Tennessee Williams

       ŽYDRŲ VAIKŲ LAUKAS

       Tą pavasarį, kai Maira turėjo baigti valstijos universitetą, ją apniko kažkoks pačiai nesuprantamas nerimas. Tai nebuvo per kraštus besiveržiančios jaunystės nerimas. Jis greičiau buvo nervinio pobūdžio. Viskas, ką ji darydavo, atrodė neišbaigta, neteikė pasitenkinimo. Net vėlai vakare grįžusi iš šokių studentų klube, kur vaikinai ją graibstyte graibstė, ji nesijausdavo tiek pavargusi, kad tučtuojau kristų į lovą. Jai kažko dar trūkdavo, kad vakaras būtų visiškai užpildytas. Kartais ją apimdavo baisus, beveik paniškas jausmas – staiga pasirodydavo, kad ji pametė ar pamiršo kažką labai svarbaus. Tuomet sustingdavo vietoje ir suraukusi kaktą stengdavosi prisiminti, kas gi išslydo jai iš rankų – pasiliko ant papildomos sėdynės vienviečiame automobilyje, kurį Kerkas skolindavosi iš savo kambario draugo, arba ant sofos blausiai apšviestame koridoriuje, kur jie sėdėdavo per šokių pertraukas.
       – Kas tau? – paklausdavo Kerkas ar kas nors kitas, o ji tik šaižiai nusijuokdavo.
       – Nieko. Man vis atrodo, kad aš kažką pamiršau.
       Šis jausmas jos nepalikdavo netgi tada, kai ji įsitikindavo, kad viskas savo vietose. Jai vis tiek kažko trūkdavo. Grįžusi į bendrabutį, ji eidavo iš kambario į kambarį, keisdamasi vakaro naujienomis ir juokdamasi iš jų labiau, negu būdavo vertos. O kai pagaliau visos suguldavo, ji viena nemiegodavo ir kartais, pati nesuprasdama kodėl, graudžiai verkdavo, pagalve užspaudusi burną, kad niekas negirdėtų; arba su pižama sėdėdavo ant palangės ir žiūrėdavo į mažą universiteto miestelį, į jo namus, medžius, nuostabiai melsvus pavasario naktyje, į administracijos pastato kupolą tartum snieguotą viršūnę tolumoje, į neįtikėtinai dideles ir artimas žvaigždes – ir jai rodėsi, kad uždus nuo to jausmo, kurio prigimties ar prasmės ji niekaip negalėjo suvokti.
       Kai būreliai įkaušusių serenadų mėgėjų, taip pat nerimstančių po užsitęsusių šokių, sustodavo prie jos namo, ji įjungdavo naktinę lemputę ir, persisvėrusi per langą, be garso vaizduodavo audringus plojimus. Kai jie nueidavo, išjungusi šviesą, likdavo prie lango, ir jai pasidarydavo liūdna, nepakeliamai liūdna, klausant, kaip jų kimūs balsai tolsta mėnulio užlietomis alėjomis, kol visiškai nutyla, arba kaip juos nustelbia užvedamas automobilis, kurio riaumojimas ir iš po ratų svaidomo žvyro traškėjimas greit pereina į tylų melodingą burzgimą, o po to įsiviešpatauja mėlynoji nakties tyla.
       Sugniaužta gerkle sėdėdama prie lango, ji laukdavo, kol pagaliau pravirks. Tada jai pasidarydavo lengviau. O jei ašaros nepasirodydavo, ji kartais išsėdėdavo iki pat ryto, kol tas liguistas nerimas praeidavo savaime.
       Tą pavasarį ji prisisegė Kerko Eboto asociacijos ženkliuką. Bet tai iš esmės nepakeitė jos gyvenimo būdo. Ji ir toliau eidavo į pasimatymus su kitais. Ji vaikščiodavo beveik su visais, kas tik ją pakviesdavo, ir beveik visur, kur tik ją pakviesdavo, o kai Kerkas imdavo pykti, ji nesistengdavo paaiškinti, koks nerimo jausmas verčia ją taip elgtis, o tiesiog bučiuodavo jį tol, kol jis nutildavo, pasiruošęs atleisti jai beveik viską, ką tik ji iškrėstų.
       Pradėjusi nuo paauglystės, o gal net dar anksčiau, Maira retkarčiais rašydavo eilėraščius. Šį pavasarį ji tai darė reguliariai. Kai nepaaiškinamo jausmo banga užliejo ją taip, kad skausmas tapo nepakenčiamas, ji pastebėjo, kad rašant truputį palengvėja. Atskiros eilutės ar dvieiliai, o kartais ištisi posmai nušvisdavo jos sąmonėje tarsi skaidrės stebuklingo žibinto ekrane. Jų grožis stulbino ją – kartais tai būdavo panašu į religinę ekstazę. Ji apmirdavo, ir iš krūtinės išsiverždavo gilus atodūsis. Kiekvieną kartą jai atrodydavo, kad ji tuoj prasiskverbs į naują žmogiškosios minties sritį. Atrodydavo, kad ji stovi ant didžiulės miglotos erdvės krašto ir ta erdvė kiekvieną akimirką gali sužėrėti nuostabiai skaidria šviesa, kaip kad tamsoje skendėjusią šokių salę staiga saulės ryškumu nušviečia šimtai stiklinių sietynų, atsispindinčių veidrodžiuose bei grindyse. Tokiais momentais ji išjungdavo šviesą savo miegamajame ir greitai prieidavo prie lango. Kai ji pažiūrėdavo į sniego baltumo kupolą, iškilusį virš tamsiai raudono miestelio kvadrato, arba lyg užkerėta klausydavosi tyliomis gatvelėmis plaukiančių balsų, – dainuojančių bliuzus ar kvatojančių automobiliuose – ji jau nebesikankindavo, o jausdavo paslaptingą ramybę, tarytum būtų radusi atsakymą į kamuojantį klausimą ir gyvenimas dėl to būtų tapęs daug paprastesnis bei malonesnis.
       ,,Žodžiai – tai tinklas gaudyti grožiui!“
       Ji užraše tai sąsiuvinio gale, baigiantis paskaitai apie Kongreso mokesčių sistemą. Buvo balandžio pabaiga, ir nuo to laiko ji, atrodo, ėmė suprasti, ko nori, o kankinantis nerimas tapo mažiau skaudus.

       Poezijos klube, kuriam priklausė ir Maira, buvo vaikinas, vardu Homeras Stolkapas, kuris jau metus ar dar ilgiau mylėjo ją. Ji matė tai iš jo žvilgsnio, kuriuo jis žiūrėdavo į ją per klubo susirinkimus, – nes tik ten jie susitikdavo. Homeras niekada nežiūrėdavo tiesiai jai į akis, jo žvilgsnis greit nuslysdavo jos veidu, tačiau iš jo išraiškos, įsitempusios laikysenos, kai jis sėdėdavo, suspaudęs kelius, ji puikiai suprato, kad jis jaučia ją. Jis vengdavo atsisėsti šalia arba tiesiai priešais ją – kėdės paprastai stovėdavo ratu – todėl iš pradžių ji manė, jog jis nemėgsta jos, bet pamažu suvokė, kad jo drovumas turi visiškai priešingą prasmę.
       Homeras nepriklausė jokiai asociacijai. Kad galėtų užsimokėti už kambarį ir maistą, jis dirbo padavėju studentų valgykloje, kūriku ir valytojų. Niekas iš Mairos aplinkos jo nepažinojo ir nekreipė į jį dėmesio. Jis buvo gana neaukštas, kresnas ir tamsaus gymio. Mairai jis atrodė patrauklus, bet, žinoma, ne įprasta prasme. Jo akys buvo juodos, nosis tiesi, su plačiomis šnervėmis, o storų, judrių lūpų kampučiai kartais nervingai trūkčiodavo. Jo judesiai buvo pernelyg staigūs. Atsistodamas vos neapversdavo kėdės, degdamas cigaretę skausmingai susiraukdavo ir sudegusį degtuką išmesdavo kaip fejerverko raketą.
       Jis beveik visur vaikščiodavo su tokio pat intelektualaus tipo mergina, rodos, Herta, kuri buvo gana gerai žinoma miestelyje dėl savo keisto elgesio. Per paskaitas ji imdavo entuziastingai kalbėti kokiu literatūros ar politikos klausimu, ir šnekėdavo taip greitai, kad niekas nesuprasdavo, ką ji nori pasakyti, be to, jai tikšdavo seilės, ji gaudydavo orą ir keistai gestikuliuodavo rankomis, tarytum stengdamasi pagauti kažkokį nematomą daiktą, kol pagaliau visa auditorija prapliupdavo juokais, o dėstytojas nusisukdavo į lentą, slėpdamas šypseną.
       Herta ir Homeras drauge atrodė keistai: ji buvo visa galva aukštesnė už jį, eidavo gerokai priekyje, tempdama jį už palto rankovės, lyg bijodama, kad gali pabėgti, ir kas žingsnis tai vienas, tai abu pratrūkdavo taip kvatotis, kad girdėdavo visas kvartalas.
       Homeras rašė sudėtingus eilėraščius. Jie buvo labai nevienodi – kai kurie primindavo Hartą Kreiną, kai kurie savo naiviu skaidrumu – Sarą Tyzdeil. Tačiau pasitaikydavo tokių eilučių ir frazių, kurios priblokšdavo vaizdų gyvumu ir nauju požiūriu. Kai jis perskaitydavo ką nors klubo susirinkime, Herta pašokdavo nuo kėdės tarytum elektros srovės sužadinta, ir jos mirksinčios trumparegės akys skvarbiai nužvelgdavo pašaipių veidų ratą, iš pradžių reikalaudamos, o paskui maldaudamos prisidėti prie besaikių pagyrimų, kurie liedavosi iš jos drėgnų lūpų. Vienintelė Maira pasisakydavo po to, kai Herta atsisėsdavo. Visi kiti būdavo pernelyg išsiblaškę, abejingi arba net priešiški. O Homeras smarkiai išrausdavo ir sėdėdavo, nepakeldamas akių nuo savo kelių, iki susirinkimo pabaigos. Jo pirštai lankstydavo tvarkingai prirašytų lapelių kampučius, tarytum eilėraščiai juose būtų išsitrynę arba niekada nebūtų buvę parašyti, tarytum būtų atsinešęs paprasčiausius švaraus popieriaus lapus, kad rankos turėtų su kuo pažaisti.
       Maira visada norėdavo pasakyti kažką daugiau, bet jos kritinis žodynas buvo skurdus.
       – Man atrodo, jie puikūs, – sakydavo ji. Arba: – Man labai patiko. – O Homeras taip ir nepakeldavo akių, jo veidas tik dar labiau patamsėdavo, ir Maira prikąsdavo liežuvį, tarytum sugauta negražiai šnekant. Ji norėdavo uždėti rankas ant jo pirštų, kad jie nustotų glamžę tuos tvarkingus lapelius, kad pagaliau nurimtų.
       Maira išdrįso užkalbinti Homerą tik birželio pradžioje po paskutinio klubo susirinkimo. Jis stovėjo prie vandens fontanėlio koridoriaus gale. Ji impulsyviai puolė prie jo ir neatsikvėpdama išsakė viską: kad jo eilės pačios geriausios iš visų nespausdintų, kokias tik jai teko skaityti, kad jis būtinai turi nusiųsti jas geresniems literatūriniams žurnalams ir kad visi jų klubo nariai tikri kvailiai, jeigu nesugebėjo jo suprasti.
       Homeras stovėjo, sugniaužęs kišenėse kumščius. Kol ji kalbėjo, jis nė karto nepažvelgė į ją. Kai nutilo, jo susijaudinimas prasiveržė. Jis ištraukė iš portfelio pluoštą prirašytų lapų ir įbruko jai į rankas.
       – Perskaityk... – išlemeno jis, – ir pasakyk, ar patiko.
       Laiptais jiedu nulipo kartu. Žengdamas nuo paskutinio laiptelio, jis suklupo ar paslydo, ir Maira turėjo sugriebti jį už rankos, kad jis neparkristų. Ją sujaudino ir kartu pralinksmino jo nerangumas bei akivaizdus džiaugsmas, kad eina šalia jos. Kai jie išėjo iš balto mūrinio pastato, vėlyvos popietės saulė, geltona kaip citrina, palaimino juos savo spinduliais. Varpai mušė pusę šešių, burkavo balandžiai. Balta plunksnelė iš plazdančio sparno lėtai nusileido ant Mairos plaukų. Homeras ją paėmė, užsikišo už skrybėlės juostos, ir Maira visą kelią iki bendrabučio juto tą trumpą, lengvą jo pirštų prisilietimą. Jai buvo įdomu, ar jis saugos ir brangins plunksną, gal net ilgą laiką, todėl, kad kažkada jį palytėjo Maira.
       Tą pačią naktį, kai bendrabutis paskendo tamsoje, ji pasiėmė Homero eilėraščius ir perskaitė visus nesustodama. Skaitydama jautė vis stiprėjantį susijaudinimą. Ji nedaug ką tesuprato, bet įtampa vis labiau augo. Kai baigė skaityti, visa drebėjo, tarytum būtų išlipusi iš šilto vandens į šaltą orą.
       Ji apsirengė ir nulipo laiptais žemyn. Ji nežinojo, ką žada daryti. Ji ėjo, nekontroliuodama judesių. Tačiau dar niekad jos judesiai nebuvo tokie tvirti.
       Atidariusi bendrabučio duris, ji nubėgo plytomis grįstu takeliu, pasuko į kairę ir skubiai nužingsniavo mėnulio nušviestomis gatvėmis, kol atsidūrė priešais pastatą, kuriame gyveno Homeras. Ji labai nustebo, kai suvokė, kur esanti. Milžiniškų ąžuolų šakose čirškė cikados – ji negirdėjo jų iki šios akimirkos. O kai pakėlė galvą, virš didžiulio namo frontono pamatė būrelį žvaigždžių – Septynias Seseris. Jos glaudėsi viena prie kitos kaip jaunos mergaitės keliaujančios per tamsų mišką. Ji įsiklausė – nė balso, tik čirškė cikados ir tyliai tyliai šlamėjo jos baltas sijonas.
       Greitai apėjusi namą, ji priėjo prie durų, pro kurias rytais išeidavo Homeras. Ji dukart trumpai, bet aiškiai pabeldė į duris ir visu kūnu prigludo prie plytų sienos. Ji tankiai kvėpavo. Kiek palaukusi, pasibeldė dar kartą. Per durų stiklą ji matė laiptus žemyn. Ten apačioje buvo praviros durys, o už jų apšviestas kambarys. Pirmiausia ji pamatė judantį šešėlį, o tik po to patį vaikiną, kuris, skubiai užsimetęs rudą chalatą, ėmė lipti laiptais į viršų, piktai žiūrėdamas į lauko duris.
       Kai durys atsidarė, Maira lyg uždususi ištarė jo vardą.
       Kokią minutę jis išstovėjo tylėdamas. Tada sugriebė ją už rankos ir įtempė į vidų.
       – Maira, tai tu.
       – Taip, tai aš, – nusijuokė ji. – Pati nežinau, kas man pasidarė. Perskaičiau tavo eilėraščius ir staiga užsinorėjau tuoj pat tave pamatyti ir pasakyti...
       Ji pritrūko oro ir atsirėmė į uždarytas duris. Šį kartą ne jis, o ji stengėsi nepakelti akių. Ji žiūrėjo į jo bjauraus rudo chalato skvernus, iš po kurio buvo išlindusios basos kojos – didelės, baltos ir kaulėtos – jos gąsdino ją. Ji prisiminė, kaip godžiai jis apžiūrinėdavo ją visą nuo galvos iki kojų, kaip jis virpėjo tą popietę, kai ji prie jo priėjo, kaip šios didelės kojos suklupo ant paskutinio laiptelio ir ji turėjo sugriebti jį, kad nepargriūtų.
       – Ten buvo tokia vieta, – pasakė ji, sunkiai tardama žodžius, – kažkas apie žydrų gėlių lauką...
       – Ak, taip, – sušnibždėjo jis. – Žydrų vaikų lauką.
       – Taip, žinoma! – Dabar ji drąsiai pakėlė akis. – Eime į mano kambarį, Maira.
       – Aš negaliu!
       – Kodėl?
       – Ne, ne! Jei kas nors pastebės...
       – Niekas nepastebės!
       – Mane išmes!
       Jie kiek patylėjo.
       – Palauk valandėlę.
       Jis greitai nubėgo žemyn, bet ant trečio laiptelio atsisuko.
       – Tik vieną minutę, ne ilgiau, Maira!
       Ji nejučia linktelėjo ir išgirdo, kaip jis, nubėgęs likusiais laipteliais, įlėkė į savo kambarį. Per durų stiklą ji matė jo šešėlį, judantį grindimis ir sienomis. Jis rengėsi. Akimirką pasirodė pravirų durų plyšelyje iki pusės nuogas, ir jo plačios, tvirtos krūtinės bei rankų vaizdas, įspūdingai išraižytas lempos šešėlių, ją pritrenkė ir keistai sujaudino. Tada ji suvokė, kad jis yra fiziškai realus, iki tol ji šito nejautė. Tas jausmas buvo toks stiprus, kaip niekad anksčiau, kai ji būdavo su Kerku Ebotu ar kuo kitu.
       Po akimirkos jis išėjo pro duris, uždarė jas, tyliai užkopė laiptais ir sustojo priešais Mairą.
       – Atleisk, kad taip ilgai užtrukau.
       – Visiškai neilgai.
       Jis paėmė ją už rankos, jie išėjo pro lauko duris ir apėjo aplink namą. Ąžuolas, augantis priešais namą, atrodė gigantiškas. Ir viskas aplink tarytum išaugo, net žvyras po jų baltais batais čežėjo garsiau ir aiškiau nei visada. Maira laukė, kad tuoj iš visų viršutinių aukštų langų išlįs nustebusios, apvalios kaip kamuoliai galvos, pasigirs šaižūs balsai, iš visų pastogių ims šaukti jos vardą ir minios žmonių puls jos gaudyti.
       – Kur mes einame? – paklausė ji, kai jis pasuko plytų taku.
       – Aš noriu parodyti tą lauką iš eilėraščio.
       Iki jo buvo visai netoli. Takas greit baigėsi ir per batų padus jie pajuto aksominį žemės vėsumą. Mėnulio šviesa liejosi pro tankius karpytus ąžuolo lapus; dulkėtas kelias atrodė kaip judantis vanduo su šviesos ir šešėlių žaismu. Jie priėjo neaukštą medinę tvorelę. Vaikinas peršoko per ją ir ištiesė jai rankas. Ji užlipo ant viršutinio skersinio, ir jis nukėlė ją ant žemės, bet nepaleido, o tik tvirčiau priglaudė prie savęs.
       – Štai, – tarė jis, – žydrų vaikų laukas.
       Ji žvilgtelėjo per jo tamsų petį. Ir iš tiesų. Visas laukas buvo pilnas šokančių žydrų gėlių. Nuo vėjo jis vilnijo žydromis, tyliai šnabždančiomis bangomis, ir galėjai pamanyti, jog girdi prislopintus švelnius žaidžiančių vaikų balsus. Maira prisiminė, kaip naktimis ji sėdėdavo prie lango ir graudžiai verkdavo, pati nežinodama kodėl, prisiminė baltą pagrindinio pastato kupolą ir mėnulio šviesoje banguojančias medžių šakas, nakties ramybę ir dainuojančius balsus, iš pradžių tokius tolimus, keliančius liūdesį, paskui vis artėjančius, kvailas, bet švelnias serenadas ir baltų lanksvų aromatą, ryškias tarytum šviestuvai žvaigždes, pasirodančias tarp debesų; prisiminė nesuprantamą ją kankinusį nerimą ir baimę, kad visa tai po mėnesio ar net po kelių savaičių netikėtai ir amžinai pasibaigs, ir ji stipriai apkabino vaikino pečius. Jis jai buvo beveik visai svetimas. Juk iki šios nakties ji net nebuvo gerai į jį įsižiūrėjusi. Ir vis dėlto dabar jis buvo jai neapsakomai artimas, kaip nė vienas žmogus anksčiau.
       Jis nuvedė ją per lauką. Gėlės žydromis bangomis kilo į ją, ir nuogomis kojomis ji jautė jų švelnius žiedlapius; ji atsiklaupė, ištiesė rankas, lūpomis prigludo prie jų galvučių ir visa į jas pasinėrė; gėlės priėmė ją į savo glėbį, ir ji tarytum apgirto. Vaikinas atsiklaupė šalia jos, palietė pirštais jos skruostą, po to lūpas, plaukus. Jie klūpojo žydrose gėlėse ir žiūrėjo vienas į kitą. Jis šypsojosi. Vėjas užbloškė jos palaidų plaukų sruogą jam ant veido. Abiem rankom švelniai nubraukęs plaukus, jis palietė jos kaktą, paskui jo delnai nuslydo jai ant pakaušio ir tvirtai susijungė, jis palenkė jos galvą, kol jos lūpos prigludo prie jo, spaudėsi vis stipriau ir stipriau, kol jos dantys skaudžiai įsmigo į viršutinę lūpą, ir ji pajuto sūroką kraujo skonį. Jai pritrūko kvapo, ji pravėrė lūpas ir atsigulė tarp žydrų šnabždančių gėlių.
       Vėliau sveikas protas jai pasakė, kad visa tai beviltiška. Ji nusiuntė Homerui jo eilėraščius, pridėjusi trumputį laiškelį, kurio tonas netikėtai išėjo oficialus ir pompastiškas – gal todėl, kad ji siaubingai bijojo pati savęs, kai rašė. Maira jam pranešė, kad ji turi sužadėtinį Kerką Ebotą ir kad jie šią vasarą žada susituokti; paaiškino, kad neįmanoma tęsti to nuostabaus, bet pasmerkto pražūčiai dalyko, kuris jiems nutiko vakar lauke.
       Ji matė jį po to tik vieną kartą. Jis ėjo per studentų miestelį su ta pačia drauge Herta – ištįsusią, liesa mergina, nešiojančia akinius storais stiklais. Pakibusi ant Homero rankos, Herta kretėjo nuo nepaprastai šaižaus juoko, kuris buvo girdėti per kelis kvartalus, tačiau neatrodė panašus į natūralų juoką.

       Maira ir Kerkas susituokė tų metų rugpjūtyje. Kerkas gavo darbą telefonų kompanijoje Poplar Folse. Jie gyveno nedideliame butelyje ir buvo visai laimingi. Dabar Mairą retai apimdavo nerimas. Ji daugiau nerašė eilėraščių. Gyvenimas atrodė jai pilnas ir be jų. Kartais ji pagalvodavo, ar Homeras dar teberašo, bet nė karto neužtiko jo pavardės žurnaluose, todėl nutarė, kad ko gero ne tokie jau tie jo eilėraščiai ir nuostabūs.
       Bet vieną vėlyvą pavasario vakarą, praėjus keleriems metams po vedybų, Kerkas Ebotas grįžo iš darbo pavargęs bei alkanas ir po cukrine ant sudedamo staliuko rado brūkštelėtą laiškelį:
       ,,Išvažiavau keliom valandom į Karsvilį. Maira.“ Buvo jau visiškai sutemę – švelni mėnesienos naktis. Pervažiavusi miestelį, Maira pasuko į pietus, kol pasiekė atvirą lauką. Čia sustabdė automobilį ir perlipo medinę tvorelę. Laukas buvo visai toks pat, kokį ji atsiminė. Ji greitai žingsniavo tarp gėlių, staiga suklupo ir pravirko. Verkė ilgai, gal visą valandą. Paskui atsistojo, kruopščiai nusivalė sijoną ir kojines. Dabar ji vėl jautėsi visiškai rami ir susitvardžiusi. Grįžo prie automobilio. Dabar ji buvo tikra, kad daugiau niekad šitaip kvailai nesielgs, nes paskutinis jaunystės nerimas liko už nugaros.

       Vertė Birutė Kliukaitė
       Versta iš: „Three Players of a Summer Game“, 1963

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt