Paul Valery
       VAKARAS SU PONU TESTU

                                                     Vita Cartesii res est simplissima...

       Kvailystės nėra mano stiprioji pusė. Mačiau daug žmonių, aplankiau keletą šalių, be didelio noro prisidėjau prie įvairių sumanymų, valgiau beveik kasdien, bendravau su moterimis. Regiu dabar keletą šimtų veidų, du ar tris reikšmingus įvykius ir gal dvidešimties knygų turinį. Neįsiminiau nei kas geriausia, nei kas blogiausia iš šių dalykų: liko tik tai, kas galėjo likti.
       Šie apskaičiavimai neleidžia man stebėtis, kad senstu. Taip pat galėčiau suskaičiuoti pergalingas sielos akimirkas ir įsivaizduoti, kad jos sujungtos, sudėtos į krūvą ir sudaro laimingą gyvenimą... Bet aš manau, kad visuomet teisingai save vertinau. Retai išleisdavau save iš akių, neapkenčiau savęs, save dievinau – paskui mes kartu susenome.
       Dažnai manydavau, kad man artėja galas, ir iš visų jėgų stengdavausi pribaigti save, bijodamas nusilpti ar sužinoti, jog būklė išties sunki. Paskui supratau, kad mes, vertindami savo mintis, daugiausia remiamės tuo, kaip savąsias reiškia kiti. Nuo tada milijardai žodžių, zyziančių man apie ausis, jau retai kada mane besukrėsdavo tuo, ką norėta jais pasakyti: be to, jaučiau, kad ir tie žodžiai, kuriuos pats tariu kitiems, visada skiriasi nuo mano minties – jie tampa nekintami.
       Jeigu spręsčiau kaip daugelis žmonių, tai ne tik manyčiau esąs aukščiau už juos, bet taip ir atrodyčiau. Aš sau labiau patinku. Tas, kurį jie vadina aukštesne būtybe, yra klystanti būtybė. Norint juo stebėtis, reikia jį matyti, o kad matytum, jis turi pasirodyti. Man regis, jį apnikusi kvaila manija dėl savo vardo. Taigi kiekvienas didis žmogus pažymėtas klaida. Kiekvienas galingas protas pirmiausia padaro klaidą, kuri jį išgarsina. Mainais į visuomenės dėmesio arbatpinigius jis tam tikrą laiką stengiasi reikštis, eikvoja energiją tam, kad būtų išgirstas ir suteiktų aplinkiniams malonumo. Jis netgi nusižemina tiek, kad beformius šlovės žaidimus prilygina džiaugsmui jaustis unikaliu – didelei, ypatingai palaimai.

       Paskui aš mąsčiau, kad šviesiausi protai, įžvalgiausi išradėjai, geriausi minties žinovai turėjo būti niekam nežinomi šykštuoliai – žmonės, kurie taip ir numirė apie savo turtus neprisipažinę. Kad jų būta, aš sužinojau iš garsių, bet ne tokių tvirtų žmonių gyvenimų.
       Daryti tokias išvadas buvo taip nesunku, kad jų atsiradimą regėjau kiekviename žingsnyje. Pakako įsivaizduoti eilinius didelius žmones, nesusitepusius pirmąja klaida, arba net pasiremti šios klaidos galimybe, ir suvokiau aukštesnį jų sąmoningumo lygį, subtilesnį ir didesnį proto laisvumą. Tokia pat paprasta operacija atvėrė man įdomias erdves, tartum būčiau panėręs į jūrą. Suglumintas skelbiamų atradimų spindesio ir kartu nujausdamas šalia jų dar nežinomus atradimus, kuriuos kasdien padaro prekyba, baimė, nuobodybė, skurdas, tariausi įžvelgęs vidinius šedevrus. Man patiko, kad žinomą istoriją užgožia anonimų analai.
       Tai buvo vienišiai, nepastebimi dėl savo paprasto gyvenimo. geriau už kitus pažįstantys pasaulį. Man atrodė, jog tamsoje kiekvieną garsenybę lydi dvejetas, trejetas, daugybė jų – kupinų paniekos ir nenorinčių atskleisti savo galimybių ir nepaprastų laimėjimų. Jie būtų atsisakę, mano supratimu, laikyti save kuo nors kitu, o ne daiktais...
       Šių minčių žaismas užplūdo mane devyniasdešimt trečiųjų spalį, laisvalaikio valandėlėmis.

       Apie tai lioviausi mąstęs, kai susipažinau su ponu Testu. (Dabar aš galvoju, kokius pėdsakus žmogus palieka kasdien sukdamasis uždaroje erdvėje.) Dar mums nesuartėjus su ponu Testu, mane patraukė jo savotiškas elgesys. Išstudijavau jo akis, drabužius, paprasčiausias replikas, tariamas padavėjui restorane, kur jį matydavau. Spėliojau, ar jis nesijaučia esąs stebimas. Susidūręs su juo akimis, greitai nusukdavau žvilgsnį, bet jis savo ruožtu pasekdavo manąjį. Užsisakydavau laikraščius, kuriuos jis ką tik būdavo skaitęs, mintyse kartojau santūrius jo judesius; pastebėdavau, kad niekas nekreipia į jį dėmesio.
       Mums pradėjus bendrauti, visi šie jo bruožai man jau buvo pažįstami. Visuomet jį matydavau tiktai vakare. Sykį kažkur viešnamy; dažnai teatre. Man sakė, kad jis gyvena iš smulkių savaitinių operacijų biržoje. Valgydavo restoranėlyje Vivjen gatvėje. Ten jis visada kirsdavo su tuo pačiu įkarščiu. Kartais nueidavo kur kitur ir neskubėdamas pasilepindavo.
       Ponas Testas tikriausiai turėjo apie keturiasdešimt metų. Kalbėjo nepaprastai greitai, dusliu balsu. Jis visas buvo išblukęs – akys, rankos. Tačiau pečiai – kariškai atlošti, o žingsnis stebėtinai taisyklingas. Kalbėdamas jis niekuomet nepakeldavo rankos ar piršto: jis užmušė savyje marionetę. Nesišypsojo, nesakė nei labas, nei sudie; atrodė negirdįs jam skirto „kaip gyvuojate?“.
       Jo atmintis mane dažnai versdavo susimąstyti. Detalės, pagal kurias aš apie ją galėjau spręsti, man leisdavo įsivaizduoti neregėtą intelektualinę mankštą. Tai buvo ne šiaip sau gera atmintis, bet išsiugdytas ar pertvarkytas sugebėjimas. Štai jo žodžiai: „Jau dvidešimt metų aš nebeturiu knygų. Popierius taip pat sudeginau. Išbraukiau visa, kas gyva... Pasilieku tik tai, ko noriu. Bet sunkiausia ne tai. Sunkiausia pasilikti tai, ko norėčiau rytoj! Aš ieškojau mechaninio sijotuvo...“

       Galvodamas apie tai padariau išvadą, kad ponui Testui pavyko atrasti man nežinomus proto dėsnius. Iš tiesų, šioms paieškoms jis turėjo paskirti ištisus metus, tiksliau sakant, prireikė ne vienerių ir ne dvejų, o daugelio metų šitiems atradimams subrandinti ir paversti instinktais. Rasti – dar niekis. Sunkiausia įsisavinti tai, ką radai.
       Subtilus tvermės menas – laikas, jo paskirstymas ir režimas, eikvojimas reikliai pasirinktiems dalykams palaikyti – buvo viena svarbiausių pono Testo tyrinėjimų sferų. Jis sekė, kaip kartojasi kai kurios idėjos: puoselėjo jas. Pagaliau tai leido jam automatiškai taikyti savo sąmoningų tyrinėjimų rezultatus. Jis netgi mėgino apibendrinti šį darbą. Dažnai kartodavo:
       „Maturare!..“
       Tikriausiai ši nepaprasta atmintis kaip niekas kitas turėjo išsaugoti jam įspūdžių dalį, kurią vien mūsų vaizduotė bejėgė sukurti.Jeigu įsivaizduojame skrendą balionu, galime pasitelkti įžvalgumą ir susikurti daugelį aeronautui būdingų pojūčių, bet visuomet liks kažkas individualu, būdinga realiam skrydžiui; šis skirtumas nuo mūsų svajonės skrydžio ir išreiškia Edmondo Testo metodų vertę.
       Šis žmogus anksti suvokė vadinamojo žmogaus lankstumo svarbą. Jis mėgino nustatyti jo ribas ir perprasti mechanizmą. Kiek daug jis turėjo galvoti apie savo paties galimybes kisti!
       Numaniau jį turint nuostatų, kurios man kėlė virpulį, pavyzdžiui, baisus užsispyrimas leistis į svaiginančius išgyvenimus. Tai buvo būtybė, panirusi į savęs keitimą, būtybė, pati sau tampanti sistema, visa atsiduodanti gąsdinančiai laisvo proto disciplinai ir vienus savo džiaugsmus naikinanti kitais: silpnesnius stipresniais. švelnesnius, akimirksniu praeinančius ar vos prasidėjusius fundamentaliais – visaapimančio džiaugsmo viltimi.
       Jaučiau, kad jis yra savo minčių šeimininkas: rašau čia nesąmonę. Jausmo, nuojautos reiškimas visuomet būna absurdiškas.
       Ponas Testas neturėjo pažiūrų. Manau, kad jis susižavėdavo, kai to reikdavo ar kai norėdavo pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ką padarė jis iš savo asmenybės? Kaip jis save vaizdavosi?.. Jis niekuomet nesijuokė, nelaimė niekuomet nepalikdavo pėdsako jo veide. Neapkentė melancholijos.
       Jis kalbėjo, o pats pasijusdavai jo mintyse susiliejęs su daiktais: jauteisi kažin kur nublokštas, ištirpęs namuose, erdvės didybėje, gatvės spalvų mirgėjime, kertėse... Ir staiga jis tardavo labiausiai jaudinamus žodžius, – tokius, kurie jų autorių priartina prie mūsų labiau už bet kurį kitą žmogų, kurie verčia patikėti, kad griūva amžina siena tarp žmonių sielų. Jis puikiai žinojo, kad tie žodžiai būtų sujaudinę bet ką. Jis kalbėjo, o tu, aiškiai nesuprasdamas kodėl ir kokiu mastu, nustatydavai, kad daug žodžių jo kalboje draudžiami. Tuos, kuriuos jis vartojo, kartais taip įdomiai nuspalvindavo jo balsas ar intonacija, kad jų svoris kisdavo, jų vertė atsinaujindavo. Kartais jie iš viso netekdavo prasmės, atrodė užpildą tik tuščią vietą, kurios paskirtis dar abejotina arba nenumatyta kalboje. Esu girdėjęs jį nusakant kokį nors materialų daiktą abstrakčių žodžių ir tikrinių vardų grupe.
       Į tai, ką jis kalbėjo, nebuvo ką atsakyti. Jis žudė mandagų pritarimą. Pokalbiai vyko šuoliais, kurie jam buvo savaime suprantami.
       Jeigu šis žmogus būtų pakeitęs savo slaptų apmąstymų objektą, jeigu būtų nukreipęs į pasaulį griežtą savo proto galią, niekas jam nebūtų pasipriešinęs. Apgailestauju, kad kalbu apie jį, kaip kalbama apie tuos, iš kurių atsiranda paminklai. Tikrai jaučiu, kad su „genijum“ jį sieja nemaža tam tikrų silpnybių. Jis toks tikras! toks naujas! toks nepaliestas jokios apgavystės, jokio stebuklo, toks griežtas! Mano paties entuziazmas jį teršia...
       Kaip nepajusti palankumo žmogui, kuris niekuomet nepasako nieko neaiškaus! Kuris ramiai skelbia: „Kiekvieną dalyką aš vertinu tik pagal tai, sunku ar lengva jį pažinti ir įveikti. Kaip įmanydamas stengiuosi išmatuoti šiuos laipsnius ir neprisirišti... Ir kaip nesvarbu visa tai, ką aš gerai žinau!“
       Kaip nepasitikėti būtybe, kurios protas, rodėsi, vien sau pakeičia visa, kas yra, ir atlieka viską, kas jam siūloma? Spėjau, kad šis valdingas ir įvairiapusis protas gali viską pakeisti, perteikti, savo sąmonės erdvėje bet ką perkirsti ar apeiti, nušviesti, viena sustingdyti, kita sušildyti, paskandinti, išaukštinti, įvardinti tai, kas neturi vardo, ką nori – užmiršti, užmigdyti arba nuspalvinti.
       Aš per daug paprastai kalbu apie šias nesuvokiamas savybes. Nedrįstu išreikšti to, ką man įkvepia mano stebėjimų objektas. Sulaiko logika. Bet man, vos tik iškyla pono Testo problema, ima rodytis įdomūs dariniai.
       Kai kada jis man vėl kuo aiškiausiai iškyla. Išnyra iš atminties šalia manęs. Užuodžiu mūsų cigarų dūmus, girdžiu jį, saugausi jo. Kartais, skaitydamas laikraštį, susiduriu su jo mintimis, kurias patvirtina koks nors įvykis. Ir mėginu vėlei patirti kai kuriuos iš tų iliuzinių išgyvenimų, kurie teikdavo man malonumo mūsų vakarų metu. Kitaip sakant, įsivaizduoju jį darant tai, ko nesu matęs. Kad ponas Testas kankintųsi? Kaip jis samprotautų įsimylėjęs? Ar jis galėtų liūdėti? Ko jis gali bijoti? Kas jį verstų drebėti?.. Aš mėginau įsivaizduoti. Išsaugojau vientisą griežto žmogaus paveikslą, ieškojau jame atsakymo į mane dominančius klausimus... Tas paveikslas kito.
       Jis myli, kenčia, nuobodžiauja. Visi žmonės mėgdžioja vieni kitus. Bet aš noriu, kad atodūsiui, paprasčiausiai dejonei jis pasitelktų visus savo proto dėsnius ir formas.

       Šį vakarą lygiai dveji metai ir trys mėnesiai, kai buvau su juo teatre nemokamoje ložėje. Apie tai galvojau visą dieną.
       Vėl išvystu jį stovintį greta Operos aukso kolonos, regiu juodu drauge.
       Jis žvelgė tik į salę. Išraudęs gėrė kaitraus oro gūsius ant prarajos krašto.
       Didelė varinė mergina skyrė mus nuo apkvaitusios, murmančios žmonių grupės. Pro garus švytėjo nuogos moters kūno gabalėlis, glotnus tarsi akmuo. Tamsiame ir aiškiame pasaulyje kiekviena sau pleveno daugybė vėduoklių ir nelyginant putodamos kilo ligi pat žibintų. Mano žvilgsnis skyrė tūkstančius mažyčių figūrėlių, krito ant kažkieno liūdesingos galvos, bėgiojo rankomis, žmonėmis, pagaliau sudegdavo.
       Kiekvienas buvo savo vietoje ir tik nežymiai krutėjo. Aš mėgavausi beveik teoriškai paprasta susirinkusių socialine tvarka. Mane apėmė malonus jausmas, kad visa, kas kvėpuoja šiame kube, laikysis savo dėsnių, dideliais ratais užsiliepsnos juoku, nerims atskirais sluoksniais, ištisos masės patirs intymius, nepakartojamus, paslaptingus sielos virpesius, kol pasieks būseną, apie kurią nekalbama. Klaidžiojau po šiuos žmonių aukštus nuo eilės prie eilės, sukau ratus, svajojau idealiai sujungti tarpusavy tuos, kurie turi tą pačią ligą arba tą pačią teoriją, arba tą pačią ydą... Muzika visus mus sujaudino, pripildė; paskui beveik atsitraukė.
       Ji nutilo. Ponas Testas sumurmėjo: „Gražus, nepaprastas būti gali tik kitiems! Ir juos pasiglemžia kiti“.
       Paskutinis žodis išniro orkestrui nutilus.
       Jo įkvėptas veidas, alsuojantis šiluma ir spalva, platūs pečiai, jo juoda, šviesos nuauksinta esybė, į didžiulę koloną atsišliejusio masyvaus kūno forma po drabužiais mane pakerėjo. Jis nepraleido nė vieno atomo iš viso to, ką sulig kiekvienu akimirksniu galėjai vis geriau justi šioje raudonio ir aukso didybėje.
       Žiūrėjau į šį kiaušą, mezgantį pažintį su kapitelio kampais, į paauksinimų vėsa besigaivinančią dešinę ranką ir į dideles pėdas purpuro šešėlyje. Iš salės gilumos jo akys grįžo prie manęs; jo lūpos ištarė: „Nebloga tvarka... Jau šiokia tokia pradžia...“
       Nežinojau, ką atsakyti. Jis greitai pridūrė savo žemu balsu:
       „Tegu mėgaujasi gyvenimu ir paklūsta!“
       Jis ilgai žiūrėjo į kažkokį jaunuolį, stovintį priešais mus, paskui į vieną damą, paskui į visą būrį aukštesnėje galerijoje, kur šeši ar septyni įkaitę, veidai tvinte tvino iš balkono, o paskui į visą visą teatrą, pilną kaip dangus, įkaitusį, pakerėtą scenos, kurios mums nebuvo matyti. Visų kitų pakvaišimas bylojo, kad vyksta kažkas nepaprasta. Žiūrėjome į gęstančią dieną, kurią atspindėjo visų salėje esančių veidai. Ir kai ji jau visai išblėso, kai jau nebesklido šviesa, neliko nieko, išskyrus šį tūkstančio veidų neregėtą švytėjimą. Pajutau, kad prieblandoje visos šios būtybės tampa pasyvios. Vis didėjantis dėmesys ir vis tuštėjanti tamsa sudarė begalinę pusiausvyrą. Norom nenorom ir aš pats pasidariau dėmesingas visam šiam dėmesiui.
       Ponas Testas pasakė: „Tauriausia patirtis juos supaprastina. Kertu lažybų, kad jų visų mintys kuo toliau, tuo labiau krypsta į tą patį dalyką. Jie susivienys prieš krizę arba visuotinę pabaigą. Beje, šis dėsnis nėra toks paprastas... nes jis neatsižvelgia į mane, – o aš esu čia.“
       Ir pridūrė: „Šviesa juos užvaldė.“
       Aš pajuokavau: „Jus taip pat?“
       Jis atkirto: „Ir jus.“
       „Koks dramaturgas būtumėte! – pasakiau jam. – Man atrodo, tarytum jūs atliekate kažkokius tyrimus, kuriems pasitelkiate visus mokslus! Norėčiau pamatyti jūsų apmąstymų įkvėptą teatrą...“
       „Niekas nemąsto“, – atsakė jis.
       Aplodismentai ir ryški šviesa privertė mus išeiti. Pasivaikščiojome, nulipome žemyn. Praeiviai atrodė tarsi ištrūkę į laisvę. Ponas Testas nusiskundė vidurnakčio vėsa. Užsiminė apie senas ligas.
       Mudu žingsniavome, o jis bėrė beveik padrikus sakinius. Kad ir kaip stengiausi, tik su dideliu vargu sekiau jo kalbą, ir man beliko džiaugtis, kad bent įsimenu ją. Kalbos nerišlumas priklauso nuo klausytojo. Protas, man regis, sutvarkytas taip, kad negali būti nerišlus pats sau. Todėl susilaikiau ir nepriskyriau pono Testo pamišėliams. Be to, miglotai įžvelgiau jo minčių sąryšį, jose nebuvo jokių prieštaravimų; be to, bijojau padaryti pernelyg paprastą išvadą.
       Keliavome nakties gaubiamomis gatvėmis, sukome už kampų į tuštumą, instinktyviai rasdami kelią – platesnį, siauresnį, platesnį. Jo išmuštruotas žingsnis privertė paklusti manąjį...

       „Vis dėlto, – atsakiau aš, – kaip neatsiduoti tokiai galingai muzikai?! Ir kodėl? Ji mane savotiškai svaigina. Kodėl turėčiau tą svaigulį niekinti? Ji kuria milžiniško darbo iliuziją, ir staiga tas darbas man tampa prieinamas... Ji man sukelia abstrakčius potyrius, žavingus pavidalus visa ko, ką aš myliu, – permainų, judėjimo, įvairovės, srauto, atsimainymo... Nejaugi neigsite, kad esama anestezuojančių dalykų? Svaigūs medžiai, vyrai, įkvepiantys jėgų, kvapą gniaužiančios merginos, žadą atimąs dangus?“
       Ponas Testas pratrūko:
       „O! Pone! Kas man darbo jūsų medžių „gabumai“ ir visa kita!.. Aš esu NAMIE, kalbu savo kalba ir neapkenčiu neįprastų dalykų. Tai silpnų protų rūpestis. Tikėkite mano žodžiu: genialumas lengvas, sėkmė lengva, dieviškumas lengvas... Paprasčiausiai noriu pasakyti, kad žinau, kaip tas pasiekiama. Tai lengva.“
       „Kažkada – bus jau dvidešimt metų – kiekvienas neįprastas dalykas, pasiektas kito žmogaus, man reiškė asmenišką pralaimėjimą. Praeityje regėjau tik iš manęs pavogtas idėjas. Kokia kvailystė!.. Manyti, jog mes negalime abejingai žiūrėti į mūsų pačių paveikslą! Vaizduotės kovoje mes jį pervertiname arba nepelnytai sumenkiname!..“
       Jis nusikosėjo ir tarė pats sau: „Ką gali žmogus?.. Ką žmogus gali!..“ Tuomet kreipėsi į mane: „Ar jūs pažįstate žmogų, žinantį, kad jis nežino, ką kalba!“
       Mes atėjome prie jo durų. Jis pakvietė mane užeiti ir surūkyti cigarą.

       Užlipę į patį viršų įėjome į labai mažą „mebliuotą“ butelį. Nepastebėjau nė vienos knygos. Niekas nerodė tradicinio darbo prie stalo, šviečiant lempai, apsivertus popieriais ir plunksnomis. Žalsvame kambaryje kvepėjo mėtomis, aplinkui žvakę tebuvo blankūs beveidžiai baldai – lova, laikrodis, spinta su veidrodžiu, du foteliai – patys būtiniausi daiktai. Ant židinio keletas laikraščių, koks tuzinas vizitinių kortelių, nurašinėtų skaičiais, ir vaistų buteliukas. Niekuomet taip stipriai nebuvau patyręs nebuvimo įspūdžio. Tas būstas buvo kažkoks, beasmeniškumu prilygo teoremoms, – galbūt kaip tik dėl to jį ir vertino šeimininkas. Jis egzistavo, sakytum, abstrakčiame interjere. Galvojau apie šiame fotelyje jo praleidžiamas valandas. Išsigandau begalinio liūdesio, kurį patirtumei šioje nepriekaištingoje ir banalioje vietoje. Man teko gyventi tokiuose kambariuose, ir niekuomet negalėdavau be pasibjaurėjimo galvoti, kad liksiu juose visam laikui.
       Ponas Testas kalbėjo apie pinigus. Nemoku atgaminti jo ypatingos iškalbos: ji man pasirodė nebe tokia aiški kaip paprastai. Nuovargis, sulig kiekviena valanda gilėjanti tyla, aitrūs cigarai, nakties tuštuma paveikė jį. Regis, girdžiu prislopintą ir sulėtintą balsą, nuo kurio virpa vienintelės tarp mudviejų degančios žvakės liepsna, regis, girdžiu jį vardinant nuobodžiai didelius skaičius. Aštuoni šimtai dešimt milijonų septyniasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt... Jis man pranešinėjo biržos kainų svyravimus, ir ilgos skaitvardžių virtinės mane veikė tarytum poezija. Jis gretino įvykius, pramonės reiškinius, visuomenės skonį ir aistras ir vėlei skaičius, sakydamas: „Auksas – nelyginant visuomenės siela.“
       Staiga nutilo. Jį nudiegė skausmas.
       Kad nereikėtų žiūrėti į jį, vėl apmečiau akimis šaltą kambarį, nykų apstatymą. Jis pasiėmė buteliuką ir gurkštelėjo. Atsikėliau išeiti.
       „Pabūkite dar, – pasakė, – aš neįkyrėsiu. Eisiu gulti. Po kelių minučių užmigsiu. O jūs pasiimsite žvakę ir nulipsite žemyn.“
       Jis ramiai nusirengė. Liesas jo kūnas paniro į patalus ir atrodė miręs. Paskui jis apsivertė ir dar giliau nugrimzdo Į trumpą lovą.
       Prabilo šypsodamasis: „Aš guliu ant nugaros. Plaukiu!.. Jaučiu apačioje vos pastebimą supimą, – lyg mane neštų galinga srovė? Miegu valandą, daugiausiai dvi, - aš, taip dievinąs šiuos nakties plaukiojimus. Dažnai prieš miegą jau net nesugaunu minties. Nežinau, ar miegojau. Kitados migdydamasis prisimindavau malonius dalykus: matytus veidus, daiktus, patirtas akimirkas. Prisiminkite! – Vaikas būdamas atrandi save, iš lėto tyrinėji savo kūno erdvę, su didžiausiom pastangom aiškiniesi jo ypatumus, ar ne? Raitaisi, atrandi save arba iš naujo pajunti ir stebiesi neatsistebi! Palieti kulną, griebi dešinę koją kaire ranka, apglėbi šaltą pėdą šiltu delnu!.. Dabar moku save mintinai. Taip pat ir širdį. O! Visa žemė nužymėta vėliavomis. Belieka mano lova... Mėgstu šią miego ir skalbinių tėkmę: tos paklodės tai išsitempia, tai susigarankščiuoja ar susiglamžo ir leidžiasi ant manęs tarsi smėlis, kai apsimetu mirusiu, – jos apsivynioja aplink mane, kai užmingu... Pakankamai sudėtingas mechanizmas. Pinklės arba grandinė – labai mažas prasmės nukrypimas... Oi!“
       Jam suskaudo.
       „Kas jums? – šūktelėjau, – gal galėčiau...“
       „Nieko tokio... – atsiliepė jis. – Man... viena dešimtoji sekundės, kuri rodos... palaukit... Būna akimirkų, kai mano kūnas nušvinta... Tai labai įdomu. Staiga regiu save iš vidaus... Išskiriu savo kūne skirtingo gylio sluoksnius, jaučiu skausmo zonas: skausmo žiedus, polius, adatėles. Matot šias gyvas figūrėles? Mano skausmo geometriją? Jose yra žaibų, panašių į mintis. Jie leidžia sekti – nuo čia iki ten... Ir vis dėlto man iki galo neaišku... Neaišku – netgi ne tas žodis... Kai tat įvyksta, manyje kažin kas susijaukia, pasklinda. Manyje atsiranda vietų... miglotų, atsiveria ertmės. Tuomet surandu atmintyje klausimą, kokią nors problemą...Panyru į ją. Skaičiuoju smėlio kruopeles... ir tol, kol jas matau... – smarkėjantis skausmas man suteikia jėgų stebėti save. Galvoju apie jį! – Laukiu tik savo riksmo, ...ir vos tik jį išgirstu – toks objektas, baisus objektas, vis mažėdamas ir mažėdamas, pasislepia mano viduje...
       Ką gali žmogus? Aš kovoju su viskuo, išskyrus kūno kančią, kuri įgauna tam tikro didingumo. Vis dėlto nuo čia ir reikėjo pradėti. Juk kentėti – vadinasi, sutelkti į ką nors didžiausią dėmesį, o aš tam tikra prasme dėmesio žmogus... Žinote, aš numačiau savo būsimą ligą. Nuodugniai mąsčiau apie tai, kuo visi yra tikri. Manau, šis požiūris į akivaizdžią ateitį turėtų sudaryti mūsų auklėjimo dalį. Taip, aš išpranašavau tai, kas dabar prasideda. Tada ši mintis nesiskyrė nuo visų kitų. Todėl galėjau ją sekti.“
       Jis nurimo. Apsivertė ant šono, užsimerkė; po minutės vėl prabilo. Pradėjo kliedėti. Jo balsas tebuvo tik murmėjimas į pagalvę. Įraudusi jo ranka jau ilsėjosi.
       Jis dar kalbėjo: „Aš mąstau, ir tat niekam netrukdo. Aš esu vienas. Koks patogumas - vienatvė! Man nieko nėra malonesnio. Tokios pat svajonės kaip laivo kajutėje, Lamberto kavinėje... Kokios nors Bertos rankos, staiga tapusios reikšmingos, pavogtų mane – kaip skausmas... Tas, kuris kalba su manimi nieko neįrodydamas – mano priešas. Man labiau patinka kad ir menkiausio, bet tikro fakto spindesys. Esu ir regiu save; regiu save save regintį ir taip toliau... Įsigilinkime į viską. O! Kad ir apie ką šnekėtum, vis tiek miegas ima. Miegas pratęsia bet kokią mintį...“
       Jis tyliai užknarkė. Dar tyliau aš pasiėmiau žvakę ir ant pirštų galiukų išėjau.

       Versta iš: Paul Valery. Monsieur Teste. Paris: Libr. Gallimard, 1929.
       Iš prancūzų k. vertė Rūta Babavičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt