Artūras Imbrasas. LAISVĖS VERGAI: romanas. – V.: Versus aureus, 2009.
2005 m. išleistas Artūro Imbraso romanas „Klajūnas“ padarė neblogą įspūdį. Mįslingas siužetas, savotiški personažai (man ypač įsiminė dainininkė su kauke ir ilgomis pirštinėmis) ir siaubinga pabaiga. Tarytum autoriui, kurio profesija – architektas, staiga būtų šovusi į galvą mintis prie savo sukonstruotos paslaptingos pilies prilipdyti kokį bjaurų šiuolaikinį priestatą. Mažai ką išmanau apie architektūrą, bet man atrodo, kad tai nevykęs sumanymas.
To, kas daroma gyvenime, nereikia kartoti literatūroje. Užtenka, kad raumeningas verslininkas išgriauna sienas Didžiojoj gatvėj ir įsirengia stiklines vitrinas iki žemės. Jis, aišku, vadovaujasi tam tikru architektūros supratimu, bet kas iš to?.. Ar visi puls pirkti jo prekių, jeigu geriau jas matys?.. Stiklas – savotiškas veidrodžio simbolis, išryškinantis ir padidinantis ne tik prekės vaizdą, bet ir žmogaus ego. Nežinau, kiek architektūros yra A. Imbraso prozoje, bet ne ji šiuo atžvilgiu svarbiausia. Literatūrai visuomet svarbiausia pati literatūra. Meninė tiesa, įtaigumas, kalba, vaizduotė, estetinė funkcija... Žinoma, tai labai banalu, bet ką padarysi.
Ką ir kalbėti apie tai, kad literatūra turi jaudinti skaitytoją – tai dar banaliau. Tačiau šito banalaus dalyko neretai daugelis rašytojų nesupranta ir rašo knygas, na, tarkim, sau. Bijau, kad ir ši knyga – „Laisvės vergai“ – gali būti tokia. O gaila. Nes pavadinimas – daug žadantis. Įdomus. Užtat nuvilia klausimai, kuriuos skaitytojui pateikia, kiek suprantu, autorius (jeigu juos sugalvojo leidykla, autoriaus atsiprašau): „Ar gali menas egzistuoti pats sau? Koks kūrėjo santykis su aplinka? Ar jis formuoja aplinką, ar aplinka jį? Ar reikalingas menininkas Anapus? Ar gali tobulus kūrinius kuriantis menininkas sukurti ir tobulą Pasaulį?“ Klausimai atrodo labai sudėtingi, bet į juos galima labai paprastai atsakyti (pavyzdžiui, kad Anapus menininkas tikrai nebus reikalingas – ten, man regis, nereiks nei politikų, nei kiemsargių, nei netgi, ką sunku įsivaizduoti, televizijos laidų vedėjų). Tam nereikia rašyti romano. O jeigu jau romanas rašomas, manyčiau, klausti reikėtų visai ko kito. To, į ką atsakyti neįmanoma. Jeigu literatūra sugeba iškelti tokius „neatsakomus“ klausimus, tada ji yra šio to verta.
O jeigu menas kaip objektas neturi transcendentinio pamato, tai vargu ar jis yra įdomus ir kaip literatūros objektas. Menas nėra aukščiausia žmogaus visuomeninės veiklos forma. Tačiau neabejotinai tik žmogui suteikta itin plačios saviraiškos forma. (Nors šimpanzės jau „moka“ tapyti ir griežti smuiku, nemanau, kad jos kada nors parašytų „Dieviškąją“ arba „Žmogiškąją komediją“.) O kadangi gyvename žodžio devalvacijos amžiuje, daugelis diskusijų, tegu ir meno temomis, jau ima kelti nuobodulį ir nusivylimą. Taigi daug „Laisvės vergų“ diskusijų kelia pažinimo obuolio prisivalgiusio žmogaus liūdesį. Nepaguodžia netgi tai, kad kūrinyje, kaip teigiama anotacijoje, „originaliai sprendžiamos moralinės etinės, meno amžinumo ir laikinumo problemos“. Originaliai tas problemas sprendė ir Neronas, ir Hitleris, ir daugelis menininkų, tik kas iš to. O juk A. Imbrasas turi įdomių literatūrinių architektūrinių sumanymų, kuriuos, sakyčiau, reikėjo labiau vizualizuoti. Aludės menė kaip eldija su irklininkais – gražu ir su „Odisėja“ savaip siejasi, o godus vyšnių troškimas primena Tantalo pastangas nusiskinti vynuogių... Yra ir kitų neblogų situacijų, tik ar jos konstruojamos ne per rimtai, gal vertėjo lengviau, paprasčiau, su humoru?..
Sakyčiau, netgi pašnekovų ketvertas (dailininkas, poetas, skulptorius ir mergina) ir jų begaliniai protingi pašnekesiai galėtų būti savaip juokingi – tai iškart būtų pagyvinę kūrinį, suteikę jam intymumo, paprastumo. Bet čia jau nieko nepadarysi – jeigu autorius norėjo sukonstruoti iškilmingą pašnekesių rūmą, tai tegu toks rūmas ir būna. Juk visokie statiniai yra įdomūs. Tik kartais juose tenka šnekėtis ne su žmogumi, o su savo žodžių aidu.
Šiaurės Atėnai
2009-08-21