TUVIŲ ŠAMANISTINIAI TEKSTAI

       Tuvoje šamanizmas egzistavo dar prieš įsigalint budizmui, tad didelė dalis tuvių folkloro susijusi su buvusiomis šamanistinėmis misterijomis, kurios turėjo gana apibrėžtą struktūrą bei turinį ir vaidino didelę reikšmę tuvių gyvenime. Užkalbėjimai, ritualai ir kitos šamanistinės praktikos buvo atliekamos įvairiomis progomis – nuo pasiruošimo medžioklei iki ligonių gydymo.
       Čia pateikiami tekstai surinkti tuvių rašytojo M.B.Kenino-Lopsano 1965-1978 metais keliaujant po Tuvą.
       Verčiant naudotasi jo vertimais į rusų kalbą bei originalais.

Vertėjas      

LIGOS PRIEŽASTIES PAIEŠKOS

Kodėl jis įveikė perėją – uždraustą eit?
Kodėl perplaukė upę – uždraustą plaukt?
Kodėl surijo maistą – uždraustą valgyt?
Kodėl užsivilko drabužį – uždraustą dėvėt?

ŠAMANAS, VYKSTANTIS PAS LIGONĮ

Tekant mėnuliui, saulei,
Aukso žolę vaiskaus kalno –
Šešiastiebio kadagio šaką –
Užkūriau, save apsmilkydamas.
Kvapo prisiurbęs kaip reikiant,
Užsivelku apsiaustą, šoku ant arklio.

Jau mentimis irkluoju,
Galvą linkčioju, pilną paukštiškų plunksnų,
Visa reginčias akis užveriu ir atmerkiu,
Kaklas pirmyn nusilenkt pasiduoda.

Atvykau pas tą, kurs turi vardą,
Atvykau pas tą, kurs dabar garsus.

KREIPIMASIS Į VEIDRODĮ – KUZUNGU*

Mano kuzungu vario geltono
Kritęs iš debesų geltonų
Žemėn smūgiu veržliu
Skeldamas uolą geltoną.

Mano kuzungu vario raudono
Sprūdęs nuo debesų raudonų
Kurs kerta raudonio karščiu
Drebindamas uolą raudoną.

* Kuzungu – metalo disko veidrodis, laikytas pačiu galingiausiu šamanų fetišu. Tuviai įsivaizdavo, kad jis yra nežemiškos kilmės.

VAIKO SIELOS IŠŠAUKIMAS JURTON BEVAIKIAMS

Ant pieno paviršiaus,
Mažųjų vaikų dvasios, leiskitės!
Kuraj – kuraj! Kuraj – kuraj!

Vaikų – lopšių pilkojo gluosnio,
Vaikų – žindančių motinos krūtį,
Vaikų – apvaliųjų skruostų dvasios, ateikit!
Kuraj – kuraj! Kuraj – kuraj!

Vaikai – kurių lopšius iš gluosnio pina,
Vaikai – kurie ant oženų guli,
Vaikai – lai jūsų dvasios grįžta atgal!
Kuraj – kuraj! Kuraj – kuraj!

DRUGIO GARBINIMAS*

Drugy, peteliške mano, ooj – ooj.
Mielasis mano, mažasis mano, ooj – ooj.
Kas mirė, tam tu ramybė,
Gyvam tu sargas, ooj – ooj.
Sielos sarge mano, ooj – ooj,
Paikuoli tu, nebylusis mano, ooj – ooj,
Gerklę tau perpjausi – kraujo nė lašo, ooj – ooj.
Nulėksi kur – nesurasi, ooj – ooj.
Ant žemės prigulsi – nė pėdsako, žymės tavo,
ooj – ooj.
Drugy mano, gležnasis mano, ooj – ooj.

Aš – lyg ragai archarų**, kurie stoja mišku,
Siųstas pas tave tamsžmogių.

* Tuviai įsivaizdavo, kad žmogus sveikas tol, kol jo nepalieka dvasia. Jei ji negrįžta – žmogus miršta. Tik drugio dvasia galėjusi ją rasti ir priversti grįžti.
** Archaras – eurazinis avinas, kurio ragų ilgis siekia iki 190 cm.

KREIPIMASIS Į VIENIŠYSTĖS DVASIOS FETIŠĄ*

Dryžasis mano, mano šaknie,
Virtęs ginklu mano, gyvuliais mano.
Dryžasis mano, mano šaknie,
Verčiąs virpėti pečius, kaklą mano.
Lemtie mano, mano šaknie,
Verčiąs drebėt kaklą, mentes mano.
Sudžiūvėliai jūs, palūžėliai jūs,
Atgimėliai jūs mano.

Kurie dūlėjot ir mirėte,
Kurių užgesus ugnis vėl įsiplieskė.
Upę plauksim –
Uždraustą plaukti.

Perėją įveiksim, kalną kopsim –
uždraustą kopti.
Kad paskęstume aukso ežere.

* Vienišystės dvasios fetišas buvo daromas iš žydrų, raudonų, baltų, žalių, geltonų juostų, surištų mazgais. Vienišystės dvasia atnešdavusi įkvėpimą, todėl šamanai itin mėgo ir vertino šį fetišą.

MIRŠTANČIO DŽIOVININKO UŽKALBĖJIMAS

Dvasios, veikit!
Kad smarkiai krenkštų,
Kad kruvinus pūlius
Srove spjautų. Pradėkit!

Dvasios, priverskit!
Kad griausmu kosėtų,
Kad kruvinos putos
Jį paliktų. Pradėkit!

Dvasios, veikit!
Kad pilvas išpamptų,
Kad atsirūgtų,
Kad nesėdėtų. Pradėkit!

Dvasios, ramybės neduokit,
Kad čiaudėtų,
Kad ligą apačion stumtų,
Kad bezdalais išlėktų. Ramybės neduokit!

PRAKEIKSMAS

Aa, te aza* prakeiktąjį sužliaugia – tegu,
Te jo vaikus suėda – tegu,
Te gimdytojams krūtis nutraukia – tegu.
Te dalimis tave suryja – tegu!

Oj, kad neturėtum palikuonių – tegu,
Oj, kad vienišas kaip kuolas – tegu,
Oj, kad toks kaip sausuolis – tegu!

* Piktosios dvasios.

PIKTOJI DVASIA, KALBANTI ŠAMANO LŪPOMIS APIE SUČIUPTĄ LIGONIO DVASIĄ

Tu dryža kaip gyvatė, kyyt – kyyt,
Tu leki eidine, kyyt – kyyt,
Tu eik žingine, kyyt – kyyt,

Tu tebelėk eidine, kyyt – kyyt.
To – kurs buvęs su chalatu saržos, kyyt – kyyt,
To – kurs buvęs su chalatu šilko, kyyt – kyyt,
Kur jis dabar, kyyt – kyyt.

Jis – kurs iš saulingos žemės, kyyt – kyyt,
Nuraudęs jo veidas, kyyt – kyyt,
Jo rankas surišim, kyyt – kyyt,
Gyvą paimsim, kyyt – kyyt.

Jis – kurs iš mėnesienos žemės, kyyt – kyyt,
Degantis jo veidas, kyyt – kyyt,
Lindi savo aale*, kyyt – kyyt,
Kiūto savo aale, kyyt – kyyt.

Lai liks jo kaulai, kyyt – kyyt,
Tam krašte, kur kalnai, kyyt – kyyt,
Namo netrukus grįšiu, kyyt – kyyt,
Su jo nutverta dvasia, kyyt – kyyt,
Sielą atginsiu čia, kyyt – kyyt,
Ji gulės po žeme, kyyt – kyyt.

* Aalas – stovyklavietė, gyvenvietė.

 
Vertė GYTIS NORVILAS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt