Adam Zagajewski gimė 1945 metais, poetas, prozininkas, eseistas, daugelio prestižinių literatūrinių apdovanojimų laureatas, verstas į daugelį kalbų. Gimė Lvove, tačiau niekuomet tenai negyveno: netrukus po jo gimimo tėvai kartu su juo repatriacijos akcijos metu grįžo į Lenkiją. Vaikystę praleido Šlionske, Glivicuose, universitetinius metus – Krokuvoje. Dėstė filosofiją, bendradarbiavo su „Student“ ir „Odra“ laikraščiais, greitai įgijo savo kartos poeto lyderio vardą – „68-ųjų kartos“. Septyniasdešimtaisiais metais susijęs su nepriklausomu literatūriniu judėjimu, nuo 1982-ųjų metų gyvena Paryžiuje. „Zeszyty Literackie“ redakcijos narys, veda „creative writing“ kursą Hiustono universitete, JAV.

       Niekuomet nebūsiu tas, kuris rašo išimtinai apie paukščių giedojimą, nors paukščių giedojimas mane labai žavi, tačiau ne tiek, kad nusišalinčiau nuo istorinio pasaulio, nes istorinis pasaulis taip pat žavingas. Tai, kas mane iš tiesų domina, tai istorinio bei kosminio pasaulių samplaika, tuo nepajudinamu, ar tiksliau: pajudinamu, tačiau visiškai kitokiu ritmu. Niekuomet nesužinosiu, kaip tie pasauliai tarpusavy sugyvena. Jie kovoja tarp savęs ir papildo vienas kitą – ir tai yra verta pamąstymo. (Adam Zagajewski)

Vertėja      

Adam Zagajewski
Eilėraščiai

Į viršų

Vasaros pabaiga

Priemiesčio traukinys spaudė per vilų dykumas
kaip skeletas, kuris ištroškęs tiktai širdies.
Iš garsiakalbių pasiekdavo kažkurio diktatoriaus balsas
o voverė šuoliuodavo nuo šakos ant šakos,
bėgdama nuo mano žvilgsnio.
vasaros pabaiga, sunkūs kedrų kankorėžiai,
vienuolė grubiu, rudu abitu
šypsosi, kaip tas, kuris viską suprato.
Virš aliejiško tvenkinio paviršiaus lenktyniauja
valtys plaukia įkypai ir skęsta laumžirgiai, mieguistos saulės purpure,
kaitra paliečia kiekvieną daiktą ir odą kaip taikiklis.
Laiškanešys snaudžia ant suoliuko, iš odinės terbos
pasipila laiškų vieversiai, žolėje tirpsta ledai,
kurmiai pila kauburius tamsių didvyrių atminimui,
kurių niekas nepažins. Tamsūs medžiai stovi
virš mūsų, o tarp jų žalios liepsnos.
Ateina rugsėjis, karas, mirtis.

Į viršų

Vienatvės istorija

Tyla paukščių balsai.
Mėnuo pozuoja fotografijai.
Blizga drėgni gatvių skruostai.
Vėjas atneša žalių laukų kvapą.
Kažkur aukštai mažas lėktuvas
                            žaidžiasi kaip delfinas.

Į viršų

Pokalbis su Frederiku Nyče

Didžiai gerbiamas Pone Frederikai,
regis, kad matau jus, taip
sanatorijos terasoje, švintant,
kuomet nusileidžia migla ir daina išplečia
paukščių gerkles.

Neaukštas, su galva sudėta kaip paspaudimui,
rašo jis naują knygą
ir nuostabi energija sklinda apie jus:
regis, kad matau jūsų mintis šokančias
kaip didžiules kariuomenes.

Jūs žinote, kad mirė tamsiaplaukė Ana Frank
ir jos draugai bei draugės,
bendraamžiai, ir jos draugų draugės
ir jos pusseserės.

Noriu jūsų paklausti, kas yra žodžiai ir kas yra
aiškumas, kodėl žodžiai dega
netgi po šimto metų, nors žemė
tokia sunki.

Tai akivaizdu, kad nėra ryšio tarp nušvitimo
ir tamsaus skausmo, žiaurumo.
Egzistuoja mažiausiai dvi karalystės,
jeigu ne daugiau.

Jeigu visgi Dievo nėra ir jokia jėga
nejungia įvairių elementų,
tai kas yra žodžiai ir iš kur imasi jų
vidinė šviesa?

Iš kur ateina džiaugsmas? Į kur eina nykumas?
Kur gyvena atleidimas?
Kodėl maži sapnai išnyksta prieš aušrą
o dideli auga?

Į viršų

Iš daiktų gyvenimo

Lygi daiktų oda įtempta
taip stipriai kaip cirko palapinė.
Ateina vakaras.
Sveikos, tamsybės.
Sudie, dienos šviesa.
Esame kaip vokai, sako daiktai,
paliečiame ir akį ir orą, tamsybes
ir šviesą, Indiją ir Europą.

Ir staiga tai aš pradedu kalbėti: daiktai,
ar žinote, kas yra kentėjimas?
Ar buvote kada alkani, pasimetę, vieniši?
Ar verkėte? Ar žinote, kas yra baimė?
Gėda? Ar pažinote pavydą ir pavydą,
mažas nuodėmes, kurių atleidimas nesiekia?
Ar mylėjote? Ar mirėte kada,
naktyje, kuomet langus atveria vėjas ir įninka
į šaltą širdį? Ar patyrėte
senatvę, laiką, praeinamumą? Gedulą?

Stoja tyla.
Ant sienos šoka barometro adata.

Į viršų

Sau į dienoraštį

Plaukia, plaukia pilkas debesis,
bijūno žiedas atsiveria.
Niekas nesieja tavęs su ta žeme,
niekas nesieja tavęs su tuo dangumi

Daržas mirga kaitroje,
katinas žiovauja verandoje.
Eini gatve, žydi liepos,
tačiau nežinai, kokiame mieste,

neprisimeni kokiame, kokiame krašte.
Blizga sparnai lengvų paukščių,
lengvu žingsniu ateina naktis,
rožių pumpurai slepiasi.

Esi tiktai sapnas, atvaizdas,
esi tiktai troškimas.
Kuomet pradingsi, pradings debesys,
būsi bronzinis atsiminimas.

Gyvensi upėse
ir medžiuose, tarp šešėlių,
tačiau nuskęsi
žemėje, žemėje, žemėje

Į viršų

Esatis

Gimiau laukinių trešnių mieste
Ir kietų sėklų saulėgrąžų
(vidurkely tarp Vakarų ir Rytų
kaip visuotinai tikėta; padengti dulkėmis
gaubliai saugojo namus, negrabiai).
Ar tobula gali būti tiktai neesatis?
Esatis juk yra pasmerkta nuodėmės
Pirmapradžiu buvimu – pertekliumi, aukine,
rytietiška prabanga, o grožis, kaip peiliukas
vaisiams, pasitenkina pilnaties krašteliu.
Gyvenimas kaupiasi kartose
kaip žuvies tvenkiniuose ir neišnyksta
visiškai kartu su jų pranykimu,
tiktai tampa sausas ir lengvas, primena
neatidžią maldą, sukepusios lūpos
vaikinuko, kuris pirmą kartą išpažįsta
ir girdi, kaip po jo keliasi
svirpia klaupkų medis.
Vakare ateina ruduo ir pasiima
javus, geltonus, prisirpusius iki ugnies.
Žinau, kad yra mažiausiai keturios realybės
o ne viena, ir visos bendrai
persipina, kaip keturios Evangelijos.
Žinau, kad esu vienas ir tuo pat metu sujungtas
su tavimi, nuolatos, laimingai ir skausmingai.
Žinau, kad tiktai paslaptys yra nemirtingos.

Į viršų

Juoda upė

Juoda upė plaukia per parką.
Toliau tęsiasi nejautrūs daržai
ir tankios gyvavedžių kasos.
Tenai kur dalgiai dainavo seniau tarpo
Osvencimo lagerio filialas, o po žole
palaidoti tvarsčiai iš rusų ligoninės,
todėl lanka buvo išgaubta, aukšta.
Po dangų nešlamėdami plaukė
nekalti sklandytuvai ir lijo lietus,
lengvas, nerūpestingas kaip džiaugsmo ašaros.

Į viršų

Į viršų

Elektrinė elegija

Sveikinu tave, žaliaaki vokiškas radijau,
sunki dėžutė, susidedanti – beveik –
iš kūno ir sielos (tavo lempos liepsnojo
rožine, elniška šviesa, kaip Bergsono
gilusis aš).
     Per storą audinį, dengiantį
garsiakalbį (mano ausis prigludo prie tavęs kaip prie
išpažinties būdelės) kažkada šnabždėjo Musolinis.
šaukė Hitleris, kažką ramiai aiškino Stalinas,
košė Beirutas, be pabaigos aiškino Gomulka.
Tačiau tau, radijau, niekas neprikiš išdavystės,
ne, vienintele tavo nuodėme buvo absoliutus
paklusnumas, jautri ištikimybė megahercams:
kas ateidavo, buvo išklausytas, kas pateikdavo –
buvo girdimas.
     Juk žinau, kad tiktai
Šuberto dainos pripildydavo tave
didžiausio, smaragdinio pasitenkinimo.
Šopeno valsai priversdavo tavo elektrinę
širdį plakti jautriai ir stipriai ir materija
dengianti garsiakalbį pakildavo, kaip krūtinė
įsimylėjusių merginų senose romanuose.

Kas kita žinios – ypatingai kuomet
jas transliavo Laisvoji Europa arba BBC;
tavo akis tapdavo nerami, žalia
lėliukė išsiplėsdavo ir virpėjo, lyg
paveikta nevienodų atropino dozių.

Tavy gyveno apšėlusios žuvėdros, Makbetas.
Naktimis tavo kambariuose susirinkdavo
pasiklydę signalai. Jūreiviai prašydavosi pagalbos,
verkė jauna kometa, praradusi galvą.

Buvau su tavimi tavo senatvėj – ji pasireiškė
prikimęs balsas, nutrūkstantys sakiniai, vėliai trikdžiai (kosulys).
galiausiai aklumas (jūrinė akis užgeso)
ir kurti, kurti tyla. Miegok ramiai,
povokietini radijau, sapnuoki Šumaną
ir neprabusk, kuomet uždainuos sekantis diktoriaus gaidys.

Į viršų

Krentanti žvaigždė

Milijonus metų bėgau vienišas
tyloje, atkakliai.
Sudegiau, kuomet horizonte pasirodė
minkštos lankos ir vešlios medžių kupetos.

Į viršų

Paskutinis tramvajus

Nakty per tamsias gatves
su drūzgais važiavo
paskutinis tramvajus.

Medžių lajose budinosi
paukščiai ir mušė sparnais
neregimus lapus.

Mąsčiau tuomet apie ateitį.
Žinojau, kad susitiksiu
su tavimi.

Į viršų

Nevalia man dar gyventi eilėrašty

Nevalia man dar gyventi eilėrašty,
turiu būti pasauly, mieste.
Tiktai mirusieji gali įsisvečiuoti poezijoje;
ateina čia kaip vargšai smuikoriai
mėlynais nuo šalčio pirštais
ir ilgai miega eilių lovose.

Į viršų

Pavadinimas

Pažvelk, taipgi tavo gyvenimas tampa
tiktai aliejumi, virš kurio klaidžioja
lopuota tėvynės liepsna.
Tas kraštas, depresija, apims tavo
jaunystę ir pakeis ją į pavadinimą
paims tau džiaugsmą ir atiduos susirūpinimą,
tas kraštas, sugadintas laikrodis, juoda juostelė,
tas kraštas, kuriame atiduodama siela
saugojimui o kūnai nesti
niekieno nuosavybė, nes mirtis
apmokėta iš anksto ir ateis,
ateis per anksti, švintant, išbalęs veidas,
per anksti, ryto sutemos, per anksti,
malda, bučinys, beginkliai vaikai
žus per anksti ir vietos orchidėjų
rugsėjo šermukšniai ir žiemos migla,
ir guodimų melagystė ir degtinė vietoj pragaro.

Į viršų

Ruduo

Ruduo ateina per anksti.
Dar žydi bijūnai, dar
bitės stato idealias valstybes,
kuomet staiga laukuose sužiba
šalti rudens fakelai ir nusiraus
vėjas.

Iš kur eina ruduo, kodėl naikina
svajones, žalius altorius ir atmintį?
Svetima monarchija įeina į tylų mišką,
piktumas įsitempia, eina maras
ir gaisro dūmai, užkimę atgarsiai
Tetervinų.

Ruduo nurauna lapus nuo medžių ir pavadinimus,
vaisius. Ruduo nutrina pėdsakus, ribas,
gesina lempas, žvakes, žibintus; jaunas
ruduo iš purpuro ant lūpų bučiuoja
mirtinai gyvus sutvėrimus ir vagia
gyvenimą.

Plaukia syvai ir kraujas plaukia aukojamas,
plaukia alyva ir vynas, ir upės plaukia,
geltonos upė išpampusios nuo dvėsenos,
prakeiksmas plaukia, plaukia purvas, lava,
lavina.

Bėga ruduo uždusęs ir peiliai
debesingi šviečia jos tamsiame žvilgsnyje.
Jinai nupjauna vardus kaip žoles pjautuvu
ir nėra pasigailėjimo jos ugnyje,
kvape. Eina anonimas, teroras, raudonoji
armija.

Į viršų

Kregždės ir šikšnosparniai

Sutemose sprendžiasi mano likimas.
Aplinka namą sukiojasi mirtis.
Taipogi ir draugingos dvasios neniekdariauja.
Kregždės ir šikšnosparniai susirenka
mokytojiškame kambaryje tryliktojo
aukšto lygmenį ir ilgai tariasi.
Kas žiūri į televizoriaus ekraną.
Tiek tylos iššvaistoma kas vakarą.
Tiek yra garsų, kurių niekas negirdi.
Vien gyvenimas.

Į viršų

Drobė

Stojausi tyloje priešais tamsią drobę,
priešais drobę, kuri galėjo persimainyti
į apsiaustą, nertinį, eiseną,
tačiau tapo kosmosu.

Tarpau tyloje priešais tamsią drobę,
kupinas susižavėjimo ir maišto ir galvojau
apie dailės meną ir apie gyvenimo meną,
apie tiek tuščių ir šaltų dienų,

apie neįgalias akimirkas,
apie savo ša;tą vaizduotę,
kuri yra varpo širdis
ir gyvena tiktai įsilingavime,

atsimušdama į tai, ką myli
ir mylėdama tai, ką atsitrenkia,
ir pagalvojau, kad ta drobė
galėtų būti taip pat ir bučiniu.

 
iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt