Herkus Kunčius. BJ nuotrauka       Prozininkas, eseistas, dramaturgas H.Kunčius tuomečiame Vilniaus valstybiniame dailės institute baigė menotyros studijas. Dirbo redaktoriumi kultūrinėje spaudoje, rengė meno projektus. Kaip rašytojas debiutavo 1996 m. romanu „Ir dugnas visada priglaus“. Garsiausi H.Kunčiaus romanai: „Gaidžių milžinkapis“, „Nepasigailėti Dušanskio“, „Būtasis dažninis kartas“, „Pelenai asilo kanopoje“, „Smegenų padažas“, „Ekskursija: „Casa matta“. Rašytojas taip pat išleido kelis apsakymų rinkinius. Lietuvos dramos teatruose pastatytos kelios H.Kunčiaus pjesės, rašytojas yra pelnęs apdovanojimų įvairiuose dramaturgijos konkursuose, 1999 m. jam buvo įteiktas B. Dauguviečio auskaras.

 

Visi „Pijoko chrestomatijos“ („Versus aureus“) personažai nėra abstinentai. Bet 44 metų H.Kunčiui svarbiausia buvo ne išaukštinti arba paniekinti alkoholio vartojimo kultūrą, o parašyti knygą apie savo kartos žmones, dar spėjusius pagyventi įvairiose totalitarinėse valstybėse. Apie tai pasikalbėjome su romano autoriumi. Apie savo naują romaną „Pijoko chrestomatija“ Herkus Kunčius pasakoja Ramūnui Gerbutavičiui.

 

Nors jūsų romano pavadinime figūruoja žodis „chrestomatija“, knygą nusprendėte pristatyti ne kokioje nors bibliotekoje ar Mokytojų namuose, o bare. Kodėl?

 

Matote, romano pavadinime yra ir žodis „pijokas“. Knygos tema – alkoholio kultūra. Tai yra pirmoji priežastis, paskatinusi ją pristatyti vyninėje. Be to, mūsų literatūrinis gyvenimas galų gale turėtų persikelti ar grįžti į kavines. Kiek galima keistis komplimentais Rašytojų klube, Mokytojų namuose ar bibliotekose.

 

Alkoholinės literatūros pavyzdžių – apstu. Galime prisiminti Venedikto Jerofejevo kūrinį „Maskva-Petuškai“, Jerzy Pilcho romanus ar Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“. Kodėl nusprendėte imtis alkoholinės kultūros temos?

 

Man norėjosi parašyti knygą apie savo kartos žmones, susitinkančius kuriame nors Europos mieste. Romane jie susitinka Arenshopo kūrybos namuose. Tie žmonės – panašaus amžiaus ir pažiūrų asmenys, gyvenę skirtingose totalitarinėse valstybėse.

 

Knygos pavadinime esantis žodis „pijokas“, nors ir nėra lietuviškas, bet man labai tiko, nes ženklina tam tikrą erdvę – Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. „Pijoko chrestomatijoje“ yra personažų, gyvenusių Rumunijoje, Rytų Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Lietuvoje. Buvo įdomu pasvarstyti, kas tuos žmones gali sieti. Pasirodė, kad juos sieja ir alkoholis. Bendraudami, kaip sakoma, prie butelio tie žmonės atsiveria ir parodo, kuo jie yra panašūs. O panašūs jie istorine atmintimi ir aplinkybėmis. Taip pat likimais, išgyvenimais, polinkiais.

 

Kita vertus, nors veikėjai turi panašumų, kartkartėmis dėl kultūrinių skirtumų tarp jų atsiranda visiškas nesusikalbėjimas, kuris kartu su alkoholiu nulemia komiškas, tragikomiškas ir net groteskiškas situacijas. Tai vienas romano sluoksnis ar siužetinė linija. Antroje romano dalyje pasakotojas, viešėdamas minėtuose kūrybos namuose Berlyne, rašo knygą apie gėrimą.

 

Pasakotojo rašomoje knygoje pilna pusiau tikrų, pusiau išgalvotų detalių. Tarkim, joje cituojamas Charlesas Darwinas: „Netekti potraukio gerti yra tolygu prarasti laimę. Tai kenkia ir vaizduotei, o tiksliau – ima merdėti nerūpestingoji mūsų prigimties pusė“. Panašios citatos – jūsų vaizduotės vaisius ar jas kur nors perskaitėte?

 

Skaitytojui leidžiu pačiam nuspręsti, vaizduotė tai ar ne. Mano pozicija tokia: jeigu tai parašyta, vadinasi, tai – tiesa. Juk kai mes kokioje nors knygoje skaitome kieno nors citatą, nepuolame tikrinti, ar cituojamas žmogus tikrai taip sakė. Mes paprasčiausiai tikime.

Kritikai jūsų kūriniams klijuoja „vaizduotės orgijos“ etiketę. Tuo tarpu „Pijoko chrestomatijos“ įžangoje perspėjate skaitytojus, kad šioje knygoje jie susidurs su „galerija portretų ir įvykių, tapytų iš natūros“. Kodėl?

 

Žmonės, kurie veikia šiame romane, yra realūs, nors kai kurie jų kažin ar atpažintų ir norėtų atpažinti save. Pasakotojo pavardė taip pat panaši į mano – Herkus Kuncius. Kita vertus, aš tuos tikrus žmones paverčiau literatūros personažais, gyvenančiais savo gyvenimą. Šiaip ar taip, tai patirtimi grįstas romanas. Tarkim, jeigu kalbėtume apie knygoje aprašomus įvairiausius gėrimus, visų jų esu ragavęs.

 

Ar nebijote, kad įvairaus plauko davatkos jus apkaltins skatinimu vartoti alkoholį? Juk personažams gerti – šitaip linksma.

 

Romane stengiausi pavaizduoti labai platų požiūrio į alkoholio vartojimą spektrą – nuo gėrimo niekinimo iki šlovinimo. Toms davatkoms pasiūlyčiau skaityti tik romano pradžią, kur alkoholio vartojimas neturi teigiamų savybių. Kita vertus, ši knyga – tam tikra europietiškos civilizacijos apraiška. Islamo pasaulyje toks romanas negalėtų pasirodyti.

 

Kokiems žmonėms patartumėte savo naujosios knygos neimti į rankas?

 

Tiems, kurie visiškai neskaito knygų arba nemoka skaityti. Visi kiti, tikiuosi, „Pijoko chrestomatijoje“ tarsi veidrodyje išvys tam tikras savo būsenas, nes romane yra išties daug europietiškos gyvenimo patirties bendrumų. Vienas žmogus, skaitydamas šią knygą, galbūt užsimanys išlenkti taurę, kitas mes gerti. Tačiau man, kaip prozininkui, rūpėjo ne tai, o estetiniai ir panašūs dalykai.

 
Lietuvos rytas
2009-06-03