Silvija Lomsargytė-Pukienė. DITA: PARALELĖS. – Kaunas: Jotema, 2004. – 240 p.
Silvija Lomsargytė-Pukienė parašė autobiografinę apysaką „Dita: paralelės“. Autorė – Rašytojų sąjungos narė, žinoma žurnalistė, vertėja. Tačiau grožinė jos knyga pirma. Vyresnio amžiaus moters sėkmingu debiutu mūsuose neskubama patikėti. Pasitikėjimą kelia tik pripažinti vardai. Todėl knygą išleisti nebuvo lengva – ilgai laukusi, paramos ji taip ir nesulaukė. Gali būti, jog drastiško šiuolaikinio pasaulio žmogui sunkoka suprasti ir pripažinti šios knygos išmintį ir žavesį, kurie sklinda iš autorės moteriškumo, gebėjimo jausti itin subtilius dalykus.
Knygos istorinio ir autobiografinio laiko ribos – nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio iki naujo tūkstantmečio pradžios. Prisiminimų laukas – Kaunas, Suvalkijos Žvirgždaičių kaimas ir Vilnius. Šiek tiek Palangos. Tačiau išminties erdvė skleidžiasi gerokai plačiau ir giliau, dažnai pasiekia ir egzistencines jausenas. Kiekvienas skyrius baigiasi Senojo Testamento sentencijomis, kurios įpareigoja atsigręžti į tai, ką perskaitei, visa susieti ir akistatoje su amžinybe bent trumpą akimirką stabtelti ties pamatinėmis žmoniškumo nuostatomis.
Atmintis – svarbi asmenybės dvasinės struktūros dalis. Jos stiprumas ir intensyvumas – talento požymis. „Ditos“ autorė turi rašytojos atmintį ir vaizduotę, praeitis jos sąmonėje yra palikusi gausią ir ryškią informaciją, kuri išsilieja knygoje savita menine forma. Įdomiai atmintį yra apibūdinęs S. Zweigas „Europiečio prisiminimuose“: „Aš vertinu atmintį ne kaip elementą, kuris viena atsitiktinai išsaugo, o kita atsitiktinai užmiršta, o kaip jėgą, kuri žinodama tvarko ir išmintingai pašalina. Viskas, ką pamirštame iš savojo gyvenimo, iš tikrųjų vidinio instinkto seniai iš anksto buvo nuspręsta užmiršti. Tik tai, kas pats save siekia išsaugoti, turi teisę būti išsaugota kitiems“.
S. Lomsargytės-Pukienės prisiminimai, kaip ir S. Zweigo, skirti ne vien ir ne tiek savo asmeniui, kiek savo kartos ir pragyvento laiko komentarui. Iš dvigubos – vaiko ir suaugusios moters – perspektyvos pasakojama apie vienos išskirtinės šeimos kelių kartų gyvenimą, išsišakojusį iki Amerikos, įtraukusį į savo orbitą miestą ir kaimą, ne tik lietuvių, bet ir žydų, ir kitų tautybių žmones. Kasdienės konkretybės apysakoje labai daug. Teksto pobūdis – kameriškumas, emocinės reakcijos, intuityvūs sprendimai – liudija autorės moterišką pasaulėjautą. Ne tiek patys praeities įvykiai pasakojami, kiek juos lydėjusi nuotaika, dvasinės būsenos. Šeima, giminės ryšiai, socialinis statusas sudaro žmogaus gyvenimo pagrindą, tikrąją, visais pojūčiais patiriamą buvimo prasmę, džiaugsmą ir skausmą, atradimus ir praradimus, nuolatinį bangavimą tarp vilties ir nevilties, tikėjimo ir viską tarsi nubraukiančio absurdo. Laimės akimirkos trumpos, dažnai ji – tik iliuzija. Neatsitiktinai knyga prasideda klausimu, kas yra laimė, kurios „daugelis ieško, o niekas nežino“. Kūrinys atsako į šį klausimą – netiesiogiai, dažniau autorei įvardijant, kas yra laimės priešingybė. Karas, holokaustas, okupacija, nelaisvė – visa tai, ką civilizacija sukūrė žmogui naikinti, yra totali nelaimė.
Prieškario Kaunas – nuo geležinkelio stoties aikštės, kur stovi „izvoščikai“, jų „juodi fajetonai“, traukiami „rambių arklėkų“, per Laisvės alėją su visomis anų laikų grožybėmis iki Šaričių bažnytėlės; Karo muziejaus sodelis su geležiniu fontano nykštuku, Žaliakalnis, Vaižganto gatvė, J. Purickio namas ir daugybė kitų įstabių miesto vietų su nepakartojamu kaunietišku koloritu iškyla prieš skaitytojo akis kaip ant delno. Autentiškom detalėm, nuotaikingais vaizdais atkuriamas dinamiškas gatvių ir aikščių gyvenimas, bet svarbiausia autorei – namai, butai, jų apstatymas, gyventojų charakteriai, tarpusavio santykiai. Kiekvienas Kauno kampelis, čia patirti išgyvenimai, tėvo atmintis (jam dedikuota knyga), pirmoji meilė – tai vis atskiros sielos dalelės, kurių nė vienos neįmanoma atsisakyti, jei nenori prarasti savęs. Tokia nedaloma atminties–sielos jungtis.
O kiek spalvų ir atspalvių, įspūdingų smulkmenų daugiavaikių Suvalkijos ūkininkų Žolynų vienkiemio kasdienybėje, kokie įsimintini sodybos darbai ir žmonės! Kita vertus, nelengva pasakyti, kada ir kur pasibaigia kasdienybė. Ore tvyro artėjančio karo ir jo nešamų negandų nuojauta, kuri netrunka pasitvirtinti dešimteriopai šiurpesniais globaliniais įvykiais, ne tik išmetančiais žmones iš kasdienybės ir atimančiais galimybę laisvai kurti savo ateitį, bet ir fiziškai naikinančiais. Artėja didžioji katastrofa – Shoah, getas, masinės žudynės. Šioje knygoje tai iškyla ypač bauginamai ir skausmingai, nes autorė – žydo ir lietuvės, Samuelio Subockio (nužudyto) ir Mildos Radzevičiūtės duktė.
Meniniu požiūriu svarbu, kad knygoje įvykiai, faktai, detalės, žmonių – artimųjų ir tolimesnių, įžymių ir paprastų – paveikslai sugula į prasmingą, apibendrinančią sistemą, kurioje pagrindinė jungiamoji grandis – kultūra, dvasinio gyvenimo parametrai, matuojami neįvardytomis, bet budinčiomis kiekvieno mintyse etinėmis ir estetinėmis nuostatomis bei gebėjimu pakilti iki Dievo ieškančios sąmonės. Prisiminimų autorės pasaulėvoką galėtume apibūdinti kaip ieškojimų kelią, kuris gali baigtis tik su gyvenimo baigtimi. Pristatydama knygą, tai tiksliausiai formuluoja pati autorė:
Jei esate užsibrėžę labai aiškią ribą tarp juoda ir balta, tarp praeities ir ateities, šiapus ir anapus – neskaitykite šios knygos. Neskaitykite ir tie, kurie tariatės Dievą suradę arba nė nebandėte jo ieškoti. Taip pat ir tie, kurie neabejoja, kad jų gentis, jų patirtis, tikėjimas, jų laimė ar nelaimė yra užvis svarbiausia.
Niekada neprarastas vidinės laisvės pojūtis, išlaikyta kritiška mąstančio žmogaus distancija, kuri leidžia autorei pirmiausia atsiverti sau pačiai, suvokti savosios egzistencijos laikinumą, atskirti tikrąsias vertybes nuo tariamų, padeda jai pereiti ir prie visuotinių dalykų – knygoje atsiskleidžia kartu ir atskiro individo, ir visos Lietuvos gyvenimo lemtingi posūkiai. Bet tai padaryta be epinio užmojo ir be publicistikos – perteikta bendra epochos dvasinio gyvenimo atmosfera ir individualios reakcijos. Kaip čia nepritarti Wilhelmo Dilthey'aus minčiai: „Visuomenę liečiančius faktus galime suvokti tik iš vidaus, remdamiesi mūsų pačių dvasios būsenų suvokimu“. Iš tikrųjų autorė ne banaliai politikuoja, ne racionaliais vyriškais, nepaneigiamais argumentais grindžia vienokių ar kitokių fundamentalių istorinių įvykių vertinimus, o greičiau intuityviai, rodos, iš mažareikšmių detalių atpažįsta gelminius dalykus, kurie liudija grėsmę tautos, valstybės ir jos piliečių normaliai egzistencijai. Tą mintį norisi pailiustruoti platesne ištrauka:
Prieškaryje ir pokario pradžioje kapinių takus takelius užtvenkdavo žmonės. Nenutrūkstama srove, tirštai, kūnas prie kūno ėjo ir ėjo kauniečiai, apeidami kone kiekvieną kvadratą. Tarsi tuo apėjimu, kaip kokie pagonys, suteiktų savo mirusiems amžiną pagarbą ir apsaugą. Tokių tankių, vientisų žmonių srautų, šaltą vėlyvą lapkričio vakarą keliaujančių iš niekur į niekur, nebuvau mačiusi nei prieš, nei po to. Einančius žmonių srovė nešdavo neišvengiama kryptim. Ar ne taip visi einam kas dieną, kas valandą? Tepasislinkdami sąmone nesuvokiamo trumpumo nuotolį.
– Lietuvių tauta vieninga, – sakytų patriotas.
– Kokie susipratę Lietuvos piliečiai, – sakytų politikas.
– Katalikai gražiai pagerbia savo mirusiuosius, – sakytų kunigas.
– Lietuviai laikosi, neužmiršta tradicijų, – sakytų etnografas.
– Ateina save parodyt, kitų pažiūrėt, – sakytų skeptikas.
Visi būtų neteisūs, nors kiekvienas turėtų krislelį tiesos. Dabar man bepigu pasakyti nutrintą frazę:
– ŽMONĖS NORĖJO BŪTI DRAUGE.
Norėjo išsigelbėti nuo nežinomų, neaiškiai jau nujaučiamų nelaimių. Nuo sibirų, dievų miškų, dipukų stovyklų… Nuo pabėgėlių lemties Amerikoje ar Australijoje… Nuo išėjimų negrįžti (p. 115–116).
O ta „dvasios būsenų suvokėja“, turėjusi progą du kartus matyti tautos vienybę pavojaus akivaizdoje, netrukus patiria ir sunkiai paaiškinamą tos tautos subyrėjimą:
Pamenu, buvo toks žaidimas – baksnoji iš eilės megztinio sagas ir vardiji: pirktas, vogtas, dovanotas… Kaip įvardyta paskutinė saga, toks ir tas drabužis. Likimas abejingu pirštu išbaksnojo ir Marijampolės gimnazistus: gyvybė, mirtis, pabėgėlis, stribas, partizanas, prisitaikėlis, Sibiro kalinys… (p. 156).
Vertinant sovietinę okupaciją (tiek okupantus, tiek pavergtuosius) nuo pirmų jos žingsnių iki paskutiniųjų, greta tragiškų intonacijų pasakotojos balse skamba komizmo, ironijos, sarkazmo gaidelės, kurios liudija rašytojos pozicijos šiuolaikiškumą, teksto modernumą. Autorė gerai yra pajutusi tragikomiškąją istorijos pusę, kuriai rastis gera dirva – žema okupanto kultūra, o ir lietuviško prisitaikėlio sindromas…
Nedviprasmiškai įvardijusi, kas yra kas, jautriai atsiliepusi į realybės absurdą, rašytoja nepasilieka jame, nerezignuoja; ji veda mus toliau, kelia aukštyn. Autorė yra literatūros, poezijos, dailės žmogus. („Poeziją pažinau gerokai anksčiau nei Bibliją. Bet Biblija nuo pat pirmos pažinties yra rimta poezijos konkurentė“.) Apysakos herojė nuo vaikystės taip pat gyvena knygų, dailės leidinių pasaulyje. Lyg koks pirmapradis poezijos šaltinis – Kotrynos Grigaitytės, Vinco Kudirkos dukterėčios, lyrika („Akys pro vėduoklę“, 1937). „Iš tos knygelės, mano suskaitytos iki iširimo, ilgai maitinausi Katrytės lelijinio tyrumo eilėmis“. Autorė – jautri, išlavinto estetinio skonio, profesionali poezijos vertintoja. Jai svarbu laiką ir savo santykį su literatūra įvardyti ir įvertinti vidine, intymia, sielos gyvenimą rezonuojančia kalba. Knygoje gausu poetinių posmų, – nuo simbolisto Mykolo Vaitkaus iki japonų poeto Isos Kobajasio haiku. „Ta anksti perskaityta ir pamėgta simbolistinė Mykolo Vaitkaus poezija ir dabar aidi širdy ankstyvu žmogiškosios būties suvokimu.“ Atmintinai mokėtos visos J. Baltrušaičio karo metais išėjusio rinkinio „Ašarų vainikas“ eilės. Apysakoje (tiksliau būtų sakyti – romane) vienaip ar kitaip „dalyvauja“ kone visas lietuvių poezijos panteonas (S. Nėris, J. Aistis, H. Nagys…) iki S. Gedos imtinai.
S. Lomsargytės knyga vertinga ir tuo, kad dvasinės kultūros atmosferą joje palaiko ir stiprina daugelio įstabių žmonių vardai, jų atminimas. Autorė glaudžiasi prie jų kaip prie savo vaikystės tūkstantmečio ąžuolo Vytauto parke, – kad pasisemtų energijos, tvirtybės. Džiaugiasi gavusi progą susipažinti, pabendrauti su Juozu Urbšiu, Antanu Vaičiulaičiu, kalbėtis su generolu Povilu Plechavičium. Didžiuojasi giminyste su garsia mokslingumu Krikščiūnų gimine, su 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus šeima. Vaikystėje J. Purickio name gyventa drauge su Vytautu Graičiūnu (vadybos mokslo pradininku Lietuvoje, nusižudžiusiu lageryje) ir jo gražuole žmona Une Babickaite. Patėvis – Tadas Lomsargis (nužudytas vokiečių) – garsėjantis dailininkas, kurio trys meniškai įrištos knygos buvo eksponuojamos pasaulinėje Niujorko parodoje. Tai žmonės, palikę pėdsakus mūsų kultūroje, istorijoje. Tačiau autorei lygiai svarbūs ir vadinamieji eiliniai, su kuriais ją siejo ar sieja giminystės, draugystės, bendravimo ryšiai. Pagrindinis kriterijus – žmogiškumas, gerumas, atlaidumas. Nebesvarbus tampa rangas – generolas ar tarnaitė… Šviesios atminties žmonės pagerbiami vienodai. Išskirtinė vieta knygoje tenka tėvui – Samueliui Subockiui, kuris nuspalvino pagrindinės herojės Ditos vaikystę pačiom ryškiausiom laimės spalvom, suteikė tiek pasiaukojančios tėviškos meilės, kad jos šiluma neišblėstų visą gyvenimą, davė pirmąsias dvasingumo, inteligencijos pamokas, įvedė į knygos, meno pasaulį. Vienos įspūdingiausių knygos nuotraukų – Ditos su tėvu. Tiesą sakant, visos nuotraukos ne tik pagyvina apysakoje atsiskleidžiantį pasaulį, bet ir gerokai sustiprina prisiminimų keliamą praeitin nugrimzdusio gyvenimo nostalgiją.
„Ditos“ autorės sukurtas pasaulis nėra vienmatis, kaip galima būtų tikėtis iš memuarinio pobūdžio kūrinio. Pirmiausia paantrašte „Paralelės“ atkreipiamas dėmesys į gretinimo, lyginimo, dvejinimo principą, nuolat griaunantį pasakojimo chronologinį vientisumą. Digresijos, aliuzijos, du laiko planai įsikomponuoja į tekstą labai natūraliai, gyvai. Pasakotojai svarbūs pasikeitimų mastai:
Dar nemokėjau skaityti, bet žinojau, kur čia Maironio, kur Basanavičiaus biustai. Ir ne tik kur, o ir kas jie. Apytikriai. Neįkyrios pirmosios patriotizmo pamokos. Jos glūdėjo ir pirmųjų kuklių sąsiuvinių viršeliuose – Vincas Kudirka, Žemaitė, Trakų pilies griuvėsiai… Nesudėtingi, vienspalviai buvo tie viršeliai. Vargšai, palyginus su šiandieniniais. Tuomet niekas nesišaipė iš sąvokų – patriotas, tėvynės meilė, laisvė, trispalvė (p. 11).
Ramus, santūrus, lakoniškas faktų konstatavimas. Įdomūs autorei ir atitikmenys, kuriuos ji randa žvelgdama iš šimtmečio perspektyvos (vienodos vestuvinės puokštės jos senelės ir dukters rankose – 1900 ir 2000 metais). Tas visa ko dvigubas, net trigubas matymas, dinamiškas kompozicijos ritmas – tada, vėliau ir dabar – labai praturtina tekstą, suteikia jam ne tik horizontalų, bet ir vertikalų lygmenį. Architektoninis statinys turi rato formą: prisiminimai apima vienos moters gyvenimo laiką, septynis dešimtmečius. Autorė, pradėjusi pasakojimą savo pirmaisiais žingsniais, baigia jį tokiais pat anūkų. Vienas ratas užsidaro, prasideda kitas. Su meile, tolerancija ir rūpesčiu mama ir močiutė palydi savo vaikus ir vaikaičius į ateitį.
S. Lomsargytės-Pukienės autobiografinė apysaka „Dita: paralelės“ artimiausia skaitytojams, atpažįstantiems savo laiką ir žmones, savimi tikrinantiems istorinę ir žmogiškąją tiesą. Nekelia abejonių jos išliekamoji pažintinė ir estetinė vertė jaunajai kartai, kuri ras knygoje ne tik autentiškus praeities paveikslus, gyvą buvusio laiko ritmą, bet ir taurią, patrauklią gyvenimo filosofiją.