Borisas Vianas


JUODOJO KATINO BLIUZAS

I

Peteris Nja su seserimi išėjo iš kino. Po tvankios kino salės, kurioje dvokė dar neišdžiūvusiais dažais, buvo malonu įkvėpti šviežio, lengvai dvelkiančio citrina nakties oro. Parodė labai nešvankų animacinį filmą, ir Peteris Nja taip įsiuto, kad ėmė mojuoti striuke ir sužeidė vieną pagyvenusią, dar visiškai nenukvakusią damą. Žmones gatvėje pralenkdavo kvapai. Nuo žibintų, mašinų šviesų, kino teatrų žiburių truputį raibo akyse. Minia užtvindė skersgatvius, ir Peteris su seserimi pasuko Foli Beržero link. Kas antrame name – baras, prie kiekvieno baro – pora mergužėlių.
– Vien sifilitikės, – sumurmėjo Nja.
– Nejaugi visos? – paklausė sesuo.
– Visos, – patikino Nja, – aš matau jas ligoninėje. Kartais jos siūlosi: atseit jau pasveiko.
Sesuo gūžtelėjo:
– Kaip jos tai nustato?
– Jos mano, kad pasveiko, kai Vasermano reakcija tampa neigiama, o tai dar nieko nereiškia.
– Matyt, vyrai nelabai išrankūs, – pasakė sesuo.
Jie pasuko į dešinę, po to iškart į kairę; iš po šaligatvio sklido miauksėjimas, ir jie sustojo pažiūrėti, kas atsitiko.

II

Iš pradžių katinas visai nenorėjo muštis, bet gaidys kas dešimt minučių šaižiai giedojo. Tas gaidys priklausė damai iš antro aukšto. Jį penėjo, kad laikui atėjus suvalgytų. Žydai per šventes visada valgo vištieną, jie ne pirštu penimi, ką ir sakyti. O katinui gaidys įsiėdė iki gyvo kaulo; jeigu jis šiaip smagintųsi, tai ne, stovi ant dviejų kojų ir įsivaizduoja nežinia kas esąs.
– Še tau! – šūktelėjo katinas ir kaip reikiant vožė letena jam per galvą.
Įvykiai vystėsi ant durininkės palangės. Gaidys, tiesą sakant, peštis nemėgo, bet čia juk garbės reikalas... Jis sukvarkė ir ėmė snapu šukuoti katino šonus.
– Niekšas, – pasipiktino katinas, – kas aš tau, koks nors kietasparnis?.. Tuoj tu man kitaip užgiedosi!..
Taukšt! Smūgis galva į vištišką gaidžio krūtinę. Na ir galvijas tas gaidys! Dar kartą kirto katinui į stuburą, o po to į kryžkaulį.
– Pažiūrėkim, kas ką! – sušuko katinas ir įsikibo gaidžiui į gerklę, bet vos neužspringo plunksnomis, o gaidys rėžė du tiesius smūgius sparnu, ir katinas, nespėjęs atsikvošėti, nusirito nuo šaligatvio. Praėjo žmogus. Užlipo katinui ant uodegos. Katinas pašoko, nukrito ant grindinio ir atšokęs nuo lekiančio dviračio nustatė, kad kanalizacijos šulinio gylis siekia metrą šešiasdešimt, kad metro dvidešimt gylyje yra iškyšulys, o šulinys siauras ir pilnas nešvarumų.

III

– Tai katinas, – pasakė Peteris Nja.
Vargu ar koks kitas žvėris imtų taip klastingai mėgdžioti katino riksmą, paprastai pagal onomatopėjos principą vadinamą miauksėjimu.
– Kaip jis čia atsidūrė?
– Tai viskas per tą prakeiktą gaidį, susimokiusį su dviračiu, – paaiškino katinas.
– Jūs pirmas pradėjote? – paklausė Peterio Nja sesuo.
– Visai ne, – atsakė katinas. – Jis pats mane privertė savo nesibaigiančiais kvarksėjimais – juk žino, kad aš to nevirškinu.
– Nereikia ant jo pykti, – pasakė Peteris Nja. – Jam greitai perrėš gerklę.
– Ir po visko, – pasakė katinas piktdžiugiškai kikendamas.
– Negerai džiaugtis artimo nelaime, – papriekaištavo Peteris Nja.
– Čia dabar, – paprieštaravo katinas, – juk aš ir pats pakliuvau į keblią padėtį. – Ir jis graudžiai pravirko.
– Nenusiminkite! – griežtai ištarė Peterio Nja sesuo. – Jūs – ne pirmas katinas, kuriam teko įkristi į šulinį.
– Nusispjaut man į kitus, – sumurmėjo katinas ir pridūrė: – Gal jūs pabandytumėte mane ištraukti?
– Žinoma, pabandysime, – tarė Peterio Nja sesuo, – bet jeigu jūs vėl imsite peštis su gaidžiu, tai neverta ir stengtis.
– O! Aš paliksiu gaidį ramybėje! – abejingai pasakė katinas. – Jis jau savo atsiėmė.
Iš durininkės kambario pasigirdo džiugi gaidžio giesmė. Laimei, katinas jos neišgirdo. Peteris Nja išsivyniojo šaliką ir vidury gatvės atsigulė ant pilvo.
Visa ši sumaištis atkreipė praeivių dėmesį, ir aplink liuką susirinko minia. Čia buvo prostitutė pūkiniais kailiniais, iš po kurių matėsi plisuota suknelė. Ji pašėlusiai maloniai kvepėjo. Su ja buvo du amerikiečių kareiviai, po vieną iš abiejų pusių. To, iš dešinės, nesimatė kairės rankos, ir to, iš kairės, – taip pat, be to, jis buvo kairiarankis.
Čia taip pat buvo durininkė iš namo priešais, indų plovėja iš gretimo bistro, du suteneriai minkštomis skrybėlėmis, dar viena durininkė ir sena kačių augintoja.
– Koks siaubas! – pasakė prostitutė. – Vargšas gyvūnas, aš negaliu į tai žiūrėti.
Ir ji užsidengė rankomis veidą. Vienas suteneris paslaugiai ištiesė laikraštį su antrašte: „Drezdenas sugriautas iki pamatų, apie 120 tūkstančių žuvusiųjų“.
– Na, žmonės tiek to, manęs tai neliečia, – pasakė perskaičiusi antraštę senoji kačių augintoja, – aš negaliu žiūrėti, kaip kankinasi gyvūnai.
– Gyvūnas! – pasipiktino katinas. -  Jūs patys gyvūnai!
Bet kas tik Peteris Nja, jo sesuo ir amerikiečiai suprato katiną, nes šis kalbėjo su stipriu anglišku akcentu, amerikiečiams keliančiu pasišlykštėjimą.
– The shit with this limey cat!¹  - pasakė tas, aukštesnysis. – What about a drink somewhere?²
– Taip, brangusis, – pasakė kekšė. – Jį būtinai iš ten ištrauks.
– Abejoju, – keldamasis pasakė Peteris Nja. – Mano šalikas per trumpas, jis nesugeba užsikabinti.
– Tai siaubinga! – choru sudejavo balsai.
– Užsičiaupkit! – per dantis iškošė katinas. – Leiskite jam susikaupti.
– Ar niekas neturi virvės? – paklausė Peterio Nja sesuo.
Virvė atsirado, bet buvo aišku, kad katinas už jos neužsikabins.
– Netinka, – pasakė katinas, – ji praslysta tarp mano nagų, ir tai labai nemalonu. Pakliūtų man dabar tas galvijas gaidys, aš jį įgrūsčiau į mėšlą. Čia šlykščiai dvokia žiurkėmis.
– Vargšelis, – sudejavo indų plovėja iš bistro. – Nuo jo miaukimo tiesiog širdis plyšta. Mane taip veikia...
– Tarsi vaikas verktų, netgi gailiau, – pastebėjo kekšė.
– Tai per sunku, aš išeisiu.
– To hell with this cat³, – nusispjovė antrasis amerikietis.
– Where can we sip some cognac?..⁴
– Tu ir taip pergėrei, – sumurmėjo mergužėlė. – Jūs nepakenčiami... Eime, negaliu daugiau klausytis katino.
– O! – pasipiktino tarnaitė iš bistro. – Jūs galėtumėte truputį padėti šiems ponams!..
– Aš su malonumu! – pasakė kekšė apsižliumbusi.
– Ei, jūs ten, viršuje, tyliau, – pakartojo katinas. – Ir paskubėkite, nes aš peršalsiu...
Iš priešingos gatvės pusės priėjo žmogus be skrybėlės, be kaklaraiščio, su šlepetėmis. Matyt, išėjo parūkyti prieš miegą.
– Kas atsitiko, ponia Pješ? – kreipėsi jis į vieną moterį, iš visko sprendžiant, durininkę.
– Vargšas katinėlis, jį, matyt, berniūkščiai įmetė į šį kanalą, – įsiterpė kačių augintoja. – O jau tie berniūkščiai! Būtų mano valia, aš juos visus iki pilnametystės uždaryčiau pataisos namuose.
– Kad gaidžius ten uždarytų, – atsiliepė katinas. – Berniukai nors nerėkia visą dieną vien dėl to, kad galbūt kada nors saulei patekėjus...
– Aš nubėgsiu namo, – pasakė žmogus su šlepetėmis. – Aš turiu vieną daiktą, kuris padės jį iš ten ištraukti... Palaukite minutėlę.
– Tikiuosi, jis nejuokauja, – pasakė katinas. – Aš imu suprasti, kodėl nutekamuosiuose grioviuose visada užsilaiko vanduo. Pakliūti ten lengva, o štai sugrįžti kur kas sudėtingiau.
– Nežinau ką ir sugalvoti, – pasakė Peteris Nja. – Iki jūsų niekaip neprisikasu, labai jau vieta nepatogi.
– Pats žinau, – atsakė katinas. – Jeigu galėčiau, tai išlipčiau ir be jūsų pagalbos.
Artėjo dar vienas amerikietis. Jis tvirtai laikėsi ant kojų. Peteris Nja paaiškino jam, kas vyksta.
– Can I help you?⁵ – paklausė amerikietis.
– Lend me your flash-light, please⁶, - paprašė Peteris Nja.
– Oh! Yeah!..⁷ – atsakė amerikietis ir ištiesė jam savo kišeninį žibintuvėlį.
Peteris Nja vėl atsigulė ant pilvo, ir jam pasisekė akies krašteliu pamatyti katiną. Tas sušuko:
– Taip, taip, pašvieskite man tuo daikteliu... Panašu, kad taip kas nors išeis. Jis ką, amerikiečio?
– Taip, – pasakė Peteris Nja. – Aš jums nuleisiu savo striukę, pabandykite už jos užsikabinti.
Jis nusivilko striukę ir nuleido į griovį, laikydamas už vienos rankovės. Žmonės ėmė suprasti katiną. Jie priprato prie jo akcento...
– Dar negalima, – pasakė katinas ir pašoko, kad užsikabintų už striukės. Pasigirdo baisūs keiksmai – šįkart katinų kalba. Striukė išslydo iš Peterio Nja rankų ir dingo vandens nuotake.
– Kas atsitiko? – susijaudinęs paklausė Peteris Nja.
– A, velniai griebtų! Aš ką tik trenkiausi makaule į kažkokį daiktą. Velniškai skauda!..
– O mano striukė? – pasidomėjo Peteris.
– I'll give you my pants⁸, – pasiūlė amerikietis ir ėmė mautis kelnes, kad padėtų gelbėjimo reikalui.
Peterio Nja sesuo jį sustabdė.
– It's impossible with coat. Won't be better with your pants⁹, – pasakė ji.
– Oh! Yeah, – sutiko amerikietis, užsisegdamas kelnes. – Ką jis daro? – pasipiktino kekšė. – Jis girtas kaip dūmas!.. Neleiskite jam vidury gatvės nusimauti kelnių. Na ir kiaulė!..
Minia vis augo. Apšviesta elektros šviesos, vandens nuotakos skylė atrodė keista ir šiupi. Katinas velniavosi, o jo keiksmų aidas, keistai sustiprėjęs, pasiekdavo net paskutiniuosius atvykėlius.
– Aš norėčiau susigrąžinti savo striukę, – pasakė Peteris Nja.
Žmogus su šlepetėmis brovėsi per minią. Jis nešė ilgą šluotkotį.
– Štai dabar galbūt kas nors išeis, – pasakė Peteris Nja.
Bet pagalys buvo tiesus ir nesiekė šulinio dugno dėl viršuje susidariusio užsukimo. Reikėjo jį sulenkti, bet jis ėmė ožiuotis.
– Reiktų surasti liuko dangtį ir jį nukelti, – pasiūlė Peterio Nja sesuo.
Savo pasiūlymą ji išvertė amerikiečiui.
– Oh! Yeah, – pasakė šis. Ir tuoj pat ėmė ieškoti dangčio.
Įkišo ranką į stačiakampę angą, truktelėjo, bet paslydo ir nugriuvo, trenkdamasis galva į artimiausio namo sieną.
– Pasirūpinkite juo, – liepė Peteris Nja dviem moterims iš minios, kurios stvėrė amerikietį ir nusivedė, norėdamis patikrinti jo švarko kišenių turinį. Kišenėse buvo kvapnus muilas „Lux“ ir didelis didelis šokoladas „O'Henry“su įdaru. Mainais amerikietis apdovanojo jas gonorėja, kurią gavo iš vienos nuostabios blondinės, sutiktos prieš dvi dienas Pigalio aikštėje.
Žmogus, atnešęs šluotkotį, plojo sau per kaktą ir sušukęs „Eureka!“ – vėl nuėjo į savo namus.
– Jis iš manęs tyčiojasi, – pasipiktino katinas – Ei, jūs ten, paskubėkit, nes aš imsiu ir išeisiu. Rasiu kokį nors kitą išėjimą.
– Jeigu pradės lyti, jus paskandins, – įspėjo Peterio Nja sesuo.
– Lietaus nebus, – pareiškė katinas.
– Na, tada jūs sutiksite žiurkes.
– Pamanyk!
– Na, tuomet laimingo kelio, – pasakė Peteris Nja. – Bet žinokit, kad jos būna stambesnės už jus. Ir labai bjaurios. Beje, žiūrėkit, neapderkite mano striukės.
– Jeigu jos nešvarios, tai keičia reikalą. Bet svarbiausia, jos dvokia. Na, be juokų, paskubėkite! Ir nepergyvenkit dėl savo striukės, aš ja pasirūpinsiu.
Buvo girdėti, kaip katinas nukabina nosį. Parsirado žmogus su šlepetėmis. Jis nešėsi rezginėlę, pririštą prie ilgo virvagalio.
– Puiku! – šūktelėjo Peteris Nja. – Dabar jam pavyks užsikabinti.
– Kas tai? – paklausė katinas.
– Štai, žiūrėkite, – pasakė Peteris Nja, nuleidęs jam rezginėlę.
– Na, dabar kitas reikalas, – pritarė katinas. – Neskubėkite traukti, aš paimsiu striukę.
Po kelių sekundžių pasirodė rezginėlė, o joje patogiai įsitaisęs sėdėjo katinas.
– Pagaliau, – pasakė jis išsikapanojęs. – O striukę išsitraukite patys. Paieškokite kablio ar dar ko nors. Labai jau ji sunki.
– Mėšlas! – nusikeikė Peteris Nja.
Katino atsiradimas buvo sutiktas džiaugsmingais šūksniais. Jį perdavinėjo iš rankų į rankas.
– Koks gražus katinėlis! Vargšelis! Jis visas purvinas...
Katinas siaubingai dvokė.
– Nušluostykite jį, – pasakė kekšė, tiesdama savo šviesiai žydrą šilkinę skarelę.
– Jūs jos paskui neišplausite, – pasakė Peterio Nja sesuo.
– Nesvarbu, – atsakė kekšė ištikta kilnumo priepuolio. – Skarelė vis tiek svetima.
Katinas visiems paspaudė rankas, ir minia ėmė skirstytis.
– Na ką gi, – pasakė katinas, matydamas, kad liaudis skirstosi, – dabar, kai mane ištraukė, aš jau niekam nebeįdomus? Beje, kur gaidys?
– Užteks! – pasakė Peteris Nja. – Eime išgerti ir pamirškite gaidį.
Prie katino liko tik žmogus su šlepetėmis, Peteris Nja, jo sesuo, kekšė ir du amerikiečiai.
– Eime, išgersim už katino sveikatą, – pasiūlė kekšė.
– O mergaitė nekvaila, – pasakė katinas. – Koks laimikis! Aš mielai su ja šiąnakt permiegočiau.
– Nusiraminkite, – apsakė Peterio Nja sesuo.
Kekšė ėmė purtyti savo palydovus.
– Eime!.. Gerti!.. Konjaką!.. – paskelbė ji, stengdamasi ištarti kiekvieną žodį kiek galima aiškiau.
– Yeah! Cognac!¹⁰ – kartu atsiliepė atsibudę amerikiečiai.
Peteris Nja ėjo priekyje su katinu ant rankų, likusieji sekė paskui. Bistro Rišero gatvėje dar buvo atidarytas.
– Septynias taureles konjako! – pasakė kekšė. – Aš vaišinu.
– Tai bent mergaitė! Na ir gyvena jos katinas, – su pavydu ištarė katinas. - Oficiante! Pridėkite man truputį valerijonų.
Atnešė konjaką, ir visi linksmai susidaužė.
– Vargšas katinėlis, tikriausiai persišaldė! Gal jam duoti išgerti antigripino?
Tai išgirdęs katinas prunkštelėjo ir išspjovė konjaką.
– Kuo ji mane laiko, – kreipėsi jis į Peterį Nja. – Katinas aš ar ne katinas galų gale!
Dabar, dienos šviesos lempų šviesoje, visi pamatė, koks tai buvo katinas. Katinas kaip reikiant! Storas katinas geltonomis akimis ir ilgais užriestais ūsais a la Vilhelmas II. Sudraskytos apskurusios ausys liudijo apie jo narsius žygius, o nugarą kirto platus baltas randas violetine spalva koketiškai patamsintais pakraščiais.
– What's that?¹¹ – paklausė amerikietis, palietęs randą. – Jūs buvote sužeistas, pone?
– Yep, – atsakė katinas. – FFI¹².
Jis ištarė kaip priklauso – angliška maniera: „Ef, ef, ai“.
– Fine!¹³ – pasakė antras amerikietis, energingai spustelėjęs jo leteną.
– What about another drink?¹⁴
– Okay doke, – pasakė katinas. – Got a butt?¹⁵
Amerikietis ištiesė katinui savo portsigarą, nekreipdamas dėmesio į jam bjaurų katino akcentą, nes šis, norėdamas būti malonus pašnekovui, vartojo amerikietiškojo žargono posakius.
Katinas išsirinko pačią ilgiausią cigaretę ir prisidegė nuo Peterio Nja žiebtuvėlio. Likusieji taip pat paėmė po cigaretę.
– Papasakokite, kaip jus sužeidė, – paprašė kekšė.
Peteris Nja truktelėjo dar ir nuėjo lyginti striukės. Gal ir ji truktels.
Katinas paraudo ir kukliai nuleido galvą.
– Aš nemėgstu kalbėti apie save. Galiu dar išgerti konjako?
– Jums bus bloga, – pasakė Peterio Nja sesuo.
– Niekai, – užprotestavo katinas. – Mano žarnos alavuotos. Manęs tikrai neapvadinsit skystablauzdžiu. O dar po šitokio nuotykio... Brr! Kaip ten dvokė žiurkėmis!..
Jis vienu mauku išlenkė savo taurelę.
– Kaip jis vikriai išverčia! – žavėdamasis pasakė žmogus su šlepetėmis.
– Kitą kartą pripilkite į limonado stiklinę, – mestelėjo katinas.
Antras amerikietis atsitraukė, prisisėdo ant suolelio, išskėtė kojas ir ėmė vemti, prilaikydamas galvą rankomis.
– Tai buvo keturiasdešimt ketvirtųjų balandį, – pradėjo katinas. – Grįžtant iš Liono, kur užmezgiau ryšį su Leono Pluko katinu, kuris irgi dalyvavo Pasipriešinime. Katinas kaip reikiant, tarp kitko, vėliau jis buvo katinų gestapo sugautas ir negabentas į Buchenkatcą.
– Koks siaubas, – pasakė kekšė.
– Aš dėl jo nesirūpinu, – tęsė katinas, – jis sugebės išsisukti. Tai štai, aš broviausi į Paryžių, bet traukinyje, savo nelaimei, sutikau vieną katytę... Tai stipena...
– Atsargiai su žodžiais! – griežtai pasakė Peterio Nja sesuo.
– Atleiskite! – atsiprašė katinas ir nugėrė gerą gurkšnį konjako. Jo akys sužibo kaip du žibintai, o ūsai pasišiaušė.
– Na ir naktelę aš tame traukinyje praleidau, – pasakė jis, saldžiai pasistiebdamas. – Ai! Kas buvo! Ik!.. – užbaigė jis, nugalėtas žagsulio.
– O kas buvo toliau? – paklausė kekšė.
– Ogi nieko ypatingo, – pasakė katinas su apsimestiniu kuklumu.
– O kaipgi jus sužeidė? – paklausė Peterio Nja sesuo.
– Katytės šeimininko batai buvo kaustyti geležimi, ir jis taikė man į užpakalį, bet nepataikė! Ik!
– Ir tai viskas? – nusivylusi paklausė kekšė.
– Jūs ką, norėtumėte, kad jis mane užmuštų, taip? – pašaipiai išsiviepė katinas. – Įdomi jūsų psichologija! Beje, ar nesilankote Pax vobiscum?
Kalba ėjo apie vieną kvartalo viešbutį, tiksliau apie viešuosius namus.
– Lankausi, – tiesiai atsakė kekšė.
– Mano geri santykiai su indų plovėja. Ji visuomet duoda man išgerti.
– Su Žermena? – paklausė kekšė.
– Taip, – pasakė katinas, – su Žer-ik-mena... – Jis vienu mauku ištuštino savo stiklinę.
– Aš mielai pakabinčiau trispalvę, – tęsė jis.
– Kaip jūs pasakėte? – perklausė kekšė.
– Trispalvę katytę, – paaiškino jis, – arba dar visai žalią kačiuką. – Jis gašliai nusikvatojo ir mirktelėjo dešine akimi. – Arba gaidį! Ik! – Atsistojęs ant keturių letenų, katinas pasistiebė, išlenkė nugarą, užrietė uodegą ir geidulingai suvirpėjo. – Velniai griebtų! – sušuko jis. – Mane taip drasko...
Peterio Nja sesuo sunerimusi ėmė raustis rankinuke.
– Jūs nepažįstate ko nors? – paklausė katinas kekšės. – Ar jūsų draugės nelaiko katyčių?
– Jūs kiaulė! – pasipiktino kekšė. – Tokioje kompanijoje...
Tipas su šlepetėmis buvo nekalbus, bet įkvėptas katino kalbų jis priartėjos prie kekšės ir tarė:
– Jūs maloniai kvepiate. Kas tai?
– Seno partnerio sieros aromatas, – atsakė ta.
Padėjęs ranką ant gundančio apvalumo jis paklausė:
– O kas čia?
Jis atsistojo į amerikiečio, kuriam pasidarė bloga, vietą.
– Na, na, branguti, būk gerutis, – pasakė kekšė.
– Oficiante! – šūktelėjo katinas. – Atneškite man mėtų antpilo!
– Pakaks! – užprotestavo Peterio Nja sesuo. – Pagaliau! – sušuko ji: durys atsidarė ir įėjo Peteris Nja. Jis grįžo su purvina striuke.
– Neduok jam daugiau gerti! – paprašė sesuo. – Jis ir taip prisilupo.
– Luktelk! – pasakė Peteris Nja. – Man reikia išsivalyti striukę. Oficiante! Atneškite man du sifoną! – Jis pakabino striukę ant kėdės nugarėlės ir gausiai ją sifonavo.
– Keista! – pasakė katinas. – Oficiante! Šis mėtų antpilas... Ik! Išgelbėtojau mano! – sušuko katinas, apkabinęs Peterį Nja. – Išgerkime! Aš vaišinu.
– Užteks, seni! – pasakė Peteris Nja. – Užsidirbsi insultą.
– Jis mane išgelbėjo! – užriaumojo katinas. – Jis ištraukė mane iš skylės, pilnos žiurkių: aš ten vos nenudvėsiau!
Nuo jausmų pertekliaus kekšė padėjo galvą ant žmogaus su šlepetėmis peties, bet šis staiga ją paliko, pasitraukė į kamputį ir ėmė myluoti save asmeninėmis priemonėmis.
Katinas užšoko ant prekystalio ir vienu mauku išgėrė konjako likučius.
– Brr! – ištarė jis, palingavęs galva. – Ne tai, kad menkais paukšteliais! Jeigu ne jis, aš būčiau žuvęs, žuvęs! – sušvokštė jis.
Kekšė griuvo ant prekystalio nuleisdama galvą ant rankų. Antras amerikietis taip pat ją paliko ir prisiglaudė prie savo tėvynainio. Jie ėmė vemti sinchroniškai ir ant grindų pavaizdavo Amerikos vėliavą. Antrasis pasirūpino keturiasdešimt aštuoniomis žvaigždutėmis.
– Ateik į mano glėbį! Ik! – užbaigė katinas.
– Koks jis mielas! – apsiašarojusi pasakė kekšė.
Kad neužgautų katino, Peteris Nja pabučiavo jį į kaktą. Katinas suspaudė jį savo glėbyje, paskui staiga paleido ir krito ant grindų.
– Kas jam? – susijaudinusi paklausė Peterio Nja sesuo.
Peteris Nja išėmė iš kišenės chirurginį veidrodėlį ir įkišo jį į katino ausį.
– Jis mirė, – paskelbė Peteris Nja. – Konjakas pasiekė smegenis. Matyti, kaip jis smelkiasi.
– Viešpatie! – pasakė Peterio Nja sesuo ir apsiverkė.
– Kas jam? – išsigandusi paklausė kekšė.
– Jis mirė, – pakartojo Peteris Nja.
– Dieve mano! – pasakė kekšė. – Po visų mūsų kančių!
– Toks šaunus katinėlis! Ir koks pašnekovas! – grįžęs pasakė žmogus su šlepetėmis.
– Taip, – patvirtino Peterio Nja sesuo
Oficiantas kol kas nieko nesakė bet matėsi, kad jis jau atsigauna po šoko.
– Iš jūsų aštuoni šimtai frankų.
– Oho! – sunerimęs pasakė Peteris Nja.
– Aš vaišinu! – pasakė kekšė, traukdama tūkstantį frankų iš savo elegantiško raudono rankinuko. – grąžos nereikia, – pasakė ji oficiantui.
– Dėkoju, – tarė tas. – O ką liepsite daryti su šituo? – Jis su pasišlykštėjimu parodė į katiną.
Mėtų antpilo srovelė tekėjo jo katiniška vilna, sudarydama vingrų piešinį.
– Vargšelis! – pravirko kekšė.
– Nepalik jo čia, – pasakė Peterio Nja sesuo. – Reikia ką nors sugalvoti...
– Jis gėrė kaip arklys! – pasakė Peteris Nja. – Tai kvaila. Bet dabar vėlu apie tai kalbėti.
Garsiniu scenos fonu tarnavęs Niagaros triukšmas amerikiečiams išėjus netikėtai nurimo. Jie kartu atsistojo ir prisijungė prie kitų.
– Konjako! – paprašė pirmasis.
– Čiū-čia-liū-lia, mano berniuk, eime miegoti. – Ir ji apkabino abu amerikiečius per pečius.
– Atleiskite, ponai, aš turiu paguldyti savo vaikučius. Katinėlio vis dėlto gaila. O vakaras taip šauniai prasidėjo...
– Iki pasimatymo, madam, – pasakė Peterio Nja sesuo.
Oficiantas aiškiai norėjo miego.
– Ką mes su juo darysime? – paklausė Peteris Nja. Sesuo nieko neatsakė.
Tada Petris Nja suvyniojo kariną į savo striukę, ir jie išėjo. Buvo šalta ir tamsu. Danguje viena po kitos įsižiebė žaigždės. Bažnyčių varpai skambino gedulingą Šopeno maršą, pranešedami miestiečiams, kad jau pirma valanda nakties. Pūtė smarkus vėjas, ir buvo sunku eiti. Brolis ir sesuo pasiekė kampą. Po jų kojimis žiojėjo juodas liukas, godžiai laukdamas grobio. Peteris Nja išvyniojo striukę. Jis atsargiai išėmė jau visai sustingusį katino lavoną, o sesuo tylėdama jį paglostė. Lėtai, tarsi nenorėdamas, katinas išnyko nuotake. Pasigirdo pliūkštelėjimas – duobė, iš pasitenkinimo čeptelėjusi, prarijo grobį.

¹ Velniai nematė to anglų katino! (angl.) (Atgal)
² Gal kur nors išgertume? (angl.) (Atgal)
³ Velniop tą katiną (angl.) (Atgal)
⁴ Kur mes galėtume gurkštelti konjako?.. (angl.) (Atgal)
⁵ Kuo galėčiau jums padėti? (angl.) (Atgal)
⁶ Prašau, paskolinkite man savo žibintuvėlį (angl.) (Atgal)
⁷ O! Taip!.. (angl.) (Atgal)
⁸ Aš duosiu jums savo kelnes (angl.) (Atgal)
⁹ Su striuke nieko neišėjo, tai ir su jūsų kelnėmis nieko nebus (angl.) (Atgal)
¹⁰ Taip! Konjako! (angl.) (Atgal)
¹¹ Kas tai? (angl.) (Atgal)
¹² Prancūzijos išsivadavimo judėjimo Vidaus kariuomenė (Atgal)
¹³ Puiku! (angl.) (Atgal)
¹⁴ Gal dar išgertumėte? (angl.) (Atgal)
¹⁵ Gerai, dokai... Rūkyt turi? (angl.) (Atgal)

Vertė B.J.

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt