Boris Vian
       LIŪDNA ISTORIJA

       Juodoje, stiklinėje lango tuštumoje suspindo gelsva žibinto švieselė. Buvo šešios valandos vakaro. Uenas pažiūrėjo į laikrodį ir atsiduso. Jam visiškai nesisekė konstruoti žodžių gaudyklę.
       Jis negalėjo pakęsti langų be užuolaidų, tačiau pačių užuolaidų nekentė dar labiau ir keikė rutinos stiliaus gyvenamuosius namus, pribadytus kiaurymių nuo neatmenamų laikų. Apsunkusia širdimi Uenas vėl ėmėsi darbo. Reikėjo kuo greičiau suderinti skaidiklio menteles, kurios skaidydavo sakinį į žodžius, o paskui šie būdavo išgaudomi. Jis, galima sakyti, dėl malonumo apsunkino savo užduotį, atsisakydamas laikyti jungtukus tikrais žodžiais. Šiems sausuoliams jis nepripažino teisės į kilmingą epitetą ir juos eliminavo, dėliodamas į virpuliuojančias dėžutes, kuriose jau knibždėjo daugybė taškų, kablelių ir kitų skyrybos ženklų, toliau eliminuojamų filtravimo būdu. Banalus metodas, mechanizmas ne iš originaliųjų, tačiau gana sunkiai suderinamas. Uenui net pirštikaulius įskausdavo.
       Tačiau darbą jau buvo laikas baigti. Jis padėjo į vietą plonytį auksinį pincetą, paskui, trūktelėjęs skruostikaulį, išmetė įspraustą akiduobėn didinamąjį stiklą ir atsistojo. Galūnės ūmai pareikalavo atsipalaidavimo. Uenas jautėsi stiprus ir apsvaigęs. Gryname ore jis tikriausiai atsigaus.
       Tuščioje gatvelėje šaligatvis šmurkštelėjo jam po kojomis. Ueną vis dar erzino tokios pasalūniškos ir perdėm klastingos manieros, nors ir buvo prie jų jau įpratęs. Jis nužengė nuo šaligatvio ant riebaluoto grindinio, kur halogeninių žibintų šviesoje matėsi tepaluota, seniai išdžiūvusio upelio palikta juosta.
       Pasivaikščiojimas jį atgaivino, o oras, kildamas aukštyn nosies pertvaromis, prieš plauką lyžčiojo jo smegenų vingius, po truputį atpalaiduodamas šį sunkų, didelį, dviejų pusrutulių pavidalo organą. Tai visiškai normalus poveikis. Uenas kassyk juo stebėdavosi.
       Apdovanotas amžinu naivumu, jis gyveno labiau už kitus. Priėjęs trumpo akligatvio galą, jis kiek padvejojo, nes ten buvo sankryža. Nesugalvojęs, ką pasirinkti, patraukė tiesiai. Kairiajam bortui, lygiai kaip ir dešiniajam, trūko argumentų. Tiesusis kelias vedė ant tilto. Ten jis galės žiūrėti į šios dienos vandenį, iš pažiūros, be abejo, maža kuo tesiskiriantį nuo vakarykščio, tačiau vandens vaizdas tėra tik viena iš tūkstančio jo savybių.
       Gatvė, kaip ir akligatvis, buvo tuščia ir nusėta drėgnos, geltonos šviesos dėmėmis, kurių marmurinis piešinys darė asfaltą panašų į salamandrą. Kelias truputėlį kilo iki sukalkakmenėjusios, išlenktos kaip asilo nugara arkos, kuri buvo pastatyta skersai upės ir ją be atvangos rijo. Uenas parims ant turėklų, žinoma, su sąlyga, jeigu nei iš aukštupio, nei iš žemupio pusės ant tilto nebus žiūrovų. Jeigu ten jau stypso kokie nors individai, įsistebeiliję į upę, tai nebėra ko terpti dar vieno žvilgsnio į jų begėdiškai susipynusius kūginius regėjimo laukus. Tuomet teks eiti iki kito tilto, kuris visad tuščias, nes ten žmonės užsikrečia pažandėmis.
       Tirštindami juodą gatvės tuštumą, slapstydamiesi praėjo du jauni kunigai. Kartkartėmis jie sustodavo ir godžiai bučiuodavosi pavartėse. Uenas susigraudino. Iš tikrųjų jis gerai padarė, kad išėjo į gatvę. Čia buvo gaivinančių vaizdų. Jo žingsniai pažvalėjo, ir jis akimirksniu mintyse išsprendė paskutiniuosius žodžių gaudyklės montavimo sunkumus: jų, tiesą sakant, ir būta gana vaikiškų – truputis pastangų, ir juos laisvai buvo galima nugalėti, suploti, partrenkti, suketvirčiuoti, suplėšyti į gabalus, žodžiu – pašalinti.
       Paskui praėjo generolas. Už odinio pavadžio jis vedėsi apsiputojusį kalinį. Kad kalinys negalėtų sužeisti generolo, jis buvo supančiotas, o rankos surištos už kaklo. Kai jis imdavo spyriotis, generolas trūktelėdavo pavadį, ir kalinys gaudavo palaižyti drėgmės. Generolas žingsniavo greitai, jo darbo diena buvo pasibaigusi, jis ėjo namo ryti savo raidienos buljono. Kaip ir kiekvieną vakarą, jis ant lėkštės krašto sudėlios iš raidžių savo pavardę triskart greičiau negu kalinys ir, pastarojo pikto žvilgsnio veriamas, vienas sužlerbs abi lėkštes. Kaliniui nepasisekė: jo pavardė buvo Žozefas Ulrichas de Saksakramerigotensburgas, o generolo – Polas. Tačiau Uenas šios detalės negalėjo žinoti. Jo dėmesį patraukė lakiniai generolo batai, ir Uenas pamanė, jog kalinio vietoje jis jaustųsi nekaip. Generolo, beje, – taip pat, tačiau kalinys savo vietos nesirinko, tuo tarpu to negalima pasakyti apie generolą. Antra vertus, toli gražu ne visuomet galima surasti norinčių užimti kalinio pareigas, tuo tarpu į šiukšlininkų, faraonų, teisėjų ir generolų postus pretendentų būna tiek, kad sunku ir išsirinkti: tai dar vienas įrodymas, jog ir patys juodžiausi darbai turi savo žavesį. Uenas paniro į miglotus apmąstymus apie likimo nuskriaustas profesijas. Žinoma, konstruoti žodžių gaudykles dešimt kartų labiau apsimoka negu būti generolu. Dauginamasis „dešimt" atrodė netgi per menkas. Nesvarbu, principas vis tiek tas pats.
       Ant tilto atramų stirksojo teleskopiniai labai gražiai šviečiantys prožektoriai, kurie, be viso kito, dar buvo naudojami navigacijai reguliuoti. Uenas jiems skyrė dėmesio tiek, kiek jie buvo verti, ir praėjo pro šalį nė nežvilgtelėjęs. Jis jau matė savo kelionės tikslą ir paspartino žingsnį. Kažkas patraukė jo akį. Vienoje tilto pusėje iš už turėklų kyšojo kažkoks keistas trumpas siluetas. Uenas leidosi bėgti. Ten buvo mergina, atsistojusi virš vandens ant siauručio aptakaus karnizo su įtaisytu latakėliu, kad lietaus vanduo galėtų be nuostolių nubėgti į upę. Atrodė, jog ji dvejoja, šokti į vandenį, ar ne. Uenas pasirėmė alkūnėmis ant turėklų jai už nugaros.
       – Aš pasiruošęs, – tarė jis, – dabar galit pradėti. Vis nesiryždama ji pasižiūrėjo į jį. Tai buvo graži gelsvai pilka mergina.
       – Aš svarstau, iš kurios pusės šokti – aukštupio ar žemupio, – tarė ji. - Aukštupio pusėje yra šansų, kad, pagriebta srovės, būsiu mirtinai pritrenkta į kurią nors atramą. Žemupio pusėje galiu pasinaudoti sūkurių teikiamais patogumais. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad, smūgio į vandenį apsvaiginta, užkliūsiu už tilto atramos. Ir pirmu, ir antru atveju būsiu gerai matoma ir galiu patraukti kokio nors gelbėtojo dėmesį.
       – Problema verta apmąstymo, – tarė Uenas, – ir aš tegaliu jus tik pagirti, kad į ją žiūrite taip rimtai. Aš pasiruošęs padėti jums išspręsti ją.
       – Jūs labai malonus, – atsakė raudonos merginos lūpos. – Ji man jau taip įgriso, kad nebežinau, nė ką galvoti.
       – Mes galėtume šitą klausimą detaliau apsvarstyti kavinėje, – tarė Uenas. – Aš blogas pašnekovas, jei nėra ko išgerti. Ar galėčiau jus pavaišinti? Galbūt paskui alkoholis jums palengvins kraujo išsiliejimą į smegenis.
       – Mielu noru, – atsakė mergina.
       Uenas padėjo jai perlipti per turėklus ir tuo metu įsitikino, jog labiausiai atsikišusios jos kūno dalys, – taigi ir labiausiai pažeidžiamos, – buvo klastingai aptakios. Jis pasakė jai komplimentą.
       – Žinau, kad turėčiau parausti, – atsakė ji, – bet, apskritai, jūs visiškai teisus. Aš puikiai sudėta. Tik pažiūrėkit, kokios mano kojos.
       Ji pasikėlė flanelinį sijoną, ir Uenas galėjo iki valiai grožėtis jos kojomis ir jų natūraliu baltumu.
       – Suprantu, ką jūs tuo norit pasakyti, – tarė jis, sprogindamas akis. – Ką gi, eime, išgersime po taurelę, o kai viską apgalvosim, sugrįšim, ir jūs galėsite nušokti iš tinkamiausios pusės.
       Jie nužingsniavo sinchroniškai, susikabinę už parankių ir labai linksmi.
       Ji pasakė jam savo vardą – Flavi, ir šis nuoširdumo įrodymas dar labiau padidino jau sužadintą Ueno susidomėjimą ja.
       Kai jie šiltai įsitaisė kuklioje užeigoje, kur lankydavosi upeiviai ir jų baržos, Flavi vėl prabilo.
       – Aš anaiptol nenorėčiau, – pradėjo ji, – kad palaikytumėte mane kokia idiote, bet kiekvieną kartą, kai tik reikėdavo rinktis savižudybės vietą, mane apnikdavo abejonės. Taigi atėjo laikas griežtai apsispręsti, bent jau šį kartą, kitaip visą likusią savo mirtį būsiu kvailė ir silpnavalė.
       – Visos blogybės, – pareiškė Uenas, – atsiranda dėl to, kad ne visuomet būna neporinis galimų sprendimų skaičius. Jūsų atveju nei aukštupio, nei žemupio pusė neatrodo tinkama. Antra vertus, nuo jų niekur nepabėgsi. Kad ir būtų pastatytas tiltas, jis būtinai sąlygoja šių dviejų sričių buvimą.
       – Išskyrus tą vietą, kur upė išteka, – pastebėjo Flavi.
       – Iš tikrųjų, – pripažino Uenas, sužavėtas tokio įžvalgumo, – bet upių ištakos dažniausiai būna negilios.
       – Čia ir yra visa bėda, – tarė Flavi.
       – Dar lieka galimybė pasinaudoti kabančiu tiltu, – tarė Lenas.
       – Kažin, ar tai nebus sukčiavimas?
       – Grįžtant prie upių ištakų, – tęsė Uenas, – Tuvro ištakų tėkmė, pavyzdžiui, pakankamai vandeninga bet kuriai paprastai savižudybei.
       – Per toli važiuoti, – atsakė jinai.
       – Netoli Šarantos, – konstatavo Uenas.
       – Jeigu tai jau tampa darbu, – tarė Ravi, – jeigu, norint nusiskandinti, reikia vargti tiek pat, kiek ir dėl viso kito, tada visiškai nebėra vilties. Belieka tik žudytis.
       – O kodėl, tiesą sakant, ryžotės šiam kraštutiniam žingsniui? – paklausė Uenas, kuriam šis klausimas nedavė ramybės.
       – Tai labai liūdna istorija, – atsakė Flavi, nusibraukdama vieną vienintelę ašarą, sukėlusią nemalonią asimetriją.
       – Aš degu iš nekantrumo ją išgirsti, – kaisdamas tarė Uenas.
       – Tuojau jums ją papasakosiu.
       Jis įvertino Flavi paprastumą. Jos nereikėjo maldauti, kad pasipasakotų savo nuotykius. Ji ir pati, žinoma, suvokė be galo didelę tokio intymaus išsipasakojimo svarbą. Jis tikėjosi ilgoko pasakojimo: juk graži mergina paprastai turi daug progų pabendrauti su savo bendraamžiais, – lygiai kaip ir uogiene įdarytas pyragaitis turi daugiau šansų susipažinti su dvisparnių vabzdžių anatomija ir papročiais negu koks bjaurus ir spuoguotas titnago gabalas. Taigi Flavi gyvenimo istorija, žinoma, bus kupina visokių atsitikimų ir įvykių, iš kurių išplauks koks nors naudingas moralas. Naudingas, suprantama, Uenui: juk asmeninio gyvenimo moralas tegali turėti vertės tik kitam, nes pats pasakotojas pernelyg gerai žino visas slaptas priežastis, dėl kurių jis kai ką sutrumpina, kai ką išmeta ir kai ką pakeičia.
       – Gimiau aš, – pradėjo Flavi, – prieš dvidešimt dvejus sveikus ir aštuonias dvyliktąsias metų, mažoje normandiškoje pilaitėje, Ketu apylinkėse. Mano tėvas, Madmuazel Dėzir pensionato gražių manierų eksmokytojas, praturtėjęs ten apsigyveno, kad galėtų ramiai mėgautis savo kambarine ir atkaklaus triūso vaisiais. Mano motina, viena iš buvusių jo mokinių, kurią jis su dideliu vargu suvedžiojo, nes buvo be galo bjaurus, į provinciją nevažiavo, o pasiliko Paryžiuje, kur gyveno pakaitomis su dviem sugulovais – arkivyskupu ir policijos komisaru. Tėvas, įnirtingas antiklerikalas, nieko nežinojo apie motinos santykius su pirmuoju, antraip būtų pareikalavęs skyrybų, tačiau džiaugėsi tolima giminyste su pėdsekiu, kurį galėdavo pašiepti ir žeminti, sakydamas, jog šis sąžiningas funkcionierius pasitenkina jo išėdomis. Be to, mano tėvas dar turėjo nemažą turtą, paveldėtą iš protėvių, – žemės sklypą Paryžiuje, Operos aikštėje. Jis mėgdavo ten važinėti sekmadieniais ir auginti artišokus prieš pat autobusų vairuotojų nosį ir barzdą. Kaip matote, mano tėvas niekino uniformą visais aspektais.
       – O kaip susiklostė jūsų gyvenimas? – paklausė Uenas, jausdamas, jog ji nuklydo į šalį.
       – Iš tikrųjų.
       Ji gurkštelėjo žaliojo gėrimo ir staiga pravirko tyliai tyliai lyg idealus čiaupas. Ji atrodė nusiminusi. Turbūt ji tokia ir buvo. Uenas susijaudinęs paėmė jos ranką. Jis tučtuojau ją paleido, nežinodamas, ką su ja veikti. Tačiau Flavi ir pati nurimo.
       – Aš tikra kvaiša, – tarė ji.
       – Na, ne, – užprotestavo Uenas, kuriam atrodė, jog ji per griežta sau, – aš be reikalo jus pertraukiau.
       – Aš jums primelavau, – tarė ji. – Grynai iš puikybės. Arkivyskupas, tiesą sakant, buvo viso labo tik paprastas vyskupas, o komisaras – eismo inspektorius. Pati aš esu siuvėja ir vos suduriu galą su galu. Klientų turiu nedaug, o ir tie patys pikti, tikra dievo rykštė. Atrodo, jog jiems labai linksma matant, kaip aš plėšausi. Aš neturiu pinigų, neturiu ko valgyti ir esu nelaiminga. Mano draugužis sėdi kalėjime. Jis pardavė vienai užsienio valstybei kažkokias paslaptis, bet brangiau negu priimta, tai jį ir areštavo. Mokesčių rinkėjas reikalauja iš manęs vis daugiau pinigų. Jis - mano dėdė. Jei jis nesugrąžins savo skolų už praloštus pinigus, mano teta su šešiais vaikais turės išeiti elgetauti. Jų vyresnėliui trisdešimt penkeri metai, jūs ir įsivaizduoti negalit, kiek tokio amžiaus vaikas gali suryti!
       Ji karčiai sukūkčiojo sugniuždyta.
       – Aš dieną naktį siūnu be jokios naudos, nes neturiu net už ką nusipirkti špūlės siūlų.
       Uenas nebežinojo, nė ką jai besakyti. Jis patapšnojo jai per petį, galvodamas, jog reikėtų kaip nors pakelti jai ūpą, bet kaip? Juk nepūsi į veidą. Tačiau... ar kas nors kada yra bandęs?
       Jis papūtė.
       – Kas jums? – paklausė mergina.
       – Nieko, – atsakė jis. – Jūsų istorija mane nuliūdino. Aš atsidusau.
       – O... – tęsė ji, – čia dar nieko. Aš nedrįstu jums papasakoti blogiausio dalyko.
       Jis meiliai paglamonėjo jai šlaunį.
       – Išsipasakokit, palengvės.
       – Tai jums nuo to palengvėja?
       – Na, – atsakė jis, – taip sako, bet, sutinku, tai ginčytinas dalykas.
       – Nesvarbu, – tarė ji.
       – Nesvarbu, – pakartojo jis.
       – Yra viena aplinkybė, – tęsė Flavidena, – kuri mano varganą gyvenimą paverčia tikru pragaru – tai mano nenaudėlis brolis. Jis miega su savo šunimi, tik pabudęs spjaudosi ant grindų, spardo į užpakalį kačiukui ir riaugčioja, eidamas pro durininkę.
       Uenas tylėjo. Kai paleistuvystė ir iškrypėliškumas šitaip sudarko žmogaus sielą, komentarai tampa nebereikalingi.
       – Tik pagalvokit, – tarė Flavi, – toks jis yra aštuoniolikos mėnesių, tai koks bus vėliau?
       Šįkart ji pratrūko kūkčioti ne itin dažnai, bet gana smarkiai. Uenas paplekšnojo jai per skruostą, tačiau ji raudojo karštomis ašaromis, ir jis staigiai atitraukė apiplikytus pirštus.
       – O, – tarė jis, – vargšė mergaitė.
       Jinai to tik ir laukė.
       – Kaip aš jums ką tik pasakiau, – pridūrė ji, – jums teks išklausyti patį gražumą.
       – Sakykit! – primygtinai pareikalavo Uenas, dabar pasiruošęs viskam.
       Ji pradėjo pasakoti, o Uenas pasiskubino įsikišti į ausis svetimkūnius, kad nebegirdėtų. Nuo tų nuotrupų, kurias jis vis dėlto nugirdo, jį ėmė krėsti liguistas drebulys, ir sudrėko apatiniai rūbai.
       – Viskas? – paklausė jis garsiu, neseniai apkurtusio žmogaus balsu.
       – Viskas, – atsakė Flavi. – Dabar man palengvėjo. Ji vienu mauku išgėrė savo taurę, visą jos turinį palikdama ant stalo. Jos pašnekovo ši išdaiga neprajuokino.
       – Nelaiminga būtybė, – pagaliau atsiduso jis. Jis iškėlė savo piniginę į šviesą ir pašaukė padavėją, kuris, nepaisant aiškiai rodomo pasidygėjimo, vis dėlto atėjo.
       – Ponas mane kvietė?
       – Taip, – tarė Uenas. – Kiek aš skolingas?
       – Tiek, – atsakė padavėjas.
       – Štai, – tarė Uenas, duodamas daugiau.
       – Aš jums nedėkoju, – pastebėjo padavėjas, – aptarnavimas įeina į kainą.
       – Puiku, – tarė Uenas, – eikit šalin, jūs dvokiate.
       Įsižeidęs (Uenas savo tikslą pasiekė) padavėjas nuėjo. Ravi susižavėjusi žiūrėjo į Ueną.
       – Jūs turite pinigų!
       – Imkit visus, – atsakė Uenas. – Jums labiau jų trūksta negu man.
       Ji suakmenėjo apstulbusi, tarytum prieš ją būtų stovėjęs Kalėdų Senelis. Jos veido išraišką sunku aprašyti, nes niekas nėra matęs Kalėdų Senelio.
       Namo jis ėjo vienas. Buvo vėlus metas, degė tik kas antras žibintas, kiti miegojo stovėdami. Uenas žingsniavo nuleidęs galvą ir galvojo apie Flavi, kaip ji džiaugėsi, pasiimdama visus jo pinigus. Jį apėmė graudulys. Nė skatiko piniginėje, – vargšė mergaitė. Kai esi tokio amžiaus, atrodo, jog viskas baigta, nebėra gyvenimo. Koks keistas dalykas: jis prisiminė, kad jie vienmečiai. Tokia nuskurdusi. Dabar, kai ji viską iš jo paėmė, jis pradėjo suvokti, kaip galima jaustis, neturint pinigų. Jis apsižvalgė. Gatvė balzganai blizgėjo, o mėnulis kabojo ties pačiu tilto viduriu. Pinigų nebėra. O dar reikia užbaigti tą žodžių gaudyklę. Gatvę užtvindė lėta kažkokio somnambulo vestuvių procesija, tačiau Uenas nepralinksmėjo. Jis vėl prisiminė kalinį. Pastarajam viskas buvo paprasta. Jam pačiam, tiesą sakant, taipogi. Tiltas vis artėjo. Pinigų nebėra. Vargšė, vargšė Flavi. Tiesa, dabar ji turi pinigų. Tačiau kokia skaudi istorija. Tokio skurdo negalima pakęst. Kokia laimė, kad jis ėjo pro šalį. Jai, žinoma. Kažin, ar visuomet kas nors ateina, kai reikia?
       Jis perlipo per tilto turėklus ir atsistojo ant karnizo. Tolumoje tirpo vestuvių aidai. Jis pažiūrėjo į dešinę, į kairę. Ką ir besakyti, jai pasisekė, kad jis čia atsidūrė. Nė gyvos dvasios. Jis gūžtelėjo pečiais, pačiupinėjo savo tuščią kišenę. Šitaip gyvent, žinoma, nėra prasmės. Tačiau kuo čia dėti aukštupys ir žemupys?
       Uenas nušoko į upę, nesirinkdamas vietos. Jis taip ir galvojo: jo kūnas grimzdo tiesiai į dugną.
       Tilto pusė neturėjo didelės reikšmės.

       Vertė Gintaras Morkūnas
       Versta iš Vian B. Le loup-garou. – Paris. – 1983

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt