Vladimir Sorokin
Sanios meilė

Vsevolodui Nekrasovui               

       Baltapūkis Valerka mikliai užšoko ant dviračio ir suspaudė izoliacija apvyniotą vairą:
       - Sania, o Stiopka dar sakė, kad jis ne komjaunuolis, jis šeimos žmogus, o tu, Sania, sakė, neseniai baigęs, ir dar idėjinis. Tegul tokie ir terliojasi su mokiniais. Taip ir perdavė...
       Ant laiptų sėdintis Sania nusijuokė ir atsiduso:
       - Aš juk vis tiek rytoj eičiau. Net jam neatsisakius. Praeitą kartą jis jiems tiek apie dyzelius priskiedė - niekas nieko nesuprato. Reikėjo iš naujo aiškinti. Jau geriau tegul su savo chebra prie parduotuvės stumdosi...
       Valerka šyptelėjo ir pasispyrė koja.
       Sania pakilo:
       - Perduok jam, kad jis tinginys ir asilas. Nors ir šeimos žmogus.
       Valerka nusijuokė ir nurūko keliu.
       Sania nušoko žemyn.
       Iš žolės išniro Naida ir, mataruodama ilga juoda uodega, pribėgo artyn.
       - Eik! Eik iš čia!
       Jis pliaukštelėjo sau per kelį.
       Šuo viauksėdamas atšoko.
       Sania pralindo pro tvorą, pasuko daržinės sklendę, atvėrė duris.
       Žibintuvėlis gulėjo lentynoje tarp vinių dėžės ir spaustuvų. Sania jį pakėlė, įsidėjo į kelnių kišenę. Pasilenkęs dešiniame kampe sugrabaliojo pradėtą degtinės butelį, ištraukė popierinį kamštį, truktelėjo.
       Samanė nudegino burną.
       Jis nusispjovė, užkimšo butelį, įsikišo į kišenę ir apsižvalgė. Saulė seniai pasislėpė už krūmokšniuose paskendusios Potajevų trobos, gyvulių nebesimatė. Vos pastebimas rūkas šliaužė į slėnį rydamas tamsius pirčių ir sandėliukų siluetus. Toje pusėje ganėsi supančiotas Jegoro arklys.
       Sania paėmė kastuvą, pralindo pro tvoros skylę ir neskubėdamas patraukė per daržus. Vos vos rasoti bulvių lapai šnarėjo į jo kelnes. Priekyje purptelėjo laukinis balandis ir greitai dingo iš akių. Sania perėmė kastuvą arčiau geležtės ir vilko rankeną per bulvienojus.
       Daržus greit pakeitė platus lubinų laukas. Iš už nugaros, iš kaimo pusės atsklido šokių muzika. Sania atsisuko. Nuo kalvelės gerai matėsi, kaip nedidukame klube įsižiebė langai.
       Jis nusispjovė, pasikišo kastuvą po pažastimi ir greitai nužingsniavo.
       Aukštas, vakaruose dar rausvas dangus buvo giedras, virš Sanios galvos mirgsėjo žvaigždės. Prieš akis tamsavo miškas. Kvepėjo saulės iškepinti lubinai, kurie negailestingai traškėjo ir virto dulkėmis po Sanios kojomis.
       Sania stabtelėjo, susirado butelį, gurkštelėjo:
       - Stiprumėlis...
       Tolumoje keliuku iš miško užžiebtais žibintais išvažiavo traktorius.
       Sania paslėpė butelį, išsitraukė papirosų pakelį, užsirūkė. Laukas baigėsi, prasidėjo krūmai.
       Traktorius nusileido į daubą. Silpnas jo burzgesys greitai visai prapuolė. Vis dar rūkydamas, Sania ėjo pakrūmėm. Krūmokšniai buvo tankūs, nepjauta žolė siekė juosmenį.
       - Aš gi juk nekaltas, - pramurmėjo jis, brisdamas per žolę, - ką gi man dabar...
       Užkliuvęs už liauno berželio kamieno, iš rankų išsprūdo kastuvas. Sania pasilenkė, pakėlė ir užsimetė jį ant peties. Dešinėje subolavo kelias. Sania pasuko į jį, apsidairė.
       Medžių siluetai pilkavo tamsoje, trobose degė langai, klube grojo muzika.
       - Patys į tą darbą ją paskyrėt, niekšai...
       Greitu žingsniu jis ėjo keliu.
       Priekyje, laukymės vidury pūpsojo išlakių beržų miškelis, užstojantis kapines.
       - Niekšai...
       Sanios balsas sudrebėjo.
       Keliuką dengė minkštų dulkių sluoksnis, batai jas mindė.
       - O dar... Na kodėl ne bibliotekoje? Kodėl?!
       Jis trenkė kastuvu po kojom, nuvilko jį paskui save.
       Dangumi prašliaužė raudonas mirksintis taškas - lėktuvas.
       Kelias suko į dešinę, bet Sania užžėlusiu taku nuėjo tiesiai link kapinių. Sutrešusi, vietomis išgriuvusi tvora juosė storus, tankiai suaugusius medžius. Aplinkui kerojo piktžolės ir krūmai.
       Sania patraukė prie dviejų nulinkusių stulpų, rodančių vartus, apsidairė. Lauke nebuvo nė gyvos dvasios. Už medžių pasislėpusiame kaime tyliai grojo muzika.
       Jis įėjo į kapines. Atsargiai dirsčiodamas į šalis, žingsniavo tarp antkapių. Čia dvelkė supuvusiu medžiu ir ramunėlėmis. Virš galvos tyliai šnarėjo beržai.
       Šonu apėjęs keturis aptvertus kapus, Sania peržengė beržo kelmą, sustojo, sudėjo rankas ant kastuvo rankenos:
       - Štai...
       Tai buvo nedidukas pailgas kauburėlis, apkrautas dirbtinėmis gėlėmis ir vainikais.
       Jis susirado žibintuvėlį, pasišvietė.
       Viršuje, popierinių gėlių raizgalynėje matėsi paprasta metalinė lentelė su skubriai išgraviruotomis raidėmis:

NATALIJA ALEKSEJEVNA SOTNIKOVA
1964.01.18-1982.06.09

       Sania įjungė žibintuvėlį, išsitraukė butelį, užsivertė.
       Kažkas krebžtelėjo už žole apaugusios tvorelės. Jis pašvietė tenai ir sviedė grumstą. Krebždesys nurimo.
       Sania atsiklaupė, palietė lentelę, prikišo arčiau nosį:
       - Štai ir aš, Nataša... labas...
       Sparnais skrosdamas nakties erdvę virš kapinių praskrido kažkoks paukštis.
       - Aš, Nataša... tai aš...
       Sania patylėjo ir, įbedęs nosį į šaltą užrašą, staiga pravirko.
       - Nata... šenka... Nata... šen... ka...
       Iš rankų iškrito žibintuvėlis.
       - Nata... šaaa... Nata... šen... ka...
       Nuo jo virpančių pirštų prisilietimų tamsoje tyliai čežėjo popierinės gėlės.
       Jis ilgai verkė, kažką vis burbėdamas panosėj.
       Vėliau nusiramino, rankove nusišluostė veidą, nusišnypštė į kumštį. Truktelėjo iš butelio, pastatė jį šalia kapo, išsitiesė:
       - Štai... taip...
       Truputį pastovėjęs, puolė rinkti nuo kapo vainikus ir statyti juos šalia.
       - Tuojau... Natašenka... tuojau... mieloji...
       Baigęs su vainikais, nubloškė šalin nuvytusias gėles. Po jomis ant kapo viršaus gulėjo sauja sudžiūvusių kūčiukų, keli duonos gabaliukai ir saldainiai.
       Sania čiupo kastuvą ir pradėjo versti žemę į šoną.
       - Tuoj... tuoj... Nataš...
       Žemė buvo sausa ir lengva.
       Nulyginęs kapo kalnelį, Sania paspjaudė delnus ir ėmė greit kasti.
       Jaunas mėnulis vos vos apšvietė kapines, tanki lapija tingiai lingavo nuo vėjo. Jis kasė išmaniai, metė žemes į kairę, kastuvas švytravo jo rankose.
       Po penkiolikos minučių jis jau iki pusės stovėjo duobėje ir lygino jos kraštus.
       - Lietaus nebuvo visą mėnesį... gerai...
       Sunkiai kvėpuodamas, Sania atsitiesė. Pastovėjo, nusivilko prakaito prisigėrusius marškinius, numetė juos ant tamsoje boluojančio butelio:
       - Taip geriau...
       Pasispjaudė delnus, vėl kibo į darbą.
       Sausa nesuspausta žemė lengvai pasidavė kastuvui, skrido iš duobės ir beveik be garso byrėjo šalia atsiradusios krūvos šlaitais.
       Duobė gilėjo, krūva augo kiekvieną minutę.
       Greitai jos kraštas priartėjo prie duobės, Saniai prireikė išlipti ir nukasti žemes tolyn. Plika raumeninga nugara blizgėjo nuo prakaito, ant kaktos sulipo plaukai. Nukasęs krūvą, jis susiieškojo papirosus, atsisėdo, nuleido į duobę kojas ir užsirūkė.
       Vėsus vėjelis glostė beržo lapus, lingavo krūmus ir aukštą sausą žolę. Iš kaimo pusės toliau sklido muzika.
       - Šoka, blia... - piktai prakošė Sania ir stipriai užsitraukė. Traškėdamas degantis tabakas nušvietė jo veidą. - Kaip šoko, taip ir šoka... kas jiems...
       Nematomas dūmas kirto į akį, Sania susiraukė ir krenkštelėjo:
       - Kche... Oi... Natašenka...
       Žviltelėjęs į juodą duobę, atsiduso.
       - Man dūšią jau seniai skauda... dėl to taip ir išėjo...
       Pasikasė nuogą krūtinę:
       - Niekšai... net neparašė... net neparašė... šunsnukiai...
       Sprigtelėjęs papirosą, jis įšoko į duobę ir ėmė kasti toliau. Apačioje žemė buvo tokia pat šilta ir puri. Saldžiai kvepėjo šaknimis ir puvėsiais.
       Po pusvalandžio matėsi tik Sanios pečiai, darbuotis buvo sunkiau. Kastuvas švytravo lėčiau, Sania dažnai stabteldavo, ilsėjosi. Išmestos žemės krūva vėl priartėjo.
       Pagaliau kastuvas kurčiai stuktelėjo į karsto antvožą.
       - Štai...
       Sania ėmė karštligiškai mojuoti kastuvu, dalis žemių biro atgal.
       - Štai... viešpatie... štai... Natašenka...
       Drebantis jo balsas dusliai skambėjo duobėje.
       Apgraibomis atkasęs po kojomis linkstantį ir traškantį karstą, jis vargais negalais išsikepurnėjo į viršų, čiupo žibintuvėlį ir nušliuožė atgal.
       - Štai... štai...
       Įjungė šviesą.
       Iš po žemių kyšojo pusė tamsiai raudona medžiaga aptraukto karsto.
       Sania padėjo žibintuvėlį į kampą, greitai išmetė trukdančią žemę. Pabandė antvožą. Šis buvo prikaltas. Atsivėdėjęs, smeigė aštriu kastuvu į plyšį po dangčiu.
       - Štai... jie gi užkalė tave... niekšai... tuoj, tuoj...
       Užgulė kastuvo kotą. Antvožas sutreškėjo, tačiau nepasidavė.
       Ištraukęs įrankį, Sania pradėjo plėšti nuo dangčio juodus apsiuvus.
       - Natašenka... mieloji mano... užkimšo... šunsnukiai...
       Nuplėšęs medžiagą, pasišvietė, po to pavertė karstą ant šono, įkišo kastuvą į plyšį ir užgulė vėl.
       Kastuvo rankena kliuvo, rėmėsi į duobės kraštus, iš viršaus byrėjo žemės.
       Sania palenkė karstą dar labiau, antvožas pokštelėjo ir truputį atsidarė. Numetęs į šoną kastuvą, Sania įsikibo, stipriai truktelėjo. Pasigirdo medžio traškesys, iš prasivėrusio plyšio tvokstelėjo priplėkusi smarvė.
       Sania įkišo koją į atsiradusį tarpą, įsispyrė, truktelėjo ir nuplėšė dangtį. Dusinantis pūvančio kūno dvokas užliejo duobę, Sania sekundėlei sustingo. Išmetė į viršų dangtį, išlygino pakrypusį karstą ir pasilenkė.
       Karste gulėjo drobule iki krūtinės užklotos merginos lavonas. Papuošta baltu vainikėliu galva pasukta į šoną, rankos sudėtos ant krūtinės.
       Sania pasišvietė.
       Išgąsdinti šviesos, keliolika mitrių mėšlavabalių, blusų ir vabaliukų, aplipusių rankas, veidą ir melsvą megztuką, greit atgijo ir dingo drabužio klostėse, užlindo už pečių ir galvos.
       Sania pasilenkė žemiau, godžiai įsižiūrėjo į veidą.
       - Nataša, Natašenka...
       Didžiulė atsikišusi kakta, platūs žandikauliai ir smarkiai užaštrėjusi nosis buvo aptraukti rusvai žalia oda. Pajuodusios lūpos sustingo kreivoje šypsenoje. Tamsiai mėlynose akiduobėse ramiai rausėsi kirmėlės.
       - Nataša... Natašenka... dieve... jau supuvo... kaip jau supuvo...
       Žibintuvėlis sudrebėjo Sanios rankose.
       - Per mėnesį... per mėnesį... Natašenka... mylimoji...
       Jis vėl apsiverkė.
       - Aš juk... aš... tai... juk... aš... Nataša... dieve... kaip tau... o aš juk... aš juk... myliu tave...
       Sania kūkčiodamas pradėjo raudoti, ašaros krito ant melsvo supelijusio megztuko.
       - Ir... ir... Nataš... aš juk visada tave mylėjau... visada... o Petka niekšas... aš juk bandžiau atkalbėti... tas darbas... sušiktas... niekšai... su... šikti... aš tą suknistą fermą... sudeginsiu... blia... po velnių...
       Šviesos spindulys šokinėjo ant duobės sienų.
       - O aš juk... tada ir nežinojau... galvijai... net neparašė... o atvažiavau... ir... ir... nepatikėjau... o dabar... o... dabar... aš va... štai... štai... štai! Natašenka!
       Sania ėmė raudoti iš naujo, prakaituoti pečiai krūpčiojo.
       - Tai jie visi... jie visi... niek... šai... šun... snukiai... o tą... tą... brigadininką aš, blia, užmušiu... blia... šunsnukis... suknistas...
       Iš viršaus pabiro žemės.
       - Jie gi va... štai ką... o aš tave myliu. O su Zinka nieko ir nebuvo... nieko... aš tave myliu... myliu... mie... loji... mieloji... mieloji!
       Sania verkė įsikibęs į karsto kraštą. Po kojomis numestas kastuvas skaudžiai rėžė kelį. Aplink tvyrojo pūvančio kūno dvokas, sumišęs su prakaito kvapu.
       Išsiverkęs, Sania nusišluostė ašaras, čiupo žibintuvėlį, pašvietė į jos veidą.
       - Nataš... aš juk iš tiesų negalėjau. Jie man neatsiuntė jokio laiško. Aš buvau ten. Ten. Kai atvažiavau, man sako: Natašką nutrenkė. O aš nepatikėjau. Ir netikiu. Nataša. Girdi, Nataša? Nataša!
       Jis papurtė karstą.
       - Nataša. Na Natašenka. Tai aš - Saška. Girdi? A?! Girdi?!
       Jis nutilo, įsižiūrėjo į veidą.
       Duobėje spengė kurti tyla.
       - Nataš. Juk niekas nemato. Nataš! Nataš! Girdi?! Tai aš - Sania!
       Iš pajuodusios šnervės išropojo mažas šimtakojis, greitai perbėgo lūpomis ir pasislėpė už apykaklės.
       Sania atsiduso, nagu pakrapštė apsilaupusią lentą.
       - Nataš. Tai aš. Juk aš nieko nesuprantu... Kaip taip atsitiko?! Eidavom į šokius, atsimeni?! O dabar - kažkokia... nesąmonė. Nieko nesuprantu... O ten vėl šokiai. Ir nors tu ką... šoka... Nataš? Nataš? Nataš!
       Lavonas neatsiliepė.
       Sania atsargiai nuėmė baltą drobulę. Po ja slėpėsi mėlynas sijonėlis ir Natašos kojos, apautos juodais lakuotais batais.
       Sania atsistojo, padėjo žibintuvėlį ant duobės krašto, iššoko pats.
       Viršuje buvo vėsu ir gaivu. Vėjas nurimo, sustingę stovėjo beržai. Juodame danguje išryškėjo žvaigždės. Muzikos daugiau nebesigirdėjo.
       Sania kilstelėjo numestus marškinius, atkimšo butelį, du kartus gurkštelėjo. Po to dar kartą.
       Degtinės liko visai nedaug.
       Jis priėjo prie duobės krašto, pašvietė žemyn.
       Nataša, ištiesusi grakščias kojas, nejudėdama gulėjo karste. Iš čia atrodė, kad ji įdėmiai žiūri į Sanią ir pilna burna jam šypsosi.
       Jis pasikasė krūtinę, apsidairė. Truputį pastovėjęs, paėmė butelį ir įšoko duobėn.
       Keletas grumstų nukrito ant Natašos krūtinės. Sania juos nuėmė, įstatė į kampą butelį ir palinko virš lavono.
       - Nataš... tu juk... aš čia... štai...
       Jis apsilaižė išdžiūvusias lūpas ir sušnibždėjo:
       - Natašenka... aš juk tave myliu... myliu... aš tuoj...
       Jis ėmė vilkti jai megztinį. Pasipylė vabalai.
       - Šunsnukiai, blia... - sumurmėjo Sania.
       Nuplėšęs megztinio rankoves, numovė jį nuo sustingusio kūno.
       Paskui perplėšė ir numetė sijoną.
       Iš po jo išlindo supelyję naktiniai baltiniai.
       Sania nuplėšė ir juos, išsitiesė, apšvietė blyškų kūną.
       Nuo kaklo iki pilvo apačios driekėsi ilgas pjautinis randas su daug skersinių siūlių. Jame knibždėjo kirmėlės. Krūtinė atrodė nemoteriškai plokščia. Pilvo apačioje susisuko lizdą mėšlavabaliai. Ši vieta ryškiai juodavo blyškiai melsvame kūne.
       Sania suėmė dėmėmis nusėtą koją, timptelėjo į šoną.
       Ji nepasidavė.
       Įsispyręs į karstą ir nugara atsirėmęs į duobės kraštą, jis truktelėjo smarkiau. Kažkas sutraškėjo lavono pilve, koja nulinko.
       Sania užėjo iš dešinės ir griebėsi kitos.
       Ši judėjo lengvai.
       Sania atsistojo.
       Išskėtusi kojas, priešais jį gulėjo Nataša.
       Jis atsiklaupė ir palietė jos gaktą.
       - Štai... mieloji mano... štai...
       Pilvo apačia buvo šalta ir kieta. Sania palietė ją pirštu, ėmė glostyti. Staiga šis kažkur prasmego. Sania ištraukė jį, pasišvietė. Pirštą dengė žalios drumstos gleivės. Prie jo prilipę du mažyčiai vabaliukai pašėlusiai mataravo kojytėmis.
       Sania nušluostė pirštą į kelnęs, čiupo butelį, išliejo likusią degtinę ant pilvo.
       - Štai taip...
       Po to viršutinę kūno dalį užtiesė drobule, nusileido kelnes ir užgulė lavoną.
       - Mieloji... Natašenka... štai taip... taip...
       Jis ėmė judėti.
       Pimpalas sunkiai skverbėsi pro kažką šalto ir glitaus.
       - Štai... Natašenka... taip... taip... - spausdamas lavono pečius, šnabždėjo Sania. - Taip... štai... štai... štai...
       Po poros minučių jis užsikosėjo, sudrebėjo ir bejėgiškai apmirė.
       - Oi, blia...
       Truputį pagulėjęs, Sania atsistojo, apšvietė savo pimpalą. Rusvai žalios gleivės buvo sumišusios su balta drumzlina sperma.
       Sania nusišluostė į anklodę, užsitraukė kelnes.
       Išmetė į viršų kastuvą, vargais negalais išsiropštė pats. Viršuje atsikvėpė, pavaikštinėjo po kapines, parūkė. Paskui įmetė į duobę karsto dangtį ir ėmė kasti žemę.

       Į kaimą jis sugrįžo ketvirtą.
       Belipant per tvorą, suamsėjo kieme snaudžianti Naida.
       - Savi... - pramurmėjo Sania. Kalė džiaugsmingai metėsi jo link. - Savi, savi, šuneliuk... - jis paglostė ją, nuėjo daržinėn ir į vietą pastatė kastuvą.
       Šuo, šlamindamas žolę, šokčiojo aplinkui jį, glaustėsi prie kojų savo šiltu kūnu.
       - Eik, eik... - nuvijo jį Sania ir, priėjęs prie langelio, garsiai pabeldė.
       Troboje užsiplieskė šviesa, išniro užmiegotas motinos veidas.
       - Mama, čia aš, - nusišypsojo Sania.
       Motina palingavo galvą ir dingo.
       Švilpiniuodamas Sania patraukė į priemenę. Barkštelėjo sklendė, durys atsivėrė.
       - Kur gi basteisi? Visai jau...
       Sania užlipo laipteliais.
       - Šokiuose juk. Ko triukšmauji?
       - Nei dieną, nei naktį ramybės nebėr. Užtrenk pats.
       Ji dingo trobos tamsoje.
       Užrakinęs duris, Sania įslinko į svetainę. Pastovėjo prieblandoje, pasėmė iš kibiro vandens, atsigėrė. Priėjęs prie stalo, iš po staltiesės išsitraukė duonos, pakramtė. Žvilgtelėjo pro langą.
       - Eisi gult, ar ne?! - sujudėjo ant krosnies motina.
       - Tuoj, tuoj, miegok.
       Sania dar patovėjo, pakramsnojo, po to nuo spintos nusikėlė tėvo armoniką ir atsargiai patraukė link durų.
       - Kur vėl?
       - Tuoj, mama, na ko tu?
       Jis išėjo į kiemą, nušlepsėjo purvu, atkabino vartelius ir atsidūrė sode.
       Čia kvepėjo vašku ir obuoliais.
       Sania prasibrovė pro obelų šakas ir atsisėdo ant siauro klibančio suoliuko, tiesiai priešais keturis avilius. Šaltas vėjelis sušlamino lapus, sulingavo tolėliau stovintį šermukšnį.
       Sania atsegė dumples, išbandė klavišus:
       - Gaila, gaila, bet gimtaaaaaadienis vienas peeer meeeeeetus...
       Pirštai neklausė.
       Jis čirpino toliau, sulinkęs prie armonikos. Dumplės kvepėjo sena oda ir naftalinu.
       Pribėgo Naida, atsargiai pauostė instrumentą.
       Sania nuvijo ją, užgrojo garsiau:
       - Oi neverk, motušėėėėėėle...
       Pirštai nepasidarė lankstesni, armonika nemelodingai cypė tamsoje.
       Sania sėdėjo dūsaudamas ir vis kraipydamas galvą.
       Po to staiga sustingo, nusišypsojo ir pažvelgė į dangų. Jaunas mėnulis, apsuptas būrio žvaigždžių, kabėjo virš sodo. Lyg kažką prisimindamas, Sania vėl nusišypsojo, lyg iš šalčio gūžtelėjo pečiais ir griebėsi armonikos.
       Dabar instrumentas atsiliepė darnia melodija.
       Sania sugrojo įžangą ir, tęsdamas žodžius, lėtai užtraukė:

                     Savo brangią myyylimąąąąąąąą
                     Iš duobėėėės iškaaaaaaasiu,
                     Ją nuprauuuuuusiu, pamylėėėėėėsiu,
                     Vėl ją užsikaaaaaaaasiuuuu...

       Jis suspaudė dumples, įsiklausė. Kaime buvo mirtinai tylu.
       Netrukus pragydo pirmieji gaidžiai.

Vertė Darius Pocevičius

Į viršų