Kajokas, Donaldas. Mirti reikia rudenį: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.


      Skaitytojui, pripratusiam prie meditatyvaus Donaldo Kajoko eilėraščių tono, knygelė "Mirti reikia rudenį" gali atrodyti kiek neįprasta. Iš pirmo žvilgsnio daug chaoso, atrodytų, beprasmiškų (nepoetiškų) teiginių, net nusivylimo, netrūksta apokalipsės dvasiai artimų vaizdelių. Katro pasaulio šie liudijimai - vidinio ar išorinio? Ar galima pasakyti - Dievas egzistuoja iš tikrųjų (t. y. anapus tavęs) ar tavyje? Tokie klausimai, be abejo, skaldo. Ir galbūt juos visiškai neproduktyvu formuluoti. Galima šitų klausimų programiškai nekelti ir pasitikėti vidiniu balsu. Tai labiau vienijantis jausmas tavyje, transcendencijos nuojauta, paslaptis. Būties kuždesys. Ir viskas.


      Knygelės pavadinimas - "Mirti reikia rudenį". Be abejo, mirti reikia rudenį, tačiau mirčiai neįsakysi; čia jau prieštaravimas, ir iš to kyla įtampa. Tačiau vis dėlto - reikia, ir tai vienijimosi su gamta ištara, nuolankus paklusimas gamtos dėsniams. Poetinis asociacijų lygmuo - mirti su krintančiais lapais, vystančiomis gėlėmis, išskrendančiais paukščiais, per rudeniškas liūtis, nejaukiai stūgaujant vėjui. Kiek grožio šitoje mirtyje. Ir vilties - prisikėlimo vilties. Pavasario nuojautos.


      Eilėraščių cikle "Trys atminties kompozicijos" kaip tik kalbama apie grožį, galbūt ne tik rudens, bet apskritai žemės grožį, kurį reikia palikti, su kuriuo reikia atsisveikinti:

 


      Iš šio pasaulio reikia man išeit

      prieš tai dar kartą jį ištvert gražiai

      bet ne kaip grožį - grožis neišlaiko

      vienatvės žvirgždo ant krumplelių laiko

      kurį man vienišėjant įpiršai

 


      Grožis - estetikos, šiuo atveju ir laikinybės sritis, "ištvert gražiai" - nuoroda į etikos sritį. Atsisveikinimo motyvas (eilėraštis "Sudie") yra neišvengiamas kalbant apie išėjimą iš šio pasaulio, kaip ir atsiminimai, apmąstymai, kas nuveikta, patirta, kokia viso to prasmė. Mirties akivaizdoje aiškiausiai pamatoma:

 


      ...kas nutolo tas tykiai rusens atminty

      ji giliau nei manai ji anksčiau nei meni

 

      o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai

      raisto kmynas dėlė magdalietės plaukai...

 

      ("Fragmentas")

      Mirties akivaizdoje verčių matas pasikeičia.

 

      gyveno kartą gražaus veido berniukas

      paskui jis užaugo ir buvo gražaus veido

      vyras, paskui paseno ir vaikštinėjo

      gražaus veido kanauninkas, paskui jis mirė

 

      ("Šiandien", 2)

 


      Atrodo kaip ne eilėraštis. Visiška beprasmybė. Bet galbūt beprasmiškas ne eilėraštis, o tai, apie ką jame kalbama? Na, buvo gražus ir kas iš to? Vietoj "gražus" galime parašyti "turtingas", "talentingas", "užimantis gerą padėtį". Kokia egzistencinė pozicija transformuotų šį eilėraštį? Prisimena "Himnas meilei" iš Pirmojo laiško korintiečiams: "Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau..." Yra ir daugiau tokių tarsi beprasmiškų eilėraščių. Galbūt jie slepia kitą kodą, verčiantį skaitytoją klausti: kas gi, o kas gi užpildytų šitą beprasmybės tarpą, kurį kartais galim pavadinti gyvenimu. Esė "Apie jauno žmogaus šypseną" randame: "Vartydamas senus lapukus su pastabomis, užtikau nedrąsią ištarą: "Mylėti Dievą - vienintelė gyvenimo tiesa ir tikslas". [...] Ji man pasirodė turinti neįtikėtinai stiprų energetinį lauką. Ypač kai randi laiko prasiskverbti pro gana storą ją paslėpusio banalumo luobą".


      Eilėraščių šitoje knygelėje nepaleidžia į veidą alsuojantis realybės žvėris, jie ne tokie meditatyvūs, čia daugiau atvirumo tikrovei, todėl neabejotinai daugiau prozos: prisiminimų fragmentų, nuolaužų, smingančių patirties stiklo šukių. Eilėraščiai nesijungia į vientisą schemą, kurią būtų galima iššifruoti, išskirti veikiančias struktūras. Pasirodo tik tų struktūrų nuotrupos. "Mirti reikia rudenį" - liekanų eilėraščiai, tai, kas tarsi netilpo į įprasto poetiškumo ribas, melodingas meditacijas.

Galima tarti, kad šitoje knygoje netgi bandoma meditaciją sugretinti su proziška gyvenimo tikrove. Kontempliatyvūs momentai proziškame tikrovės sraute yra pasirodantys, sušvytintys. Meditacijų liekanos. Vienas iš atraminių taškų - tyla. Europos poetinėje tradicijoje nuo R. M. Rilkės laikų siekiama tylos. Ir "Meditacijose", ir "Mirti reikia rudenį" tyla išlieka ontologiniu horizontu. Tyla ir mirtis labai arti, juk apie mirusįjį yra sakoma - "nutilo". Ne tik apie poetą, tą galima pasakyti ir apie kiekvieno žmogaus širdį:

 


      užtat būtų tauru tykiai išeit

      rudeniop, dar tykiau pagalvojus - kaip minkštai

      šiandien sąmonė gęsta...


      Ėjimas į rudenį - ėjimas į mirtį. Gamtai - tai naujo išsipildymo, pabudimo galimybė, nesibaigiantis cikliškumas, amžinasis ratas. Žmogus vienetinis, ir jo ruduo - senatvė, vėliau - mirtis. Jis neturi galimybės kaip medis kiekvieną pavasarį atgimti iš naujo. Stebėdamas stebuklingą gamtos prisikėlimą, savo širdyje jis irgi turi pažadėtą viltį prisikelti. Jam tai amžinybės paguoda, bet ne garantija. Jis mato kiekvieną pavasarį atbundančią gamtą, o kad pats prisikels - tiki. Nes nieko daugiau žmogui nebelieka, tik tikėti. Tikėjimas - savotiška beprotybės forma, nieko realaus, apčiuopiamo. Lengviau neabejoti netikėjimu: "jūs netikit manim jūs netikėjimu / neabejojat" ("Morta Marija Žebenkštis", 2). Tikėti sunkiau, tikėjimas reikalauja nuolatinių pastangų, darbo, įtampos (kruvino prakaito), bet yra ir apšviečiamas malonės. Ir prisikėlimas eilėraščiuose, be abejo, komplikuotas:

 


      Nebus išimties nė vienam padaryta todėl teįvyksta

      vien tavo valia tavo valia - tebūnie tebūnie tebūnie net jei

      - tenebūnie ji

 


      Apie Rilkės įtakas byloja ne tik tyla, kaip egzistencines atramos taškas (tyla Kajoko eilėraščiuose yra labiau tykuma, švelnesnė forma, be sonanto "l"), bet ir stipriai pasireiškiantis ir įvairiai varijuojamas angelo motyvas. Eilėraštyje "Skustuvas" pasakoma atvirai: "angelo baisumo rilkės, išsigandęs". Kajoko angelų paveikslai įvairūs: rilkiškai baisus, gyvuliškai buklus, netikras butaforinis (cukrinis), netikras negailestingas (juk angelas turi stebuklingo išgelbėjimo prerogatyvą): "rūstus medinis angelas nuo kranto / neįžiūrėjo išsuktų jo rankų", abejingas: "kur kas daugiau užuojautos ir meilės / nei ten kur riebūs žvilgantys ir bailūs / rypuoja angelai". Žodis "žvilgantis" taip pat implikuoja kailį, nekaltą gyvuliškumą. Vienas iš angelo baisumo aspektų ir būtų - gyvuliškumas, tobulas ir nekaltas. Tačiau ką mes galėtume pasakyti apie tobulą meilę, dievišką? Ne, nieko, iš tiesų nieko nežinome.


      Kajoko eilėraščiuose yra dar viena būtybė, panaši į angelą - žmogus su sparnais. Kita būtis, trapi, siekianti vertikalės; sparnų kartais gėdijamasi kaip nuogo kūno. Įstrigęs jis su tais sparnais, nepatogu jam. Kankinasi. Sparnai - metafora, tai, kas žmogų daro žmogumi: transcendencijos ilgesys (Vienio, Dievo, Absoliuto); žmogui pačiam savęs nepakanka, jis stokoja būties, dėl to - veržiasi anapus savęs. Kažkas turi jį užbaigti.


      Viltį, jos išsipildymą galėtume sieti ir su stebuklo sfera. Kasdienybės, gamtos reiškiniai Kajoko eilėraščiuose sudvasinami: "budo vėjas štai ir viskas tiek stebuklo", "ir nieko Lozoriau ir nieko neįvyko / ištryško iš vandens žuvėdros dvi, sukliko". Ką tai žymi? Tarsi vienas iš programinių poezijos uždavinių, banaliai tarus, yra apdainuoti mažus kasdienybės stebuklus. Stebuklas yra gerumas, besiskleidžianti gėlė, vienišybėje šokantis rudens lapas, pavasario misterija. Mažų stebuklų apdainavimas, nereikšmingų detalių akcentavimas yra ne kas kita, kaip poezijos duoklė gyvenimui, jo laikinai konkretybei, kuri praeina. Poezija - tai akimirkos stabdymas, o akimirka - absoliuti konkretybė. Kurti - tai plėšte plėšti būtį iš nebūties. Poezija yra meilės kalba. Ir Kajoko ištarmė:

 


      tiesiog ramiai su meile užrašyt

      jurgino galvą moterį eladę

      vienatvės švitesį ir visą klonį šį

      kvapus jo varną penkiasdešimtmetę

 


      Kajoko eilėraščiuose girdime ir Eroto, senovės graikų meilės dievo, sparnų plazdesį - švelnų angelišką geidulingumą. Kalbama apie moterį, mergaitę, princesę; Mortą, Magdalietę. Centre - plaukai, "magdalietės plaukai", "ryto autobuse kurio gale įsitaisęs vyriškis padeda / ranką ant sėdynės atlošos kad išlenkta plaštaka / liestų moters plaukų ugneles lyg netyčia". Vaizdas aprašomas detaliai, punktyriškai, atrodo tiesiog buitiškas vaizdelis autobuse. Ir vis dėlto jis spinduliuoja trauką, paslaptį. Yra neišsiduodama, slepiamasi. Liečiami plaukai, uostomi - lyg eteryje sklandanti metafiziška moteriškumo dvasia.


      Kūniškumo aspektas šioje knygoje itin ryškus. Ne tik plaukai, krūtis, riešas, bet ir mėsa, musės, papilvė. Ne tik idealizuotas, poetiškumo tirpale ištirpdytas kūniškumas, bet ir išvirkščioji jo pusė.

Knyga "Mirti reikia rudenį" iš tikrųjų yra knyga ne apie mirtį, ne apie mirties semantiką, kaip galėtume moksliškai pasakyti, o apie prisikėlimą. Tiksliau - prisikėlimo viltį. Ir čia mūsų užtikrintos, moksliškai pagrįstos būties dokumentas nebegalioja. Atsiduriame nežinios, tikėjimo krante.

      Šiaurės Atėnai
      2004 03 13