TEKSTAI.LT
<< Atgal

WILLIAM WORDSWORTH
 

MALDOS VIDUJYBĖ

Nuostabiai gražus vakaras, ramus ir laisvas,
Šventas laikas tylus kaip Vienuolė
Be žado nuo adoracijos; didžiulė saulė
Grimzta į vandenį savo ramybėje.
Dangaus palaima tvyro virš Jūros:
Klausyk! galinga Būtis būdrauja
Ir savo amžinu judėjimu
Griaudžia nelyg perkūnija - amžinai amžinai.
Mielas Vaike! Mieloji Mergaite! kurie vaikščiojat čia su manim,
Net jei ir atrodo, kad tavęs neliečia ši iškilminga mintis,
Tavo prigimtis dėl to nėra mažiau dieviška:
Tu esi Abraomo buveinėj visus metus
Ir meldiesi Šventyklos vidinėj šventovėj,
Dievas yra su tavimi, kai mes to net nežinome.
 

VIDINĖ AKIS

Klajojau vienišas nelyg tas debesis,
Dangaus žydrunėj plaukiantis aukštai virš slėnių ir kalvų,
Staiga išvydau minią! -
Daugybė geltonų - nelyg auksinių - narcizų
Prie ežero, po medžiais
Svyravo jie ir šoko vėjy.

Išsidėstę eilėmis kaip žvaigždės, kurios
Spindi ir mirkčioja iš Paukščių Tako,
Jie driekės begaline linija išilgai
Pakrantės:
Dešimt tūkstančių akimirksniu išvydau vos pažvelgęs -
Jie purtė savo galvas linksmam ir gaivalingam šoky.

Ir bangos šoko greta jų - bet jie -
Pranoko spindesiu raibuliuojančias bangas -
Poetas gali būt laimingas
Tokioj šaunioj draugijoj:
Aš žiūrėjau ir žiūrėjau - mažai mąsčiau,
Kokių turtų man teikė nematytas reginys.

Dabar dažnai, kai guliu aš savo krėsle
Ilsėdamasis ar mintyse nugrimzdęs,
Jie blyksniais šoka prieš tą vidinę akį,
Kuri suteikia mums vienatvėje palaimą:
Mana širdis iš džiaugsmo suokia
Ir su narcizais šoka šokį.

1804
 

GEGUTEI

O laimingoji Ateive! Aš girdėjau ir girdžiu
Tave ir džiaugiuosi - ir smalsu,
O Gegute! ar tave vadint Paukščiu
Ar tik klajojančiu Balsu?

Tavo dvigubą šūksnį girdžiu,
Gulėdamas žolėje,
Regis, sklinda per skardžius
Vienu metu ir toli, ir šalia!

Nors tauški Kloniui vienam
Apie gėles ir saulės spindėjimą-
Atnešei pasaką man
Apie valandas, pripildytas regėjimų.

Triskart pasveikinta būk, Pavasario brangybe,
Nors tu man ir nesi
Paukštis, o vien neregimybė:
Balsas, paslaptis -

To dar mokykloje klausiausi -
Jos riksmas įstabus,
Kuris išmokė būdais įvairiiausiais
Įsižiūrėt, ar krūmas būtų, medis ar dangus.

Ieškodamas tavęs dažnai klajojau
Pievom ir miškais
Ir tu buvai viltis ir meilė toji,
Kurios ilgėjaus vis, bet niekad nemačiau!

Ir aš vis dar tavęs klausytis ryžtuos!
Galiu gulėti lygumoj ilgai
Klausydamas, kol man ir vėl sugrįžta
Auksiniai tie laikai.

O paukšti palaimintasis! žemę šią tada
Aš ir vėl matau
Netvaria, stebuklinga vieta,
Ji - namai kaip tik Tau.

1804
 

Iš anglų k. vertė Kęstutis Rastenis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt