Laurynas Katkus UŽ 7 GATVIŲ       Laurynas Katkus UŽ 7 GATVIŲ. − Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       L. Katkaus poezija intelektuali, tačiau joje jis nesididžiuoja savo edukacija, nekaišioja per daug autoritetų; jo poezijos laukas jau aprėpia daugiau, negu J. Kelero poetinė kalba (kažkodėl anksčiau šie du autoriai man atrodė panašiai akademiški. Jauni poezijos interpretuotojai paprastai mato dar tik paviršius: arba nėra susidėlioję net savo pačių portretų, ir tai nepadeda teksto suvokimui. Vėliau pradedi skaityti kažkaip kitaip, matyti struktūras ir konceptus, pajunti kalbą). Tai ne T. Venclovos, bet veikiausiai klasicizmas. Greta to kiek bravūriškai atrodo naivus rimas maldos intonacijose (p. 35), socialinės poezijos imitacijos, primenančios A. Mamontovo dainas („Sveikinimų koncertas“ (p. 69)).

 

       Kartojasi tėvystės kaip Narcizo atspindžio tema (p. 95). Labiausiai patiko „...ir vis dėlto buvo dvi linijos“ (p. 34), „Dvasių iššaukimas“ (p. 46); tie tekstai, kuriuose neapeinamas naratyvumas („Vieno rašytojo gyvenimo istorija, užrašyta jo giminaičio“ (p. 50), „Laisvojo universiteto studentas“ (p. 54)). Kai skaičiau eilėraštį, dedikuotą D. Petrošiui, net išsigandau – o gal jis man nežinant ėmė ir numirė? Knyga šiek tiek per stora, tačiau jos formatas smagus. Teatleidžia man autorius, tačiau jį skaitydama, klausiaus ne tik „Burtų fleitos“, kaip nurodyta virš vieno teksto, bet ir Bacho (Busoni).

 

       bernardinai.lt

       2010-01-25