antanas_jasmantasAntanas Jasmantas – ypatingas mūsų kultūros atvejis. Žinome, jog šiuo slapyvardžiu pasirašinėja filosofas ir teologas Antanas Maceina. Autentišku, filosofų visoje Lietuvos istorijoje turėjome vos keletą, ir Antanas Maceina, be abejonės, yra vienas iš jų, gal net iškiliausias. Autentiškų poetų priskaičiuojame kiek daugiau, nors irgi ne šimtą ir ne du šimtus. Ir Maceinos alter ego – Antanas Jasmantas – taip pat yra vienas iš jų.

 

Lietuvoje panašių atsitikimų daugiau lyg ir nėra buvę, nors filosofas ir menininkas, apskritai paėmus, yra artimos profesijos. Istorijos priešaušryje jos beveik nesiskyrė viena nuo kitos, o ir vėliau – nuo Platono ligi Camus – dažnai sutapdavo viename asmenyje. Antanas Maceina priklauso prie mąstytojų, vartojančių grynai techninį ontologijos ar epistemologijos žodyną ir todėl paskaitomų vien siauruose profesionalų būreliuose. Jo studijos paprastai prasideda kurio nors literatūrinio fakto analize ir pačios dažniausiai yra eseistiškos. Jasmanto eilėraščiai sukasi tame pačiame katalikiškojo (ar plačiau – krikščioniškojo) egzistencializmo rate, iš kurio retai teiškrypsta ir Maceinos filosofiniai interesai. Tačiau Maceina–Jasmantas neperžengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija – prastu metafizinių ar etinių teiginių perpasakojimu. Jis aiškiai junta ne tik tų dviejų sričių giminystę, bet ir jų priešingybę. O tai rodo, jog abiejose srityse jis yra saviškis.

 

Nebūtina laikytis tų pačių pažiūrų, kaip Antanas Maceina, kad vertintum jo filosofiją – ir juo labiau Antano Jasmanto poeziją. Krikščioniškosios pažiūros yra tikėjimo ir asmeninio pasirinkimo reikalas. Tačiau Maceinos intelektualinė problematika, jo mąstymo stilius, jo vidinis integralumas daro įspūdį ir agnostikui, ir – drįstu teigti – netgi šviesesniam ateistui. Tą patį juk galėtum pasakyti apie Jaspersą ar Gilsoną, apie Šestovą ar Buberį, kurių mintis turėjo ir tebeturi vaisingo poveikio ne tiktai jų tiesioginiams bendraminčiams. Geriausi Jasmanto eilėraščiai gyvi kiekvienam, kam gyva lietuvių kalba. Panašiai vokiečiui gyvas Rilke, o rusui vėlyvasis Pasternakas. Žinoma, tasai, kuriam artimas šių mąstytojų bei poetų pasaulėžiūrinis „angažavimasis“, tikriausiai pilniau juos perjaučia, gal ir geriau supranta. Bet tai jau kiek kita istorija.

 

Maždaug prieš dešimt metų Vilniuje į mano rankas pateko „Lietuvių, poezijos“ trečiasis tomas. Žavėjausi leidėjų išmone: ir sugalvok tu man apipavidalinti knygą lygiai taip pat, kaip pirmieji du tomai, išleisti visai kitokiomis sąlygomis! Nėra geresnio būdo pabrėžti, jog lietuvių poezija – viena. Be to, visus tris tomus gali greta sustatyti lentynoje: per eventualią kratą ko gero, liks nepastebėta, kad trečias tomas – „iš anapus“. O tai Lietuvoje gana svarbus sumetimas. Knygą skaičiau neskubėdamas, gilindamasis į kiekvieną eilėraštį – ir, deja, kartkartėmis nusivildamas. Po kelių dienų priėjau man visiškai nepažįstamą Jasmanto vardą. Maceiną buvau girdėjęs – daugelis mano draugų kaip tik iš kontrabandinių Maceinos knygų patyrė, jog filosofijos šiame pasaulyje vis dėlto esama. Sustojau ties eilėraščiu „Panaktinis“: perskaičiau sykį, antrą – ir man pasivaideno, jog tas eilėraštis išspausdintas kažkokiomis kitomis raidėmis, kursyvu ar didžiosiomis. Ne iš karto supratau: tai todėl, kad užtikau retenybę – poetiškai neginčijamą daiktą. Bandžiau suvokti, kame gi „Panaktinio“ paslaptis. Taisyklingas ir drauge laisvas ritmas, tarytum atsitiktinė, o iš tikrųjų griežta ir darni rimavimo eiga? Taip, bet čia dar ne viskas. Gilesniame, prasminiame sluoksnyje glūdi dar vienas įstabus paradoksas. Poeto žvilgsnis sudvilypėja. Jis tėra besparnė esybė, su išgąsčiu plazdanti didžiulio Panaktinio delne: o drauge jo rega aprėpia visą būties hierarchiją, ir toje, sakytum, super metafizinėje erdvėje pats Dievas yra tik jo „sodų sargas“. Didybės santykis su mažybe darosi intymus ir fizinis; ir poetas pergyvena abu šio sąlyčio ašigalius:

 

Kai pasilenkęs imsi jį į saują,

Būk atsargus:

Jis žnaibys ir įleis nagus

Tau ligi kraujo.


Puikus čia tasai gramatinis postūmis – „jį“ vietoje „mane“. Šita dviguba perspektyva, begalinio mažumo ir drauge neišsakomo didumo suartinimas yra viena iš paskutinių įmanomų poezijos (turbūt ir filosofijos) apraiškų: toliau seka tiktai coincidentia oppositorum, tai, kas nebetelpa į jokį žmogiškąjį žodyną. Tuomet nežinojau, kad Putinas laiške Kaziui Bradūnui priskyrė Jasmanto „Gruodą“ prie „įspūdingiausių, turtingiausių mūsų poezijos rinkinių“; bet jau tada būčiau sutikęs su šia nuomone.

 

Antrasis Antano Jasmanto rinkinys „Ir niekad ne namolei“ pratęsia „Gruodą“ ir palyginti nedaug nuo jo skiriasi. Jasmantas kaip anuomet Baltrušaitis, yra lėtai besikeičiantis ar net visai nesikeičiantis, „sinchroniškas“ poetas. Ta pati laisva eilutės ir strofos architektūra, tas pat muzikalumas, tie patys Jasmanto seniai pamėgti motyvai ar toposai – vieškelis, turgus, beždžionė. Vėl konkretūs sodietiški žodžiai, pro kuriuos šviečia Evangelijos drama: klumpių pėdsakai molyje, eglišakių ugnis, pageltę kalkės, „kepalėlis papelėjęs“, virstąs komunijos duona, „dumblinas vanduo ir šėmas“, tampąs krikšto vandeniu. Pagaliau atsikartoja tai, kas bent man atrodo Jasmanto poezijoje svarbiausia: dramatiškas ir drauge intymus būties daugialaipsnės hierarchijos pojūtis. Tai Jasmanto „poetinis herbas“, jo braižo ypatybė, skirianti jį bene nuo visų lietuvių rašytojų.

 

Gal suklysiu, šioje vietoje prisiminęs autorius, gerokai nutolusius nuo krikščioniškosios dogmos, bet Jasmanto eilėraščiai man neretai siejasi su Meisterio Eckharto mąstymais ir netgi su kontroversiškąja Jungo studija „Antwort auf Hiob“. Kaip ir aniems filosofams, Dievas Jasmantui yra dinamiškame ir paradoksaliame santykyje su pasauliu bei žmogumi. Tik tame santykyje Jis suvokiamas – kažkokia prasme net galėtum pasakyti, jog tik tame santykyje Jis atsiranda, išsilukštena iš pirmapradžio, nebylaus ir bedugnio Dieviškumo (Gottheit). Spraga tarp transcendentinio ir imanentinio būties plano yra neperžengiamai plati: „Toli man lig Tavęs. / Ir Tau toloka“ (vėl subtilus morfologinis atšešėlis – iš Dievo pusės atstumas yra mažesnis, negu iš žmogaus pusės, bet ir Dievui jis esti, ir Dievui jį įveikti reikalinga pastaba). O vis dėlto Dievas priglunda žmogaus „prietemoj lyg tankiame pavėsy“, užgimsta neviltyje, tyloje ir absurde. Žmogui šiame santikyje tenka aktyvus vaidmuo: tai jis iššaukia Dievą iš tamsos, abejoja, ginčijasi, reikalauja, palaiko Jį ir padeda Jam visu savimi:

 

Bet pasislink arčiau! Ir Tu išalkęs.

 

Nesiryžtu toliau gilintis į šią dialektiką, kuri tikriausiai gali būti išreikšta ir dogmatiškesniais terminais. Aišku tiek, jog poetinėje kalboje ji darosi itin įspūdinga – ir, kaip jau sakiau, patraukli netgi tam, kas šiaipjau nėra Antano Maceinos bendramintis. Jis gimdo savičiausius Jasmanto įvaizdžius ir metaforas. Jasmantas linkęs jungti tai, kas aukšta, su tuo, kas žema, teikti abstrakcijoms grynai fizinio gyvastingumo. Jo antrojoje knygoje ši tendencija gal dar stipresnė, negu pirmojoje. Kartais Jasmantas nevengia grotesko ir rizikos:

 

Dangūs mažomis skylutėm žėri

Lyg patiltė.

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Meilės pažadus paklojom,

Kad šilčiau basom būt kojom.

– – – – – – – – – – – – – – – – –

Šventieji saunon ėjo. Buvo jau nešvarūs.

 

Metafizinės ar psichologinės sąvokos – viltis, sopulys, asmenybė – Jasmantui įgyja kūnišką pavidalą. Dar daugiau, kartkartėmis į vieną eilę statomi, bemaž tapatinami sakraliniai ir profaniškieji dalykai („Atgailos psalmė“). Dėl šitokių aštrių sandūrų Jasmanto kalba darosi įdomi ir netikėta, nors kartais joje atsiranda stilistinių bei poetinių „duobių“. Į ramias meditacijas dažnai įsiterpia ironija. Kaip man atrodo, Jasmantas mėgsta pabrėžti prieštaravimą tarp mistinio impulso ir tradicinių ritualo formų, linkusių stabarėti ar net išsigimti: „Šventovėj ar narve – vis ta pati dalia“. Tai daugelio religinių mąstytojų tema – netgi, sakyčiau, vienas iš amžinųjų religinės patirties motyvų. Groteskiški yra tie „išprausti išpažinėjai“, tarp kurių nebedera kyboti sukruvintam Kristui; skaudžia ironija skamba rinkos motyvas, „gipsiniai jėzusėliai“, „guminis kūdikėlis“, gloriją grojanti beždžionė, modernus piligrimas su foto aparatu ant kaklo. Matyt, kalbama apie tai, kaip amžinasis mitas išskysta kasdienybėje, kaip jį savinasi ir menkina paviršutiniška civilizacija. O gal čia esama ir kitos reikšmės – gal vulgarumas savaip sutampa su nusižeminimu, gal jis irgi veda iš čionykščio narvo didžiojon erdvėn, nors ir gana neįprastu būdu („Atsiskyrėlis“)? Nežinau. Jasmanto eilėraščiai, kaip ir dera eilėraščiams, atviri skirtingoms interpretacijoms.

 

Beje, Antano Jasmanto pasaulis paradoksalus ir nevienasluoksnis dar vienu atžvilgiu. Senoji žemdirbių Lietuva jame, sakytum, kaktomuša sustumiama su biblinių Izraeliu. Abi tos erdvės persilieja viena į kitą: kiškeliai (o ne stirnos) ganosi „Giesmių giesmės“ vynuogynuose, Sulamitę pamotė apvelka pašukine. Jasmantas su patraukliu lengvumu žengia iš vienos toposų sistemos į kitą, iš Egzodo ir Psalmių knygos į mūsų tautosaką:

 

Tu nesiuntei manęs pas faraoną,

Ir aš lazdos nepaverčiau į žaltį.

Ėjau tik kamarėlėn kruopų malti

Linamynės mergaičių vakaronei.


(Jungiamoji grandis čia bene bus žaltys – biblinis ir drauge pagoniškojo lietuvių tikėjimo simbolis).

 

Kaip skiriasi šičia Jasmantas, sakysime, nuo Brazdžionio, kuris pirmasis plačia sauja paskleidė mūsų poezijoje Senojo įstatymo motyvų – bet išlaikė daug aiškesnę distanciją tarp jų ir lietuviškos tikrovės!

 

Brazdžionis, žinoma, yra vienas iš vardų, kurių negali nepaminėti, šnekėdamas apie Jasmanto poetinį kontekstą. Tokių vardų rasime ir daugiau. Jasmanto žodis būna rupus it Baltrušaičio („Dies irae“), išgrynintas it Putino, pastabus ir grakštus it Nėries:

 

Margais važeliais tu gražiai girgždėjai

Ir sniego purslelius kaip dūmą kėlei.

O papūtė paklydę vėjai,

Ir parudavo tavo šermuonėliai.

Stogai pravirko. Šermeninės žvakės,

Jų ašarom nulietos, tyliai kabo.

Ir žemė dūsauja prie tavo grabo,

Juodais lopeliais lyg šašais aptekus.

 

Verta atkreipti dėmesį į labai gerą aliteraciją: šermuonėliai šermeninės. Tokių reikšmingų aliteracijų ir stebėtinų rimų Jasmantui nestinga (net knygos pavadinimas fonetiškai ir gramatiškai savitas).

 

Šiaipjau Jasmantas būna netgi provokuojančiai nemodernus, tarsi prisiekęs ištikimybę seniesiems mūsų poetinės kalbos įpročiams. Tų įpročių šaknys liečia Baranauską, gal net Slavočinskį, bet labiausiai skverbiasi nepriklausomybės epochon. Beje, iš čia ir kai kurie eilėraščių silpnumai. Dailiose „utose“ („Obels žiedas“) ir kitur neišvengiama štampų, pigokų vietų. O Jasmanto dėmesys mažybiniams žodelyčiams netgi atlaidžiausiam kritikui turėtų atrodyti kiek perdėtas: plonytėje knygoje vien tik priesagų -elis, -ėlis (su jų moteriškais variantais) suskaičiavau daugiau kaip šimtą dvidešimtį.

 

Bet visa tai – antraeiliai dalykai. Netgi Jasmanto silpnybės yra poeto silpnybės. Pasaulinės lyrikos kontekste Jasmantą dažnas būtų linkęs sieti su Rilke, bet žinome, kad jis pats tą analogiją atmetė. Siūlyčiau kitą, gal ne tokį banalų sugretinimą. Konkreti ir drauge paradoksali Jasmanto mąstysena, rizikingos sacrum ir profanum paralelės, skirtingų tikrovės planų jungimas, o ypač intymus ir giliai dramatiškas santykis su religinėmis vertybėmis primena anglosaksų metafizinius poetus (ne tiek Johną Donne‘ą, kiek, tarkim, Richardą Crashaw). Nežinau, ką apie tai pasakytų autorius; bet tai tauri giminystė.

 

Dvi mažos ir negarsios Antano Jasmanto knygos – iš viso 90 eilėraščių – nekasdieniškas lietuvių literatūros reiškinys.

 

1983

 

Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. – Vilnius: LRS leidykla, 1991.