Ted Hughes

       „Žiurkės giesmė“ parašyta 1963 m., praėjus dviem savaitėm po žmonos, poetės Sylvijos Plath, savižudybės. Eilėraštis radosi iš galingosios visalaužės nevilties, suvokus, kaip žmogus savo trumparegiškais spąstais sukelia prieš save visatą, padeda gaivalams, kuriems jis jau nesvarbus. Šamano trijų dalių mistinės apeigos, nušviestos Apreiškimo Jonui. Apsivalymas-mirtis, nušvitimas, skrydis kitoje realybėje. Žiurkė nėra mūsų pasaulyje: į ją kreipiamasi „it“ („it is in the trap“, „it pants“...). Žmogui viskas pasaulyje yra daiktai. (...)
       Parašęs „Žiurkės giesmę“ ir „Vilkų kauksmą“, T.Hughes tris metus neberašė eilėraščių.
       Versta iš rinkinio „Wodwo“ (London, 1967).

Vertėjas

Žiurkės giesmė

I. Žiurkės šokis

Žiurkė spąstuose, patekta žiurkės į spąstus.
Puolama jos ant dangaus ir ant žemės,
                      burna pilna spyglių, lyg skardinės suplėšytos
Kamštis giliai būt įgrūstas.
Nutilus dūsuoja.

Negali ateiti mintis
„Tai neturi pavidalo, tai yra Dievas“ ar

„Ir tylėjimas – atsakas“,
Nasrai geležiniai galingi kaip žemė

Nugarkaulį gvelbia,
Kad spygliai palaužtų visatą,

Kad kiekvieno žmogaus viduje protą pakeistų
                                              besiraizgantis žiurkės kūnas
Spiegiama žiurkės, ji stengias

Išrauti save su šaknim, išnykt spiegime,
Tačiau dantys – užtvara tvirta.

Šiepias nakties ji erdvėms, graso žvaigždynams,

Tiems žiburiams tamsoje, kad nedrįstų,

Kad laikytųsi atokiau,
Kol ji nepabėgs.

Staiga žiurkė supranta. Išlinksta ir nutyla,
Tik kraujo lašelis ant nosies galiuko dar meldžia kažko.
 

II. Žiurkės regėjimas

Žiurkei vėjas girdėt kažką kalbantis šiauduose
Ir sutemų laukuose, jie į tvorą įsirėmė
                                              kartu su tyla,
Vietovė našlaujanti,
Verkti mokantys medžiai čia auga.

Žiurkei matyti ferma didžiulė stūksant, strypai, sijos
Ir akmenys, mainosi žiurkei kaip atspindys vandeny.
Išsiveržęs iš įdubos vėjas
Spaudžias pro vielą spygliuotą, įšliaužia pro griovio
                             vartus, už klausos atsiranda durų,
                         vis giliau į dienų konstrukciją lenda,

Dūsuoja vienišą sniego kristalą,

Žiurkė spygauja,
„Neik“ sako kiaulpienės, kvailos jų galvos
„Neik“ sako išdagos, jau be ateities, velniška
                                                   jųjų yra pasekmė
„Neik“ sako loviai, sutrūkę prie vartų, prie fatalistų
                    vartų, kurie šviesą žvaigždžių dar tiki
                                       ir tuštumą

„Stok“ amžinoji taria žvaigždžių tvarka,

Versdama žiurkės galva dieviška visata.
 

III. Žiurkės skrydis

Dreba dangus, liepsna kaip rimbas atsivynioja,
Žvaigždės kratosi savo lizduos.
Kiaušiniuose miegančios sielos
Sukrūpsi, šovus pro šalį šešėliui –

Tai Žiurkės Šešėlis
Galingai praskriejantis
Nepalaidojamas

Raguotas Žiurkės Šešėlis
Numesta prie durų šunims
Kruvina dovana

Pakeičianti pragarą
 

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Rubavičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt