TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Wislava Szymborska
Eilėraščiai

Į viršų

Dvi Bruegelio beždžionės

Štai mano didysis abitūros egzaminų sapnas:
grandinėmis prirakintos sėdi lange dvi beždžionės,
už lango skrieja dangus
ir maudosi jūra.

Laikau žmonių istorijos egzaminą.
Mikčioju ir vos vos slenku.

Viena beždžionė spokso į mane, klausosi ironiškai,
antroji tarytum snaudžia –
o kada paklausta ilgokai tyliu
pasakinėja man
tykiu grandinės žvangesiu.

Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Atlantida

Gyveno ar negyveno.
Saloje ar ne saloje.
Vandenynas ar ne vandenynas
prarijo juos arba ne.

Ar kas ten ką mylėjo?
Ar ten kas grūmės su kuo?
Atsitiko viskas ar nieko
ten arba ne ten.

Septynetą miestų skalavo marios.
Ar iš tikrųjų?
Visi norėjo būti nemarūs.
Kas tai įrodys?

Neišrado parako, ne.
Išrado paraką, taip.

Abejotini. Hipotetiški.
Nepalikę ničnieko doro.
Neišsprūdę iš žemės, vandens,
iš ugnies ir oro.

Neįtilpę į akmenį
ir į lašą lietaus.
Nesugebą kaip reikiant
įspėt ir sudraust.

Meteoras nukrito.
Ne meteoras.
Vulkanas išsiveržė.
Ne vulkanas.
Kažkas kažką šaukė.
Niekas nieko.

Toje plius minus Atlantidoje.

Vertė Tomas Venclova
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Apmąstau pasaulį

Apmąstau pasaulį, antrąjį leidimą,
antrąjį leidimą, pataisytą
idiotų juokui,
melancholikų verksmui,
plikių šukoms,
šunų batams.

Štai skyrius:
Augalų ir Žvėrelių Kalba,
čia kiekvienai rūšiai
yra lyginamasis žodynas.
Net paprastas „labas“,
kai sveikiniesi su žuvimi,
žuvį, tave ir kitus
gyvenime stiprina.

Ta seniai nujausta
ir staiga išreikšta žodžiais
miško improvizacija!
Tas pelėdų epas
Tie ežio sukurti
aforizmai, nors
esame įsitikinę,
kad jis miega, ir tiek!

Laikas (antrasis skyrius)
turi teisę kištis
į visa – gera ar pikta.
Vis dėlto jis, kursai trupina kalnus,
okeanus stumdo
ir suka žvaigždes,
neturės nė menkiausios galios
įsimylėjėliams, nes jie pernelyg nuogi,
pernelyg apsikabinę, pašiaušta
siela lyg žvirbliu, tupinčiu ant peties.

Senatvė – tiktai moralas
nusikaltėlio gyvenimui.
Ak, tad visi yra jauni!
Kančia (trečias skyrius)
nežemina kūno.
Mirtis,
kai miegi, ateina.

Sapnuosi, kad išvis nereikia kvėpuoti,
kad tyla be alsavimo –
visai gera muzika,
esi mažytis lyg kibirkštis
ir gęsti į taktą.

Mirtis tik tokia. Didesnį skausmą
patyrei laikydamas rankoje rožę
ir buvai daug labiau sukrėstas,
matydamas žiedlapį krintant ant žemės.

Pasaulis tik toks. Tik šitaip
gyventi. Ir mirti tik šitiek.
O visa kita – lyg Bachas,
akimirką grotas
pjūklu.

Vertė Mindaugas Kvietkauskas
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Netikėtas susitikimas

Esam be galo malonūs vieni kitiems,
tvirtinam, kaip gera susitikt po šitiek metų.

Mūsų tigrai laka pieną.
Mūsų vanagai vaikšto pėsti.
Mūsų rykliai skęsta vandenyje.
Mūsų vilkai žiovauja prie atverto narvo.

Mūsų gyvatės nusikratė žaibų,
beždžionės – įkvėpimų, povai – plunksnų.
Jau seniai šikšnosparniai išlėkė iš plaukų.

Nutylam vidury sakinio
beviltiškai šyptelėję.
Mūsų žmonės
nemoka susikalbėti.

Vertė Janina Degutytė
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Heraklito upėje

Heraklito upėj
žuvis gaudo žuvį,
žuvis ketvirčiuoja žuvį aštria žuvim,
žuvis stato žuvį žuvis žuvyje gyvena,
žuvis pabėga iš apgultos žuvies.

Heraklito upėj
žuvis myli žuvį,
tavo akys – sako – spindi it žuvys danguj,
noriu plaukt su tavim į mudviejų bendrą jūrą,
o gražiausioji iš seklumos pulkų.

Heraklito upėj
žuvis žuvų žuvį išmąstė,
žuvis klūpo prieš žuvį, žuviai gieda giesmes,
meldžia žuvies lengvesnio plaukiojimo.

Heraklito upėje
aš žuvis vienatinė, aš žuvis atskiroji
(kad ir nuo medžio žuvies ar akmens žuvies)
rašinėju retkarčiais mažas žuveles
sidabro žvynais taip trumpai,
kad gal tai tamsa sutrikusi mirkčioja?

Vertė Kornelijus Platelis
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Nekaltybė

Pradėta ant žmogaus plaukų čiužinio.
Gerda. Erika. O gal Margareta.
Nežino, apie tai iš tikrųjų nieko nežino.
Tokios rūšies žinios netinka būti
nei perduodamos, nei priimamos.
Graikų eirinijos per daug teisingos.
Mus erzintų šiandien jų paukštiškas atkaklumas.

Irma. Brigita. O gal Frederika.
Jai dvidešimt dveji, o gal truputėlį daugiau.
Moka kalbas tris svetimas, labai reikalingas kelionėse.
Firma, kurioj ji dirba, siūlo eksportui
geriausius čiužinius, tik kad su dirbtiniu kamšalu.
Eksportas tautas suartina.

Berta. Ulrika. O gal Hildegarda.
Gražumo – gal ne, bet aukšta ir liekna.
Skruostai, kaklas, krūtinė, šlaunys ir pilvas
kaip tik pačiame žydėjime, tviskantys naujumu.
Džiaugsmingai basa Europos paplūdimiuose
plaukus šviesius paleidžia, ilgus iki pat kelių.

Nepatariu trumpinti – jai pasakė kirpėjas –
kartą nukirpti, niekada taip vešliai nebeaugs.
Prašau manimi tikėti.
Tai patikrintas reikalas
tausend- und tausendmal.

Vertė Kornelijus Platelis
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Vietnamas

Moterie, kuo tu vardu? – Nežinau.
Kada gimei, iš kur esi kilus? – Nežinau.
Kodėl išsirausei žemėje urvą? – Nežinau.
Nuo ko slepiesi? – Nežinau.
Kodėl įkandai man į pratiestą ranką? – Nežinau.
Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? – Nežinau.
Kieno tu pusėj? – Nežinau.
Dabar vyksta karas, turi pasirinkti. – Nežinau.
Ar stovi dar tavo kaimas? – Nežinau.
Ar tai tavo vaikai? – Taip.

Vertė Judita Vaičiūnaitė
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

O būna visaip

Atsitikti galėjo.
Atsitikt privalėjo.
Atsitiko anksčiau. Vėliau. Arčiau. Ir toliau.
Atsitiko ne tau.

Išsigelbėjai, nes buvai pirmas.
Išsigelbėjai, nes buvai paskutinis.
Nes pats. Nes žmonės. Nes į kairę. Į dešinę.
Nes lijo lietus. Nes krito šešėlis.
Nes visad buvo saulėtos dienos.

Tavo laimei ten buvo miškas.
Tavo laimei nebuvo medžių.
Tavo laimei bėgis, kablys, sija, stabdys,
stoglangis, posūkis, milimetras, sekundė.
Tavo laimei skustuvas plaukė per vandenį.

Tai dėl to, tai kadangi, o visgi, tarp kitko.
Kas būtų nutikę, jei ranką, jei koją,
per žingsnį, per plauką
priklausomai nuo aplinkybių.

Vis dėlto esi? Iš dovanotos akimirkos?
Tinklas buvo vienakis, o tu per tą akį?
Negaliu tuo atsistebėti, negaliu ištylėti.
Paklausyk,
nekantraudama plaka man tavo širdis.

Vertė Slgltas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Minios nuotrauka

Minios nuotraukoje
mano galva iš krašto septintoji,
o gal ketvirta į kairę
ar dvidešimta iš apačios;

mano galva – nežinau kuri,
jau ne viena, ne vienintelė,
jau panaši į panašias,
gal moteriška, o gal vyriška;

ženklai, kuriuos man siunčia,
tai ypatingai jokie ženklai;

gal regi ją Laiko Dvasia,
bet į ją jau nebežiūri;

mano statistinė galva,
kuo ramiausiai, kuo visuotiniausiai
mintanti plienu ir kabeliais;

nesigėdydama, kad bet kokia,
nesielvartaudama, kad ją galima pakeisti;

tarytum jos visai neturėčiau
savos ir visai atskiros;

sakytum, atkasė kapines,
pilnas kaukolių bevardžių
neblogai išsilaikiusių,
nors visai numirusių;

tarsi ji tenai jau buvo,
mano galva kiekviena, svetima;

kur, jeigu ką nors prisimena,
tai turbūt giliausią ateitį.

Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Teroristas, jisai žiuri

Tryliktą valandą dvidešimt bare sprogs bomba.
Dabar tiktai trylikta šešiolika.
Kai kas dar suspės įeiti.
Kai kas išeiti.

Teroristas jau perėjo į kitą gatvės pusę.
Atstumas šis apsaugo jį nuo blogų netikėtumų,
na, ir reginys tartum kine:

Moteris geltona striuke, jinai įeina.
Vyras tamsiais akiniais, jis išeina.
Džinsuoti vaikinai, jie šnekučiuojasi.
Trylikta septyniolika ir keturios sekundės.
Anam žemesniajam nusišypsojo laimė, jis apžergė motociklą,
o šis aukštesnis kaip tik įeina.
Trylikta septyniolika ir keturiasdešimt sekundžių.
Mergina su žalia juostele plaukuose, ji eina.
Bet kad tas autobusas ją ūmai užstoja.

Trylikta aštuoniolika.
Merginos jau neregėti.
Ar ji buvo tokia kvaila ir įėjo, ar ne,
aišku pataps, kai išneš.

Trylikta devyniolika.
Niekas kažkodėl neįeina.
Užtat dar išeina vienas plikas storulis.
Bet atrodo taip tarsi kažko kišenėse ieškotų,
ir be dešimt sekundžių tryliktą dvidešimt
jis sugrįžta tų savo skurdžių pirštinių.

Trylikta valanda dvidešimt.
Laikas, kaip jis velkasi.
Turbūt jau dabar.
Dar ne dabar.
Taip, dabar.
Bomba, ji sprogsta.

Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Vaizdas su smėlio grūdeliu

Vadiname jį smėlio grūdeliu.
O jis savęs nei grūdeliu, nei smėlio.
Išsiverčia be vardo
abstraktaus, konkretaus,
pastovaus, lakaus,
klaidingo ar tikrojo.

Jam perniek mūsų žvilgsnis, lytėjimas.
Nesijaučia paregėtas ir paliestas.
O tai, kad nukrito ant palangės,
tai jau mūsų, o ne jo nuotykis.
Jam visai tai tas pats, ant ko nukristi,
nežinant, ar nukrito jau,
ar dar vis krenta.

Pro langą gražus ežero vaizdas,
bet vaizdas tas savęs nemato.
Jis šiam pasaulyje
bespalvis ir beformis,
begarsis, bekvapis ir beskausmis.

Dugnui ežero dugno nėra,
ir krantams krantų.
Nei drėgna anei sausa jo vandenims.
Ir bangos – nei vienišos, nei susibūrusios,
jos ošia kurčios savojo ošimo negirdėdamos
prie akmenų – nei mažų, nei didelių.

O visa tai po dangumi iš prigimties nedangišku,
kur saulė leidžiasi visai nenusileisdama
ir slepiasi nesislėpdama po abejingu debesiu.
Jį vėjas blaško visai be jokios priežasties,
tiktai dėl to, kad pučia.

Viena sekundė pralėkė.
Antra sekundė.
Trečia sekundė.
Bet tai tik mūsų trys sekundės.

Laikas nuskriejo lyg žygūnas su skubia žinia.
Bet tas palyginimas tik mūsų.
Pramanytas personažas, įkalbėtas jo skubėjimas,
o žinia nežmoniška.

Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Trumpi mūsų protėvių gyvenimai

Nedaugelis sulaukdavo trisdešimties.
Senatvė buvo akmenų ir medžių privilegija.
Vaikystė truko, kiek vilkų šunystė.
Reikėdavo skubėt, paspėti su gyvenimu
anksčiau, nei saulė patekės,
anksčiau, negu iškris pirmasis sniegas.

Trylikametės gimdančios vaikus,
keturiolikmečiai paukšteliautojai meldynuos,
dvidešimtmečiai, vedantys medžioklėn –
prieš mirksnį jų nebuvo, po mirksnio jau nėra.
Begalybės galai bemat susijungdavo.
Raganos bambėdavo užkeikimus
dar su visais savo jaunystės dantimis.
Tėvo akyse sūnus pavirsdavo į vyrą.
Senolio akyse užgimdavo anūkas.

Beje, jie savo metų neskaičiavo.
Skaičiuodavo tinklus ir puodus, lapines, kirvius.
Laikas, toksai dosnus bet kokiai žvaigždei danguje,
ištiesdavo jiems beveik tuščią ranką
ir mikliai atitraukdavo, lyg būtų buvę gaila.
Dar žingsnį, dar du žingsnelius
išilgai spindulingos upės,
kuri išplūsta iš tamsos ir tamsoje prapuola.

Nebuvo nė jokių pasimetimų,
atidedamų klausimų ir vėlesnių apsireiškimų,
kurių iš anksto būtų nenujautę.
Išmintingumas negalėjo laukti žilo plauko.
Turėjo žvelgti aiškiai, kol ateis aiškumas,
išgirst kiekvieną balsą, kol jisai dar aidi.

Gėris ir blogis –
nedaug išmanė apie juos, bet viską:
kada triumfuoja blogis, gėris slepias;
kai gėris apsireiškia, blogis tyko pasaloj.
Nei vieno, anei kito neįmanoma įveikti,
anei nustumti taip, kad nesugrįžtų.
Dėl to, jei džiaugsmas, tai atmieštas nerimu,
jei sielvartas, tai niekad be tylios vilties.
Gyvenimas, tegu ir ilgas, visados bus trumpas.
Pernelyg trumpas, kad prie jo ką nors pridurtum.

Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Epochos vaikai

Esam epochos vaikai,
epocha politinė.

Visos tavo, mūsų, jūsų
dienos reikmės, nakties reikmės
yra politinės.

Nori nenori,
tavo genai turi politinę praeitį,
tavo oda politinį atspalvį,
akys – politinį aspektą.

Apie ką bekalbėtum, visad bus rezonansas,
kad ir ką betylėtum, visados turės reikšmę,
vienokią, kitokią – politinę.

Netgi traukdamas sau per šilą
žengi žingsnius politinius,
politiniu pagrindu.

Eilės apolitinės irgi yra politinės,
o aukštybėse šviečia mėnulis –
objektas visai nemėnuliškas.

Būt ar nebūt? – štai kur yra klausimas.
Koks klausimas? Atsakyk, mylimiausias.
Klausimas politinis.

Net nebereikia būti žmogišku padaru
tam, kad įgytum politinę reikšmę.
Užtenka būti nafta,
koncentruotu pašaru arba kokia antrine žaliava.

Arba posėdžių stalu, kurio forma
svarstyta mėnesių mėnesiais:
prie kurio diskutuot apie mirtį ir apie gyvenimą, –
prie apvalaus ar kvadratinio?

Tuo metu žuvo žmonės,
galavosi žvėrys,
degė namai,
dirvonavo laukai, –
kaip senovės epochose,
ne tokiose politinėse.

Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Tortūros

Niekas nepasikeitė.
Kūnas yra jautrus skausmui,
vis dar privalo valgyti ir kvėpuoti, miegoti,
jis – plona oda, o po ja – kraujas,
didoka dantų ir nagų atsarga,
kaulai trapūs, sąnariai elastingi.
Tortūrose visa tai turima omeny.

Niekas nepasikeitė.
Kūnas dreba, kaip drebėjo
prieš įkuriant Romą ir po įkūrimo,
dvidešimt amžių prieš Kristų ir po,
tortūros tokios kaip buvo, susitraukė tik žemė,
ir jeigu kas dedas, girdėt kaip už sienos.

Niekas nepasikeitė.
Pasigausino tik žmonių,
be senų prasikaltimų atsirado naujų,
tikrų, įkalbėtų, laikinų ir visokių,
tačiau riksmas tas, už kurį žmogus neatsako,
buvo, yra ir bus nekaltumo riksmas,
pagal pirminį diapazoną ir aprašą.

Niekas nepasikeitė.
Gal tiktai manieros, ceremonijos, šokiai.
Judesys rankų, atlošiant galvą,
vis dėlto toksai pats.
Kūnas raitosi, draskosi, stengias ištrūkti,
perkirstas virsta iš kojų, pritraukia kelienius,
mėlsta, pučiasi, seilėjas ir kraujuoja.

Niekas nepasikeitė.
Išskyrus upių tėkmes,
girių liniją, pakrantes, dykras ir ledynus.
Po tuos kraštovaizdžius bastos dvaselė,
dingsta, išnyra, artėja, nutolsta,
pati sau svetima, nepagaunama,
čia tikra, čia netikra esatim savo,
tuo metu, kai kūnas yra, yra ir yra
ir nėr kur jam pasidėti.

Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Gyvenimo aprašymas

Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.

Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.

Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.

Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.

Svarbiau kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.

Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.

Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.

Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.

šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.

Vertė Sigitas Geda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Dangus

Nuo to reikėjo ir pradėt: dangus.
Langas be rėmų, be palangių, be stiklo.
Atdaras – ir nieko už jo,
tačiau atvertas lig galo.

Nereikia man laukti giedros nakties
ar užversti galvą,
kad pažvelgčiau į dangų.
Dangus man už pečių, po ranka, ant vokų.
Dangus saugiai apgobia mane
ir kelia aukštyn.

Patys aukščiausi kalnai
nėra arčiau dangaus,
nei giliausi slėniai.
Nėr vietos tokios, kad jo būtų daugiau,
nei kitur.
Debesis lygiai tiek pat
pripiltas dangaus, kiek ir kapas.
Kurmis tiek pat pakylėtas į dangų,
kiek savo sparnais pakyla pelėda.
Daiktas, krentantis į bedugnę,
iš dangaus nukrinta į dangų.

Birus, skysti, uolėti,
degūs ir lakūs
dangaus plotai, dangaus kruopelytės,
dangaus vėjai ir kalvos.
Dangus egzistuoja visur,
netgi tamsybėj po oda.

Valgau dangų, išskiriu dangų.
Esu kilpa kilpoje,
gyventojas, kuriame gyvenama,
apglėbtas glėbys,
klausimas, kuriuo atsakoma.

Dangaus ir žemės dalijimas
nėra tinkamas būdas
mąstyti apie jų visumą.
Jo dėka tiktai gyvenu
tiksliai nustatytu adresu,
kuriuo mane greičiau galima rasti,
jei kas ieškotų.
Skiriamosios mano žymės –
džiugesys ir neviltis.

Vertė Mindaugas Kvietkauskas
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

Didelė laimė

Didelė laimė
nežinoti tikslia,
kokiame gyveni pasaulyje.

Reikėtų labai
labai ilgai egzistuoti
žymiai ilgiau
nei jisai egzistuoja.

Kad galėtum nors palyginimui
pažinti kitus pasaulius.

Viršum kūno pakilti,
nes jis nieko kito geriau nemoka
kaip varžyti
ir sunkumus kurti.

Pakilti virš laiko,
kuriame viskas lekia ir sukasi,
kad geriau ištirtum,
aiškiau paregėtum
ir galutines išvadas padarytum.

Ir šios perspektyvos
detalėms ir epizodams –
amžinas sudie.

Savaitės dienas
skaičiuoti – atrodytų
visai beprasmis darbas,

pasiųsti laiškai –
kvailos jaunystės išdaiga,

užrašas „Nemindžiokit žolės“ –
beprotiškas užrašas.

Vertė Algis Kalėda
Szymborska, Wislawa. Poezijos rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt