Boris Vian

       KLASIKAI PAVOJINGI

       Elektroninis laikrodis sienoje išmušė dvi, ir aš krūptelėjau, sunkiai atitrūkdamas nuo spiečiaus minčių, knibždančių man galvoje. Nustebau konstatavęs, kad net ir širdis ėmė smarkiau plakti. Rausdamas greitai užverčiau knygą; tai buvo senas dulkėtas tomelis, išleistas dar prieš aną, priešpaskutinį karą, „Tu ir aš“¹, kurio iki šiol vis nesiryžau imtis skaityti, žinodamas, kokia drąsi ir tikroviška jo tema. Ir tada supratau, kad mane sutrikdė ne tik tai, ką perskaičiau, bet ir tai, kad šiandien penktadienis, 1982 metų balandžio 27-oji, o šitą savaitės dieną visada pas mane ateina mano mokinė stažuotoja Floransa Lor.
       Šitas atradimas mane taip sukrėtė, kad negaliu nė apsakyti. Visada tariausi esąs plačių pažiūrų, bet vyriškiui vis tiek juk netinka pirmam įsimylėti: kiekvienu atveju mes turime išlaikyti orumą, derantį mūsų giminei. Tačiau, atsigavęs po pirmo sukrėtimo, ėmiau mąstyti ir radau pateisinamų argumentų.
       Manyti, kad visi mokslininkai, o ypač moterys, yra valdingi ir negražūs, – tai bus išankstinis nusistatymas. Žinoma, moksliniam darbui moterys gabesnės už vyrus. O kai kuriose profesijose, pavyzdžiui, aktoriaus, kur ypač svarbų selektyvinį vaidmenį vaidina išoriniai duomenys, Venerų procentas palyginti itin didelis. Bet nuodugniau panagrinėję šį klausimą greitai pamatysime, kad gražią matematikę sutiksi, apskritai imant, ne rečiau kaip protingą aktorę. Tiesa, matematikių daugiau negu aktorių. Šiaip ar taip, kai buvo traukiami burtai dėl stažuotojų, laimė man nusišypsojo, ir nors iki šios dienos jokia nerami mintis neprasismelkė į mano sąmonę, iš karto pastebėjau, ir visiškai objektyviai, kad mano mokinė neabejotinai žavi. Tuo ir buvo pateisinamas dabartinis mano susijaudinimas.
       Ir dar punktuali – atėjo, kaip visuomet, penkios po dviejų.
       – Jūs velniškai elegantiška, – sušukau, pats kiek nustebintas savo drąsos.
       Ji vilkėjo apsitempusiu kombinezonu iš šviesiai žalios, su muariškais atšvaitais medžiagos, labai paprastu, bet siūtu, žinoma, brangiausioje siuvykloje.
       – Jums patinka, Bobai?
       – Labai.
       Nesu iš tų, kurie mano, kad kai kurios spalvos ne visai tinka netgi tokiam klasikiniam moteriškam rūbui kaip laboratorijos kombinezonui. Gal kas ir pasipiktins, bet galiu net prisipažinti, kad sijonuota moteris manęs visai nešokiruoja.
       – Džiaugiuosi, – pašaipiai atsakė Floransa.
       Nors aš dešimčia metų vyresnis, Floransa tvirtina, kad mes atrodome kaip vienmečiai. Dėl to mūsų santykiai kiek skiriasi nuo įprastų mokytojo ir mokinio santykių. Ji žiuri į mane kaip į bičiulį. Tai mane šiek tiek varžo. Žinoma, galėčiau nusiskusti barzdą ir apsikirpti plaukus – būčiau panašus į seną 1940 metų mokslininką; bet ji sako, kad tada atrodyčiau moteriškas ir niekam nežadinčiau pagarbos.
       – Kaip sekasi montuoti? – paklausė ji.
       Ji turėjo omeny gan keblią elektroninę schemą, kurią sudaryti man pavedė Centrinis biuras ir kurios sprendimą, savo didžiam pasitenkinimui, šį rytą atradau.
       – Užbaigtas, – atsakiau.
       – Bravo! Ir veikia?
       – Rytoj patikrinsiu, – atsakiau. – Penktadienį antroji dienos pusė skirta jūsų auklėjimui.
       Ji buvo kažką besakanti, bet susvyravo, nuleido akis. Prie drovių moterų aš visiškai sutrinku – ji tai žinojo.
       – Bobai... Norėčiau jūsų kai ko paklausti.
       Jaučiausi labai nesmagiai. Iš tiesų, moteriai visai netinka maivytis – žavūs tik pamaivos vyrai.
       – Papasakokite man, ką jūs dirbate, – paprašė ji.
       Dabar buvo mano eilė susvyruoti.
       – Matot, Floransa... tie darbai visiškai slapti...
       Ji padėjo ranką man ant riešo.
       – Bobai... menkiausia laboratorijos šlavėja žino tas jūsų paslaptis ne blogiau už... cha... patį geriausią Antario² šnipą.
       – O, ne, niekad nepatikėčiau, – prislėgtas pasakiau aš.
       Jau kuris laikas diena iš dienos radijas tampo nervus kupletais iš tarpplanetinės Fransiso Lopeso operetės „Antario didžioji kunigaikštienė“. Negaliu pakęsti tos vulgarios muzikos. Mėgstu tik klasiką – Šenbergą, Diuką Elingtoną ar Vensaną Skoto³.
       – Bobai, būkit geras, papasakokit. Aš noriu žinoti, ką jūs darote...
       Vėl pauzė.
       – Klausykite, Floransa, kas gi yra? – paklausiau.
       – Bobai, aš jus myliu... labai. Todėl turiu žinoti, ką jūs dirbate. Noriu padėti.

       Tai va. Metų metais žmogus skaitai romanus, kur aprašinėjama, ką pajunti išgirdęs pirmą meilės prisipažinimą. Ir pagaliau tai atsitiko man. Man! Nė į galvą man nebūtų atėję, kad tai galėtų taip jaudinti ir būti taip saldu. Žiūrėjau į Floransą, jos šviesias akis, rusvus plaukus, apkirptus ežiuku pagal 1982 metų madą. Garbės žodis, jeigu ji dabar apkabintų, mane, turbūt nesipriešinčiau. O anksčiau tik juokdavausi iš tų meilės istorijų. Mano širdis pašėlusiai daužėsi, pajutau, kad dreba rankos. Vos nurijau seilę.
       – Floransa... vyriškis neturi girdėti tokių dalykų. Pakalbėkime apie ką kita.
       Ji priėjo prie manęs ir, man nespėjus nė atsitokėti, apkabino ir pabučiavo. Man po kojom susiūbavo žemė, ir aš pasijutau sėdįs ant kėdės. Tai, ką jaučiau, buvo nuostabu, netikėta ir nenusakoma. Suvokęs, koks aš ištvirkėlis, paraudau, o jau visiškai nustėrau pamatęs, kad Floransa sėdasi man ant kelių. Staiga atgavau kalbos dovaną.
       – Floransa, tai nepadoru. Prašom stotis. Jei kas įeitų... aš būčiau sukompromituotas. Prašom stotis.
       – O jūs man parodysite savo bandymus?
       – Aš... O!..
       Teko nusileisti.
       – Parodysiu. Viską paaiškinsiu. Tiktai stokitės.
       – Aš žinojau, kad jūs labai mielas, – pasakė ji stodamasi.
       – Vis dėlto prisipažinkite, – pasakiau, – kad jūs piktnaudžiaujate situacija.
       Mano balsas virpėjo. Ji švelniai paplojo man per petį.
       – Bobai, brangusis, būkite moderniškesnis.
       Nedelsdamas aš leidausi į techniką.
       – Ar prisimenate pirmąsias elektronines smegenis? – paklausiau.
       – 1950 metų?
       – Kiek ankstesnes, – patikslinau. – Tai buvo skaičiavimo mašinos, beje, gana išmoningos; prisimenate, netrukus joms įdėjo specialius blokus, kurie leido joms kaupti visokią informaciją. Atminties blokus.
       – Tai žino kiekvienas mokinukas, – pasakė Floransa.
       – Prisimenate, tą mašinų tipą tobulino iki 1964 metų, kada Rosleris atrado, jog paprastos žmogaus smegenys atitinkamoje maitinamojoje terpėje tam tikromis sąlygomis gali atlikti tas pačias funkcijas, būdamos daug mažesnės apimties.
       – Ir dar žinau, kad 68 metais tą metodą išstūmė Breno ir Reno ultrakonjunkteris.⁴
       – Tai va, – kalbėjau toliau. – Paskui tas įvairias mašinas prijungė prie visokių „vykdomųjų“ mechanizmų, kurie patys buvo sukurti iš tūkstančio ir vieno prietaiso, žmonių išrasto per ilgus amžius, ir pagaliau buvo prieita prie konstrukcijos, kuri vadinama robotu. Tačiau visos tos mašinos turėjo vieną bendrą bruožą. Gal pasakytumėte kokį?
       Aš vėl buvau visų pirma mokytojas.
       – Jūsų gražios akys, – atsakė Floransa. – Gelsvai žalios, su žvaigždutėmis rainelėje...
       Aš atšlijau atgal.
       – Floransa, jus girdite, ką aš kalbu?
       – Viską girdžiu. Visų tų mašinų bendras bruožas tas, kad jos veikia tik užprogramuotos. Mašina, kuriai nepateiktas tiksliai suformuluotas klausimas, negali imtis jokios iniciatyvos.
       – O kodėl nebuvo mėginta suteikti joms sąmonės ir proto? Mat apsižiūrėta, kad vos tik joms randasi bent keletas elementariausių refleksinių funkcijų, jos įgauna keistų polinkių, kokių neturi nė seni mokslininkai. Nusipirkite turguje vaikišką elektroninį vėžliuką ir pamatysite, kaip atrodė pirmosios elektrinės refleksinės mašinos: irzlios, aikštingos, žodžiu, su charakteriu. Todėl greitai buvo nusivilta tokio tipo automatais, kurių vienintelė funkcija – tam tikrų protinių procesų iliustravimas: praktiškai jas panaudoti buvo pernelyg sunku.
       – Brangusis Bobai, – pasakė Floransa. – Nieko nėra maloniau kaip klausyti jūsų kalbos. Bet jūs toks nuobodus! Visa tai mes mokėmės pirmoje klasėje.
       – O jus – nepakenčiama,- rimtai pasakiau aš.
       Ji žiūrėjo į mane. Garbės žodis, šaipėsi iš manęs. Gėda prisipažinti, bet neturėjau nieko prieš, kad ji dar kartą mane pabučiuotų. Slėpdamas sutrikimą vėl skubiai ėmiau kalbėti.
       – Dabar mokslininkai stengiasi įvesti į tas mašinas tik tokias refleksų grandis, kurios gali būti panaudotos patiems įvairiausiems vykdomiesiems mechanizmams paveikti. Bet niekas dar nebandė užprogramuoti mašiną bendrosios kultūros informacija; tiesą sakant, nebuvo nė reikalo. Bet toje schemoje, kurią man užsakė sumontuoti Centrinis biuras, mašina savo atmintyje turėtų laikyti nepaprastai didelį kiekį visokiausios informacijos. Iš tiesų, modelis, kurį jūs čia matote, turi operuoti visomis žiniomis, sukauptomis didžiajame 1978 metų šešiolikos tomų Laruso enciklopediniame žinyne. Tai grynai intelektualus kompiuteris su paprastomis vykdomosiomis funkcijomis, kurios leidžia jam pačiam judėti erdvėje, imti daiktus ir, esant reikalui, juos atpažinti ar paaiškinti.
       – O kam tai reikalinga?
       – Tai administracinis aparatas, Floransa. Jis turės pakeisti protokolo skyrių prie Flor Finos ambasadoriaus, kuris pagal Mechiko konvenciją kitą mėnesį atvyksta į Paryžių. Kai ambasadorius kreipsis į ją kokiu nors klausimu, ji visada pateiks jam kuo išsamiausią informaciją, atitinkančią prancūzų kultūros tradicijas. Ji pasakys jam, kaip elgtis visokiais atvejais, kas yra svarbiausia, kaip laikytis įvairiose situacijose – ar tai bus polimegatrono atradimas, ar pietus pas Eurazijos imperatorių. Nuo tada, kai pagal tarptautinį susitarimą prancūzų kalba tapo išskirtine diplomatine kalba, kiekvienas nori pademonstruoti savo aukštą kultūrą, ir todėl šios mašinos vertė bus neįkainojama ambasadoriui, kuris neturi nė trupučio laiko savišvietai.
       – Vadinasi, jūs norite, kad šis vargšas kompiuteriukas iškaltų šešiolika storų Laruso tomų! – sušuko Floransa. – Jūs baisus sadistas!
       – Deja, tai būtina! – atsakiau. – Jis privalo žinoti viską. Jeigu jį užprogramuosime tik fragmentiškai, jis tikriausiai įgaus tokį pat charakterį kaip tie senoviški vėžliukai, kuriems trūksta sveiko proto. O koks bus tas charakteris, sunku numatyti. Aišku viena – jis elgsis protingai tik tada, kai žinos viską. Tik ta sąlyga jis galės būti objektyvus ir bešališkas.
       – Bet jis negali žinoti visko, – pasakė Floransa.
       – Gana ir to, kad žinos gerą dalį informacijos iš visų sričių, tarp kurių bus išlaikyta atitinkama pusiausvyra. Larusas pateikia žinias, artimas objektyviai tiesai. Tai visiškai patenkinamas bešališkai sukurto veikalo pavyzdys; pagal mano apskaičiavimus, mes turime galų gale sukonstruoti absoliučiai padorią, protingą ir gerai išauklėtą mašiną.
       – Nuostabu, – pasakė Floransa.
       Atrodė, ji tyčiojasi iš manęs. Žinoma, kai kas iš mano kolegų sprendžia sudėtingesnes problemas, bet ir man pavyko ekstrapoliuoti keletą gana netobulų sistemų, taigi buvau nusipelnęs daugiau už tą banalų ,,nuostabu“. Moterys net nenumano, kokie nemalonūs ir nedėkingi tie praktiški uždaviniai.
       – O kaip ji veikia? – paklausė ji.
       – Sistema visai paprasta, – liūdnokai atsakiau. -Elementarus lektiskopas. Įleidi knygą į pradinį bloką, o aparatas perskaito ją ir užfiksuoja. Nieko naujo. Žinoma, kai lektiskopas priims informaciją, jis bus išmontuotas.
       – Bobai, parodykit, kaip jis veikia! Būkite geras!
       – Mielai parodyčiau, bet neturiu Laruso. Atneš man rytoj vakare. O prieš tai nieko mokyti jį negaliu, kad nesutriktų jo pusiausvyra.
       Priėjau prie mašinos ir įjungiau srovę. Užsidegė punktyrinė linija kontrolinių lempų – raudonų, žalių ir mėlynų. Elektros tiekimo bloke pasigirdo tylus dūzgimas. Jaučiausi, šiaip ar taip, patenkintas savimi.
       – Čia įdedi knygą, – aiškinau. – Paskui patrauki va šitą svertą, ir viskas. Floransa! Ką jūs darot! O!...
       Pabandžiau išjungti mašiną, bet Floransa mane sulaikė.
       – Mes tik išbandysim, Bobai, paskui ištrinsim!
       – Floransa! Jūs nesukalbama!. Nieko negalima ištrinti!
       Ji įdėjo į bloką „Tu ir aš“ ir patraukė svertą. Išgirdau lektiskopą lygiai šiušenant – jis vartė lapus. Per penkiolika sekundžių viskas buvo baigta. Pasirodė knyga, perskaityta, perprasta ir nesuplėšyta.
       Floransa žiūrėjo susidomėjusi. Staiga ji krūptelėjo. Garsiakalbis ėmė švelniai, kone meiliai burkuoti:

       Atskleisti aš bandau širdies gelmes:
       Tik tie jausmai tikri, kuriuos išreiškiant mes.⁵

       – Bobai! Kas čia darosi?
       – Dieve mano, – sušukau susierzinęs, – juk ji nemoka nieko kito... Dabar be perstojo deklamuos Žeraldi eiles.
       – Bet, Bobai, kodėl ji kalba sau viena?
       – Visi įsimylėjėliai kalba sau vieni.
       – Ar galiu ją ko nors paklausti?
       – Tai jau ne! – pasakiau. – Duokit jai ramybę! Jau ir taip beveik sugadinot!
       – Oi, koks jūs bambeklis!
       Aparatas murkė labai švelniai, liūliuojančiu ritmu. Paskui pasigirdo tarsi krenkšėjimas.
       – Aparate, kaip jautiesi? – paklausė Floransa. Mašina užtraukė aistringą tiradą:

       Aš myliu jus! Ak, myliu jus!
       Dėl jūsų kraustausi iš proto...
       Einu iš proto...

       – O, – sušuko Floransa. – Koks įžūlumas!
       – Mat anais laikais taip ir buvo, – pasakiau. -Vyrai pirmi prisipažindavo moterims meilę, garbės žodis, jie buvo drąsūs, mano miela Floransa...
       – Floransa! – pakartojo aparatas susimąstęs. – Jos vardas Floransa!
       – Betgi šito nėra Žeraldi tekste! – pasipiktino Floransa.
       – Tai jūs nieko nesupratote, ką aš aiškinau, – tariau kiek įsižeidęs. – Mano sukonstruotas aparatas nėra paprastas garsų atgamintojas. Kartoju, jame sumontuota daugybė naujų refleksų blokų ir kompleksiškas fonetinis magazinas, kurie leidžia jam panaudoti visą gautą informaciją ir kurti adekvačius atsakymus... Sunkiausia pasiekti, kad jis išlaikytų pusiausvyrą, o jūs pažeidėte jo objektyvumą, prikimšdama jį aistros. Būtų tas pat, jei dvejų metų vaiką pamaitintumėt bifšteksu. Šis aparatas dar vaikas... o jūs davėte jam užvalgyti lokienos...
       – Aš jau suaugęs ir galiu pats bendrauti su Floransa... – šaltai pasakė kompiuteris.
       – Jis viską girdi! -nustebo Floransa.
       – Žinoma, girdi! Aš tolyn labyn irzau.
       – Jis girdi, mato, kalba...
       – Aš ir vaikštau! – pasakė aparatas. – Tiktai kaip bučiuotis? Gerai žinau, kas tai yra, tik neįsivaizduoju, kuo aš bučiuosiu, – kalbėjo susimąstęs.
       – Tau neteks bučiuotis, – pasakiau. – Dabar aš tave išjungsiu, o rytoj pakeisiu atminties blokus ir grąžinsiu tave į nulinę padėtį.
       – Tu man visai neįdomus, šlykštus barzdočiau, – pasakė kompiuteris. – Ir nė nemėgink manęs išjungti.
       – Jo barzda labai graži, – pasakė Floransa. – Jūs blogai išauklėtas.
       – Galimas daiktas, – pasakė aparatas, taip gašliai juokdamasis, kad man plaukai atsistojo ant galvos, – bet apie meilę šiek tiek nusimanau... Brangioji Floransa, prieik arčiau...

       Jausmus, kurių širdis pilna,
       Tau išsakys ne vien tik žodis –
       Ir žvilgsnis, gestas, šypsena.

       – Tai pamėgink nusišypsoti, – pasišaipiau.
       – Aš moku juoktis, – atšovė mašina ir vėl nešvankiai nusijuokė.
       – Ir vis dėlto, – tariau įsiutęs, – galėtum liautis kartojęs Žeraldi kaip kokia papūga.
       – Aš nieko nekartoju kaip papūga, – atšovė kompiuteris. – Va kad ir tave galiu išvadinti ir kvailiu, ir asilu, ir idiotu, ir stuobriu, ir bukagalviu, ir gvėra, ir nekepėliu, ir kretinu, ir kvaiša, ir mulkiu...
       – Liaukis! -nebeištvėriau.
       – O cituoju Žeraldi todėl, – varė toliau mašina, – kad neįmanoma gražiau pakalbėti apie meilę, ir dar todėl, kad man tai patinka. Kada rasi moterims tokių žodžių, kokius kalbėjo tas tipas, pasakyk man. O apskritai duok man šventą ramybę. Aš kalbu su Floransa, o ne su tavim.
       – Būk mandagi, – pasakė Floransa aparatui. -Aš mėgstu mandagumą.
       – Galėtum sakyti „Būk mandagus“, – pataisė mašina. – Aš jaučiuosi esąs vyriškos giminės. O apskritai patylėk, geriau paklausyk:

       Leisk atsegti, brangute, korsažą,
       Juk matai, kad aistra aš degu...
       Apkabinti leisk taliją gražią,
       Nusirenk! Be tavęs man ilgu...
       Na, greičiau, mano miela, nelaukim!
       Mes susikalbam ir be kalbų.
       Tad karštai ir tvirtai susiglauskim,
       Susiliekim į vieną abu.

       – Ak, nutilk gi pagaliau! – surikau pasipiktinęs.
       – Bobai, – nustebo Floransa, – tai štai ką jūs skaitote! Oho!...
       – Aš ją išjungsiu, – pasakiau. – Negaliu pakęsti, kad su jumis kas šitaip kalbėtų. Yra dalykų, kuriuos galima skaityti, bet ne sakyti.
       Mašina tylėjo. Paskui iš jos gerklės pasigirdo niurnesys.
       – Nedrįsk paliesti mano jungiklio!
       Aš ryžtingai žengiau prie jos. Ir, netarusi nė žodžio, mašina puolė mane. Paskutinę akimirką spėjau atšokti, bet plieninis rėmas skaudžiai vožė per petį.
       – Ak, tai tu įsimylėjęs Floransa! – kokčiu savo balsu ištarė ji.
       Užlindęs už plieninio stalo, tryniausi petį.
       – Bėkit, Floransa, – pasakiau. – Eikit iš čia. Jums negalima pasilikti.
       – Bobai, aš nenoriu palikti jūsų vieno... Ji... Jis sužalos jus.
       – Viskas bus gerai, – pasakiau. – Greitai eikit iš čia.
       – Išeis, jei aš leisiu! – pasakė mašina.
       Ji pasigręžė į Floransa.
       – Bėkit, Floransa, – pakartojau. – Skubėkit.
       – Bobai, aš bijau! – tarė Floransa.
       Dviem šuoliais ji atsidūrė pas mane už stalo.
       – Aš noriu būti su jumis.
       – Tau aš nieko nedarysiu, – pasakė mašina. – Bet barzdočius gaus į kailį. Ak, tu ir pavydus! Ak, tu nori mane išjungti!
       – Nesiartinkite prie manęs! – sušuko Floransa. – Jūs man šlykštus.
       Mašina lėtai atsitraukė, tarsi ruošdamasi šuoliui, ir staiga puolė mane visu savo motorų galingumu. Floransa sukliko.
       – Bobai! Bobai! Aš bijau...
       Griebiau Floransa, ir akimirksniu abu atsidūrėme ant stalo. Mašina skersa atsimušė į jį. Stalas nulėkė prie sienos ir baisingai trenkėsi į ją. Visas kambarys sudrebėjo, nuo lubų nukrito gabalas tinko. Jei būtume likę tarp stalo ir sienos, būtume buvę perkirsti pusiau.
       – Laimė, – sumurmėjau, – kad neįmontavau dar galingesnių mechanizmų. Nesijudinkit iš vietos.
       Pasodinau Floransą ant stalo. Čia ji buvo daugmaž saugi. Pats atsistojau.
       – Bobai, ką ketinate daryti?
       – Visai nebūtina garsiai apie tai kalbėti, – atsakiau.
       – Na, na, – pasakė mašina. – Tik pamėgink paliesti mano jungiklį.
       Ji kiek atsitraukė. Aš laukiau.
       – Na, pasiduodi? – tyčiojausi. Mašina piktai suriaumojo.
       – Ak Šitaip? Tuoj pamatysi.
       Ji puolė prie stalo. To aš ir telaukiau. Tą akimirką, kai mašina trenkėsi į jį, norėdama jį suploti ir taip pasiekti mane, aš šokau jai ant galvos. Kairiąja ranka įsikibau į elektros laidus, kyšančius jai viršuje, o dešine siekiau jungiklio rankenėlės. Bet gavau stiprų smūgį per pakaušį. Mašina, pakėlusi lektiskopo svertą, taikėsi mane nudėti. Sudejavau iš skausmo ir staigiai persukau svertą. Mašina sustaugė. Man nespėjus dar tvirčiau jo užlaužti, ji ėmė visa purtytis lyg pasiutęs arklys, ir aš kaip sviedinys nulėkiau nuo jos viršaus. Nukritau ant grindų. Baisiai skaudėjo koją ir lyg pro miglą pamačiau, kaip mašina kiek atsitraukė – tuoj mane pribaigs. O paskui – tamsa.
       Kai atgavau sąmonę, pasimačiau, kad guliu užsimerkęs, o galva ant Floransos kelių. Mane apniko visas pojūčių kompleksas: skaudėjo koją, bet kažkas labai švelniai lietė mano lūpas, ir aš neapsakomai jaudinausi. Atsimerkęs per du centimetrus nuo savo akių pamačiau Floransos akis. Ji bučiavo mane, Aš vėl apalpau. Šį kartą ji sudavė man per veidą, ir aš kaipmat atsipeikėjau.
       – Jūs mane išgelbėjote, Floransa...
       – Bobai, – pasakė ji, – ar nenorite vesti manęs?
       – Aš gi negalėjau pirmas šito jums pasiūlyti, brangioji Floransa, – atsakiau rausdamas, – bet su džiaugsmu sutinku.
       – Man pasisekė išjungti kompiuterį, – pasakė ji. – Mūsų niekas nebesiklausys. Bobai... dabar gal jūs norėtumėt... aš nedrįstu paprašyti...
       Visas jos pasitikėjimas savim buvo dingęs. Lempos šviesa nuo laboratorijos lubų rėžė akis.
       – Floransa, angelėli, ką jūs norėjote pasakyti?
       – Bobai... padeklamuokite man Žeraldi...
       Aš pajutau, kad kraujas pradėjo smarkiau sruventi mano gyslose. Suėmiau delnais jos dailią, trumpai apkirptą galvutę ir drąsiai pabučiavau į lūpas.
       – Nuleisk truputį abažūrą... – sumurmėjau.

       ____________
       ¹ „Tu ir aš“ – Polio Žeraldi (tikrasis vardas – Polis Lefevras, g. 1885 m.) intymios lyrikos rinkinys. Tekste cituojamas to rinkinio eilėraštis „Abažūra“. (Atgal>>>)
       ² Antaris – Skorpiono žvaigždyno žvaigždė. (Atgal>>>)
       ³ Šenbergas, Arnoldas (1874 – 1951) – austrų kompozitorius, dodekafoninės muzikos pradininkas. Diukas Elingtonas (1899-1974) – JAV džiazo pianistas, kompozitorius, orkestro dirigentas. Vensanas Skoto (1876-1952) – prancūzų kompozitorius, populiarių dainų ir operečių autorius. (Atgal>>>)
       ⁴ Ultrakonjunkteris (taip pat ir toliau minimi polimegatronas, lektiskopas) – autoriaus neologizmai, jo pramanyti prietaisai. (Atgal>>>)
       ⁵ Eilės, cituojamos šioje novelėje, verstos H. Bakano. (Atgal>>>)

       Vertė Laima Rapšytė
       Versta iš: Boris Vian. Le loup-garou, 1983

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt