Ramūnas Jaras DZEN DZEN       Ramūnas Jaras. Dzen dzen: Apsakymai. – K.: Kitos knygos, 2008.

 

Turėčiau būti stebėjimo kamera, kad papasakočiau apie Ramūno Jaro „Dzen dzen“. Ne todėl, kad knygoje būtų daug vaizdo įtaisų – tiesiog yra priežastis, dėl kurios jie čia atsiranda. Man rodos, kad tai – aistra tikrovei. Knygos recenzentai žada ekscentrišką pasakojimą, kuriame mistiniai išgyvenimai keičia psichodelines svajas, tačiau aš akcentus norėčiau sudėlioti kitaip. Visas absurdas ir sapno logika čia dvelkia ilgesiu tikro, nesimuliuojamo potyrio, kurio ieškoti galima tik kraštutiniame dirbtinume – kitur tikrumas jau seniai nunykęs. Jarui užtenka tik truputį sutirštinti spalvas, kad noras suartėti su gamta virstų obuolio nuotraukos žiūrinėjimu. Tuo tarpu negyvus kūnus pridengianti televizinė užsklandėlė nelabai turi kuo virsti. Todėl tikroji knygos recenzentė galėtų būti kamera automobilių aikštelėje, matanti vien žmonių atspindžius ant variklių gaubtų. Gal tai padėtų apčiuopti tą pačią absurdo briauną, ant kurios balansuoja „Dzen dzen“?

  

Absurdas čia žymi posūkį nuo tariamos tikrovės į tokį pat tariamą irstančių dėsnių ir fantazijų chaosą. Pasuksi į dešinę – sutiksi Terapiją Vortovą, pasuksi į kairę – rasi plyšelį, pro kurį tekstą iš anapus pripildo visiška ne-gyvybė, tuoj pat saugiai uždaroma žodžiuose ir gydomosiomis dozėmis skiriama skaitytojui. O kažkur per vidurį turėtų būti atrandama savastis. Tikrovės klausimas juk viso labo yra kita tapatumo klausimo pusė. Atsakyti į jį neįmanoma, atsakinėti galima kiekvieną budėjimo akimirką, o iškelti jį gali Visalis, pagrindinis pagrindinio šios knygos teksto veikėjas, svetimuose išgyvenimuose pametęs galvą, laiką ir vietą, netekęs bet kokio sąmonės ir kūno integralumo.

 

Šis tradicinio asmenybės ir tikrovės paketo praradimas nuolat liudijamas rinkinyje. Žaislinis Stebėtojo Stepono laikrodis rodo tik savo paties laiką, neigdamas nuoseklumą, priežastingumą ar logiką. Laikas paklūsta nebent vaizdo klipų montažo taisyklėms, leisdamas autoriui pjaustyti ir klijuoti novelių vyksmą: į vieną veiksmą įterpti kitą ar išmesti ištisą gabalą nebereikalingo gyvenimo. Todėl „Dzen dzen“ – televizuali knyga, nors tarp jos dalių kaip tik ir nėra filmuotos ar animuotos medžiagos. Yra muzikinis diskas, iliustracijos, komiksas. Yra žodinė kino akies išklotinė, besivyniojanti tradicinėmis teksto eilučių tiesėmis. Štai tokiais aplinkkeliais optine sistema tampa žodis, ir žodis leidžia pamatyti tai, kas prieinama tik techniškam objektyvo žvilgsniui, neigiančiam erdvės ir konkrečios buvimo vietos apibrėžtumą.

 

Tuo pat metu optinė sistema tampa ir kūniškumo argumentu, ir jo paneigimu. Paskutiniu bandymu susigrąžinti išslystantį tikėjimą savuoju „čia ir dabar“, kai nebepadeda liguistas domėjimasis kūno procesais, bjaurastimi, smurtu, skausmu. Tradicinio kūniškumo praradimas nebenuvaldomoje tikrovėje virsta techniškai vizualiu kūniškumu. „Dzen dzen“ neskambina apie tai visais varpais, greičiau probėgšmais fiksuoja vaizdo įtaisų istoriją. Čia veikia veidrodis, virstantis iliuzijų mašina – o gal tikrovės mašina, nes, „būdamas anapus, gali suprasti daug daugiau“. Niekieno nematomų optinių lęšių darbas daugina pasaulius greičiau nei koks Šredingeris su savo katinu. Fotoaparato spragtelėjimas grąžina į dabartį. Nebylų žmogaus pradą kalbina pramanų ir pažadų pilna televizija. Vis arčiau ir arčiau langelio į pirmapradį geismų pasaulio chaosą. Tačiau skaitytojas, neišvengiamai pralaimintis pramanytoje erdvėje, laimi čia: patogiai įsitaisęs su knyga, jis gali jaukinti savo troškimų pasaulį. Jo akis tampa kameros akimi, stebinčia ir valdančia tikrovę. Net tos stilizuotos, pseudoezoterinės istorijos apie gašlius dvasinius mokytojus ir perregimus žmones, apie šventuosius ir angelus skleidžiasi šaltame dokumentinės kino akies žvilgsnyje: vietoj įtraukimo – atitraukimas, vietoj veiksmo – stebėjimas. Tai toks nedidelis Dzen dzen krašto mitų ir legendų rinkinukas, etnografinė ar antropologinė medžiaga, kurioje, aišku, nėra nieko tikro, bet kamera – pati tikriausia.

 

Vargas tau, skaitytojau, jei patikėsi tokiu savo tapatumo įrodymu. „Septyniose nesąmonėse“ yra epizodas: kamera stebi save veidrodyje, atsigręžia, ir už jos nieko nėra. Už jos iš tiesų nieko nėra! Kadaise Dziga Vertovas svajojo apie giliai įsiskverbiančią į tikrovės audinį kino akį, kurios stebiniai galėtų būti sumontuojami į kino tikrovę. Apie kamerą, tampančią chirurgo instrumentu ir atidengiančią būties nervą. „Septynios nesąmonės“ liudija, kad liko vienmatė ir vienintelė – filmuojama – tikrovė, o kamerai atsiveria tik kameros pasaulis. Be jos įprasminančio žvilgsnio nieko nevyksta, bet kartu ji negali pamatyti savęs. Kino akis virsta dar ir akluoju tašku, ir nebent operatorius – knygos autorius – transliuoja josios anapusinę struktūrą į išorę.

 

Ko gero, mano idealioji recenzentė – stebėjimo kamera nepritartų tokioms išvadoms. Taip, aš perskaičiau „Dzen dzen“ metaforas popkultūros terminais, tarp kurių stebėjimo ir dalyvavimo per atstumą ženklai geriausiai užčiuopiami. Tik tai nėra tikroji „Dzen dzen“. Todėl šią knygą reikia skaityti. Reikia klausyti. Jos veikėjai pabėga iš vizualaus pasaulio į garsus, bet aš nieko apie tai neparašiau. Nes dabar tai slaptasis mano planas, kaip išplaukti iš takaus telepasaulio srovių. Ramūnas Jaras siūlo ne vieną planą ir ne vieną Šoko Terapiją šio vakaro šokiui. Viskas į tavo sveikatą, skaitytojau.

 
Šiaurės Atėnai
2009-03-16