Arno Schmidt

       MOKYKLOS IŠKYLA

       Prieiti prie lango. (Bet neprispausti kaktos prie stiklo; taip būna nebent sentimentaliuose romanuose; iš tikrųjų ir neprispausi – centrinis šildymas neleis arba ilgas siauras koklinis stalelis; o minėta vieta tiktai liks raudona ir išsiteps.)
       Žvirblių čirškimas tarpais perplėšdavo gatvės triukšmo maršką. Vėjas suglobė iš visokių šiukšlių dulkių pamėklę ir paleido ją šokti valsą gatvėj (kol ją parmušė ir suvažinėjo pirmas pasitaikęs automobilis; sykiu su popieriaus skiaute). Mano aukštyje rausvi kaštonų žiedai; šimtuose balkonų aplinkui gulimos kėdės pilnos padarų, norinčių „paruduoti“; vyresni, protingesni, svilinančiai gegužės saulei atkišę skėčius, milžiniškus, didumo sulig turgaus skėčiais, tokių spalvų, kad rėžia akį: taigi ne ką protingesni; tik vyresni.

       Pagyvenęs: man vėl skauda koją! Nejau galimas daiktas, kad įpusėjus penktą dešimtį pėdos keltis nebeišlaiko? Kad vieną gražią dieną pasijusi esąs pilnapadis? Life begins at forty¹; ir liks tik palinguoti galva.
       Kas be ko, jeigu būtų pinigų... Aš jau dabar mokėčiau juos teisingai panaudoti: mažas nameliukas dykvietėj (daugių daugiausia už aštuonis tūkstančius; jokių ten statybos kasų, kur dvidešimčia tūkstančių švaistomasi lyg vien dėl rimo); pašiūrėj „Izeta“; tūkstantis rinktinių knygų: pagaliau ramiai perskaityti „Felzenburgo salą“, „Vėlyvą vasarą“ arba Lesingą nuo A iki Z; naktį miegoti tikroj lovoj (o ne ant suklypusios bronzinės kaip indėnas kušetės!); neberašyti dėl kasdieninės duonos kąsnio, jokios „eksperimentinės prozos“, jokių subtilių „esė“, jokių „naktinių programų“; laikrodžiai būtų pakenčiami tiktai begarsiai, smėlio ir saulės, arba nebent senas pastatomas laikrodis koridoriuje, kuris amžinai, po bet kokių apmąstymų, burbteli tiktai „hm“. Matyti leidžiantis mėnulį, virš pievų vienumos, prieš pasinerdamas į rūko maudyklę ir pušų rėmus, tas sidabrinis padaras būtų raudonas raudonas...
       Pro šalį prašovė motociklininkas – prie jų tai niekaip nepriprasi! – popierius nulėkė paskui jį ir nusileido piktai nuolankus, apsivertęs kita puse. Pravažiavo keli amerikiečių sunkvežimiai prigrūsti atominės amunicijos, ir pakvipo benzinu, gatvės prakaitu, „Nivėjos“ kremu ir dar bala žino kuo.
       Pusė penkių? Turbūt atėjo panelė Miulhoizer, mano vienintelė „mokinė“. (Kartą aš daviau skelbimą: „Ar norite išgarsėti? Tapti rašytoju? Mokau visapusiškai rašyti. Otas Lautenšlegeris“).
       Bet kaip nusivyliau savo mokiniais! Dauguma buvo išvis trenkti ir rašė Frenseno „Smėlio grafienės“ stilium – kitaip tariant, prašmatnius niekus; tarp jų vienas reporteris, jis atėjo mokytis tik tam, kad parašytų straipsnį apie mano namų aplinką; kas be ko, per daug neapjuodino; kitas padavė mane į teismą, nes naujausioje mano knygoje tarėsi atpažinęs „savo idėjas“, o tuo tarpu aš tikrai labiau už bet ką būčiau džiaugęsis nauju talentu. Užsiiminėdamas literatūra vieną dalyką aš vis dėlto išmokau – suprasti kas gerai (nors oficialiai to pripažinti galbūt ir nederėjo; rinka buvo perpildyta, konkurencija tokia didelė; savisaugos instinktas neleido girti gimusių po 1870 metų!).
       Aha, štai ji eina per gatvę! Aukšta, kaulėta, eisena vyrišką, rankos sukištos į tamsiai žalio odinio palto kišenes. (Tai taip pat nesuprantama: kartą, labai intymią valandą, ak, tai buvo gal prieš dvidešimt metų, viena moteris man pasakė, kad toksai paltas – mes, vyrai, juo negalėtume atsižavėti: tvirtas, lygus, neperpučiamas, brangus ir solidus – moteriai yra kryžius! „Pasmerkta nešioti odinį paltą“, – taip apibūdino tokią situaciją viena moteris; todėl kad toks paltas tiesiog nesunešiojamas, „gali laikyti trisdešimt metų“, jo su siaubu kratysis kiekviena, kuri laikosi mados, o ta per metus pasikeičia po kelis kartus!) O Ilzė dėvėjo tokį paltą. Hm.
       Skambutis... „Prašau!“... Ir šit ji jau stovi mano koridoriuje, rudaplaukė ir truputį šlakuota; didumo kaip aš; geltonais rėmeliais akiniais pasibalnojusi savo irokėzišką profilį; aš jai padedu todėl, kad jos tėtė yra trijų čionykščių tekstilės fabrikų direktorius.
       Po metų mokymo (valanda trys markės) jai atsivėrė paradinio kambario durys. (Mat mano bute tik toks ir yra – su įspūdingom knygų lentynom palei sienas; pilna segtuvų spintele; poilsio kampu – ir niekam nerodoma nykštukinė virtuvė, kur stovi jau minėta kušetė, viskas ganėtinai vargana, bet ką darysi?) Aš šūktelėjau jai – apsimestinai nerūpestingai, kabindamas ant petelių paltą:
       – Pavartykit naują „Kalebasės“ numerį!
       (Mat mano bičiulis redaktorius pagaliau išspausdino du jos eilėraščius, apie kuriuos kitam žurnale paprašiau palankiai atsiliepti kitą savo bičiulį redaktorių... Ką darysi? Kasdien trys valandos po tris markes, per mėnesį susidaro jau du šimtai penkiasdešimt – į tą, kuris pasakys, kad tai niekai, aš pirmas mesiu akmenį!) Taigi aš diskretiškai užtrunku koridoriuje; tuo tarpu jinai kambaryje godžiai šnabždina žurnalus.
       – Jūs, aišku, galite juos pasiimti,– kilniaširdiškai leidžiu aš. – Nors! – ir pasižiūriu į jos laimingą šlakuotą veidą: – Bet jau viena vieta: „Be garso lyg arabai (išardo savo palapines“, eksproprijuota iš Longfelou: „...shall fold their tents like the Arabs,) and as silently shall steal away..!“
       Ji parausta lig ašarų ir prisipažįsta.
       – Bet vertimas toks puikus,– kalbu aš toliau ją guosdamas,– kad šįkart viskas bus gerai... Pasitaiko daug baisesnių dalykų: kad jūs žinotumėte, kiek iš kitų prisivogęs Adalbertas Štifteris! Jo „Aukštaliemenio miško“ veiksmas ištisai pasisavintas iš Kuperio „Medžiotojo“. Ar skaitėt, kaip buvau uždavęs, „Senąjį antspaudą“?
       Kaip visada, ji uoliai ir klusniai buvo įvykdžiusi užduotį.
       – Tada paimkit va tą storą mėlyną tomą... aha, tą!., ir palyginkit pradžią su Fukė „Stebuklingu žiedu“: net vardai Hugas ir Hugo tie patys – čia tai tikrai gėda!
       Ir mudu sykiu kibom studijuoti, kaip tai daroma... kas per daiktas tas plagijavimas; o, ji iš manęs nemažai išmoko! Mes kartu nagrinėdavom naudingas knygas, pavyzdžiui, Vylando „ Aristidą“, iš kurių jinai galėjo pasimokyti laiškų romano technikos. Ji perskaitydavo mano knygų korektūras. Mes kartu vaikščiodavom į bibliotekas, kur aš ją supažindinau su pavyzdiniais enciklopediniais leidiniais, „Bendrąja vokiečių biografija“, „Enciklopedia britanica“, „Šlichtegrolio nekrologu“; ir išmokiau naudotis „užsienio užsakymais“. Vesdavausi ją į radiją, kartais turėdavo ten paskaityti vieną kitą novelę, kad iš pagrindų įsisavintų ir kaip tai daroma. Ji perrašydavo mano vertimus (nors už tai man, žinoma, buvo galima prikišti, kad aš ją eksploatuoju... ir tvarkant korespondenciją... panaudodavau ją... kaip mokančią sekretorę; hm).
       Vėl skambutis.
       – Kas čia dabar? Negi jau kitas mokinys?..
       Nueinu prie durų (laikiau reikalinga neduoti jai užmiršti „kitų mokinių“. O kiek visokių triukų prigalvodavau, kad nuslėpčiau nuo jos, jog neturiu radijo aparato! Pasitelkdavau į pagalbą subtiliausius argumentus: kad kūrėjui nevalia girdėti savo senų darbų; kitaip nieko nauja neparašys. Ir panašias nesąmones. Bet ji uoliai išklausydavo kiekvieną laidą; ir kitą rytą man viską smulkiai papasakodavo). Šįkart prie durų išvydau tiktai laiškanešį; skubus laiškas: vertimą įteikti vėliausiai po dviejų savaičių, nes tas šlamštas filmuojamas! Aš nusiminęs atkišau jai laišką, ji rūpestingai jį išstudijavo: „Hm, kažin ar spėsim?..“
       Greitai permetu akimis jos namų darbus:
       – Panele Miulhoizer, ką reiškia „ryklio perpus sugriebto žmogaus žodynas“? – jis ištars nebent „ak“... gražiai skambanti nesąmonė, daugiau niekas!
       (Psichologiškai viskas, žinoma, įdomu; jos pasakojimas apie „amžiną sapną“, apie moterį, kuri negali liautis sapnavusi, Ilzės naktų ir dienų mutinys; ir kiti stebėtinai niekam tikę siužetai, tai yra per sunkūs dvidešimt ketverių metų merginai.) Šiandien šeštadienis... tad reikia greitai užduoti pirmadieniui:
       – Parašykite esė... bent jau jos apmatus... apie didelių namų pasaulius; šią temą nagrinėsim kelias savaites, mėnesius.
       Tai juk ir formaliai išvis dar neištyrinėta mūsų modernios civilizacijos tema: žmonija pripažįsta dviejų tipų namus, atskirą namą vienai šeimai ir didelį, skirtą techninei produkcijai ir jos paskirstymui; kitaip tariant, fabriką, parduotuvę, banką, paštą; kita vertus, iš primityvių žmonių bendrų būstų išsivysčiusias dresavimo įstaigas – mokyklas, kareivines, radijo stotis, parlamentus, kur genčių vadai sprendžia ginčus; turgaus aikštes...
       („Kalba, pasakyta atominio reaktoriaus vainiko iškėlimo Proga“,– dingtelėjo man. – „Jums leidus“ – aš jiems leisčiau!!!)
       Kuo aš baigiau?: turgum. Pliaukštelėjau delnu per stalą ir tariau:
       – Panele Miulhoizer, jau temsta: eime turgaus aikštėn; juk pasakyta: „Būkit ten, kur gyvenimas verda“; versti galiu ir po pusiaunakčio... pasiimkit bloknotą, mes užsiimsim studijom, medžiosim paveikslus: mokyklinė iškyla!
       Ji paraudo, sumikčiojo:
       – Mes turim svečių; mano brolis, teologas...
       – Suprantu, tada nereikia...– pasakiau, atgavęs blaivų protą (aš juk neturiu pinigų; kaip neatsargu ją kviesti; juk turėčiau kaip kavalierius mokėti; aš – už direktoriaus dukterį!)
       Bet ji vėlei taip dailiai paraudo, sumosavo savo didelėm rankom:
       – Ne ne, aš mielai eisiu; tiktai skambtelėsiu į namus...
       Gatvėse prieblanda. Mėnuo paįstrižai prirakintas prie inkaro debesų sraute.
       – Be to, šiąnakt bus visiškas mėnulio užtemimas, pasižiūrėkit; kito reikės laukti net ketverius metus.
       Ir palydėjau ją iki artimiausios telefono būdelės.
       (Keista taip stovėti lauke: geltoni geležiniai griaučiai su stiklo plokštėm tarpuose; viduje ilgšė su juodu įtaisu prie ausies; atsisuka lyg kalbėtų apie mane; dešimt sekundžių tyli; kitame laido gale turbūt vila, dvidešimt kambarių, ori, subtili motina pakelia antakius, už kelių žingsnių stovintis striukas storas tėvas kriukteli):
       – Na?
       Ir ji rūsčiai man nusišypso:
       – Tvarka!
       Triukšmas garsėja, ant namų sienų vis daugiau įvairiaspalvių atšvaitų. Viršuje kabo mažas diktas cepelinas, apačioje žmogus neriasi iš kailio besistengdamas jį apšviesti. Akrobatai, šokėjos; keptos dešrelės svaido taukų kibirkštis; „sustok ir apsidairyk“; trys tūkstančiai merginų plonom ilgom kojom; veidai su raudonais plyšiais; sūpynes be gailesčio girgždinantys pusberniai; neramios rankos, plazdantys kaspinai, pigūs žaltiški diržai, bumbantys storažandžiai šauliai, vergiškai sutūpę margi meškiukai.
       – Ana ten, mano brolis!
       Ji kone praryja paskutinį dešrigalį ir parodo akimis ilgą studentą, kuris, tarsi suremtas iš juodų vamzdžių, kaip tik eina į mus; su aukšta kieta apykakle ir bažnyčios seniūno veido išraiška.
       – Mano brolis Gerhardas...– pristato ji truputį sutrikusi; ir aš iš besistengiančios atrodyti „akmenine“, o iš tiesų kaip virtos austrės akies atpažįstu ne tiktai tradicinį akiniuoti, bet ir kruopštų akademiką, autopsijos būdu panorėjusį nustatyti, kas gi yra tas jos sesers „mokytojas“.
       – Aš esu skaitęs kelias jūsų knygas,– papildo jis neaiškiai (duok dieve, ne pačias pirmąsias, ne „Namą Holečkos skersgatvyje“!)
       – O jūs rašot daktaratą? Ar galima paklausti kokį?
       Jis ramiai linktelėjo iš savo septynių pėdų aukščio: aš galiu klausti.
       – Iš Henocho knygos,– trumpai ir nenoriai atsakė jis, a la: apie ją juk vis tiek niekas, išskyrus mane, negirdėjo.
       – Henocho,– pasakiau susimąstęs,– anksčiau aš ją mėgdavau skaityti.
       (Ir palingavau galva, pasinerdamas į prisiminimus.) Jis atsuko į mane surauktą kaktą, kaip kad daroma užuodus konkurentą; kitame šone Ilzės veidas ėmė giedrėti – ji žinojo, kokias nuostabias knygas aš skaitau; Ilzė buvo pasiruošusi bet kam.
       – Žinoma, skaičiau tiktai Kaučo leidimą,– pasakiau šaltai,– tuo tarpu jūs be abejonės mokate koptiškai...– (jis patvirtino tai, staigiai linktelėdamas liemeniu) – bet mane domino dantiška vaizdavimo maniera... tiksliau reikėtų, žinoma, taip pasakyti: visada labai domino... Dantės henochiška maniera; juo labiau kai žinai raktą, esi kosmologinių pažiūrų, tada apskritai viskas atrodo tarpusavyje surišta.
       – Babilono bokštas,– iš aukšto pritarė jis man,– nors, žinoma, čia daug kas dar neaišku; kas ligi galo supras Apokalipsę!
       – Ką jūs turite omenyje, sakydamas „neaišku“? – paklausiau aš,– kas be ko, apie Babiloną mes pernelyg mažai žinome; bet jame esama visai kito, visa paaiškinančio pasaulėvaizdžio.
       – Tarkim,– pasakė jis kantriai,– būtybės, kurias Henochas sutinka keliaudamas po dangų ir mato tarpais kaip žmogų, tarpais kaip liepsną.
       – Na, tai pats paprasčiausias dalykas,– (aš tyčia taip kalbu!) – tai žvaigždės arba jų vedliai apie Šiaurės kalną.
       – Šiaurės kalną? – pakartojo jis nustebęs; ir aš turėjau jam paaiškinti, kaip įsivaizdavo kosmosą Indikopleustas, – jums juk žinoma, kad Henocho knyga ilgai ilgai buvo „pripažįstama“ graikų bažnyčios; o kosmosas buvo Etiopijoje, palyginkit jo Monumentum Adulitanum.– Ir aš greitai jam pabraižiau ant balagano sienos: – Visi viduramžiai mito jo idėjom; Dantė, Džoinvilis; ir Kolumbas, kuris Orinoko deltoje tarėsi atradęs rojų ir kalną, siekiantį Mėnulį ir buvusį moters spenelio formos...– (jis pastebimai krūptelėjo ir sutrikęs pasižiūrėjo į Ilzę; toji kaipmat užsiplieskė mielu raudoniu; bet mano pasakojimas buvo pernelyg įdomus) – tarp kitko: pirmojo Karlo Majaus romano „Ir taika žemėje“ viršelyje Saša Šneideris nesąmoningai nupiešė angelą žvaigždynų vedlį... rytoj aš jums galėčiau parodyti.
       Jis visas išsitempė iš džiaugsmo ir paklausė:
       – Ar rašoma apie kosmosą Minjė serijoje? Tėvas man padovanojo Kalėdų proga visas knygas.
       – Taip, rašoma.
       – O, tada aš tuoj pat... einu pasižiūrėti,– sumurmėjo jis susijaudinęs ir jau pamiršęs mus; bet: – Ar važiuosi su manim, Ilze? (Rankom ir lūpom ji paprašė luktelėti: malonėk.)
       Laukimas. Vyrai siaurais juodais apsauginiais kostiumais šmižinėja aplinkui ir jau ruošia virveles fejerverkui, kuriuo viskas baigsis. (Čia tai bent: Minjė, tai keturių šimtų tomų bažnyčios tėvų serija, dabar ji tikrai kainuos kokius dešimt tūkstančių markių: ir tokie dalykai Miulhoizerių namuose dovanojami Kalėdoms! Kažin kad pakeičiau kainą po penkiasdešimt pfenigų už valandą??) Bet šit jinai jau vėl skubiai prasimušė pro plebėjus:
       – Brolis jumis taip pat labai sužavėtas,– prisipažino be kvapo. („Taip pat“?)
       Šauklys šalia mūsų griausmingai paskelbė:
       – Paskutinis šiame sezone važiavimas apžvalgos ratu! Kas nori! Kas...
       Ir aš jau nupirkau du bilietus; jau paėmiau Ilzę už šlakuotos rankos; mes jau sėdim šalia viens kito gondoloje, kuri lydima sambos garsų pradeda kilti aukštyn.
       Aukštyn; dar aukščiau. Viršuje vieni. Ir grimztam į triukšmą ir šviesą (kaip sako seras Tomas Braunas savo „Religio Medici“?: „And even that tavern-music, which makes one man merry, another mad, in me strikes a deep fit of devotion. And so on“). Paskui mes vėl iškylam. Vėl nusileidžiam į šviesų tvenkinio dugną: tarp koralų spalvų pastolių; berniukai joja ant jūrų arkliukų; ilgakojės undinės kankina dešreles pirštais, dantimis...
       Bet kas Ilzei:?:??: Jai bloga! Aš kyštelėjau dinamą aptarnaujančiam žmogui markę, ir jis leido mums greitai išlipti (tai yra aš kuo greičiau ištempiau savo milžinišką draugę iš gondolos).
       – Eime, jums reikia tuojau pat išgerti karčiosios!
       Ir mes vėl priešais tą balaganą: juoda prityrusi padavėja mums įpila (man gudriai mirktelėjus, Ilzei vis dvigubą). Ir pamažu jos (šlakuotas?) skrandis susitvarko. Ji atgauna spalvą ir kelissyk su palengvėjimu atsidūsta... Ir persigąsta, kai staiga užgęsta šviesos. Aš ramindamas apglėbiu jos stambius pečius; mes paeinam truputį į šoną (ten kur finansų valdyba; prieš tai slapta pagrasinu tam smiltainio pastatui kumščiu!!!).
       Ir šviesų smūgiai jau nebeatpažįstamai kraipo mūsų profilius; margaspalvės geležtės kapoja mus; ugnies milžinas beria iš viršaus savo gėlių smegenis; mūsų veidai dvispalviai: dešinė pusė žalia, kairė neryškiai ruda. Šviesos lynas danguje braižo pašėliškus vingius; o dešinėje vėlei rausva kaip saldainis, kairėje svaigi violetinė tamsa. Patrankos šūvis paverčia mūsų drabužius liepsnaspalve tafta (o daugybę įkaitusių veidų rožiniais), juodas griaustinis ištraukė iš po mūsų kojų žemę kaip gaisrininkų maršką. Dėl visa ko mes susiglaudėm ir žiūrėjom, kaip tenai šnypšdami vartosi šešėliai (tačiau visa tai buvo niekas, palyginti su galingais bosais, įsakinėjančiais iš šviesos kupetų ir rodančiais sulig tvora aukščio liepsnų dantis).
       – Eime geriau iš čia,– aš paėmiau už parankės karčiosios pagydytą damą; atgal per miestą, per skaisčiai nutviekstas gatves ir aikštes, kurių pakraščiuose kūpsojo šviesios parduotuvių olos; trobų kataraktos; tūpčiojo juodos moterys su šiurkščiais sidabru padabintais plaukais, kai kurių galvos buvo plunksnuotos kaip paukštžmogių. Būtų gerai turėti tokią striukę.
       Ji labiau užgulė mano ranką, sumurmėjo kažką šypsodamasi ir palaimingai sudejavo (gal keturi karčiosios buvo per daug?!).
       Giliamintiškai sustojo prieš vieną vitriną – juodos pusilgės kelnės tenai ryžtingai žengė per palaidinukės krūtinę; geltonos geibios pirštinės gašliai čiuopė moteriškus apatinius – ji aiškiai buvo užkaušusi.
       – O šiaip ar išgeriate?
       – Onene! – suniūniavo ji palaimingai ir nusijuokė, papurtė galvą. Ir vėl surimtėjo; tvirčiau įsikibo į mano ranką: – Aš – nors jūs ir draudėte – apžiūrėjau jūsų kitą kambarį: occhch! – ir atsistojo man skersai kelio (tamsus pasažas prie Baltojo bokšto tam kaip tik tiko).– Ir pasekiau: jokių „kitų mokinių“ nėra!.. O „Holečkos skersgatvis“ vis dėlto nuostabus!! Ir jūsų varganą kušetę glosčiau!
       Ji uždėjo man ant pečių savo galingas rankas, bet tuojau, vėl nuėmė, išsiauklėjimas, ir mes toliau traukėme tamsėjančiomis priemiesčio gatvėmis.
       Pradėjo šlamėti medžiai su tamsiai geltonais perukais; atstumai tarp vilų tapo didesni, oresni. Ant suolo, šešėlyje, susivijusi porelė.
       – Ir mano broliui labai praverstų susipažinti su jūsų „Kosmosu“ – jis juk nori tapti superintendantu!
       Mes dar apsukom šventorių ir patraukėm toliau per tamsos pievą; vis pigiau, negu eiti kavinėn.
       – Aaaach! – ana kur jis, varinis gongas, žemai kabantis eteryje: aptemęs mėnulis. Viršum varganų našlių pušų. Futbolo vartų pora, visiškas autizmas. Ji pažvelgė į mane ir mokslingu tonu pasakė tinkamą žodį:
       – Opolceris!
       – Opolceris,– pakartojau aš ir tvirčiau suspaudžiau jos kaulėtą ranką: kiek aš jau prikūręs metaforų mėnuliui; už tai tikrai reikėtų kokį nors jo kraterį pavadinti mano vardu!
       Vadinasi, stovim. Aplinkui pievose dalykiškai kaupiasi rasa. Smailiaviršūnės žvaigždės virpėdamos kūpso visuose horizontuose. Būtų laikas pasiieškoti saugaus uosto. Tėvas – trijų tekstilės fabrikų direktorius. O aš svajojau apie kartotekas; apie dorą, tvarkingai stačiakampišką darbą; vaikų galima būtų turėti, tris egzempliorius, didelių, rudaplaukių, ne vien tiktai „mokinių“!..
       Priešais jos vilą; keturiolika kambarių; viršuje mansardoje dar dega šviesa.
       – O dabar aš klausysiu jūsų naktinės programos; brolio kambaryje... ak! – prisipažino ji.
       Jaudinantis ir giliaprasmis kaip bedugnė tas „Ak“; geriau apie tai negalvoti. O gal? – ?
       Aš paimu jos sunkias kaulėtas rankas; ir užsidedu sau ant pečių. Savo rankom apglėbiu jos biustą. Ilgai taip stovim. Sukišę akiniuotus veidus.
       Mėnuliotamsosbalaganųirfejerverkohenochas!..
       – O dabar aš klausysiu jūsų...: tavo naktinės programos! – Ji vargiai išsivaduoja iš mano gniaužtų. Ir vėl prilimpa.–O rytoj mes abu ateisim pas tave: Gerhardas ir aš.
       Ji uždeda savo didelę ranką man ant širdies. Susigauna mano veidą savo veidu. Vadinasi, gyvensiu.

       ¹Gyvenimas prasideda, sulaukus keturiasdešimt (angl.). (Atgal>>>)

       Vertė T.Četrauskas

       Versta iš: Arno Schmidt. Erfundene Wahrheit, 1960

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt