Dylan Thomas

IR NEBUS MIRTIES KARALIJOS

Ir nebus mirtis karalijos
Nuogus lavonus priims kaip draugus
Vakarų mėnulis ir vėjas;
Nors jų raumens iširs ir kaulai sugurs,
Alkūnės ir pėdos palies žvaigždes;
Kas protą praras, tas dangų laimės,
Kas nugrims į marias, prisikels iš gelmės;
Kas mylės, tas žus, bet meilė nežus;
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos,
Vėjų šaly, po vandens sūkuriais
Jie ilgai ilsėsis numirę;
Ant kankinimų suolo nesuvirpės,
Nesuvaitos įsukti į ratus;
Sąžinę persmeigs blogio dyglys
Ir tikėjimas perskils į dvi dalis;
Tiesa subyrės, bet nepasiduos;
Ir nebus mirties karalijos.

Ir nebus mirties karalijos.
Nei žuvėdrų klyksmo jie negirdės,
Nei bangos ošimo pakrantėj;
Kur žydėjo gėlė, nebebus gėlės,
Ir žiedų neapsunkins lietus;
Kas protą praras ir gyvybę praras,
Tas ir vėl prasikals pro mirties drobules;
Stiebsis į saulę, kol saulė suduš,
Ir nebus mirties karalijos.

vertė T.Venclova

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt