Elena Karnauskaite      Elena Karnauskaitė – savito ir atpažįstamo balso poetė lietuvių literatūroje. „(...) skaitydamas E. Karnauskaitės eilėraščius tikrai nepasakysi: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai...“ – rašo literatūrologas Rimantas Kmita. – Greičiau gali jų pasigesti. Gali palaikyti tai trūkumu – eilėraščio gyvybės gysla pulsuoja perdėm giliai, negali apčiuopti, negali jos pajausti. Bet tai jau daug gražiau negu raumeningas ir spalvingas cirko artistas. To E. Karnauskaitė niekada sau neleistų. Neleistų meluoti, rašyti gražiais, „poetiškais“ žodžiais, jos eilėraščių pasaulis tiesiog persisunkęs kasdienybe, buitimi, nuovargiu, rutina.“

 

E. Karnauskaitės (2005 m. Poezijos pavasario nominantės, poetės, pelniusios Kauno miesto televizijos ir Nemuno skaitytojų prizus) kūryba – tai subtilus dialogas su Nijolės Miliauskaitės platoniškos vienatvės poezija ar Juditos Vaičiūnaitės kasdienybės estetizacija; tai santūri ir neįkyri melancholija, lėta eilėraščių slinktis ir „poezijos kalbančioji“, pasak literatūrologės Brigitos Speičytės, gyvai primenanti „skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis.“

 

Neseniai (2008) pasirodžiusi ketvirtoji poetės Elenos Karnauskaitės poezijos knyga - „Pasaulio krašte“ („Briedė jūroj“, 1990; „Tiltas iš pelenų“, 2000; „Iš smilčių“, 2004) – puikus pretekstas pokalbiui.

 

Laba diena. Kuo ir kaip gyvena geriausia pajūrio poetė išleidusi ketvirtą poezijos knygą? Ar jau grįžo iš pasaulio krašto?

 

Šiuo momentu gyvenu metų pabaigos nuotaikomis, kaip ir dauguma mūsų. Norisi pabaigti visokius nebaigtus darbus, ištesėti duotus pažadus, pasakyti ar parašyti gražių žodžių bičiuliams, artimiesiems ir ne tokiems artimiems...

 

O dėl pasaulio krašto, jei sakyčiau, kad grįžau galutinai ir neatšaukiamai, tikriausiai meluočiau, nes tai ne tiek geografinė sąvoka, kiek dvasinė būsena. Buvimas pasaulio krašte nėra vienaprasmis: ši būsena susijusi su gana sudėtingais išgyvenimais, bet, kita vertus, feniksas, kad prisikeltų iš pelenų, irgi pirmiausiai turi suliepsnoti. Deja, taip yra.

 

Nauja knyga paprastai įpareigoja pakilti nuo darbo stalo ir išeiti viešumon. Autorinis vakaras - kas tai? Prievolė, kančia, malonumas?

 

Suvokiu kaip būtinybę susitikti su gyvu, mąstančiu poezijos skaitytoju/klausytoju, kaip būdą kalbėtis apie poeziją ir per poeziją. Manau, kad čia esama daugiau malonumo.

 

Aukštoji poezija niekada nebuvo populiari. Jos auditorija – keli tūkstančiai skaitytojų. Vis dėlto retoriškai norisi šaukti: kodėl? Kodėl ir šią minutę 99 procentams jaunų žmonių, tik baigusių vidurinę mokyklą, mėgstamiausias poetas yra Maironis, o skiriamasis poezijos bruožas – rimas. Esi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja-ekspertė. Pasvarstyk šia tema.

 

Manyčiau, kad šios išvados yra per daug kategoriškos. Kaip tik todėl, kad esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tikrai galiu teigti, kad pažįstu skaitančių, mąstančių, kūrybingų jaunų žmonių, kartais nustebinančių ypatinga branda. Tiesa, jų nėra labai daug, bet gal daugiau negu vienas procentas. Turbūt panašiai buvo visada.

 

Gal nėra ir taip jau blogai, kad mėgstamiausias poetas - Maironis. Šiaip ar taip tai nėra prastas poetas. Žinau blogesnį atsakymo į klausimą „Koks tavo mėgstamiausias rašytojas?“ variantą - „Ką aš žinau...“

 

Tau tenka ne tik dalyvauti įvairių literatūrinių konkursų komisijose, bet ir pačiai tokius inicijuoti. Dirbdama privalai perskaityti ne tik įdomius jaunatviškus apmąstymus, bet ir krūvas rašinių grafomanijos. Į ką atsižvelgi vertindama moksleivišką kūrybą? Kokius rašymo, kūrybos momentus akcentuoji jauniesiems literatams ir būsimiesiems literatūros analfabetams? Kokias literatūros amato paslaptis atskleidi?

 

Iš tikro tarsi savaime susiklostė, kad tenka gana dažnai vertinti moksleivių kūrybinius bandymus ir apie juos kalbėti/kalbėtis. Vertinimo kriterijai tie patys: arba yra tekstas, arba jo nėra. Joks amžiaus cenzas čia negalioja. Tiesa, kartais kalbama apie teksto galimybę, nes esama užuominų, kad kūrinys gali atsirasti. Kokios tos užuominos? Matymo originalumas, kalbos valdymas, autentiškumas...

 

Asmeniškumas kūryboje – kas tai? Ar atidus skaitytojas gali sakyti pažįstąs Eleną Karnauskaitę kaip žmogų, nes yra skaitęs visus jos eilėraščius?

 

Turiu vilties, kad autentiškumas nebus tapatinamas su asmeniškumu. To poetinio personažo, kuris atsiskleidžia mano knygose, aš pati nepažįstu, arba - neatpažįstu savęs kaip konkretaus asmens kad ir knygoje „Iš smilčių“. Be abejo, kai kurios būsenos, dvasiniai išgyvenimai poetiniame tekste modeliuojami remiantis individualiomis patirtimis, bet, kita vertus, kai kas - sužaista, sufantazuota, prisiminus, kad išgyvenamas laikas susijęs ne tik su realybe, bet ir su galimybe.

 

Vienas protas yra sakęs, kad interpretacija – tai proto kerštas menui. Ar dažnai Tau kerštauja literatūros kritikai „nusiinterpretuodami“ su burokais į malūną? Ar buvo, kad jų įžvalgose Tau nuosava poezija nušvito kitomis spalvomis? Gal kas nors, kas pačiai atrodo Tavo poezijoje be galo svarbu, jų iki šiol liko nepastebėta, neįvertinta?

 

Bijau prasitarti negerą valandą, bet, rodos, su „kvalifikuotais skaitytojais“ man kol kas sekasi, nes kas gi kitas yra literatūros kritikas, jei ne toks?

 

„Pasaulio krašte“ jau „perskaitė“ Marijus Šidlauskas ir Nida Gaidauskienė. Ir nors jų interpretacijos skirtingos, prasminiai akcentai sudėliojami kitaip, bet iš esmės šių literatūros kritikų suvokimas nesikerta su mano pačios nuostatomis.

 

Dabar šiek tiek užbėgsiu klausimams už akių ir pasakysiu, kad gerb. M. Šidlausko įžvalgos išsklaidė lengvą nerimą, jog vyriškoji auditorijos dalis „neperskaitys“ tinkamai šios knygos. Na, o gerb. N. Gaidauskienė labai jautriai suvokė ir atskleidė būtent moteriškumo aspektą. Dėkoju jiems abiem.

 

Naujojo rinkinio pavadinimas „Pasaulio krašte“ – tai nuoroda į erdvę, kurioje sukasi eilėraščių lyrinis subjektas. Tačiau, regisi, jame slypi ir tam tikra apokaliptinė nuojauta. Ką knygos pavadinimas reiškia Tau?

 

Visų pirma čia esama tam tikro žaismės momento: juk galiu bet kam pasakyti, kaip patekti į Pasaulio kraštą kaip į konkrečią vietą. Bet, kaip minėjau, tai ir dvasinė būsena, ir gana aiški nuoroda į romantinę paradigmą, nors žiūros kryptis nedviprasmiškai nurodoma pirmame eilėraštyje - „tolstant nuo romantizmo“.

 

Prieš porą metų viename interviu sakei, kad kūrybos skirstymas į vyrišką-moterišką tau atrodo dirbtinas. Vis dėlto pasirodžius naujajam rinkiniui „Pasaulio krašte“ išsitarei, jog jis yra labai moteriškas. Ar tai reiškia, kad vyriškoji auditorija jo gali tinkamai neįvertinti?

 

Čia dar reikėtų prisiminti ir kontekstą, kur buvo taip kalbėta. Atrodo, dar buvo vartojamos ir sąvokos gera-bloga, ir kalba ėjo apie tai, kad visų pirma poezija, literatūra yra arba gera, arba prasta. Na, o toliau galima žaisti visais kitais aspektais.

 

Iš tikro šioje knygoje moteriškumo aspektas yra svarbus. Kitose knygose šis momentas lyg ir šalutinis, ne toks svarbus, dėl to ir buvo šiokių tokių baimių.

 

Drįsčiau manyti, jog esi poetė, iš rinkinio į rinkinį pernešanti veik tą pačią stilistiką, kalbėjimo intonacijas bei nuotaikas. Ar nejauti tam tikro poetinės kalbos nuovargio? Poreikio atsinaujinti, prabilti kitaip, pavyzdžiui, proza ar nešvankomis eilutėmis?

 

Manau, kad kiekvienoje knygoje atsiskleidžia kitokia pasaulio jausena, kitas „aš“- nesvarbu, ar labiau subrendęs ar nukvailęs, bet - kitas.

 

Apie planus ir planiukus šį kartą patylėsiu, nes kartais tie žodžiai ima mus ir „pagauna“ nelemtą valandą pasakyti.

 

Ko nerašytum už jokius pinigus?

 

Dar nežinau. Žinau, ko neskaityčiau arba nepasirašyčiau už tam tikrus pinigus, nes teko tokiose situacijose būti. Nusibrėšiu ribą, kai būsiu įvaryta į kampą su konkrečiu pasiūlymu.

 

Susirašinėjo Gitana Gugevičiūtė

 
kulturpolis.lt

2008 12 20