ir jeigu visi tose nuotraukose tokie gražūs, kaip dainuoja Navakas, tai gal pakartotiniam šios knygos leidimui arba jos tęsiniui Džoja galėtų padovanoti (atiduoti) porą (tuzinų) nuotraukų? Nes dabar lyg ir pusės konteksto nebelieka. Gal su nuotraukomis tai nebebūtų kukli poezijos knygelė, bet galėtų savo forma būti kaip visų renginių antimetraštis ir šlietis šalia jų? Tik iš kitos pusės… iš neformaliosios pusės. Nes dabar neformalumo rimtas įforminimas kartais juokingas, o kartais nesuvokiamas. Nors gal to ir siekiama… Ir, atsikračius pirmojo „sienlaikraštinio“ lėkštojo įspūdžio, galima įdomiai klajoti, sekant visus painius tiek poetinius, tiek biografinius ryšius bei jų improvizacijas. Žaismingas tokias. Arba tai yra savotiška, dar nematyta memuarų atmaina.

       Ne mažiau muzikalios ir gana pretenzingos ir kitos šios knygos dalys: „Mazurkos bei polonezai“, „Simfonijos bei oratorijos“, priedas „Du gaideliai“.

       Žaismingiausia ir keisčiausia tikriausiai – „Mazurkos bei polonezai“. Tiesiog puikus vietinio Lietuvos rašytojų bohemos dvarelio paveikslas. Lyg su kiekvienu pašoka ir pakoketuoja Navakas – su D. Dirgėla, V. Gedgaudu, A. Marčėnu, T. A. Rudoku, V. Rudoku, M. Martinaičiu, V. Verba ir t.t., ir t.t., čia jau tik autoriui lemta žinoti, kodėl tokius pasirinko ir kodėl ne abėcėlės tvarka ar ne pagal Rašytojų sąjungos narių sąrašus... O jeigu dar epigramas išmestume… tada tikrai galėtų abiturientai spręsti kaip literatūrinius testus ir kiekvienais metais galėtų nervintis, nes nežinotų, kokią šiemet užduotį jiems paruošė gerb. Nacionalinės premijos laureatas. O jis galėtų, dailią kaklaskarę užsirišęs, kiekvieną birželio pradžią tas užduotis pats garsiai perskaityti. Ir toliau eiti į kokį pavasarinį literatūrinį renginį mazurkos ar polonezo besibaigiančio Poezijos pavasario proga sušokti.

       „Simfonijose ir oratorijose“ nemažai vietos užima jau minėtas „Stichi“. „Į El paso (vesternas)“ man pasirodė neįkandamas kaip kokiam šeštokui oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“… O čia štai beskaitant draminį vieną tokį nežinia kokį veikalą „Stichi“, suvaidintą 2005 metais PDR, vėl apima literatūrinio užribio liūdesys. Kas ten buvo ir viską matė, pamena, jog buvo labai linksma, kad Šlepiką šioje dramoje vaidino Šlepikas, o visas kitas stichijas – kitokie garsūs ar garsėjantys poetai ir poetės. Ir nuotraukų daug buvo, ir autorius grakščiai lankstėsi rudens saulės gražiai nutviekstai publikai. Va tada buvo linksma, o dabar, dabar sėdi skaitytojas vienas (rečiau cituoja tekstus kam nors kitam), gerai, jeigu gali pasakyti: o pameni, kaip tada poetės žemę vaidino ir sėdėjo purvo voniose, ir nesušalo, o pameni, kaip tas ir anas buvo?

       Paskutinieji žaidimai „Dviejų gaidelių“ priede paprasčiausiai smagūs. Gal ir smagūs dėl to, kad seniai tas boheminis elitas čia jau visiškai nėra elitas, o jeigu ir buvo, tai Navakas jį primena savo žaidimiškais, žaismingais ir visai nerimtais tekstais. Lyg kasdien Vilniuje būtų (o juk kaunietis), stebėtų, dalyvautų ir nepamirštų papasakoti, aprašyti, pasišaipyti. Ne veltui jau neveikiančiame „Suo¬kalbyje“ liežuvis būdavo arba su krienais, arba su garstyčiomis (dar kartais su majonezu).

       Literatūra ir menas
       2007 10 19