Rašytojai savižudžiai

Kaip jie tai padarė?

Žmogus yra vienas iš nedaugelio gyvūnų, kuris kartais žudosi pats. Rašytojas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kuris dažnai žudosi „su polėkiu”, kurio mirtis yra „estetiška ir graži”.

Autorius nepretenduoja į išsamų ir tikslų visų nusižudžiusių rašytojų gyvenimo, kūrybos bei mirties aprašymą. Čia pateikiami tik keliasdešimties rašytojų gyvenimo bei mirties faktai, autoriaus nuomone įdomūs skaitytojams. Rašytojų pavardės išdėstytos chronologine tvarka pagal jų mirties datą.

Homeras (apie XII-VII a.pr.m.e.)

Legendinis „Iliados” ir “Odisėjos” autorius, visų rašytojų patriarchas. Anot vienos legendos, epigramos forma užrašytos ant antkapio, jis pasikorė nesugebėjęs įminti mįslės, ko ieško žvejai (žvejai pasakė: „Ką rasim – išmesim, ko nerasim – nusinešim”, teisingas atsakymas - utėlės).

Sapfo (apie 610-580 m.pr.m.e.)

Graikų poetė. Laikoma pirmąja moterimi, rašiusia eiles. Gimė aristokratų šeimoje, apsupta žymių to meto moterų gyveno Lesbos saloje. Mokė jas eilių, muzikos ir šokių.

Daugelis Sapfo eilėraščių aukština moters meilę moteriai, tačiau, jei tikėti viena legendų, tai poetė nusižudė iš nelaimingos meilės vyrui – valtininkui Faonui. Uola, nuo kurios ji nušoko, vėliau tapo simboline vieta, kur žudydavosi nelaimingi įsimylėjėliai.

Titus Lukretius Carus (apie 96-55 m.pr.m.e.)

Romos poetas. Poemos „Apie daiktų prigimtį”, kurioje eilėmis išdėstė Epikūro mokymo esmę, autorius. Tikrų žinių apie jo gyvenimą beveik neišliko. Sakoma, kad jo protas dažnai būdavo aptemęs, poeziją rašydavo trumpose pertraukose tarp priepuolių. Vienos tokios dvasinės krizės metu ir nusižudė.

Lucius Annaeus Seneka (4-65)

Romos filososofas stoikas, rašytojas. Gimė turtingoje šeimoje, mokėsi filosofijos ir iškalbos meno. Valdant Neronui padarė didžiulę politinę karjerą, tapo vienu iš imperijos valdovų. Sulaukęs 58 metų pasitraukė iš valstybės valdymo ir tris metus atsidėjo rašymui.

Po to netikėtai įsivėlė į rūmų intrigas, buvo apkaltintas suokalbio rengimu ir gavo įsakymą nusižudyti. Garbaus amžiaus rašytojo tarnai perpjovė jam rankų, o po to ir kojų venas, tačiau kraujas tekėjo silpnai. Tada Seneka išgėrė nuodų ir atsigulė į karštą vonią. Mirdamas, kalbėjosi su draugais. Tarnai užrašė kiekvieną jo žodį, bet šie užrašai, deja, neišliko.

Senekos savižudybės sceną nuostabiai aprašė Tacitas.

Gaius Petronius Arbiter (mirė 66 m.)

Romos rašytojas, laikomas „Satyrikono” autoriumi. Gimė kilmingoje šeimoje, tarnavo vienos provincijos valdytoju, konsulu, buvo imperatoriaus Nerono patikėtinis.

Tikras estetas, pramintas „elegantiškumo teisėju” (iš čia ir kilo pravardė „Arbiter”). Pavyduoliai apšmeižė Petronijų imperatoriui dėl suokalbio prieš jį. Nelaukdamas nuosprendžio, Petronijus pasitraukė iš gyvenimo. Jo mirtis buvo tokia pati graži, kaip ir jo gyvenimas. Sukvietęs artimus draugus į prašmatnų pokylį, persipjovė abiejų rankų venas ir apsibintavo žaizdas, kad ne per greitai ištekėtų kraujas. Keletą valandų praleido malonioje kompanijoje, šnekučiavosi, klausėsi muzikos ir eilių, po to ramiai užmigo amžinu miegu.

Li Bo (701-762)

Kiniečių poetas, amžininkų vadintas „dangaus gyventoju, nusileidusiu ant žemės”. Mūsų laikus pasiekė apie 900 jo eilėraščių, kuriuose konfuciškas racionalizmas organiškai persipynęs su daosizmo svajingumu.

Jaunystėje Li Bo daug keliavo, išgarsėjo savo eilėmis ir buvo pakviestas į imperatoriaus rūmus. Pasižymėjo karštu temperamentu. Už tai, kad buvo imperatoriaus sūnaus, norėjusio paveržti sostą, šalininku, keletą metų praleido tremtyje.

Pasak plačiai pasklidusios legendos, nuskendo apsvaigęs, trokšdamas sugauti mėnulio atvaizdą vandenyje. Tačiau greičiausiai jis nusižudė populiariausiu to meto būdu – nusiskandino.

Pietro della Vigna (1190-1249)

Italų poetas ir publicistas. Kilęs iš praščiokų, padarė stulbinančią karjerą ir tapo imperatoriaus Frederiko II patarėju.

Išgarsėjo piktais manifestais prieš Romos popiežių. Apšmeižtas priešų, pateko į kalėjimą. Ten išlydyta geležimi išdegino jam akis ir visų paniekai surakintą grandinėmis vežiojo po šalį. Neišlaikęs patyčių, poetas nusižudė trenkdamas galvą į sieną.

Dante Alighieri „Dieviškosios komedijos” XIII giesmėje aprašo septintąjį pragaro ratą, kuriame kenčia savižudžiai (žmogžudžiai ir eretikai kali šeštame rate). Pietro della Vigna, paverstas nuodingu krūmu, guodžiasi:

„Norėdamas nusikratyt kančiom,

Nusprendžiau mirt ir tuo nubausti melą,

Bet nubaudžiau save aš nejučiom.” (Vertė Aleksys Churginas)

Robert Burton (1577-1640)

Anglų rašytojas ir mokslininkas, vadinamas „anglų Monteniu”. Gyveno, mokėsi ir dirbo Oksforde. „Melencholijos anatomijos” – filosofinio veikalo, užvaldžiusio XIX a. anglų romantikų protus ir širdis – autorius. Jis rašė: „Žmonės gimsta kančiose, gyvena be vilties, jų ligos – neišgydomos. Kuo ilgiau jie gyvena, tuo kartesnis tampa jų gyvenimas. Tik mirtis gali juos paguosti”.

Rašytojas su užsidegimu užsiiminėjo astrologija. Sakoma, kad kartą jis sudarė savo horoskopą, pranašaujantį savižudybę. Tam, kad įrodytų jo teisingumą, pasikorė.

Thomas Chatterton (1752-1770)

Anglų poetas. Vienas jauniausių poetų savižudžių, tapęs abejingos ir priešiškos visuomenės palaužto kūrėjo simboliu.

Berniukas augo baisiame skurde. Labai anksti atsiskleidė jo neeilinis talentas. Būdamas 16 metų savo eilėraščius pasirašė išgalvoto XV a. poeto vardu ir taip atkreipė pripažintų poetų dėmesį. Svajodamas apie garbę ir turtus, persikėlė iš Bristolio į Londoną. Stengdamasis užsidirbti duonai, rašė kas pakliuvo: satyrinius eilėraščius, poemas, pamfletus, politinius straipsnius. Mokėjo jam nedaug arba visiškai nieko. Didžiausią savo honorarą – penkias ginėjas – gavo iš teatro už operetės tekstus. Nežiūrint į gręsiantį badą, jaunasis poetas bodėjosi fizinio darbo kaip neverto savęs užsiėmimo.

Kelias dienas prieš mirtį jaunuolis maitinosi tik vandeniu. Kaip išdidus aristokratas už paskutinius grašius nusipirko ne duonos, bet nuodų. Jo kūną surado kambarėlyje ant grindų, klote nuklotų niekam nereikalingais rankraščiais. Iki 18 metų tada jam trūko 3 mėnesių.

Nicolas Gilbert (1750-1780)

Prancūzų poetas. Baigė jėzuitų mokyklą, dirbo mokytoju provincijoje. Persikėlęs į Paryžių išgarsėjo sentimentaliais religinio pobūdžio eilėraščiais. Mėgo save laikyti niekieno nesuprastu ir tinkamai neįvertintu poetu, nors gaudavo netgi valstybės stipendiją. Kai nebuvo priimtas į Akademiją, pradėjo rašyti kandžias satyras.

Nusižudė ligoninėje, į kurią pateko po galvos sutrenkimo. Palatoje parašė eilėraštį „Atsisveikinimas su gyvenimu” ir nurijo raktą nuo skrynios, kurioje laikė savo kūrinius.

Aleksandr Radiščev (1749-1802)

Rusų rašytojas ir visuomenės veikėjas. Gimė turtingų dvarininkų šeimoje, studijavo Leipcigo universitete, po to tarnavo Senate, užėmė Sankt Peterburgo muitinės direktoriaus postą. 1790 m. išleido kritinę publicistinę knygą „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą” ir tuo užsitraukė Jekaterinos II nemalonę. Nuo mirties bausmės jį išgelbėjo tik jo globėjas grafas A.Voroncovas. 1796 m. grįžo iš Sibiro tremties. Valdant Aleksandrui I pradėjo dirbti įstatymų kūrimo komisijoje. Laisvų pažiūrų A.Radiščevas pasisakė už baudžiavos, kūno bausmių ir valdžios privilegijų panaikinimą. Komisijos pirmininkui grafui P.Zavadovskiui pagrąsinus pakartotine tremtimi, jo nervai neišlaikė. Vieną rytą jis išgėrė eilinę porciją raminančiųjų, po to užsivertė butelį nuodų ir dar bandė griebtis skustuvo, tačiau ranką sulaikė sūnus. Tėvas pasakė jam: „Aš ilgai kankinsiuosi”. A.Radiščevas kankinosi dvi valandas.

Jan Potocky (1761-1815)

Lenkų rašytojas, vienas pagrindinių lenkiškos Švietimo epochos veikėjų. Masonas, Maltos ordino riteris. Rašė prancūziškai, išleido garsųjį romaną „Rankraštis, rastas Saragosoje”. Paskutinius tris gyvenimo metus niekur neišvykdamas ir su niekuo nebendraudamas praleido savo sodyboje. Visą tą laiką kentėjo nuo baisių migrenos priepuolių, atvedusių prie savižudybės. Nusižudė šūviu į galvą. Tam panaudojo ne paprastą kulką, o sidabrinį rutuliuką, nuimtą nuo cukrinės dangtelio ir nuneštą pašventinti kapelionui („tam atvejui, jei Dievas visdėlto yra”).

Ferdinand Jacob Raimund (1790-1836)

Vokiečių dramaturgas, vadinamas „stebuklingojo farso” tėvu. Mokėsi konditerio amato, tačiau pasirinko klajojančio aktoriaus gyvenimą. Turėjo savo trupę, vadovavo Vienos teatrui. Dramaturgo pjesių pastatymus lydėjo sėkmė, ko visiškai negalima pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Nuolat kankinamas nerimo ir hipochondrijos priepuolių, jis jautėsi vis nelaimingesnis.

Kartą jam įkando šuo ir jis, išsigandęs, kad užsikrėtė pasiutlige, nusišovė. Po savižudybės šunį patikrino – šuo buvo sveikas.

Dramaturgo garbei Vienoje stovi paminklas, veikia jo vardu pavadintas teatras.

Thomas Lovell Beddoes (1803-1849)

Anglų poetas ir dramaturgas. Žymaus gydytojo, inhaliacinės terapijos pradininko sūnus. Jo literatūrinis talentas atsiskleidė jau vaikystėje. 18-os metų išleido pirmąją knygą, Oksfordą baigė būdamas pripažintu rašytoju. Studijavo filosofiją, dalyvavo teatrinėje veikloje. Nuolat pasižymėdavo ekscentriškais poelgiais: norėdamas suvaidinti vienoje Šekspyro dramoje, tam išsinuomojo visą teatrą; bandė padegti kito teatro pastatą liepsnojančiu penkių svarų banknotu. Visą gyvenimą buvo apsėstas vienos idėjos – pažinti mirtį. Tuo tikslu studijavo anatomiją, užsiėmė gydytojo praktika, daug metų rašė ir perrašinėjo (bet taip ir neužbaigė) svarbiausią savo gyvenime knygą „Anekdotų apie mirtį rinkinys”. Pasirinko originalų, kaip ir jis pats, savižudybės būdą: norėdamas mirti nuo nukraujavimo, atvėrė kairiosios kojos arteriją. Tačiau nusižudyti nepavyko, į žaizdą pateko infekcija ir jam amputavo koją. Po pusmečio jis nusinuodijo. Paliko raštelį, kuriame buvo parašyta: „Aš tinku tiktai tam, kad būčiau suėstas sliekų.”

Gerard de Nerval (1808-1855)

Prancūzų poetas ir prozininkas. Vienas pirmųjų prancūzų simbolistų ir siurrealistų. Mėgo bohemišką gyvenimą. 1836 m. aistringai įsimylėjo aktorę Jeanny Y. Colonna, kuri po dviejų metų ištekėjo už kito, o dar po ketverių numirė. Šiai moteriai Nervalis pašventė visą savo gyvenimą ir kūrybą. Ji tapo jam mistine Amžinaja Moterimi, o vėliau, paaštrėjus psichinei ligai, - Mergele Marija. Save poetas laikė dievu, turinčiu stebuklingų galių. 8 kartus gulėjo beprotnamyje. Vidury gatvės jis „nusimesdavo žemiškus apdarus”, gelbėdavo žmoniją nuo naujo pasaulinio potvynio, patepdavo ir gydydavo kitus beprotnamio klientus. Buvo apsėstas savižudybės manijos. Pasakojama, kad pirmą kartą pamatęs Dunojų, jis sušuko: „Koks grožis! Idealu savižudybei!”

Vieną šaltą gruodžio naktį jis ilgai klaidžiojo po Paryžių, o paryčiui pasikorė gatvėje ant prijuostės raištelio. Agonija tęsėsi ilgai, ją stebėjo aplink susirinkę valkatos.

Petrus Borel (1809-1859)

Prancūzų poetas romantikas. Savo kūrinius pasirašinėjo Likantropo (Vilkžmogio) slapyvardžiu. Nekentė buržuazinės civilizacijos, tyčiojosi iš jos ydų. Aukštino savanorišką mirtį, visus ragino statyti savižudybių fabriką. Nusivylęs literatūra, išvyko į Alžyrą ir daugiau neberašė. Čia pagal jo projektą pastatytoje gotikinėje pilyje gyveno iki pat mirties. Nusižudė: per patį vasaros karštį tol stovėjo po kaitria Afrikos saule, kol pasibaisėjusių kaimynų akivaizdoje krito negyvas nuo saulės smūgio.

Armand Barthet (1820-1874)

Prancūzų poetas ir dramaturgas. Dar būdamas jaunas užkariavo Paryžių pjese „Lesbietiškas žvirblis”, kuri buvo pastatyta „Le Theatre Francaise”. Kurį laiką maudėsi savo šlovės spinduliuose, tačiau visi kiti jo kūriniai nesulaukė nei publikos, nei kritikų pripažinimo. Po nesėkmingų vedybų jis išprotėjo. Gulėdamas beprotnamyje iškastravo save skustuvu ir numirė nuo kraujo netekimo.

Aleksej Tolstoj (1817-1875)

Rusų prozininkas, poetas, dramaturgas. Eiles pradėjo rašyti būdamas 6 metų. Gyvenime jam labai sekėsi, buvo tikras laimės kūdikis: sėkmingai tarnavo caro rūmuose, garsėjo kaip salonų liūtas, pasižymėjo nepaprasta fizine jėga, buvo visų mylimas populiarių istorinių baladžių, romanų, dramų, satyrų autorius. Jo galvoje gimė idėja apie šmaikštų literatūrinį personažą Kuzmą Prutkovą.

Į gyvenimo pabaigą A.Tolstojui kurti sekėsi vis sunkiau. Įkvėpimui jis pradėjo naudoti medicininius preparatus. Įjunko į morfijų. Tada prasidėjo nerviniai priepuoliai, galvos skausmai. Mirė iki dugno išgėręs pilną morfijaus buteliuką.

Jose Anuncion Silva (1865-1896)

Kolumbiečių poetas. Jaunystę praleido Paryžiuje, draugavo su S.Mallarme ir P.Verlaine, kūryboje save laikė Ch. Baudelaire ir E.Poe pasekėju. Jo lyrika nebūdinga įprastai Lotynų Amerikos poezijai - ji melancholiška, persmelkta tragedijos nuojautomis. „Mirties sužadėtiniui”, kaip jis pats save vadino, nesisekė visą gyvenimą: nuskurdo jo šeima, mirė mylimiausia sesuo, laivo katastrofoje žuvo visi jo rankraščiai.

J.A.Silva iššovė sau tiesiai į širdį – savižudybės išvakarėse jo prašymu gydytojas pažymėjo tą vietą ant krūtinės, kur reikia šauti.

Jo savižudybės scenarijų savo romane „Šimtas metų vienatvės” panaudojo G.G.Markesas. Romane pulkininkas Buendija prašovė pro šalį, tuo tarpu gyvenime J.A.Silva buvo taiklus.

Otto Weininger (1880-1903)

Austrų rašytojas ir filosofas. Gimė turtingoje žydų šeimoje. Būdamas 22 metų Vienos universitete apsigynė daktaro disertaciją biseksualumo tema ir tą pačią dieną apsikrikštijo. Išgarsėjo filosofiniu traktatu „Lytis ir charakteris”, kuriame teigiama, kad kiekviename žmoguje kovoja du pradai – vyriškas ir moteriškas. Moteriškas – niekingas, jausmingas ir amoralus, vyriškas – pozytivus, vaisingas ir genialus. „Moterišką” judaizmą autorius priešpastatė „vyriškai” krikščionybei. Neilgai trukus po traktato pasirodymo šis žydas antisemitas nusišovė. Tam tikslui jis išsinuomojo kambarį name, kuriame mirė Bethovenas.

Rene Vivien (1877-1909)

Anglų kilmės Prancūzijos poetė. Jaunystėje daug keliavo po Rytų šalis, mokėjo keliolika kalbų, pasižymėjo savo ekstravagantiškumu. „Šiuolaikine Sapfo” ją vadino ne tik dėl eilėraščių, bet ir dėl neslepiamų lesbietiškų polinkių. Jai priklausė vienas aukštuomenės salonų Paryžiuje, į kurį rinkdavosi garsiausios to meto moterys. Prieš pat mirtį ją paliko meilužė, ji visiškai atsisakė maisto ir mirė iš bado.

Louis Boussenard (1847-1910)

Prancūzų rašytojas, nuotykinio žanro klasikas. Studijavo mediciną, dalyvavo kare, daug keliavo. Gyvenime patyrė visokių nuotykių, buvo turtingas ir populiarus. Mirus jo mylimai žmonai, labai pergyveno dėl šios netekties, nieko nebevalgė ir numirė nuo išsekimo. Prieš mirtį draugams išsiuntė kvietimus, kuriuose buvo parašyta: „Louis Boussenardas turi garbės pakviesti Jus į savo laidotuves, kurios įvyks tokiu ir tokiu adresu. Neturėdamas jėgų pergyventi žmonos mirtį, jis išeina šešiasdešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais”.

Paul Lafarge (1842-1911)

Prancūzų literatūros kritikas, publicistas ir kulturologas. Devyniolikto amžiaus pabaigoje parašė daug kritinių straipsnių apie to meto rašytojų kūrybą. Ypatingai priešiškai buvo nusiteikęs prieš „buržuazinį prisitaikėlį” V. Hugo.

K.Markso žentas. Vedė marksizmo pradininko dukrą Laurą. Antroji K.Markso duktė Eleonora sulaukė 43 metų amžiaus, apsirengė baltais rūbais ir nusinuodijo rūgštimi. Laura gi įkalbėjo savo vyrą pasitraukti iš gyvenimo tada, kai jiems sukaks 70 metų.

Paul Lafarge priešmirtiniame laiške rašė: „Aš sveikas kūnu ir siela. Išeinu iš gyvenimo, kol žiauri senatvė dar neatėmė fizinių ir dvasinių jėgų, neatėmė gyvenimo džiaugsmo... Mirštu su džiaugsmu įsitikinęs, kad reikalas, kuriam aš pašvenčiau 45 metus, triumfuos. Tegyvuoja komunizmas, tegyvuoja tarptautinis socializmas!” Laiško pabaigoje buvo prirašytas postscriptum su paliepimu, kad naujasis šeimininkas mylėtų ir neskriaustų jo šuns.

Abu sutuoktiniai nusinuodijo ta pačia rūgštimi.

Georg Trakl (1887-1914)

Austrų poetas ekspresionistas, dažnai vadinamas „mirties dainiumi”. Įsigijo farmacininko specialybę Vienos universitete. Daugelio manymu, jis tapo vaistininku dėl to, kad galėtų nuolat turėti narkotikų, nes jų nuomone, poetas jau ankstyvoje jaunystėje pasidarė beviltišku narkomanu.

Medicinos dalinio leitenantas Georgas Traklis kariavo I pasauliniame kare. Kančios, kraujo, purvo ir mirties vaizdai privedė jį prie bandymo nusižudyti. Nusiųstas į Krokuvą pas karinį psichiatrą, jis, nesulaukęs komisijos sprendimo, nusižudė didele kokaino doze.

Ivan Ignatjev (1882-1914)

Rusų poetas. Leidyklos „Peterburgskij glašataj” direktorius. Rašytojų futuristų globėjas, daugelio futuristinių akcijų dalyvis.

Netikėta ir tragiška I.Ignatjevo mirtis sukrėtė amžininkus. Būdamas slaptas homoseksualistas, per pirmąją vestuvių naktį jis bandė nužudyti savo jaunąją žmoną, o to padaryti nepavykus, nusižudė pats.

Jack London (1876-1916)

Amerikiečių rašytojas, vienas populiariausių XX amžiaus autorių. Buvo jūreiviu, aukso ieškotoju, universiteto studentu, reporteriu. Amžiaus pradžioje tapo madingu rašytoju ir pasakiškai praturtėjo. Per 15 metų jis uždirbo ir iššvaistė daugiau kaip milijoną dolerių. Varginantis kūrybinis darbas, finansinės avantiūros ir alkoholizmas pakenkė jo sveikatai bei psichikai.

Nors oficiali mirties priežastis buvo paskelbta kaip apsinuodijimas, tačiau įtarimą sukėlė šalia rašytojo lavono ant grindų besimėtantys tušti medikamentų buteliukai ir ant naktinio staliuko padėtas raštelis su mirtinos morfijaus dozės skaičiavimais.

Julius Janonis (1896-1917)

Lietuvių poetas. Pirmuosius eilėraščius išspausdino būdamas 16 metų.

Savo eilėmis kovojo prieš socialinę neteisybę. Už antivalstybinę veiklą buvo uždarytas į kalėjimą, iš kurio išėjo 1917 m. vasarį. Tais pačiais metais 21 metų jaunuolis, palaužtas nepagydomos džiovos ir ligos sukeltos depresijos, parašė eiles „Sveikas gyvenime, tave sveikina einantis mirti!” ir puolė po traukiniu.

Arishima Takeo (1878-1923)

Vienas garsiausių XX amžiaus japonų prozininkų. Kartu su būsimu Japonijos imperatoriumi baigė tą pačią prestižinę mokyklą, pats vienas keliavo po Europą, Ameriką. Žavėjosi krikščionybe, anarchizmu, marksizmu. Neturtingiems valstiečiams išdalino visas sau priklausiusias žemes.

Įsimylėjo emancipuotą 26 metų žurnalistę, turėjusią stiprų savižudybės kompleksą. Jauna ir graži meilužė įtikino jį atlikti „suidziu” – abiems kartu nusižudyti iš meilės.

Priešmirtiniame laiške, skirtame draugui, Arishima rašė: „Naktis baigėsi. Kalnuose lyja. Mes ilgai vaikščiojome, sušlapome iki paskutinio siūlelio. Paskutiniai pasiruošimai jau atlikti. Mus supa didingas peizažas – niūrus ir tragiškas, o mes jaučiamės kaip žaidžiantys vaikai. Anksčiau aš nežinojau, kad mirtis visiškai bejėgė prieš meilę. Mūsų kūnus tikriausiai ras, kai jie jau bus sunykę”.

Taip ir įvyko. Jie pasikorė apleistame kalnų namelyje, jų kūnus surado tik po mėnesio.

Sergej Jesenin (1895-1925)

Rusų poetas. Visą savo trumpą gyvenimą daug gėrė, vartojo narkotikus, draugavo su valkatomis, mėgo skandalus ir triukšmingas kompanijas. Poetas ne kartą bandė nusižudyti: lindo po traukiniu, stiklo šuke pjovė venas, mėgino nusidurti virtuviniu peiliu. Nepaisant viso to, paliko didžiulį literatūrinį palikimą.

Prieš lemtingąją kelionę į Leningradą mėnesį laiko pragulėjo psichiatrijos klinikoje. Iš jos buvo išrašytas likus savaitei iki savižudybės. Po to iš karto pradėjo gerti. Gruodžio 27 d. naktį persipjovė venas ir pasikorė „Internacionalo” viešbučio lange.

Jo mirtis iššaukė visą eilę jaunų poeto gerbėjų savižudybių.

Henri Roorda (1870-1925)

Šveicarų rašytojas, rašęs prancūziškai. „Linksmojo pesimizmo” įkvėpėjas ir dainius. Visą savo gyvenimą rengė keistas kūrybines akcijas, kuriose linksma klounada ir triukai persipindavo su mirties bei susinaikinimo idėjomis.

Kartą vienoje Lozanos kavinėje rašytojas norėjo surengti konferenciją savižudybės tema. Konferencijos pabaigoje buvo suplanuoti ir praktiniai užsiėmimai šioje srityje. Kai renginiui sutrukdė policija, H.Roorda nusišovė.

Akutagawa Ryunosuke (1892-1927)

Japonų literatūros klasikas. Anksti susilaukė pripažinimo, buvo visų gerbiamas, sukūrė tvirtą šeimą. Tačiau jam pačiam vis dažniau atrodė, kad jo gyvenimas panašus į pragarą. Du demonai – baimė išprotėti ir kūrybinės krizės baimė – kankino jį visą gyvenimą. Prie to prisidėjo ir stiprus polinkis į savižudybę. Dar būdamas jaunas jis atliko eksperimentą: virve užsiveržė gerklę ir sekundometru matavo, kiek laiko tęsiasi mirties procesas. Po minutės ir dvidešimt sekundžių, pradėjus temti sąmonei, atleido kilpą – toks savižudybės būdas jam nepatiko.

Į gyvenimo pabaigą rašytojas dirbo kaip apsėstas. Paniška rodos tuoj tuoj ateisiančio kūrybinio išsekimo baimė varė jį į priekį. Nuolatinė nemiga ir nuovargis, visiškai ištampyti nervai privertė didinti migdomųjų dozes.

Rašytojas nusižudė mirtina veronalio porcija. Būsimą savo veiksmą jis įvertino tradiciniu japonų trieiliu:

„Virpa pavasario šakelė.

Prieš akimirką

nuo jos nukrito beždžionė.” (Vertė D.P.)

Kostas Kariotakis (1898-1929)

Graikų poetas simbolistas. Gimė Kretos saloje, Atėnuose studijavo jurisprudenciją, tolimoje provincijoje tarnavo valdininku. K.Kariotakio poezijai būdingas tragizmas, vienatvės kančia ir atkaklios bei skausmingos estetizmo paieškos.

Melancholiškas ir ligotas poetas nusišovė eilinio depresijos priepuolio metu. Naktį prieš savižudybę bandė nusiskandinti jūroje, tačiau nesėkmingai. Jo kišenėje rado raštelį: „Labai nepatariu skandintis tiems, kurie moka plaukti”.

Harry Crosby (1898-1929)

Amerikiečių poetas. Gimė turtuolių aristokratų šeimoje. Priešingai negu jo tėvai, stengėsi gyventi pilną nuotykių, bohemišką, „gražų gyvenimą” – šiurpinti visuomenę ekscentriškais poelgiais, kelti skandalus, kurti apie save bepročio menininko aureolę. Pasak jo žodžių, mirti irgi reikia „gražiai” – mirti jaunam, mirti poetiškai, mirti su polėkiu.

„Auksinis bohemos berniukas”, kaip ir jo tėvynainis E.Hemingway, neturėdamas nė 20 metų išvyko kariauti į Europą ir vos ten nežuvo. Po karo trumpam sugrįžo į Ameriką. Parvyko tik tam, kad sukeltų eilinį skandalą – paveržtų svetimą žmoną. Kartu su ja, už save vyresne aukštuomenės dama pabėgo į Paryžių, į „nesibaigiančios šventės miestą”. Čia sutuoktiniai įkūrė leidyklą „Juodoji saulė”, kurioje mažais tiražais spausdino savo eksperimentinę literatūrą. H.Crosby išleido 9 savo poezijos rinkinius, pirmasis išspausdino kelių, tada dar niekam nežinomų, vėliau tapusių pasaulinio masto genijais, autorių kūrybą – J.Joyce, E. Pounds, D.G. Lawrence.

Poeto gyvenimas buvo toks netvarkingas, ritosi žemyn tokiu beprotišku tempu, kad ilgai taip tęstis negalėjo. Nusprendęs nusižudyti, ilgai galvojo, kaip efektingiau tai atlikti. Iš pradžių „naujasis Ikaras” sumanė išsinuomoti aeroplaną ir skristi link saulės tol, kol baigsis degalai. Paskui pasiūlė davo žmonai atlikti „siundziu”. Šiai nesutikus, su viena iš meilužių išvyko į Ameriką (lyginant su išpaikintu Paryžiumi, ten didesnis efektas!).

Tuščiame garaže buvo rasti du jauni gražūs kūnai. Šalia gulėjo pistoletas, kurio rankenoje spindėjo išgraviruotas saulės atvaizdas.

Vladimir Majakovskij (1893-1930)

Žinomiausias XX a. rusų poetas, rusų revoliucijos trubadūras. Jaunasis futuristas išgarsėjo agresyviomis valstybės perversmą ir naująją santvarką šlovinančiomis eilėmis.

Buvo sudėtinga, nenuspėjama ir bekompromisinė asmenybė. Jo biografai ir dabar nesutaria dėl vieningos V.Majakovskio mirties priežasties. Sakoma, kad jaunystėje du kartus jau žaidęs „rusišką ruletę”, 1930 m. vasario 14 d. jis sužaidė ją dar kartą. Spėliojama, kad poetas kūrybinės krizės metu neišlaikė vis didėjančios kritikos spaudimo, kad savižudybės priežastimi tapo psichinė liga, nelaiminga meilė, gal net draudimas vykti į Paryžių. Kaip ten bebūtų, tačiau visi kartu sako, kad V.Majakovskis jau daug metų ėjo savižudybės keliu. Kaip rašė M. Cvetajeva: „Dvylika metų iš eilės žmogus Majakovskis žudė savyje poetą Majakovskį, tryliktaisiais poetas pakilo ir nužudė žmogų”.

Poetas, kažkada rašęs eilutes: „gorlo bredit britvoju”, nusišovė į širdį.

Jose Antonio Ramos Sucre (1890-1930)

Venesuelos poetas, pripažintas po mirties. Visi jo eilėraščiai – savotiškas himnas mirčiai. XX a. viduryje tapo kultiniu poetu.

Dirbo dėstytoju, vertėju diplomatinėse tarnybose, Venesuelos konsulu Ženevoje. Buvo uždaras, nervingas ir ligotas žmogus. Maniakiškai mėgo švarą ir tvarką. Negalėjo pakelti triukšmo ir ryškios šviesos, visada rengdavosi tik juodais rūbais.

Nusinuodijo migdomaisiais, iš antro karto.

Hart Crane (1899-1932)

Vienas žymiausių XX a. amerikiečių poetų. Gimė šokolado karaliuko šeimoje, vaikystėje patyrė didelę traumą dėl tėvų barnių. Pradėjęs spausdintis mažo tiražo leidiniuose, persikėlė gyventi į Niujorką, kuo toliau nuo nedarnios šeimos.

Homoseksualistas, atvirai demonstravęs šį polinkį. Pasižymėjo nestabilia psichika, vaisingus jo kūrybos periodus greit keisdavo ilgas girtuoklysčių, depresijų ir skandalų laikotarpis. Gyvenimo pabaigoje beveik neberašė. Daug gėrė.

1932 m. gavęs stipendiją išvyko į Meksiką rašyti poemos. Grįždamas laivu atgal, nusigėrė, sukėlė muštynes ir įšoko į Meksikos įlankos vandenis.

Sara Teasdale (1884-1933)

Amerikiečių poetė. baigė privačią mokyklą, 1907 m. išleido pirmąją knygą, 1918 m. gavo Pulitzerio premiją.

Visas jos gyvenimas buvo keistų ir nelogiškų poelgių virtinė. 30 metų, būdama jau garsi poetė, ištekėjo už eilinio verslininko ir 15 metų tyliai pragyveno provincijoje. Po to netikėtai išsiskyrė, persikėlė gyventi į Niujorką ir pasinėrė į poetinį metropolijos gyvenimą.

Sirgo sunkia hipochondrijos forma. Šalia savęs visada laikė didžiules vaistų atsargas. Baisiausiai bijojo insulto. Kartą pastebėjo ant rankos atsiradusią nedidelę kraujosrūvą ir, nelaukdama įsivaizduojamo paralyžiaus, nusinuodijo.

Rene Crevel (1900-1935)

Prancūzų poetas ir prozininkas. Viena ryškiausių siurrealistų judėjimo asmenybių.

Sirgo džiova. Viename 1924 m. kūrinyje tiksliai aprašė savo būsimos mirties aplinkybes: „Virdulys ant plytelės. Langas gerai uždarytas. Įjungiu dujas. Užmirštu uždegti degtuką...”

Priešmirtiniame raštelyje, prisegtame ant jo krūtinės, buvo parašyta: „Prašau mane sudeginti. Šlykštu”.

Jozsef Attila (1905-1937)

Vengrų poetas. Gimė neturtingoje šeimoje, vargo ir badavo visą gyvenimą. Talentingas jaunuolis baigė gimnaziją ir universitetą, mokėsi Vienoje ir Paryžiuje. Būdamas 17 metų išspausdino pirmuosius eilėraščius, tačiau garsiu poetu tapo tik po mirties.

Sirgo psichine liga, kuri sąlygojo iracionalumą ir melancholines nuotaikas jo kūryboje.

Būdamas 30 metų bandė nusižudyti. Atsigulė ant bėgių, bet traukinio taip ir nesulaukė. Pasirodė, jog tam sutrukdė kitas toks pats savižudis. Poetas tada rašė: „Kažkas numirė vietoj manęs”.

Šis atsitiktinumas vis dėlto nesulaikė savižudžio. Po dviejų metų jis metėsi po prekiniu traukiniu.

Walter Benjamin (1892-1940)

Vokiečių rašytojas, žymiausias pirmosios XX a. pusės literatūros kritikas. Studijavo filosofiją, parašė visą eilę kultūrinių esė, apgynė daktaro disertaciją „Tragiškosios vokiečių dramos kilmė”.

Atėjus į valdžią fašistams, žydas Walteris Benjaminas persikėlė į Paryžių ir ten tęsė literatūrinę veiklą. Žlugus Prancūzijai, kaip ir daugelis žydų, norėjo pasitraukti į Ameriką.

1940 m. rugsėjo pabaigoje po didelių vargų ir pavojų pasiekė Prancūzijos – Ispanijos pasienį. Ten susikaupusias didžiulias bėglių minias išgąsdino baisi žinia, kad siena uždaryta. Niekas tada nežinojo, kad to priežastimi tapo kažkoks biuroratinis nesklandumas, kuris jau kitą dieną buvo pašalintas.

Ši žinia rašytojui tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę. Jis išgėrė nuodų. Rytojaus dieną, kai siena buvo atverta, jis jau buvo negyvas.

Adeline Virginia Woolf (1882-1941)

Žinomiausia pirmosios XX a. pusės Anglijos rašytoja. V.Woolf romanai išversti beveik į visas pasaulio kalbas. Jos namai Londone, kur 1910 – 1920 m. rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsėjo kaip vienas iš britų intelektualinių centrų.

Silpni rašytojos nervai vertė jos gyvenimą svyruoti tarp ilgų baisių deprasijų (pati rašytoja vadino ligą „beprotybe”) ir trumpų išgijimo periodų.

1941 m. jai ne be priežasties pasirodė, jog iš proto išėjo visas pasaulis. Kare Ispanijoje žuvo jos mylimas sūnėnas – jaunas poetas. Į Woolf namus pataikė bomba, sukėlusi gaisrą ir sunaikinusi turtingą biblioteką. Jos vyras Leonardas buvo žydas, todėl abu paniškai bijojo nacių okupacijos.

Rašytoja prisikrovė akmenų pilnas suknelės kišenes ir šoko į upę.

Marina Cvetajeva (1892-1941)

Rusų poetė, kurios biografija atspindi visą XX a. rusų literatūros tragediją. Jos gyvenimas buvo pilnas įvykių: kūrybinė sėkmė, nesutarimai su valdžia, emigracija, šeimyninės tragedijos, konfliktai su policija, lemtingas sugrįžimas į stalininę Rusiją, artimųjų areštai, badas ir nepriteklius, izoliacija, pakrikę nervai ir viską vainikuojanti savižudybė.

Pirmą kartą poetė bandė pasikarti būdama 17 metų. Emigravusi į Paryžių, pergyveno dvi artimųjų mirtis – pasikorė jos vyro brolis ir motina. nelaimės tęsėsi ir sugrįžus į Rusiją. Areštavus vyrą ir dukterį, poetė liko be jokio pragyvenimo šaltinio. Persikėlusi į provinciją, M.Cvetajeva nesėkmingai prašėsi indų plovėjos darbo, už gabalėlį muilo ir rūkalų siūlėsi versti iš totorių kalbos į rusų. Galų gale ji pasijuto niekam nebereikalinga, netgi savo penkiolikmečiam sūnui, kankinamam paauglystės kompleksų.

Paustovskis prisimena: „Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”.

Po motinos laidotuvių sūnus pasakė: „Marina Ivanovna pasielgė teisingai”.

Karin Maria Boye (1900-1941)

Žymiausia švedų poetė modernistė. Jaunystėje žavėjosi budizmu, vėliau – krikščionybe ir socializmo idėjomis, o gyvenimo pabaigoje tapo Freudo pasekėja. Poetė ne kartą lankėsi Berlyne pas žymų psichoanalitiką Walterį Schindlerį, kuris jau 1932 m. prognozavo, kad ji nusižudys per artimiausius 10 metų.

Lesbietė, propagavusi neribotą asmeninę laisvę. Daugelis jos eilėraščių trykšta nevaldoma aistra ir nežabotos laisvės siekiais.

Poetė ilgus metus kankinosi beviltiškame meilės trikampyje. Tuo pačiu metu ji mylėjo dvi moteris: 12 metų už save jaunesnę vokiečių emigrantę Margo, su kuria kartu gyveno, ir seną savo draugę Anitą, jau seniai sergančią vėžiu.

Negalėdama niekaip išspręsti meilės problemų, vieną balandžio naktį ji pasiėmė buteliuką migdomųjų ir pabėgo iš namų. Po kelių dienų miške rado jos pamėlusį nuo šalčio lavoną.

Abi poetės meilužės gana greit pasekė jos pėdomis. Po mėnesio dujomis nusinuodijo Margo, dar po trijų mėnesių mirė ir Anita.

Stefan Zweig (1881-1942)

Austų rašytojas. Gimė turtingoje žydų šeimoje, mokėsi Berlyno ir Vienos universitetuose. Visą savo gyvenimą pragyveno ramiai, toli nuo karų ir sukrėtimų. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Šveicarijoje, pirmuosius Antrojo pasaulinio karo metus – ramiame Rio de Žaneiro priemiestyje.

Daug rašė, buvo populiarus skaitytojų tarpe, iš kurybos uždirbo krūvą pinigų.

Perkopęs per šeštąjį dešimtmetį, kartu su savo paskutiniąja žmona, buvusia jo sekretore Lota, nutarė pasitraukti iš šio pasaulio. Abudu parašė 13 atsisveikinimo laiškų, išgėrė migdomųjų ir apsikabinę atsigulė į lovą.

Susiglaudusių jų kūnų fotografijos apkeliavo viso pasaulio laikraščius.

Simone Weil (1909-1943)

Prancūzų rašytoja ir filosofė. Nuo pat mažų dienų pasižymėjo nepaprastu altruizmu: Pirmojo pasaulinio karo metais, būdama 5 metų, ji nevalgydavo cukraus, nes „kareivėliams fronte jo irgi neduoda”.

Dėl valdžiai nepriimtinų jos kairuoliškų pažiūrų dažnai kaitaliojo darbovietes. Norėdama praktikoje ištirti psichologinius konvejerinio darbo aspektus, 2 metus dirbo automobilių gamykloje.

Antrojo pasaulinio karo metais aktyviai dalyvavo Pasipriešinimo judėjime Ispanijoje. Fašistams okupavus Prancūziją, persikėlė į Angliją, tikėdamasi patekti į tėvynę su parašiutininkų grupe. Šiems planams sužlugus, kraštutinė idealistė S. Weil solidarumo su pavergtais tėvynainiais ženklan numarino save badu.

Dazai Osamu (1909-1948)

Prozininkas, japonų literatūros klasikas. Aristokratų palikuonis, kuris, atrodo, visą gyvenimą nieko daugiau ir neveikė, tik įvairiausiais būdais naikino save. Žavus ir talentingas rašytojas geriausiai jautėsi girtuoklių, prostitučių bei asocialių žmonių draugijoje, jis nuolat bėgo nuo šio pasaulio, kurį valdo negailestingi, stiprūs ir žiaurūs padarai.

Dazai Osamu 4 kartus bandė nesėkmingai nusižudyti: pirmąjį kartą – būdamas 18 metų, paveiktas Akutagawa Ryunosuke žūties, antrąjį – būdamas 21 metų, kartu su jauna padavėja iš baro, trečiąjį – būdamas 26 metų, korėsi, tačiau nulūžo medžio šaka, ketvirtąjį – kartu su savo naujaja žmona, buvusia geiša. Penktasis kartas nemelavo. Kartu su viena sugėrove jie nusiskandino lietaus vandens rezervuare. Vargu, ar jiems būtų tai pavykę, jei abu nebūtų buvę mirtinai girti.

Rašytojo požiūrį į gyvenimą ir mirtį puikiai iliustruoja citata iš jo autobiografinės novelės: „Nusprendžiau mirti, tačiau Naujųjų metų proga man padovanojo kimono. Jis pilkos spalvos, languotas, lengvas. Tokį kimono nešioja vasarą. Todėl palauksiu vasaros”.

Klaus Mann (1906-1949)

Vokiečių rašytojas. Garsiojo Thomo Manno sūnus, kuris, būdamas tik 14 metų, dienoraštyje jau rašė: „Aš privalau, privalau, privalau išgarsėti”. Tačiau kritikai ir skaitytojai manė kitaip – rašytojas visą laiką gyveno iš tėvo pinigų ir iki pat mirties liko tėvo šešėlyje.

Klausas, kaip ir daugelis iš Mannų giminės, buvo apsėstas savižudybės idėjos. 4 kartus bandė nusižudyti. Mirė nuo didžiulės migdomųjų dozės.

Jį išgarsinęs romanas „Mefistas” buvo išleistas Vokietijoje praėjus 32 metams po jo mirties.

Cesare Pavese (1908-1950)

Italų poetas ir prozininkas. Anksti neteko tėvo, augo valdingos motinos priežiūroje (faktas, būdingas daugelio savižudžių rašytojų biografijoms!). Baigė Turino universitetą, dalyvavo antifašistiniame judėjime.

Pirmaisiais pokario metais išgarsėjo kaip talentingas ir savitas rašytojas. Kūrybinio produktyvumo viršūnes C.Pavese pasiekė prieš pat savo mirtį: paskutiniaisiais metais parašė du savo geriausius romanus, gavo prestižinę literatūrinę premiją. Atrodė, kad niekas nepranašauja tragiškos jo gyvenimo baigties. Likus keletui dienų iki savižudybės, jis rašė: „Niekada dar nesijaučiau toks gyvas ir toks jaunas”.

Tačiau vienas įvykis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis toks menkas, – nelaimingas romanas su nežinoma amerikiečių aktore – aukštyn kojomis apvertė tolesnį rašytojo gyvenimą. Įsimylėjęs iki ausų, C.Pavese visai pametė galvą. Nepasisekus užkariauti aktoriūkštės rankos ir širdies, rašytojas nusinuodijo viename Turino viešbučių.

Paskutinių jo eilėraščių, parašytų angliškai, rinkinys pavadintas „Mirtis ateis ir pažvelgs tavo akimis”.

Tadeusz Borowski (1922-1951)

Lenkų poetas ir prozininkas. Pirmą eilėraščių rinkinį išleido okupuotoje Varšuvoje. 1943 – 1945 m. kalėjo Osvencime ir Dachau. Po karo išleistuose apsakymų rinkiniuose aprašė žiaurią lagerių kasdienybę.

Likimo ironija – T.Borowskis nusinuodijo dujomis savo paties virtuvėje, arba, kaip daugelis ciniškai pastebi, savanoriškai sugrįžo į dujų kamerą, nuo kurios išsigelbėjo prieš šešerius metus.

Andre Frederique (1915-1957)

Prancūzų poetas siurrealistas. Įgijo farmacininko specialybę, tačiau dirbo ne pagal profesiją – vedė literatūrinę rubriką žurnale „Paris Match”.

Patyręs nelaimingą meilę, nutarė nusižudyti. Išgėrė keturis buteliukus stiprių migdomųjų, užsigėrė juos buteliu konjako ir dar atsuko dujas. Ant jo lovos buvo padėta raudona rožė.

Jean-Pierre Duprey (1930-1959)

Prancūzų poetas. Skaitant jo biografiją, susidaro įspūdis, kad viską jis darė per anksti: anksti paliko tėvų namus, anksti vedė, anksti pradėjo rašyti, anksti išgarsėjo. Būdamas 20 metų, jau buvo spėjęs išleisti 3 eilėraščių knygas, kurias labai gerai įvertino A.Bretonas.

Po to poetas netikėtai metė rašyti ir užsiėmė kitais dalykais. Pavyzdžiui, protestuodamas prieš karą su Alžyru, nusišlapino į amžinąją ugnį ant Nežinomo kareivio kapo, buvo uždarytas į kalėjimą, vėliau perkeltas į psichiatrinę ligoninę.

Po 9 metų kūrybinės tylos poetas parašė dar vieną eilėraščių ciklą ir tą pačią dieną, kai jį užbaigė, pasikorė.

Prieš keletą dienų iki savižudybės J.P.Duprey pareiškė savo draugui: „Aš alergiškas šitai planetai”.

Gerald Neveu (1921-1960)

Prancūzų poetas siurrealistas. 1959 m. Marselyje pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Aktion poetique”.

Nusinuodijo barbituratais Paryžiuje. Šalia jo lavono gulėjo kito savižudžio, C.Pavese poezijos tomelisir raštelis, kuriame nurodytos savižudybės priežastys: „Nebėra plaukų. Nebėra dantų (dešiniojo iltinio). Nebėra pinigų. Nebėra moters. Nebėra buto. Nebėra laiko. Nebėra ugnies. Nebėra kūno. Balansas suvestas 1960 m. vasario 28 d. Nebėra parašo G.N.”.

Ernest Hemingway (1899-1961)

Amerikiečių rašytojas, gydytojo savižudžio sūnus. Reporteriu dalyvavo Pirmąjame pasauliniame kare, susikūrė didvyrio aureolę, tapo neapsakomai populiarus skaitytojų tarpe. 1954 m. rašytojas gavo Nobelio premiją.

Žiūrint iš šalies, E.Hemingway gyvenimas atrodė kaip niekad nesibaigianti šventė: karo žygdarbiai, romantiškos istorijos, ekstremalus sportas, pavojingos kelionės, korida, safaris ir taip toliau. Tačiau ši šventė baigėsi rašytojui artėjant prie 60 metų ribos. Visu smarkumu užgriuvo sveikatos problemos (nuo karo jo kūne pasiliko 227 skeveldros, rašytojas pergyveno tris autokatastrofas, du lėktuvo sudužimus, šešias galvos traumas ir keletą sunkių infekcinių ligų). Dėl diabeto ir sutrikusios kepenų veiklos jis nebegalėjo gerti, susilpnėjusi širdis privertė atsisakyti sekso, visų kitų pramogų. Paliegęs senukas jau nebeįstengė rašyti. Nuolat kankinamas depresijos priepuolių, drebančiomis rankomis, jis galėjo tik tyliai sėdėti savo krėsle ir sunkiai matančiomis akimis žiūrėti tiesiai prieš save. Jam liko vienintelis vyriškas „darbas” – drąsiai pažvelgti į juodą vamzdžio kiaurymę ir paspausti gaiduką.

Milžiniška medžioklinio šautuvo šūvio jėga nusklembė pusę jo kaukolės.

Sylvia Plath (1932-1963)

Amerikiečių poetė ir prozininkė. Vunderkindė, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi 8 metų. Pavyzdingai studijavo Kembridže, buvo vadinama Amerikos literatūros viltimi.

Pirmą kartą bandė nusižudyti dar ankstyvoje jaunystėje: išgėrė migdomųjų ir pasislėpė rūsyje. Po ilgų paieškų ją surado ir atgaivino. Šį bandymą ji vėliau aprašė savo romane „Kolba”.

Nervinis priepuolis pasikartojo po dešimties metų. Važiuodama autostrada, ji smarkiai suktelėjo automobilio vairą ir rėžėsi į betoninį aptvarą. Tik per stebuklą išliko gyva.

Trečiasis bandymas buvo lemtingas. Vieną rytą ji paruošė vaikams pusryčius, aklinai uždarė duris bei langus, atsuko dujas ir įkišo galvą į orkaitę. Slapta ji, turbūt, tikėjosi, kad vėl nenumirs, nes šalia savęs paliko raštelį su gydytojo telefonu. Šį kartą pagalba atskubėjo per vėlai.

Kažkada S.Plath gyrėsi: „Aš, kaip katė, turiu devynias gyvybes”. Iš tikrųjų ji turėjo jų tik tris.

Neil Cassidi (1926-1968)

Amerikiečių rašytojas, vienas bitnikų judėjimo įkvėpėjų. Gimė alkoholikų šeimoje, paauglystėje valkatavo po visą Ameriką, užsiiminėjo prostitucija. Pavogė daugiau kaip 500 automobilių, šešis kartus sėdėjo kalėjime.

Rašytoju tapo ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai susidraugavo su A.Ginsbergu (su juo turėjo homoseksualių ryšių) ir J.Kerouacu. Išgarsėjo ne tik autobiografiniu romanu „Pirmasis trečdalis”, bet ir tuo, kad buvo populiariojo J.Kerouaco romano „Kelyje” pagrindinio herojaus Dino Moriarčio prototipu.

Nusižudė Meksikoje, į kurią išvyko filmuoti. Vieno vakarėlio metu didelę narkotikų dozę sumaišė kartu su alkoholiu (N.Cassidi vartojo narkotikus, tačiau negėrė) ir apkvaitęs pradingo tamsoje. Kitą rytą jį rado negyvą.

Paul Celan (1920-1970)

Austrų poetas. Gimė Rumunijos žydų šeimoje. Tėvai žuvo kare, jis pats pateko į konclagerį. Po karo apsigyveno Vienoje, po to išvyko į Paryžių.

Garsiosios „Mirties fugos” autorius, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Į vokiečių kalbą išvertė daug žymių prancūzų, anglų, italų ir rusų poetų.

Karo meto baisumai poeto sieloje paliko neišdildomus randus. P.Celanas tapo labai nepatiklus ir įžeidus, bijojo būti apgautas arba nuviltas, bijojo bendrauti su žmonėmis, kiekvieną jų laikė savo priešu. Daugelis psichologų tokiame elgesyje įžvelgė pavėluotą konclagerio baimės kompleksą.

Jis nebegalėjo ramiai gyventi žmonių tarpe. Penkiasdešimtmetis P.Celanas nušoko nuo tilto į Seną.

Yukio Mishima (1925-1970)

Japonų rašytojas, dramaturgas. Žinomiausias XX a. japonų literatas, išgarsėjęs ne tik savo kūryba, bet ir šokiruojančia samurajiška savižudybe.

Daugelį dramų, tarp jų ir garsiąją „Gausybės jūrą”, Y.Mishima pradėdavo rašyti nuo paskutinės eilutės. Užrašius finalinį epizodą, rašytojui nebūdavo sunku sugalvoti vientisą siužetą, vedantį prie pabaigos. Panašiai jis rašė ir savo gyvenimo knygą. Tvirtai apsisprandęs pasidaryti charakiri, jis ilgai ieškojo (ir surado!) efektingų šio veiksmo detalių.

1960 m. keturiasdešimtmetis rašytojas savo liberalias provakarietiškas pažiūras netikėtai pakeitė į ultradešiniąją monarchistinę ideologiją. Įkūrė ir finansavo karinę studentų organizaciją „Skydo draugija”.

1965 m. Y.Mishima su keturiais studentais, apnuoginę samurajų kardus, užpuolė vieną Tokijo karinę bazę. Įkaitu paėmę komendantą, jie pakvietė kareivius šturmuoti parlamentą. Šiems atsisakius, įvyko finalinė scena - tūkstantinės minios akivaizdoje Y.Mishima perrėžė kardu sau pilvą (tam jie buvo pasiruošę: savižudžio išangė estetiniais sumetimais buvo užkimšta vatos gabalėliu, sekundantas su visomis ceremonijomis nukirto „samurajui” galvą).

Daugelio literatūrologų nuomone, šiuo veiksmu Y.Mishima išgarsino japonų literatūrą labiau, negu visi kiti šios šalies rašytojai kartu paėmus.

Rafal Vojaczek (1945-1971)

Lenkų poetas ekspresionistas, gyvenęs ir kūręs Vroclave. R.Vojaczeko eilėraščiai tapo vienu ryškiausiu alternatyvios 60-ųjų metų lenkų kultūros reiškiniu. Pagrindinis jo kūrybos leitmotyvas – vienišo žmogaus ir jam priešiško pasaulio konfliktas.

Visą trumpą gyvenimą poetas daug gėrė. Gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Sulaukęs 26 metų, iššoko pro langą.

Gabriel Ferrater (1922-1972)

Katalonų poetas. Filologijos profesorius, dėstęs Barselonos universitete. Į katalonų kalbą išvertė F.Kafką ir E.Hemingway’ų.

Pasižymėjo savita gyvenimo filosofija. Buvo įsitikinęs, kad žmogus gali prasmingai gyventi tik iki 50 metų. Savo apvalaus jubiliejaus išvakarėse išgėrė stiprių migdomųjų ir dėl tikrumo ant galvos užsimovė plastikinį maišelį.

John Berryman (1914-1972)

Amerikiečių poetas ir prozininkas, „Berimeno sonetų” autorius. Dėstytojavo geriausiuose Amerikos universitetuose. Sirgo neurastenija ir chronišku alkoholizmu, nuo kurio ilgai ir nesėkmingai gydėsi.

1972 m. nusprendė nusiskandinti Misisipėje. Šoko nuo tilto, tačiau po daugiadienio girtavimo „pamiršo”, kad jau atėjo žiema. Užsimušė krisdamas ant ledo.

Bronius Radzevičius (1940-1980)

Vienas žymiausių aštunto dešimtmečio lietuvių prozininkų. Anksti neteko motinos, vėliau – ir tėvo. Gyveno internate, vargais negalais baigė mokyklą. Apsigyvenęs pamotės šeimoje, dėl pinigų trūkumo privalėjo dirbti tekintoju gamykloje. Baigęs filologiją Vilniaus universitete, mokytojavo, dirbo redaktoriumi. Didžiulės pastangos užsidirbti pragyvenimui nuolat trukdė jo kūrybai.

Buvo uždaro būdo, ramus, linkęs į melancholiją žmogus. Mėgo vienatvę.

Iki pat mirties nebuvo pripažintas. 1980 m. spalio mėnesį neaiškiomis aplinkybėmis nušoko nuo tilto į Nerį. Pasikeitus valdžiai Lietuvoje, jo kūryba buvo įtraukta į visas mokymo programas.

Gary Romain (1914-1980)

Rusų kilmės prancūzų rašytojas, gimęs Vilniuje. Tikrasis vardas Romanas Kasevas. Jo tėvas Leonidas Kasevas turėjo kitą šeimą ir matėsi su berniuku tik keletą kartų. Motina su vienturčiu be galo mylimu sūnumi persikėlė į Lenkiją, vėliau į Prancūziją.

Antrojo pasaulinio karo didvyris, lakūnas. Namo į Nicą sugrįžo toks, kokiu jį troško matyti motina: gražuolis karininkas, nuo galvos iki kojų apkabinėtas ordinais, kritikų gerbiamas rašytojas, būsimas diplomatas... Tačiau ši jau buvo mirusi.

G.Romainas vedė daug už save vyresnę moterį, kuri atstojo jam mamą. Su ja pragyveno kelioliką metų, po to išsiskyrė ir vedė jaunutę amerikietę, tinkančią jam į dukras.

Jo romantiški, žaviai ironiški kūriniai užkariavo tūkstančius silpnosios lyties gerbėjų visame pasaulyje. Rašytojas unikalus tuo, kad Gonkūrų premija jam vieninteliam suteikta du kartus (antrą kartą – prisidengus Emilio Ažaro pseudonimu).

Netikėta G.Romaino savižudybė šokiravo visus. Dar iki šiol ginčijamasi, dėl ko jis nusižudė: dėl gręsiančios senatvės, dėl vėlyvų Edipo komplekso pasekmių, dėl šeimyninių nesutarimų...

Likęs vienas savo bute, jis užsidėjo raudoną maudymosi kepuraitę, atsigulė į lovą ir nusišovė į burną 38 kalibro revolveriu.

Richard Brautigan (1935-1984)

Amerikiečių prozininkas ir poetas. Jaunystėje elektrošoko terapija gydėsi nuo šizofrenijos.

Šeštojo dešimtmečio kontrkultūros atstovas, bitnikas. Parašė kultinį romaną „Lašišų gaudymas Amerikoje”.

Mėgo gamtą ir vienatvę. Paskutinius dešimt metų atsiskyręs nuo viso pasaulio pragyveno miške Montanoje. Nusišovė.

Abbie Hoffman (1936-1989)

Amerikiečių rašytojas ir visuomenės veikėjas. Vienas hipių judėjimo pradininkų. Pacifistas, šūkio „Meilė ir taika” autorius. Daugelio protesto akcijų organizatorius: protestavo prieš Pentagoną, prieš karą Vietname, prieš aplinkos teršimą. Už maištavimus sėdėjo kalėjime.

1973 m. apkaltintas narkotikų prekyba. Pasidarė plastinę operaciją ir septynerius metus slapstėsi. 1980 m. pasidavė valdžiai, atsėdėjo bausmę, vėliau tapo žymiu rašytoju.

Nepasisekus su paskutiniaja knyga, nusižudė mirtina narkotikų doze.

Reinaldo Arenas (1943-1990)

Kubos rašytojas. Partizanavo, po revoliucijos dirbo bibliotekoje, išleido pirmąjį romaną.

Sustiprėjus cenzūrai, savo kūrinius nelegaliai perduodavo į Europą. Keletą kartų sėdėjo už grotų, apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu, pogrindinės veiklos organizavimu.

1980 m. kartu su kitais pabėgėliais atplaukė į Ameriką. Čia jis netikėtai sužinojo, kad yra populiarus ir jo kūryba jau pripažinta. Gyveno Floridoje, Niujorke.

Homoseksualistas. Paskutinius gyvenimo metus sirgo AIDS. Priešmirtiniame laiške parašė „Kuba bus laisva. Aš laisvas jau dabar” ir nusinuodijo barbituratais.

Jerzy Kosinski (1933-1991)

Lenkijos žydų kilmės amerikiečių rašytojas. Talentingas jaunuolis po karo baigė Lodzės universitetą, 21 metų tapo sociologijos profesoriumi Lenkijos Mokslų Akademijoje. Po to dėl neaiškių priežasčių spjovė į jau garantuotą mokslininko karjerą, padirbo parašus, apgavo Lenkijos saugumą ir emigravo į Ameriką. Čia vedė milijonierę ir įkūnijo amerikietišką svajonę: parašė keletą bestselerių, gavo Nacionalinę knygos premiją, užėmė Amerikos PEN klubo pirmininko postą. Emigrantas pleibojus visą laiką sukiojosi aukštuomenės sluoksniuose ir kūrė apie save gražias legendas.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje „didysis mistifikatorius” sužlugo. Paaiškėjo, kad beveik visus biografijos faktus jis išsigalvojo pats, kad puikiai parašyti jo kūriniai tėra plagiatas ir samdytų „literatūros vergų” darbas. Prie to dar prisidėjo ir pablogėjusi sveikata, kuri privertė salonų liūtą pakeisti gyvenimo stilių.

J.Kosinski neišlaikė, prisirijo tablečių ir, ant galvos užsimaukšlinęs plastikinį maišelį, numirė.

Julija Drunina (1924-1992)

Viena žymiausių tarybinių rusų poečių. Septyniolikmetė savo noru išėjo į frontą, gelbėjo sužeistuosius, pati buvo sunkiai sužeista. Parašė daug nuoširdžių ir heroiškų eilėraščių apie karą ir jo didvyrius. Sulaukė valdžios pripažinimo – buvo apdovanota ordinais ir valstybinėmis premijomis, ilgą laiką dirbo TSRS Aukščiausios Tarybos deputate.

Atėjus „perestroikai” ir žlugus Sovietų imperijai, kurią šlovino savo kūryboje, poetė parašė kelioliką atsisveikinimo laiškų (tame tarpe Rašytojų sąjungai bei milicijai) ir garaže nusinuodijo išmetamosiomis dujomis.

Adriaan Venema (1941-1993)

Olandų rašytojas, populiarių meno istorijos knygų autorius.

A.Venema, visą gyvenimą troškęs būti dėmesio centre, savo savižudybę pavertė atrakcija sensacijų ištroškusiai visuomenei. Jis iš anksto visus informavo apie tokį savo žingsnį – davė kelioliką interviu, kuriuose nurodė savižudybės datą, detaliai išdėstė šio sprendimo priežastis („viskas gyvenime jau pasiekta, laukti daugiau nebėra ko...”). Paskutinės rašytojo gyvenimo dienos praėjo tikrai įdomiai. Draugai atkalbinėjo, laikraščiai ginčijosi, televizija suko reportažus.

A.Venemai įvykdžius savo ketinimus, nekrologų skaičius viršijo net jo pačio lūkesčius.

Bohumil Hrabal (1914-1997)

Čekų rašytojas. Kurti pradėjo vėlai. Tęsė Hašeko tradicijas, jo kūryba dažnai įvardijama kaip „alaus novelės”. Populiarumo viršūnę pasiekė 1968 m. prieš pat „Prahos pavasarį”. Gavo Gotvaldo premiją, tačiau po to buvo užmirštas.

Tik 1988 m. buvo atnaujinta B.Hrabalo narystė Rašytojų sąjungoje. Po „aksominės revoliucijos” jį vėl ėmė skaityti.

85-erių metų senukas ilgai ir sunkiai sirgo. Jo kūną surado po ligoninės langais. Oficiali įvykio versija: iškrito pro langą, lesindamas balandžius.

Pagal G.Čchartišvili knygą „Rašytojas ir savižudybė” bei kitus šaltinius parengė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt