Dalia Jazukevičiūtė Paberžėje. BJ nuotrauka       Poetė ir rašytoja Dalia Jazukevičiūtė neseniai išleido savo eilėraščių rinktinę „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“. Kaip sako moteris, eilėraščiai patys ateina, priešingai nei romanai, kurie pareikalauja daug fizinių ir dvasinių jėgų. Naujas rašytojos romanas „Stiklinis paukštis“ – taip pat jau netrukus. Su Dalia Jazukevičiūtė kalbasi Vilis Normanas.

 

Keista – romanuose teigiate meilę, o poezijos rinktinę pavadinate „100 eilėraščių apie nemeilę“. Ar gyvenime taip dvejojate – teigti ar neigti meilę?

 

Nieko keisto aš čia neįžvelgiu. Eilėraščiai ir proza man reiškia dvi visiškai skirtingas rašymo sferas. Eilėraštis, kaip aš jau esu įpratusi sakyti, kad būtų suprantamiau klausiančiajam, „ateina“. Pats susigalvoja ir ateina. Aš jų nesukuriu sąmoningai.

 

Yra tokių poetų, kurie sako, kad „balsas“ diktuoja, net Dievas. Aš taip neišsireikščiau – per drąsu ir neatsakinga. Tiesiog pragyveni kažkokį gyvenimo laikotarpį ir tam tikrus su juo susijusius išgyvenimus, o kažkur ten giliai, nežinau sąmonėje ar pasąmonėje, atsiranda to išgyvenimo, ar tos gyvenimo atkarpėlės, tikslus įrašas. Kuris man vėliau ir pateikiamas.

 

Įsivaizduok, tarkim, aš jį gaunu faksu. Taip bus paprasčiau suvokti. Nes nieko nėra sunkiau, kaip kitam žmogui bent apytiksliai ir nuoširdžiai paaiškinti, kaip būtent tu rašai tą ar aną. O tas eilėraštis atskrieja, arba atklampoja, tik tada, kai tarp tos gyvenimo atplaišos ar stipresnių pojūčių ir tavęs, šiandieninės, atsiranda netrumpa laiko distancija. Niekada – iš karto. O sulaukus tereikia išsitrauki tą fakso lapelį ir jį perrašyti. Savo ranka. Arba savo kompiuteriu surinkti.

 

Tik taisinėti ar šlifuoti – visai beviltiškas reikalas. Tik sugadini. Jeigu vis tiek kartais išdrįsti prie jo lįsti, „pakonstruoti“, „pagerinti“ ar „pašlifuoti“ tą vargšą eilėraštį, tu jį tarsi iškastruoji, išniekini ir neišvengiamai sugadini. Ir jeigu tokį „iškastruotą“ dar ir spaudoje paskelbi – paskui tik pirštus norisi nusigraužti, kam lindai ne į savo reikalą.

 

Baisu būna į jį, tokį išniekintą, ir pažiūrėti. Gal skaitytojas to ir nepastebi, aš nežinau. Bet man eilėraščiai atsiranda kažkur nesuvokiamose vidaus gelmėse, kažkokiuose sąmonės-pasąmonės kloduose, kur aš neturiu įėjimo, jie gimsta iš karto, jų liesti, t.y. taisinėti, kitam žmogui nevalia. O ta aš, tas „taisyti bandantis“ žmogus ir būna visai kitas žmogus, ne tas, kuris kadaise pats išgyveno tai, kas užrašyta gautajame eilėraštyje.

 

Nes eilėraštis kyla ne iš šito „šiandieninio“ žmogaus, o iš ano „vakarykščio“, kartais net „pernykščio“ arba iš viso „užpernykščio“ žmogaus, jau praėjusio, išnykusio, pasikeitusio. Ir beveik nebėra manyje tų jausmų, iš kurių anuomet tas eilėraštis gimė. Taip man yra su poezija.

 

Kitiems, matyt, visiškai kitaip. Gal kam nors tai tiesiog išties toks darbas – rašyti eilėraščius. Man jie tiesiog duodami. Nežinau už kokius nuopelnus. Gal šiaip sau. Veltui. Už blogą elgesį, maištus ir karus. Argi suprasi, už ką atima, už ką duoda. Visada yra už ką.

 

Ir eilėraščiais aš absoliučiai pasitikiu. Jie už mane protingesni. Jie mane paguodžia sunkią valandą, jie man paaiškina tai, ko aš iki jų apsireiškimo kitą kartą net suvokusi nebuvau. Arba bent jau to suvokimo visai nemokėjau suformuluoti, juolab užrašyti.

 

Tai, kas yra eilėse, – šventa teisybė, nes tai sielos apsireiškimai. Nėra ko prie jų kabinėtis, kokie atėjo, tokie ir turėjo ateiti. Tas pats ir su meile-nemeile, apie kurią klausi. Tai mano eilėraščiai man pačiai ir parodė pirštu, kad meilės gyvenime buvo mažiau negu nemeilės. Kur kas mažiau.

Romanai gi visai kas kita – tai proto substancija, proto išdava. Čia aukščiau bambos neiššoksi, nors pasiusk. Supranti tiek, kiek supranti. Norų, svajonių, tikrų ir išgalvotų idėjų, tikrų ir tik įsivaizduojamų minčių ar herojų karnavalas.

 

Protas už sielą kvailesnis, arba už širdį, čia pavadink, kaip nori, protas klysta, protas trokšta visokių dalykų, vienas svajas įveikia ir pats sau išpildo, kitų ne ir palūžta. Arba tiesiog lūžinėja iš bejėgystės.... Siela neklysta, nesvarsto – ji žino.

 

Žino, kas nutiko su tavimi tiksliai, todėl ir įvardija tiksliai, nedaugžodžiauja, ji žino ką jai skaudėjo, kuo ji buvo pradžiugusi. Neieško pateisinimų neišsilipdžiusiems lūkesčiams, išeičių iš beviltiškų situacijų, nesikabina į prarastus jausmus. Ji šienauja, kaip dalgis žolę. Negailestingai ir neklystamai.

 

Kas jums telpa tame taip dažnai kartojamame žodyje meilė?

 

Pirmiausia tai meilė Sutvėrėjui, kuris sugalvojo sukurti ne tik kosmosą, žvaigždes, žolynus, skruzdes, bet dar ir mane. Nežinau, kam jam tos ir tokios manęs prisireikė. Matyt, kažkam prireikė. O jeigu kalbi apie moters meilę vyrui, tai viena, be jos, be meilės temos, romano neparašysi. Nes šis žanras nuo senų senovės tėra tik papasakota kokia nors meilės istorija. Ir tiek.

 

Antra, per tuos rašymus supratau ir daug keistų dalykų. Pavyzdžiui, kad tai, kas man kažkada atrodė viena ir nekintanti Didžioji meilė, buvo tik sunki liga, panaši į paranoją, išgėrusi man, o kas blogiausia ir mane supantiems artimiesiems, kibirus kraujo. Na, žinoma perkeltine prasme.

 

Bet procesas toks pats skausmingas. Būčiau linkusi jos atsisakyti, jeigu tai dabar būtų įmanoma. Iškirpti. Nors negali neigti – mylėti, kad ir be atsako, bent jau be tokio atsako, kokio troškai, vis tiek yra gera. O dar ir labai naudinga kūrybai, nes pasaulio patamsius ryškiai apšviečia aukso dulkelės. Kur tokių gausi nemylėjęs, kaip jas išvysi?

 

Ir mylėti pačiam yra kur kas vertingiau, negu būti mylimam. Tokia meilė, kai pats negali atsakyti tuo pačiu, yra tik kažkokios putos, kurios labai greitai nusėda. Ir lieka vėl tas pats pilkas kasdienybės vanduo.

 

Dar galiu pridurti, kad be mano įsivaizduojamos Didžiosios meilės, trukusios veik amžinybę, buvo dar ir kitų meilių. Tiesiog taip paranojiškai įsigilinusi į vieną vienintelę, aš jų pakankamai neįvertinau tada, kai buvo tam skirtas laikas, pastebėjau jas tik prabėgomis ir labai nerūpestingai, neatsakingai. Per šiurkščiai elgiausi su jomis. Tuo nuskurdinau savo ir mane mylinčių žmonių pasaulius. Be jokių abejonių. Iš toliau – geriau matyti.

 

Apie jūsų meiles nemažai kalbėta ir rašyta. Kartais atrodo, kad jos net užgožia tai, ką norėtumėte pasakyti. Ir visgi – sunku pabėgti nuo realių žmonių, kurie turėjo jums įkvėpti šį jausmą. Ar įsivaizduojate savo kūrybą be savo gyvenimo vyrų?

 

Jeigu moteris yra moteris, o aš ja gimiau, gyvenimo be meilės ir vyrų tikrai negalėjo būti. Aš, deja, nei vienuolė, nei lesbietė, nei šiaip kokia ledo lytis, plūduriuojanti šalia Antarktidos. Be jausmų meilė palieka dar ir kitų labai stebuklingų, gal pačių stebuklingiausių dovanų – vaikus.

 

Ne paslaptis – jūsų eilėraščiuose dominuoja dvi temos – meilės ir mirties. Kartais net sunku atskirti kur prasideda viena ir baigiasi kita. Tačiau kliūva kitkas – iki minimumo sumažintas gyvenimo vaidmuo, tarsi jis jums būtų visai nesvarbus. Ar klystu?

 

Pagal tavo samprotavimus, taip išeitų, kad „visa kita“ man iš viso neegzistuoja. Tu pamiršai labai svarbų dalyką – kūrybą. Kuri man dar ir kaip egzistuoja. Kitų ir mano pačios.

 

Jeigu man egzistuoja mirtis, tai kūryba, šiuo atveju, nesvarbu kaip aš savąją vertinčiau, vis vien yra bandymas įsisprausti į nemirtingųjų gretas. Aš sakau: bandymas. Bandymas, bet jis man už viską svarbesnis. Manau, kad kiekvienas rašantis, žino jis tai ar ne, yra apsėstas velnioniškos išnykimo baimės, aistringos baimės ir todėl skuba, draskosi, degina save iš paskutiniųjų, kad nors vieną eilutę, nors vieną posmelį, nors vieną puslapį paliktų po savęs. Vertą posmelį, puslapį...

 

O kasdieniškos rutinos aš esu priešas, blogai tai ar gerai, bet čia nieko nepakeisi. Ji mane labai vargina ir žeidžia. Aš jos nenoriu ir visaip bandau išvengti, išsisukti. Esu nuolat kaltinama, kad itin domiuosi pomirtiniais pasauliais. Kaip ten senovės egiptiečiai mokėsi mirti, gyvi įlindę labai giliai po žeme, pasilaidoję nakčiai, požeminėje absoliučioje tamsoje ir tyloje. Ten tūnodami ankštame urve jie sugebėdavo regėti pomirtinio pasaulio vizijas, o išlindę iš tų urvų, būdavo visiškai atsikratę mirties baimės ir atradę dvasios ramybę...

 

Ir dar apsčiai yra visokių praktikų inicijuotiems, įšventintiems, vienuoliams, tibetiečiams ir krikščionims, kaip patekti į pomirtinį pasaulį trumpam, kad be baimės pasiruoštum kelionei į amžinybę ir mokėtum ten teisingai elgtis.

 

Kodėl man įdomu? Todėl, kad čia tik akimirka, o ten juk teks klajoti amžinybę. Todėl ir įdomu. Aš, kaip rašytojas Ernestas Hemingway manau, kad pats reikšmingiausias žmogaus gyvenimo įvykis yra būtent mirtis. O gimimas, meilė-nemeilė, skurdas ar turtas, pripažinimas ar nešlovė nesvarbu – vis tiek tai tik akimirka. Tai kam dėl akimirkos taip beprotiškai jaudintis?

 

Ant trečiosios jūsų poezijos knygos „Imperijos moteris“ puikuojasi palyginti radikalus pareiškimas, kad esate žmogus „be odos“, žmogus, kuris nebijo parodyti savo skausmo. Pirmajame romane tai pakartojate pagrindinės veikėjos žodžiais. Tą patį kartojate savo poezija. Kodėl taip norite teigti skausmą, kančią? Juk šiuolaikinėje visuomenėje tai įprasta slėpti.

 

Jeigu žmogui neskaudėtų sielos, jis net nesuprastų, kad, apskritai, gyvena. Ką čia bepridurti? Per kančią atsiranda viskas – gražiausia muzika, talentingiausios eilės, protingiausios knygos. Įsigilink į bet kurio didžio kūrėjo gyvenimą ir pamatysi kiek daug ir kaip beprotiškai jis kentėjo.

 

Aš manau, jeigu žmogus nepatirtų Dievo ilgesio ir dvasinės kančios dėl daugybės dalykų. Dėl meilės, dėl savo nepramušamo vienišumo, neatšaukiamo laikinumo, dėl baimės prarasti brangiausius žmones ir taip toliau ir taip toliau, jis nebūtų joks kūrėjas. Iš ko jis kurtų? Iš savo susižavėjimo žaliu berželiu už lango ir viskas? Ne. Gamta mums absoliučiai abejinga ir kai tu pradedi tai suprasti, ir pats lieki jai abejingas.

 

Eilėraščių rinktinėje nėra nė vieno eilėraščio apie laimę. Ar laimė neverta dėmesio?

 

Eilėraščių apie laimingas, pakylėtas būsenas šioje knygoje yra. Tiesa, nedaug. Tik prošvaistės. Bet yra.

 

O kas jums suteikia didžiausią laimę?

 

Mylimi žmonės. Kad jie gyvi, moka juoktis, trokšta mane kuo nors pradžiuginti, o aš to paties trokštu irgi, ir mums kartais tai pavyksta – pradžiuginti vieniems kitus, užkrėsti gyvenimo geismu, kokia nors širdies dovana ar tiesiog šiltu pasibuvimu kartu. Džiaugiuosi ir išleista knyga, ir kokiu nors ypač dangišku sapnu ar stebuklais. Jeigu Jėzaus naktyje ko nors paprašau labai karštai, o kitą rytą randu tai padėtą ant stalo. Arba pašto dėžutėje. Arba tiesiog savo kompiuteryje. Ar išgirstu balsą telefono ragelyje, kurio man labiausiai tada reikėjo. Bet, ne taip svarbu ko ir kaip trūko, kuo buvau apdovanota. Svarbiausia išklausymas.

 

Įmanomybė išmaldauti išsipildymą. Jo atsakymas man visada yra stebuklas ir visada padeda išlikti. Ką aš be jo daryčiau? Ir visi šie maži stebuklai įgalina tikėti didžiąja – prisikėlimo viltimi.

 

O didžiausią kančią?

 

Depresijos paūmėjimai. Nemiga. Nerašymo krizės. Amžina baimė dėl artimųjų, kurie toli. Kad tik jiems nieko blogo nenutiktų. Žūtbūtinė kova su įkyriomis suicidinėmis svajonėmis, kankinančiomis mane nuo pat paauglystės įvairiu intensyvumu, ir dar visokie kitokie velnio gundymai.

 

Jei galėtumėte grįžti į praeitį, ką pakeistumėte savo gyvenime ir ko nekeistumėte?

 

Būčiau anksčiau pradėjusi rašyti prozą, anksčiau palikusi žurnalistiką. Dabar dar tiek daug norisi užrašyti, papasakoti, pasakyti, o nežinau, ar tam užteks laiko ir jėgų. Nugyventa pusė amžiaus. Kraujo spaudimas siekia aukštumas. Po ilgų rašymo naktų – sunkai plazda širdis, kala smilkiniai. Žinau, kad nieko nebesuspėsiu. Gaila.

 

Jūsų eilėse beveik nėra nei gailesčio sau, nei gailesčio kitiems. Kas tai – poetinis žaidimas, ar gyvenimiškas realizmas?

 

Gailestis reiškiasi įvairiomis formomis, ne tik graudenimais ir seilėjimusi.

 

Kodėl rašote eilėraščius ir knygas, už kurias taip mažai mokama?

 

Kiek daug pasaulis netektų nuostabių meno kūrinių, jeigu visi kūrėjai būtų mąstę apie užmokestį. O jeigu nori tikslumo, už poeziją niekas nieko man nemokėjo, bent jau turiu galvoje paskutiniąją savo poezijos knygą. O aš džiaugiausi ja kur kas labiau negu, tarkime, priešpaskutine savo prozos knyga.

 

Poezija, jau sakiau, išspinduliuoja atgal, nežinia kieno į ją įkrautą energiją ir yra pajėgi mane pačią bet kada paremti ir paguosti. Sunkiausiomis gyvenimo minutėmis, aš skaitau savo eilėraščius – jie man atliepia, atsiliepia ir nugesina skausmo viršūnes. Štai kokia ji man brangi.

 

Proza – sunkus, alinantis darbas. Čia iš tiesų konstravimas, gerai dar, jeigu nors blyksniais įkvėpimas aplanko, tai palengvina procesą, o jeigu ne – tai ne darbas, o tikras pragaras. Jau dabar aišku, kad šitaip spausti smegenis nebeišgalėsiu ilgai, tiesiog susprogs galva – per trejus metus parašiau ir išleidau keturis romanus.

 

Ketvirtasis – „Stiklinis paukštis“ – išvys dienos šviesą tuoj, tai jau kaip ir išleistas mano sąmonėje. Nes parašytas. Turėjau galimybę pasidžiaugti labai dailiu jo viršeliu... Geras menininkas jį kūrė. Tik leidėjai pasikeitė.

 

Ketvirtąjį mano romaną išleis leidykla „Alma littera“, tris pirmuosius išleido „Tyto Alba“. Manau, maždaug kas treji metai labai sveika pakeisti darbdavius.

 

Nors neklausei nieko apie mano paskutinės poezijos knygos „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“ iliustravimą, būtinai noriu šiame interviu padėkoti grafikei Jūratei Stauskaitei už puikius šitos knygos rūbus. Juk iš esmės ši knyga ne mano vienos – o J.Stauskaitės ir mano.

 

Kartą pajuokavau, savo namuose draugams pristatinėdama šią knygą: „Ir susimaišė Jazu suodžiai su Stauskaitės krauju“. Taip ir yra. Geras tas „susimaišymas“ – toks išdidus ir truputį kosminis.

 
lrytas.lt
2009-06-15