Fernando Sorrentino

       SAVIGYNA

       Fernando Sorrentino, šiuolaikinis Argentinos rašytojas, pagarsėjo savo pokalbiais su Jorge Luis Borges ir Adolfo Bioy Casares, literatūros apžvalgomis bei įspūdingais straipsniais „La Nación“ ir „Letras de Buenos Aires“ laikraščiuose, o svarbiausia – fantastinio pobūdžio proza, bet apie save labiau mėgsta pasakoti pats.

       „Esu Fernando Sorrentino ir apie save rašysiu pirmuoju asmeniu, prisiimdamas visą atsakomybę už kiekvieną žodį. Gimiau Buenos Airėse 1942 metų lapkričio 8 dieną. Pasak pasitikėjimo vertų žmonių, mano kūryba, kurioje saviškai persipina fantazija ir humoras, siekiasi su grotesku, bet visada išlieka tikroviška. Man labiau patinka skaityti, ir, tiesą pasakius, rašau labai mažai. Per trisdešimt metų susidarė ne kažin kokia bibliografija. Esu parašęs šešias apsakymų knygas („Zoologinė pervarta“, 1969; „Galia ir vergystė“, 1972; „Geriausias iš geriausiųjų pasaulių“ 1976; „Savigyna“, 1982; „Vaistai aklam karaliui“, 1984; „Bėdų bėdos“, 1994), apysaką („Mirusiųjų papročiai“, 1996) ir ne per ilgiausią romaną („Šimtamečiai sanitarai“, 1979). Mano knygoms vaikams („Melagio pasakos“, 1978; „Melagis prieš Galiūnes Vapsvas“, 1994; „Mirusiojo kerštas“, 1997, ir kitoms) būdingi, mutatis mutandis, tie patys bruožai. Taipgi esu išleidęs dvi pokalbių knygas: „Septyni pokalbiai su Jorge Luis Borgesu“, 1974; „Septyni pokalbiai su Adolfu Bioy Casares“, 1992. Niekas nenuginčys, jog mano apsakymų galima aptikti gausybėje antologijų ispanų, anglų ir kitomis kalbomis. Kiek žinau, esu išverstas į anglų, portugalų, italų, vokiečių, lenkų kinų, vietnamiečių ir tamilų kalbas. Taipgi rašau straipsnius apie Argentinos literatūrą, kuriuos paprastai spausdina Buenos Airių dienraštis La Nación. Kaip daugmaž visi rašytojai esu apdovanotas gausybe literatūros premijų. Apskritai gyvenimu nesiskundžiu.
       Beje, literatūrinį gyvenimą pradėjau kaip skaitytojas. Tarkime, nuo to laiko, kai permaniau raides, iki daugmaž trisdešimt penkerių buvau savotiška „skaitymo mašina“. Vos įveikęs vieną knygą, griebdavau kitą. Kaip paprastai būna, bandžiau rašinėti visokias vaikiškas kvailystes iki kokių dvidešimt dvejų metų. Aišku, rašinėjau slapčia. Niekad nesidėjau prie kokių nors „būrelių“ ar „grupelių“ ir niekam nerodžiau savo rašinių, nors ir turėjau pažįstamų rašytojų. Ir ligi šiol pirmasis mano skaitytojas – leidėjas, kuris ir sprendžia, ar verta leisti knygą, ar neverta.
       Kai 1969 metais žurnale „Bibliograma“ pasirodė pirmieji du apsakymai ir išėjo pirmoji knyga, tariau sau: „Dabar jau esu rašytojas“. Aišku, tai buvo naivi mintis. Juk ką reiškia būti rašytoju? Mano galva, rašytojas yra Cervantes, rašytojas yra Kafka. Tačiau, anot žiniasklaidos, rašytojais vadinami ir Robinas Cookas, ir Tomas Clancy...“

       Tai atsitiko šeštadienį, apie dešimtą valandą ryto.
       Mano vyresnysis sūnus, tikras padauža, viela netyčia brėžtelėjo kaimynų duris. Nieko baisaus ar nepataisomo: mažytis brūkšnelis, beveik nepastebimas, jeigu nežiūrėsi akis išpūtęs.
       Kad ir gėda, prisipažinsiu: iš pradžių pašoko noras – kas nėra pasidavęs tokiai pagundai? – dėtis lyg nieko nebūtų įvykę. Bet paskiau man dingtelėjo, jog būtų sąžiningiau atsiprašyti kaimyno ir pasiūlyti apmokėti nuostolius. Be kita ko, sąžinę pažadino mintis, kad žala nebūsianti tokia jau didelė.
       Spūstelėjau durų skambutį. Apie kaimynus žinojau tik tiek, kad jie neseniai įsikėlė, kad tai trijų asmenų šeima ir kad visi trys šviesiaplaukiai. Išgirdęs pirmus žodžius, sumečiau, jog būsią užsieniečiai. Išgirdęs kalbant, padariau išvadą, jog būsią vokiečiai, austrai arba šveicarai.
       Jie geraširdiškai nusijuokė, jokio dėmesio nekreipdami į įbrėžimą; netgi tyčia atsinešė didinamąjį stiklą, mėgindami jį įžiūrėti – toks buvo menkas.
       Linksmai ir kategoriškai atmetę visus mano atsiprašymus, pareiškė, jog visi vaikai – išdykėliai, ir nieku gyvu nesutiko, kad apmokėčiau nuostolius.
       Atsisveikinome skardžiai kvatodami ir kietai spausdami vieni kitiems rankas.
       Kai grįžau, žmona – stebėjusi mus pro akutę – paklausė:
       – Ar brangiai atsieis perdažyti duris?
       – Nė cento neužsiprašė, – nuraminau ją.
       – Juo geriau, – tarė ji, šiek tiek prigniauždama piniginę.
       Nespėjau nė kojų apšilti, o jau pamačiau prie durų mažytį vokelį. Jame buvo vizitinė kortelė. Joje – ketvirtainėmis raidytėmis išspausdinti vardai: GUILLERMO HOFER IR RICARDA H. KORNFELD DE HOFER. O toliau smulkia rašysena mėlynu tušu pridėta: «ir Giljermėlis Gustavas Hoferis pagarbiai sveikina poną ir ponią Sorentinus, labai jų atsiprašo, kad turėjo tiek graužtis dėl tokios menkutės sūnelio Chuano Manuelio Sorentino išdaigos – juk sūnelis dailiu piešinuku stačiai papuošė mūsų išklerusias duris.»
       – Po perkūnais! – sušukau. – Kokie puikūs žmonės! Ne tik nepyksta, bet dar atsiprašo.
       Norėdamas atsidėkoti už tokį mandagumą, paėmiau iš lentynos vaikišką knygutę, kurią ketinau kada nors padovanoti Chuanui Manueliui, ir paprašiau sūnelį, kad nuneštų ir įteiktų mažiui Giljermėliui Gustavui Hoferiui.
       Tai buvo laiminga diena: Chuanas Manuelis pakluso neprimesdamas man jokių gėdingų sąlygų ir parsinešė tūkstančius nuoširdžiausių padėkos žodžių.
       Buvo dvylikta valanda dienos. Šeštadieniais paprastai bandau – nesėkmingai – šį tą skaitinėti. Atsisėdau, atsiverčiau knygą, perskaičiau kelis žodžius, ir tada sučirškė durų skambutis. Tokiais atvejais visada esu vienintelis namuose, ir mano priedermė eiti prie durų. Piktokai sušnopščiau ir pašokau ant kojų. Susidūriau su ūsuotu jaunuoliu, veikiau panašiu į švininį kareivėlį, užsislėpusiu už milžiniškos rožių puokštės.
       Pasirašiau kvitą, daviau arbatpinigių, o kai jaunuolis, kone kariškai atidavęs pagarbą, dingo, suskaičiavau dvidešimt keturias rožes ir rusvoje kortelėje perskaičiau tokius žodžius: „Giljermas Hoferis su Rikarda H. Kornfeld de Hofer kuo nuoširdžiausiai sveikina ponus Sorentinus ir mažąjį Chuaną Manuelį Sorentiną, dėkodami už nepaprastai gražią dovaną Giljermėliui Gustavui – vaikišką knygutę, peną jo bręstančiam protui.“
       Tuo metu, vos bepavilkdama pilnus krepšius, iš turgaus parpūškavo žmona.
       – Kokios žavios rožės! Kaip man patinka gėlės! Ir kaip tau šovė į galvą nei iš šio, nei iš to pirkti gėlių, juoba kad niekad jų neperki?
       Gavau prisipažinti, jog tai Hoferių dovana.
       – Reikia atsidėkoti, – tarė ji, kaišiodama rožes į ąsočius. – Pakviesime juos arbatos.
       Šeštadieniui buvau numatęs ką kita. Bandžiau silpnai prieštarauti:
       – Ar būtinai šį vakarą?...
       – Neatidėliok rytojui to, ką gali padaryti šiandien.
       Buvo gal šešta vakaro. Valgomajame ant baltutėle staltiese dengto stalo švytėjo prašmatniausi indai. Prieš pusvalandį, vykdydamas žmonos įsakymus – ji pageidavo vieniškų akcentų, – turėjau dumti į kulinarijos parduotuvę Kabildo prospekte, pripirkti sumuštinių, pyragaičių, tešlainių, visokių skanskonių. Kas be ko, viskas aukščiausios kokybės, o visas paketas surištas apetitą dar labiau žadinančiu pusiau baltu, pusiau raudonu kaspinu. Eidamas pro ūkinių prekių parduotuvę, nejučia pasidaviau pagundai ir nupirkau pačią didžiausią skardinę geriausių dažų. Pagalvojus apie visas išlaidas, man truputį suspaudė širdį.
       Hoferiai atėjo ne tuščiomis rankomis. Atsinešė baltutėlį barokinį plaktos grietinėlės bokštą – neregėto dydžio tortą, kurio būtų pakakę visam pulkui. Mano žmona žado neteko išvydusi tokią dovaną. Aš irgi pasijutau nei šiaip, nei taip. Antra vertus, ne itin įdomu buvo klausytis Hoferių šnekų, nes daugiausia jiedu atsiprašinėjo ir meilikavo. Užtat man sukėlė nerimą Chuanas su Giljermėliu laigydami po namus, klykaudami ir daužydami kas pakliūva.
       Aštuntą valandą man pasirodė, kad svečiams jau metas namo. Tačiau žmona virtuvėje man pakuždėjo į ausį:
       – Jiedu tokie malonūs. Tokį tortą atnešė. Reikėtų pakviesti vakarienės.
       – Vakarienės? Betgi neturime nieko nusipirkę! Ir ko kviesti vakarienės, jei esam pavalgę?
       – Jei nieko neturime, galima nueiti į kepsninę. Na, o jei esam pavalgę, tai kas gi verčia kimšti per prievartą? Svarbiausia – drauge pasėdėti prie stalo ir maloniai praleisti laiką.
       Nors svarbiausia – ne prisivalgyti, apie dešimtą valandą vakaro, apsikrovęs kaip mulas, parboginau iš kepsninės dideliausius kvepiančius paketus. Hoferiai dar sykį parodė, kad jie ne iš tų, kurie ateina tuščiomis: variu apkaltoje skrynioje atnešė trisdešimt butelių itališko baltojo vyno ir penkis prancūziško konjako.
       Buvo apie antra valanda nakties. Užmigau kaip užmuštas, išvargęs nuo bėgiojimo, persivalgęs ir apdujęs nuo visų vynų bei konjakų, apsvaigęs nuo draugiškų jausmų pertekliaus. Laimė, nes šeštą ryto pasibeldė Hoferiai, apsirengę sportiniais drabužiais, su dūminiais akiniais. Automobiliu nusivežė mus į čia pat esantį Masičo miestelį, kur turėjo sodybą.
       Netiesa, jog tas sodžius šalia pat Buenos Airių. Sėdėdamas automobilyje, beprotiškai ilgėjausi savo rytinio puodelio matės, laikraščio, dykystės. Jei atsimerkdavau, akys imdavo degti, jei užsimerkdavau, išsyk užmigdavau. Tuo tarpu mįslingai pailsėję Hoferiai visą kelią plepėjo ir juokavo.
       Sodyboje, beje, labai puikioje, vaišinomės kaip karaliai. Deginomės saulėje, maudėmės baseine, valgėme gardutėlį kepsnį, netgi ištaikiau valandėlę numigti pokaičio po skruzdėmis apėjusiu medžiu. Pasibudęs susizgribau, jog atvažiavome tuščiomis rankomis.
       – Nebūk nagas, – pakuždėjo man žmona. – Bent jau vaikui nupirk kokį niekutį.
       Nuėjome su Giljermėliu pasivaikščioti po miestelį. Stabtelėjęs prie žaislų parduotuvės, paklausiau:
       – Ko norėtum?
       – Arklio.
       Pamaniau, jog turi galvoj žaislinį arkliuką. Klydau: sodybon grįžau raitas ant eiklaus ristūno, laikydamas už liemens Giljermėlį.
       Taip praslinko sekmadienis.
       Pirmadienį, grįžęs iš darbo, pamačiau poną Hoferį bemokant Chuaną Manuelį vairuoti motociklą.
       – Kaip sekasi? – paklausė. – Ar patinka dovanėlė vaikui?
       – Kad per mažas važinėti motociklu, – pasakiau.
       – Tuomet dovanoju tamstai.
       Verčiau nebūtų sakęs. Pamatęs, kad netenka ką tik gauto žaislo, Chuanas Manuelis prapliupo piktai žliumbti.
       – Vargšelis, – tarė ponas Hoferis. – Vaikams taip jau būna. Eikš, vaikeli, turiu tau šį tą geresnio.
       Atsisėdau ant motociklo, o kadangi nemoku vairuoti, ėmiau parpti mėgdžiodamas variklio ūžimą.
       – Stok, o nušausiu!
       Chuanas Manuelis taikėsi į mane nukreipęs orinį šautuvą.
       – Niekada netaikyk į akis, – patarė jam ponas Hoferis.
       Suparpiau tarytum stabdydamas motociklą, ir Chuanas Manuelis nuleido šautuvą. Grįžome abu labai patenkinti.
       – Bepigu gauti dovanų, – tarė žmona. – Bet reikia ir atsidėkoti. Pažiūrėsim, ar sugebėsi.
       Įsidėjau į galvą. Antradienį nupirkau importinį automobilį ir šautuvą. Ponas Hoferis pasakė, jog be reikalo užsikroviau tiek vargo; Giljermėlis pirmu šūviu kliudė gatvės žibintą.
       Trečiadienį gavome tris dovanas: aš – milžinišką tarptautinių kelionių autobusą su oro kondicionavimo sistema, vonia, sauna, restoranu ir svetaine, Chuanas Manuelis – Vietnamo gamybos bazuką, žmona – prašmatnią baltą išeiginę suknią.
       – Kur aš pasirodysiu su ta suknia? – nusiskundė ji. – Autobuse? Tu kaltas, kad nieko nedovanojai poniai. Užtat dabar ir gaunu dovaną lyg kokią išmaldą.
       Tuo metu sugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Išmėgindamas savo bazuką, Chuanas Manuelis vienu šūviu nušlavė nuo žemės kampinį namą, laimė, jau kuris laikas negyvenamą.
       Bet žmona nesiliovė aimanavusi:
       – Žinia, ponui autobusas, kad gali sėsti ir važiuoti nors į Braziliją, ponaičiui pabūklas, kuriuo gali atsiginti net nuo Mato Groso žmogėdrų, o tarnaitei – išeiginė suknytė... Tie Hoferiai – tikri europiečiai, moka pasityčiot...
       Įlipau į autobusą ir paleidau variklį. Sustojau paupy, nuošalioje vietelėje. Ten, gaivioje prieblandoje už tamsių langų, išsipleikęs minkštoje sėdynėje, ramiai apmąsčiau susidariusią padėtį.
       Kai pagaliau aiškiai suvokiau, ką reikia daryti, nuvažiavau tiesiai į ministeriją pas tokį Peresą. Mat, kaip ir kiekvienas argetinietis, turiu draugą ministerijoje, o tas draugas – Peresas. O kadangi noriu įgyvendinti vieną mintį, reikia, kad įsikištų Peresas.
       Peresas įsikišo.
       Gyvenu Las Kanjitas kvartale, dabar vadinamame San Benito de Palermo. Geležinkelio linijai nutiesti nuo Lisandro de la Torre stoties iki mano namo prireikė visos armijos inžinierių, technikų ir darbininkų, kurie, panaudodami specialiuotą šiuolaikinę užsieninę techniką, tyliai, kruopščiai, darbščiai ir gana neveikiai nugriovė keturis kvartalus prašmatnių kvartalų Išvaduotojo prospekte tarp Oljeros ir Matienso gatvių, šitaip apvainikuodami tą didį projektą. Nėra ko aiškinti, jog namų savininkams akimoju buvo dosniai atlyginta. Mat, Peresui prireikus tesėti žodį, ministerijoje nėra nieko neįmanoma.
       Šįkart ponui Hoferiui norėjau padaryti staigmeną. Ketvirtadienį, aštuntą valandą ryto, išėjęs į gatvę, jis pamatė naujintelaitį pusiau raudoną, pusiau geltoną garvežį ir šešis bagonus. Ant garvežio durų kabojo užrašas: PRAŠOM SĖSTI Į SAVO TRAUKINĮ, PONE HOFERI.
       – Traukinys! – sušuko jis. – Mano traukinys! Visą gyvenimą svajojau apie traukinį! Nuo mažumės troškau vairuoti traukinį!
       Ir, pametęs galvą iš džiaugsmo, netgi pamiršęs man padėkoti, įlipo į garvežį, kur rado trumpą traukinių vairavimo aprašą.
       – Luktelėkit, – tariau, – neskubėkit kaip į gaisrą. Pažiūrėkit, ką nupirkau Giljermitui.
       Trupindamas šaligatvio plokštes, šalimais sustojo galingas karo tankas.
       – Oi! – suspiegė Giljermitas. – Man seniai niežti nagai pliekti į obeliską!
       – Nepamiršau ir ponios, – pridūriau.
       Ir įteikiau ką tik iš Prancūzijos gautus švelnutėlius audinių kailinius.
       Hoferiai netvėrė noru tuojau pat pasinaudoti dovanomis.
       Tačiau kiekviena dovana buvo lyg savotiški spąstai.
       Audinių kailinius iš vidaus buvau išpurškęs magišku skysčiu, kurio gavau iš vieno kongiečio burtininko, tad, vos jais apsivilkusi, ponia Rikarda pakilo į orą ir pavirto baltu debesėliu.
       Giljermitui nespėjus paleisti šūvio į obeliską, tanko bokštelis šovė į padanges ir drauge su gyvu ir sveiku berniūkščiu nutūpė viename iš dešimties Saturno mėnulių.
       Vos tik ponas Hoferis paleido traukinį, tas nuskriejo atominiu viaduku per Atlanto vandenyną, šiaurės Afriką, Sicilijos sąsiaurį ir atsidūrė Etnos ugniakalnyje, kuris tomis dienomis pabudo iš miego.
       Atėjo penktadienis, o mes iš Hoferių negavome jokių dovanų. Pavakariais, taisydama vakarienę, žmona tarė:
       – Ir būk geras kaimynams. Tiek pinigų išleidom. Ir traukinys, ir tankas, ir audinių kailiniai. O jie nė nepadėkojo, nė žinutės nedavė.

       Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt