Rašytojai nuo seno mėgsta mažus vasar­namius, užeigas ir smukles; ne tik savo malonumui, bet ir kaip vietoves jų raštų įvykiams. Ten galima suvesti iki tolei nepažįstamus žmones, sumegzti jų likimus ir, iš­laikius vietos vienumą, išskirti juos vasarai ar nakčiai baigiantis.

       Tokian vasarnamin prie Nemuno Jankus suveda pa­grindinius „Paklydusių paukščių” veikėjus: rašytoją, ku­rio lūpomis pasakojami pagrindiniai nutikimai, jaunatviš­kai senyvą kunigą ir dailią ponią, vardu Daiva. Nerimastaujantis rašytojas tampa itin jautrus Daivos gležnam moteriškumui ir jos sugebėjimui suprasti jį ir jo kūrybą. Daiva nesako nei taip, nei ne. Kunigas permato juos abu ir stengiasi paveikti juos pagal savo gyvenimiškąją iš­mintį ir dorinį kodą. Aplinkui vasarnamį slapstosi Dai­vos vyras, pabėgęs iš kalėjimo.

       Taip knyga įpusėja, ir trijulė pasilieka keistai nejudančioj padėty, kaip tie vasarotojai, aplinkui „kabą tarp medžių”. Išorinio veiksmo sustingimas nutįsta pušų vir­šūnėmis, pro lietingas dienas, tepertraukiamas poros stai­gių žodinių prasiveržimų. Jie ginčijasi apie dorovę ir meną, lyg žinodami, kad jų tolimesni veiksmai bus di­dele dalimi paveikti tų abstrakčių klausimų išsprendimo. Abiejų vyrų amatai verčia juos sverti žodį prieš veikiant, o Daiva suparaližuota baimės ir laukimo. Savo dialogų pertraukose jie nuolatos žaidžia šachmatais. Ir autorius nuolatos pabrėžia jų dialogų žaidiminį pobūdį. „Viskas žaidimas!” — sušunka kunigas. „Žaidime nėra gailestingu­mo”, — taria rašytojas Daivai.

       Vienoje iš antraeilių Elžbietos amžiaus angliškųjų dra­mų, scenoje vykstant šachmatų rungtynėms, užkulisiuo­se, publikai žinant, gėdinama moteris. Panašios dvi veiks­mo plotmės išlaikomos ir „Paklydusių paukščių” pirmo­joje dalyje — vasarnamio scena ir „žvilgsniai praeitin”. Smurtas ir veiksmo žmonės tepasirodo „žvilgsniuose”, ku­riuose kunigas pasakoja apie pažintos mokytojo žmonos nuslydimą su girininku, ir Daiva kalba rašytojui apie savo vyrą, nušovusį ją lydėjusį niekuo nekaltą studentą. Tų žvilgsnių paskirtis yra, kaip sakmių, iliustruoti kuni­go išvedžiojimus apie melo neišvengiamumą ir žmogaus silpnumą bei suteikti blyškią fatalizmo ir nuodėmės pa­veldėjimo spalvą Daivos charakteriui.

       Užliūliuotas ramumos skaitytojas nenujaučia, kas bręs­ta. Bet autorius, netekęs kantrybės, arba laiko (arba abie­jų), nustumia šalin nesibaigiančius išvedžiojimus ir lei­džia savo veikėjams veikti. Ir jie veikia! Daivos vyras apsilanko pas rašytoją. Jis turi pabėgt Ispanijon. Kaimy­nystėj atsiranda rašytojo vaikystės draugas piniguočius Aleksas, kuris pažada parūpint popierius ir kitką. Su Dai­va jis išvažiuoja į Kauną. Alekso meilužė Ramunė, nusi­vylusi juo, nusisveria į rašytoją, su kuriuo ji maudosi ir šoka tango. Kunigas vis dar stengiasi sutvarkyti juos, bet veltui. Aleksas už pasą paima Daivą —porai dienų. Lietuviškas Šerlokas Holmsas pasirodo plepaus, ilgo šei­mininkės meilužio pavidalu, ir užuodžia Daivos vyrą. Nak­tį pasigirsta šūviai, palieką seklio ir Daivos vyro lavonus. Daiva pasiskandina; mes sužinome sukrečiančias paslaptis apie kunigą ir ją; rašytojas pergyvena slogutį, kuriame visi veikėjai svaidosi galvomis: rašytojas pasveiksta, vie­nišas. Galas.

       Tiek apie įvykius. Vienas pagrindinių „Paklydusių paukščių” trūkumų glūdi ne jų supynime, bet orkestravime. Po nereikalingos įžangos „Pavargau”, kuri galėtų būti įjungta pagrindinian veiksman pora sakinių, jie įs­lenka į tezės romano vėžes — moralines rungtynes; išreikš­tas tiesiogiai idėjiniais dialogais ir simboliškai — veikė­jais. Jei Tomo Mano (Mann) romanų problema sukreka į sakinį: menininkas prieš biurgerį, čia menininkas run­giasi su moralės atstovu. Rašytojas vadovaujasi grožiu, kūrybine galia, visuotiniu atvirumu, kuris sukelsiąs pra­garą ir nuplėšiąs uždangas. Kunigas gi pirmon vieton iš­kelia dorovės dėsnius. Jis žino meno ribas, kurias per­žengus — pražūtis. Su Maritenu (Maritaine) jis galėtų pa­sakyti: „Mirtina klaida tikėtis, kad poezija galėtų duoti žmogui esmingiausiojo maisto”. Jis pripažįsta, jog rašy­tojai turi dieviškumo ir nemirštamumo bruožų, bet tuo pačiu jie pavojingi. Tai esą niekur negalį rasti poilsio kūrybos versmių ieškotojai, bėdų darytojai. Tačiau jų kraštutiniai siekimai esą neįmanomi. „Matai tik svetimą kaktą, o už tos kaktos pasaulis, kurio nerasi.”

       Rungtynes laimi kunigas, nes knygos gale rašytojas patvirtina: „Juo labiau tu jin (žmogun— A. L.) nersies, tuo į didesnius klystkelius jis tave nuves”. Bet „Paklydę paukščiai” pusiaukely palieka tezę ir virsta nuotykio ro­manu; pirmąjį smuiką perima įtampa, greitis ir netikė­tumas. To negana, baigmėje Jankus paleidžia melodramos debesį ir, griausmingam finale dar labiau sugriausminti, tolesniuose keliolikoj puslapių sugrūda staigius atiden­gimus ir siurrealistinį mirusiųjų šokį, kuris išblėsta pra­ėjusio šimtmečio romanistų mėgiamu epilogu.

       Tačiau Jankaus romano statinys braška ne dėl to, kad jis naudoja kelis būdus. Tai gali būti labai įspūdinga, ir tik mūsų vyresniosios kartos kritikai puristai galėtų įžiūrėti čia nusikaltimą. Jis braška, kadangi tie būdai yra antraeiliai savo rūšimi. Idėjiniai dialogai, pirmoje daly turį nugarkaulio uždavinį, nors ir skatina galvojimą, ta­čiau nėra ypač užbaigti ar originalūs. Nuotykinė dalis yra per daug apsunkinta moralinio spaudimo ir neprilygsta eiliniam šių dienų detektyviniam romanui, pasižyminčiam technikiniu užbaigtumu. Siurrealistinis epizodas pernelyg nedrąsus.

       Kada dar neseniai madinguose impresionistiniuose ro­manuose rašytojas išeidavo į gamtą, jo šventa pareiga būdavo per keletą puslapių dūsaut apie pušų spyglius, samanas ir susiliejimą su visata. Jankus, matyt, prisime­na tą galvoseną, nes tokių pašalinių minčių, neturinčių ryšio su romano eiga, „Paklydusiuose paukščiuose” apstu. Kur bedėsi koją, vis užminsi, kaip kankorėžį, vieną tų svajingų protavimų. Draminį įsibėgėjimą trikdo ir Jan­kui būdingas pamėgimas pertraukt veiksmą pasakojimais, kuriuosna įmauti kiti pasakojimai ir t. t.

       Jankaus stilius, matyt, skubos paženklintas, svyruoja tarp taupiai sveiko sausumo ir laikraštinio paviršutiniš­kumo. Kada jis kalba apie „.. .smulkią lietaus miglą, kren­tančią ant pušies šakų, nematomom srovelėm susirenkan­čią į stambius lašus spyglių galuose, sraviu pupsėjimu krentančių į purų smėlį ir išmušančius mažas apskritas duobutes. . .”, mes su malonumu priimame šį nuotaiką kuriantį mikroskopinį stebėjimą su aliteracijos užuomi­na. Bet kada Jankus palygina Daivos dantis su perlų vėrinėliais ir jos balsą su vėju smilgų viršūnėse, mes vi­siškai nieko nesužinome apie ją, o tik nejaukiai prisi­mename, kiek nesuskaitomai daug sykių mes skaitėme tuos palyginimus.

       Po mūsų knygose įprastinio sentimentalaus žodingu­mo Jankaus dialogas iš pradžių nuteikia maloniai, bet netrukus pasirodo artėjąs prie kito kraštutinumo. Jam patikima didelė charakterio kūrimo užduotis, bet jis ne­įvykdo jos dėl savo nepakankamo išraiškumo. Stai Dai­vos monologo pirmosios dalies gale autoriui terūpėta kas ir visai pamiršta — k a i p. Be reikalingų perteikt žinių, jame turėtų jaustis jos vyro (mirties) ir rašytojo (meilės) artuma, jos baimė, gėda, nuovargis, alkoholis. Jos balsas turėtų drebėt, paraust, pailst, užlūžt. Tačiau dabartinėje būklėje jis beveik nesiskiria nuo kunigo.

       Knygos pabaigoje rašytojas išgyvena slogutį, kurio metu jį apspinta ir kaltina gyvieji ir negyvieji veikėjai. Jų priekaištai pagrįsti, nes jie, kaip tieji charakteriai, ieškantieji autoriaus, yra paleisti knygos gyveniman su trūkstamais sąnariais.

       Rašytojas apibrėžtas daugiausiai bendrybėmis. Atro­do, jis buvo toks artimas autoriui, kad šis net negalėjo įžiūrėt jo veido bruožų. Jis svajingas ir subjektyvus, pa­kaitomis idealistiškas ir ciniškas dėl savo pašaukimo vers­liniame amžiuje. Jo didžiosios problemos žinomos kiek­vienam rašytojui: jis nori įkūnyt save knyginiuosna žmonėsna ir nerimsta negalėdamas įspraust gyvų žmonių į

       knygą. Pripažįstant, kad tos ypatybės yra gana būdingos rašytojui apskritai, apvelkant jomis mūsų rašytoją va­sarnamy, jas reikėjo daugiau suindividualinti.

       Prošvaistės rašytojo charaktery retos. Viena jų: su­tikus Aleksą su Ramune, rašytojui dingteli, kad prie jos veido jis „galėtų pailsėti”. Ir sekančią akimirką jis išsi­gąsta Daivos; jeigu jis galėtų ją vesti—„prie jos veido negalėtų pailsėti”. Ši minčių seka psichologiškai tikra ir kartu taupiausiom priemonėm išryškina jo dilemą. Dai­vos moteriškumas reikalingas jo kūrybai, jo degimui, bet, augant tajam, kartu auga ir poilsio ir ramumos geismas, kuris vertė Mano jaunąjį Kregerį pavydėti jo draugams, nokstantiems ramiuose biurgerių kiautuose.

       Kunigas atstovauja religijai šioje knygoje ir kartu įkūnija vieną kertinių akmenų visoje Jankaus raštijoje — dorinį imperatyvą. Jo vaidmuo čia—kaip žmogaus, be­sistengiančio plikomis rankomis sulaikyt skersai ir išilgai skeldėjančią užtvanką. Visuotiniame slydime ir klydime jis be perstojo stabdo ir remia; fanatišku įkarščiu jis sten­giasi laimėt rungtynes dėl Daivos išgelbėjimo. Iki pat galo jo užgaidos, silpnumas, rūstumas, besimainąs su švelnumu, atrodo kaip akivaizdžios Jankaus priemonės sugyvinti simbolį. Jo baigminis prisipažinimas pateisina visa tai; jo plakamos kitų nuodėmės byrėjo druska ant jo paties nuo­dėmės žaizdos. Bet tasai prisipažinimas toli gražu neiš­naudotas dramiškai. Jankus kažkodėl neskyrė knygos da­lims dėmesio proporcingai jų svarbai. Esminis prisipaži­nimas numetamas pora eilinių sakinių, nors prieš tai pus­lapiai ir energija skiriama antraeilėms pastaboms arba „išgalvotiems” įvykiams, kaip girininko epizodas.

       Amerikiečių rašytojas Henris Džeimsas (James), be-spręsdamas klausimą — iš kurio taško pasakot romaną?— priėjo išvadą, jog tai geriausiai atliktų vadinamoji „cent­rai intelligence”. Tai turėtų būti veikėjas, stovįs truputį atokiau nuo įvykių, bet gilesnio proto ir žinąs daugiau negu kiti. Jo įžvalga būtų suderinta ir papildyta autoriaus žinojimu. Jeigu Džeimsas kada nors būtų supynęs „Pa­klydusių paukščių” fabulą, tąja centrine išmintimi jis tik­rai būtų pasirinkęs kunigą. Romanas nuo to būtų tapęs glaudesnis bei solidesnis ir tik branduoly likę kunigo bruožai — jo jausmas Daivai, jo dorinis siautėjimas — būtų buvę plačiau išvystyti.

       Trečiasis apysakos polius, Daiva, „la femme fatale”, įgauna gyvybės dėlei jos prigimties dvilypumo: trapaus dvasiškumo ir gilaus seksualumo. Ji, dėl kurios sielos ar kūno čia grumiasi keturi vyrai, įdomi savo veiksmų neįspėjamumu ir potencija nuslysti. Ypač vykęs pirmasai išorinis supažindinimas su ja. Pusėje puslapio autorius skubiai parodo ją iš kelių padėčių šalia skirtingų objek­tų: prie kunigo ir iš antro aukšto lango šalia riebios šei­mininkės. Vėliau ji pasitraukia iš veiksmo ir tėra gyva savo nuolatiniu veikimu į kitus, kad pagaliau atrastų savo galą Nemune, užbaigdama mums tradicinį ciklą —iš nu­sidėjėlės į paskenduolę. Jos charakteris priimtinas, išsky­rus saldų kaip sirupas paslaptingumą, kuriuo autorius ją apdengia vietomis mūsų smalsumui patenkinti.

       Likusieji veikėjai paviršutiniškesni, ir jų judėjimą ap­sprendžia pagrindinis trikampis. Daivos vyras Viltrakis su savo pavydu ir lūpom, žvilgančiom juodoj barzdoj, yra dirbtinis jos tragedijos variklis. Jo praregėjimas prieš pat jį nušaunant nepagrįstas ir autoriaus akis badančiai suplanuotas jo mirčiai įreikšminti. Aleksas, tobulas sava­naudis, nupieštas viena spalva ir bene vienintelis iš visų veikėjų, nepasikeičiąs per visą knygą. Mūsų literatūroj jis gana naujas ir truputį primena prieškarinių prancūzų romanų ciniškus hedonistus, tik, deja, neturi anųjų šli­fuotume Ramunės charakteris nelygus. Vietomis ji pri­mena rusų taip mėgstamas šventraštį cituojančias pros­titutes ir, atrodo, tėra romane tam, kad duotų progos ra­šytojui įrodyti, koks jis atsparus gundymams. Vietomis Jankus joje užčiuopia nuoširdų pamestos moters liūdesį ir pavydą. Taip pat jos asmeny autorius mums suteikia grakščią stilistinę puošmeną, simbolinį vidinį rimą: pir­moj daly miglos lašai išmuša duobutes smėly, antrojo­je—Ramunės ašaros. Seklys su šeimininke ir santykiai, kaip tarnų poros klasikinėj komedijoj, tėra groteskinis kontrastas kitiems meilės pavidalams.

       Visi antraeiliai veikėjai gyvena skubomis, jie arba pateikiami mums susiformavę, arba formuojasi sekundė­mis. Tačiau skaitytojui būtų žymiai lengviau tikėti jais,

       jei jis sutiktų daugiau tokių apšviečiančių epizodų, kaip tasai, kur, girininkui nušovus briedį, mokytojienė prare­gi, jog ji neatsispirs jam ir savo geismui.

       Tas lytinis geismas yra vyraujanti jėga „Paklydu­siuose paukščiuose”. Kažin ar kada lytis turėjo tokios reikšmės lietuvių literatūroj? Ji apsprendžia visų veikė­jų likimus, o trys jų — Viltrakis, Aleksas, girininkas — yra sutverti grynai iš jos medžiagos. Ji paskatino kai ku­riuos mūsų laikraščius prikišti Jankui nešvarumą.

       Ryšium su tuo priekaištu įdomu prisiminti „Velnio balos” vokiškosios laidos įvadą, kuriame vertėjas apibū­dino Jankų kaip idealistinį rašytoją. Mūsų kritikai kažin ar kada apie tai užsiminė, nes mūsų raštijoj idealizmas, geram ar blogam, tapatus su literatūra. Bet užsieny, kur tokia daugybė cinikų, sadistų, hedonistų, mazochistų, diabolistų, egzistencialistų, homoseksualistų, šioji ypaty­bė tuoj krenta į akį. Ir svarbiausia „Paklydusių paukš­čių” Jankus yra ne mažiau idealistiškas ir moralistiškas už „Velnio balos” Jankų. Jo požiūris į lytį toli gražu nėra nešvarus. Tada neišvengiamai kyla įtarimas, kad minėtųjų priekaištų autoriams lytinių problemų sprendi­mas literatūroje yra savaime nešvarus.

       Moralistinis tonas persunkia visą romaną. Alekso žo­džiais Jankus duoda suprasti, jog nuodėmė prasideda mintyje, ir jis niekad nepamiršta apie nuodėmę rašytojo mintyje. Jam, idealistiniam autoriui, yra trys meilės rū­šys: aukščiausioji, kurios jis nemėgina apibūdint ir ku­rios joks veikėjas nepasiekia; tragiškoji kūninė; ir že­miausioji „obuoliukų” ir „meiliadulkių” meilė. Pirmajai skirtas jos siekimas, antrajai pasibaisėjimas, trečiajai panieka. Tačiau, deja, tos trys meilės rūšys niekad ne­egzistuoja atskirai, grynu pavidalu. Jos susitinka, įsisiur­bia viena kiton, ir taip idealistiniam autoriui neišvengia­mai gimsta pesimizmas ir ironija. Moters puolimas kar­tojasi keliose Jankaus knygose, ir jis mėgsta aprašyti jį tuo pačiu ironiškuoju motyvu. Kaip „Namely ramioj gatvėj” po tariamai išlaikyto bandymo moteris nupuola, taip ir „Paklydusių paukščių” sakmės mokytojienė, nors ir atkūrusi šeimos taiką ir laimę atsižadėdama suvedžio­tojo girininko, vėl susitinka su juo ir vėl tampa nėščia.

       Visų rūšių meilės aprašymuose Jankus niekad nesus­toja vaizduoti dirginančios anatomijos, ko, pvz., Ramo­nas negalėtų tvirtinti. Kur Jankaus kūryboje vyro ir moters santykių traktavimas atrodo paviršutiniškas, pir­miausia kalti stilistiniai, o ne moraliniai trūkumai. Prikišant jam nešvarumą, nereiktų aplenkti ir žinomųjų šio šimtmečio katalikų autorių, kurie (pasak J. O'Donelio (O'Donnel) studijos „Maria Cross”) rodė nepaprastą susi­domėjimą, tiesiog buvo „apsėsti” moters nuodėmingumo.

       Mes turime didelį būrį rašytojų, kurių knygos „šva­rios” kaip gėlės lapelis. Jas saugiai gali skaityti jauni­mas, kūdikiai, senmergės, pensininkai. Bet jų švarumą yra tuštumos švarumą. Tiems, kurie mano, kad rašytojo amatas yra daugiau negu rodymas savo popierinėm rū­tom apkritusios nekaltybės; tiems, kurie tiki, kad rašy­tojo tema yra visas gyvenimas; tiems, kurie žino, kokį didelį bandymą rašytojas pergyvena apglėbdamas visą gyvenimą; tiems, kurie jaučia, koks sunkus yra rašyto­jo amatas, — tiems skaitytojams Jankus bus du su puse sykio vertingesnis už minėtuosius rašytojus.

       Dėlei to, dėlei Jankaus intensyvumo, dėlei jo susirū­pinimo žmogaus sugebėjimu klysti žaltvykslėse ir suge­bėjimu kristi į bedugnę gilumą „Paklydę paukščiai” nė­ra toks didelis nepasisekimas, kaip galėjo atrodyti po jų formos aptarimo.

       1953

       Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.