Semionas Kirsanovas

NEIŠLEIDŽIAMAS RUBLIS

Turėjo rublį
                   paauglys.
Ne šiaip sau
                    rublio būta.
Sviedinius
               pirko kelis,
armonikėlę, būgną.
Pirko
        seseriai lėlę
ir dar —
              lokį didžiulį,
pasižiūrėjo —
                       vėlei
rublis
        kišenėje guli.

Sąsiuvinių prisipirko.
Privalgė saldainių
                           (po dešimt kapeikų),
nuėjo
        dusyk
                  į cirką,
o rublio
            esama sveiko.
Man irgi
             taip atsitiko:
aš
   džiaugsmo turėjau lig soties,
aš
   stverdavau jį
                        už dyką,
man
      nereikėjo tausoti.
Galėdavau
                 nuo pečių,
                                 nuo blakstienų
džiaugsmą
                 imti kaip radinį,
apglėbti jį
               kas dieną,
kalbėti su juo
                     per radiją!
Buvo eglutė,
                    sniegas,
                                ėjo svečiai.
Buvo pliažas.
                     Lietus.
                                 Tuščia.
Jos apsiaustas sulytas.
Kiek apie ją
                    tūpčiota!
Devynios valandos ryto, —
aprengiu ją
                  išdidus.
Ką
      su laime
                    daryti?
Nuo laimės
                  galiu uždust!
Ir buvo
           veidas — veidas!
Rusvi plaukai — plaukai!
Ir štai aš,
              kvailas vaikas,
tariau paikai:
— Meile,
               tu nesibaiki,
būk nemažėjanti,
                          būk ta pati
ties mano petim
                         ir josios petim.

Petys numirė.
                     Lūpos numirė.
Palaidojo akis.
Paliūdėjo,
               po ašarą nubėrė.
Prisiminė kartą,
                        penkis.
Ir plėšia vėjas
                      lapus nuo medžių,
kaip gedulo dienų
                            balansą,
o aš —
            apie tą pačią,
o man —
                 jinai neblanksta...
Žaidimų
             prisigavojau tyčia,
duris
        rievėm išdažiau,
neskaudantį dantį
                            gydžiau,
sirgti gripu
                 bandžiau.
Į kambarį
               štai sueis
darbai
          ir veidai kiti,
kitus jau laikas
                       laikyti savais, —
o man —
                 vis ta pati.

Užsigalvojęs,
                     užsiverkęs,
prisiklaidžiojęs,
                        prisivaikščiojęs,
negaliu
           apsiprasti su parkais,
nepažįstamos
                     tapo aikštės.
Gorkio gatvėj namai
                                sustoję naujai,
virš upės
              tiltai išsikėtoję.
Tos vietos,
                  kai tu išėjai,
visai
       pasidarė kitokios!
Tų vietų
            neliko iš viso!
Mieloji,
            jei grįžtum tu, —
ne šitą
          planetą išvystum,
o tą,
       kur gyvenom kartu...

Vis ta pati.
                 Nemažėja, nenyksta.
Vis ta pati —
                      nepametama!
Geriau jau
                 būtų lygsvara,
ramybė,
            tuštuma!
Bet ji — širdy.   
                       Visur drauge.
Lyt braižas
                 nenuplaunamas.
Taip vejasi
                 trauka
lakūną
          nepaliaujamai.
Sėdžiu.
           Konjako taurelė pilna.
Niūrus
          kaip juodvarnis naktį.
Kalendorius
                   priešais mane,
laikrodis ir plunksnakotis.
Plėšiu lapelį
                   nuo sausio,
o laikas
            nieko nepakeičia —
lapiūkštį sieninio skausmo
pakiša
          vėl po apačia.
Laikrodis tiksi.
                       Ką daryti
su valandom kankynės?
Visus metus
                   ryto
                         devynios.

Taurelę
            imu į ranką,
kiek begertum —
                             žiūrėk —
nė kiek nenusenka
                             taurė.
Pamatyti dugną skubu,
išlenkiu,
            dugnas aukštyn, —
vis tiek su kaupu,
                          neina tuštyn.
O rašalo —
                    kiek ten
telpa pluksnakoty! —
pagaliau reikėtų
                         išsekti jam.
Tačiau į pluksną,
tiek nevilties
                   prirašiusią,
vis liejasi,
              vis plūsta,
vis nesibaigia rašalas.

Rūkau.
          Nei lango, nei stalo
įžiūrėt nebegalima.
Aš jau
          iki kelių
grimztu
           į pelenus.
Nuo dūmų
                 pražilo lubos.
Namas
           pavirto į debesį.
Tačiau —
                 cigaretė prie lūpų —
ir vėlei
          dega kaip degusi.

Šviesą užspaudžiau —
                                    dega!
Sukūliau laikrodį —
                                sveikas!
Prasmekite į pragarą!
Atstok,
           tabako tvaike!
Akis užmerkti noriu —
skylė
        pro vokus
                         tvykso!
Suplėšiau kalendorių —
atauga
          dienos visos!

Ir pinigas
              taip įsiėdė —
Iš tikro,
            koks malonumas? —
žaislų
        nebėra kur dėti:
lėktuvai,
             trimitai,
                        malūnai.
Jau vaikui tam pikta,
daiktai
          neberūpi,
o reikia
            tampyti
kišenėje
            rublį.
Apie jį galvok,
                       dėl jo gyvenk —
juk rublis — mano,
                              priklauso gi man!

Pagal pasaką
                     vaikas įspruko
į svetimą namą slapta,
nusimetė striukę
                         su moneta.
Atgal gatve
                  pasileido bėgte,
parbėgo,
             žiūri pro langą:
iš paskos
              moneta,
apvali ir balta,
paržvanga...
                    paržvanga...
                                       paržvanga...

Vertė Vladas Šimkus
Kirsavonas, Semionas. Poezija. — Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963   

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt