Dariusz Sosnicki gimė 1969 metais Kališo mieste. Vienas stipriausių jaunosios lenkų poetų kartos atstovų. 1994-1996 metasi dirbo „Nowy Nurt“ redaktoriumi. 1994 metais išleido knygą „Marlewo“, apdovanotą kaip geriausias debiutas. Kitos knygos: „Ikarus“ 1998 m., „Męzczyzna w dominie“ 1999 m., „Symetria“ 2002 m. 2002 metais apdovanotas Lenkijos Leidėjų premija.

Vertėja      

Dariusz Sosnicki
Eilėraščiai

Folija vėjuje
Baltas
Didysis ketvirtadienis
Ikarusas
Rybakos gatvė
Skalbykla
Atkaklūs pasikartojimai
Mieguistos rugsėjo terasos
Akvariumas
Regėjimai Midvesto prerijoje

Į viršų

Folija vėjuje

Kažkaip man vis nepavyksta tas pabėgimas
staigus posūkis, greitas bėgimo pokytis.
Akimirką prieš vakarienę kažkas pasuka po
vartais, gęsta variklis, o aš tik tai ir girdžiu,
nes apklotą įmontavau tarp užuolaidos ir lango.

Nemontuočiau, jeigu ne šaltis,
bet ir šviesa suklupo. Stabarėju
ir gęstu kaip pagaliukas vakaras yra juodas
kvapas gaubiantis stiklainį ir kažkieno smalsus delnas
manipuliuoja prie amžiau priskretusio sraigto.

Silpnas delnas ir paviršius toks slidus
kaip suolelis bažnyčioje – tai netgi ne pasyvus
pasipriešinimas, daugiausiai paliovimas. Ledas traška po
padangomis juodomis kaip vakaras ir kažkoks negrėsmingas
melas jau žingsniuoja su pėdsakais po tavęs.

Į viršų

Baltas

Vakar užvežiau patalus skalbti
ir šiandien grįžau su švariais,
tačiau nesuspėjau apvilkti, nes kai
apima mane staigus mieguistumas po mažo
dūmelio, guluosi ant kanapos su rūbais ir
prisidengiu apklotu. Budinuosi

persivalgęs. Ant indaujos randu žiemos modelį
ir vaikystės fragmentą acto užtaise
garstyčių grūdelių, morkų ir krienų lazdelių pūga
iš puolusio namo. Nieko tenai nerandu.
Išeinu iš krapų tankmės, kad peržvelgčiau šaldytuvą,
o paskui rasčiau stiklainį dar neseniai su cukrumi
ir turėčiau apie situaciją susidarytą

nuomonę: tai yra paskutiniai patalai, kuriuos čia
atvežu. Nuo seno kalbuosi su Saldinančiais
ir argumentų jau ledinis kalnas, bet ar jie
nesveria? Iš pradžių trūksta sumanymų, po to sacharininis
įprotis, sugedę dantys, mirtis?

Į viršų

Didysis ketvirtadienis

Vairuotojų paviljone nuo langų nuima užuolaidas
ir iškart viskas nutyla. Kaip užkrėstame avily,

nuodingai ištraukusi cigaretes su filtru,
karalienė įkvepia oksidą palinkus virš aparato.

Turi apie mus nujausti, autobuse tamsu
ir patys beveik nesimatome,

kaip kine. Kažkuris mūsų! – staiga siekia kabančios
bliuzės. Kas degina soduose aukštus laužus?

Į viršų

Ikarusas

yra perpildytas, vos keli žmonės
šviesiais rūbais, kalbasi tyliai;
tačiau variklis rodo temperamentą ir atplaišų ištisa
masė topolių pūkų todėl tiek klegesio ir judėjimo.

Tas atplaišas gaudo mergina su kūdikiu:
štai laimė, pavyks man prisigaudyti,
tai būsiu laiminga; tebūnie,
bet gi negalima taip kratytis

ir linguoti ant girgždančios sėdynės,
valgyti sumautų cukrainių. Argi privalau
galvoti apie kiekvieną lūženą? Akimirką nematyti žemės,
kai žiūriu už savęs per langą – purvo ruožai skiriasi iš po padangų

ir juosta ore palieka, šviesi, tarp kaštoninių šakų.

Į viršų

Rybakos gatvė

Sekmadienis piktam kvartale, šilta ir tylu.
Įjungtas magnetofonas: klausau Pavlo balso,
kurį įrašinėjome pas jį užvakar.
Atveriu langą, kad lietus greitai dingstantis
tinstančioj baloj irgi girdėtųs. Pilki skalbiniai
mirksta dideliame balkone priešingoje

kiemo pusėje. Atsigręžiu turbūt dėl to,
kad nužvelgčiau įėjimą – mergaičiukė ir vaikis,
garsiai kikenantys, vien baltomis kelnaitėmis,
liesi ir judrūs; jisai jai „prausia pečius“.
Žiūriu į juos akimirksnį, galiausiai turiu išeiti
į virtuvę, nes virdulys gožia pasaulį švilpesiu.

Bet tiktai nusigręžti suspėsiu prieš žaibą,
kuris nušviečia kiemą ir atsiveja griausmas.
Ir griaudės, kai eidamas nujausiu,
jog čia nieko nepakeis nelemtas pasipūtimas, regimas
gajumas; kad kai grįšiu – balkonas bus tuščias.
Ir iš tikrųjų: kai grįšiu – balkonas bus tuščias.

Į viršų

Skalbykla

Nusiprausėme paeiliui plastikiniame dubeny, išsitrynėme
ir ištempėme rankšluosčius ant stiebo virvės virtuvėje
muilinių, drėgmės ir kūno kvapų vėliava.
Šiltos srovės nuo pečiuko jaudina orą
ir mus lenkia į lengvabūdiškus postūmius.
Mūsų pirštai buki kaip mediniai įrankiai.
Mūsų oda kurčia kaip vaškas.
Stiklai apsidrumstė nuo garų ir jiems negera.
Apsiblausėme nuo garų ir mums negera.
Susidėliojame į kubelius, šlapi, ir gulamės miegoti.

Į viršų

Atkaklūs pasikartojimai

dienos. Paukščių čiulbėjimas ir komunikacijos pagrindinė šneka
taip lyg nesusentų apkalbėtas taboras. Pelėda

užsnūdo ir kurmis, lyginasi žolių pluoštas ir tamsi danga gėlėse
atsikrato raukšlių, įsirėžiant ant sudėtos kūno kanapos.

Darbo šešėlis tęsiasi paskui mane ir vilioja išsilaisvinimu, žada stebuklą.
Senas varnėnas darbščiai apsimeta kitais paukščiais. Paskui ruožas

gulasi lygiai ant visko kaip pleistras be marlės ir dusina.
Nesistok, jeigu neprivalai.

Į viršų

Mieguistos rugsėjo terasos

Pusiaudienį terasos prisipildė
kelioms paskutinėms valandoms,
o aš užsnūdau kažkurioje –
kietas suoliukas, skėtis, nuvargęs kūnas;

ir tai yra gyvenimas vertas gimdytojo ir brolio? Ir ar
viską turiu ir sočiai jėgų, kad nusivilkčiau iki namų?
Betgi turiu, turiu; be to, atleiskite pone – turiu atsisakinėti? Ir dar
pabaigai: aš namo neįpratęs vilktis, aš tenai tiesiog eisiu.

Į viršų

Akvariumas

Liepa ištino staiga, sustingo.
Prakaitas rasoja ant visko: ant kopūsto lapų,
ant latako, galiausiai net ant oro likučių;
tinkai kaupia drėgnus raudonius.
Sapnas iškrito iš eigos. Ir tiktai į rytą
šaltis nubunda po grindimis, prisispaudžia prie sienos
ir kopia ja kaip sraigė. Akvariumas
beveik jau nekvėpuoja, tamsėja ir švinksta.
Darže nyksta ankštys, pupos ir žirniai,
televizoriai butuose springsta ir gęsta;
iš kalbų nustoja bet kas sekti.
O audros? Ką gi, bemaž vien žąsys skraido dangų
bodamos tiktai tarpų mato.

Į viršų

Regėjimai Midvesto prerijoje

1. Partly cloudly

Išsiunčiau knygas namo,
o paskui nuėjau į biblioteką
ir užsisakiau tokias pat, kad pabaigčiau jas skaityti –
padorus limitas, turtinga biblioteka. Pradedu jaustis
kaip Mickevičius, nuolatos kelyje, be nereikalingų daiktų,
nedideliu lagaminu, tačiau geromis knygomis.
Ir tas suvokimas, kad bus su manimi trumpai
ir gali nebūti galimybės pasikartoti,
nesaugiai tikroviškas. Patikrinu e-mail'ą
Des Moines, praverstų Mickevičiui.
Žinotų naujienas, ką jaučia jo merginos.
Matau jį, kaip atsivelka švintant
į maisto parduotuvę Lukove, Obornikų apskrity,
veikiau nesiskutęs, surdute, su kuriuo permiegojo naktį ant kanapos;
vielkopolskos gamta užima jam kvapą,
tačiau per kažkokį stebuklą mandagiai klausia ekspedientės,
ar gali pasitikrinti e-mail'ą.
Matau jį Poznanėje, cyber kavinėje na Palacza.
Nematau jo Romoje, Paryžiuje ir Lozanoje.
Berlyne taip, tačiau tik rytiniame.
Jeigu mes susikeistume vietomis, galėtų pamatyti mane čia
ar bent paklausti apie mane Norvido.
Teoriškai, nes Norvidas pats jam uždavė klausymą
ir dabar radikaliai sergantis ir visiškai apleistas
laukia atsakymo New Yorke.

2. Mostly clear

Des Moines, pirmas dangoraižis.
Na, ir viešbutis geresnis nei tas, senojoje sostinėje.
Nuo užsispyrusio autobiografiškumo stingsta man sąnariai,
gelsta oda ir ištisas dienas nešioju skrandyje nemalonų gumulą.

Jeigu taip jį išspjovus lyg būčiau pelėda
paaiškėtų, kuo iš tikrųjų maitinuosi: raudoni marškinėliai,
plaukai, smulkių randų šlakas ant odos, kuriuo keliauja pirštų skruzdės,
nagai, kairys ir dešinys.

Esama pelėda.
Privaloma būti labiau.

Privaloma užmerkti akis, kurios nustojo matyti,
ir atverti naujas.

Kur nors kitur.
Kada nors kitur.

Lengvai primerktos
toliaregio akys.

 
iš lenkų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt