Tadeusz Rózewicz

       NAUJOJI FILOSOFINĖ MOKYKLA

       I
       Buvo tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktųjų metų spalio, o gal lapkričio pabaiga. Pastuksenau į baltas duris. Anapus durų pasigirdo tarsi stambaus žvėries mūkimas, kriuksėjimas. Įėjau į filosofo kabinetą. Tai buvo žymiausias anuomet lenkų filosofas, rodos, Huserlio mokinys.
       Rudenį įstojau į universitetą. Tais metais profesorius dėstė mums Pažinimo teorijos įvadą. Aš užsidegiau nepaprastu noru, aplenkdamas visas tarpines mokslinio pažinimo grandis, įstoti į seminarą.
       Nusilenkiau filosofui, trumpai pasisakiau, kas esąs, dėl ko atsiradau jo kabinete, ir pasiprašiau priimamas į seminarą. Profesorius šyptelėjo. Kimiu, maloniu balsu paaiškino, kad aš pirma turįs įstoti į parengiamąjį seminarą. Man ištįso veidas. Profesorius įdėmiai pažvelgė į mane ir tarė:
       – Na ką gi, gerbiamasis, kokius filosofus tamsta esi skaitęs, ką tamsta žinai? Prašyčiau papasakoti.
       Ėmiau karštligiškai raustis atminty.
       Man labai patiko graži mokslininko galva. Tai buvo tikslus mechanizmas, sukonstruotas gal prieš penkiasdešimt metų garsiosiose Vokietijos mokslavietėse. Nors karo metu ir nukentėjęs, jis veikė puikiai. Tai buvo nepaprastas reiškinys. Tik per paskaitą kartais profesorius įsmeigdavo akis į langą ir kurį laiką tylėdavo. Už lango buvo matyti gabalas mūrinės sienos, lapkričio dangus.
       Stovėjau priešais jį su trumpaauliais batais, parsineštais „iš miško“, ir rausiausi atminty stengdamasis prisiminti filosofų pavardes.
       – Skaičiau Sokratą, – tariau ryžtingai ir nutilau. Profesorius nusišypsojo ir atlošė galvą.
       – Tiesą pasakius, ne patį Sokratą, tik apie Sokratą Platono, – pasitaisiau. – Skaičiau Platoną, Nyčę...
       Profesorius ir vėl pritariamai šyptelėjo.
       – Taip pat skaičiau Bergsono „Kūrybinę evoliuciją“, – pridūriau išdidžiai.
       Daugiau nebeįstengiau prisiminti jokios pavardės, jokios knygos, o profesorius, atrodė, dar kažko laukia... Palengva ėmė į palvą lįsti kažkokios pavardės iš mokyklos laikų. Tų „filosofų“ ir klasės draugų pavardės, su kuriais kalbėdavau apie gyvenimo prasmę, apie galutinį mūsų veiksmų tikslą, apie Dievą.
       – Dar skaičiau Spenserį ir Draperį. – Abi tas pavardes ištariau ne itin tvirtai, nes jau buvau pamiršęs, apie ką jie rašė. Ir vis dėlto vieną iš jų skaitėme su Zbišeku parke. Likus metams iki karo pradžios. Tai buvo knygelė, veikiau panaši į brošiūrą, aptrintu žaliu viršeliu. Parašyta Spenserio ar Draperio. Tačiau tą akimirką neprisiminiau nei knygos pavadinimo, nei jos turinio. Pamiršau hitlerininkų okupacijos metais. Pagaliau gal tą knygą parašė visai kas kitas. Dabar mano atminty iškilo vienas epizodas, ten buvo kalbama apie katalikų tikėjimo dogmas, ir autorius kandžiai klausė: „Ar kas yra matęs Šventos Dvasios pirštą?“ Prisiminiau tą pirštą, tačiau nežinojau, ką ten iš tiesų gvildeno tas filosofas, tad išmečiau iš galvos ir nė neprasitariau apie tai profesoriui. Akimirką patylėjęs paminėjau dar vieną pavardę: Froidas. Profesorius linktelėjo. Čia nepaprastai aiškiai prisiminiau, kaip kadaise juokėmės iš vieno sapno: kartą kažkas susapnavęs, jog atidarė apatinį komodos stalčių ir ten nusišlapino; tai turėjo reikšti vaikystėje nuslopintą lytinį potraukį auklei. Bet tai tik juokai. Tačiau jeigu kalbėsim apie koją, tai buvau įsitikinęs, jog Froido knygoje skaičiau apie kojos reikšmę seksualiniame gyvenime. Mokslininko teiginiai atrodė mums tokie juokingi, jog abu su Zbišeku išmokome juos atmintinai. Net ir tuo metu dar galėjau profesoriui pacituoti ištraukas, kuriose buvo kalbama apie kojas: „Jau mituose koja yra amžinas lyties simbolis, atitinkamai batas arba pusbatis simbolizuoja moteriškąją lytį; pagal tai iškrypėliai, praktikuojantys fetišizmą, lytiniu objektu renkasi nešvarią ir nemaloniai smirdinčią koją... Koja moteriai reiškia tą patį, ką vyro lytinis organas, kurio trūkumą vaikystėje labai jaučia mergaitės...“ Aišku, tam tikras logines šių mokslinių teiginių jungtis mes praleidom, ir išėjo tokios kvailystės, jog raitėmės iš juoko.
       Profesorius, palenkęs galvą į mano pusę, lyg ir laukė naujų pavardžių. Deja, jau buvau paminėjęs visus man žinomus objektus filosofijoje. Prisiminiau pesimistą Šopenhauerį. Tarytum iš juodos tamsos, iš bedugnio šulinio, iš gilios vaikystės iškilo dar viena pavardė. Tačiau šitos pavardės profesoriui nepasakiau. Pavardė buvo sunkiai ištariama, ir daugiau niekur apie jį nebeteko skaityti nuo to laiko, kai baigėsi mano vaikystė: Malferdas. Šitaip vadinosi tasai paslaptingas filosofas. Malferdo neskaičiau, nes tada dar nepažinojau abėcėlės raidžių, jį skaitė ąžuolinėje lovoje senis, kuris turėjo žmoną juodomis, liepsningomis akimis. Deja, apie Malferdą žinojau labai mažai. Nebeprisiminiau ar jis rašė apie hipnozę, ar apie higieną, gal rašė apie hipopotamus, o gal apie hašišą. Šiaip ar taip, jis buvo, regis, anglas.
       Tai buvo paskutinė pavardė, kurią paminėjau, o tikriau sakant, tik pagalvojau. Beje, Malferdas man painiojosi su muflonų. Bet niekad gerai neįsivaizdavau, kaip atrodo muflonas. Kur tas žvėris gyvena ir kuo minta? Tačiau kažkodėl buvau įsitikinęs jog muflonas turi riestus ragus ir apaugęs ilgomis vilnomis. Galbūt duoda pieno. Bet tai tik spėlionės, Apie Malferdą nežinojau nieko.
       Žinoma, buvau girdėjęs ir apie Kantą, bet tik juokais. Rodos, Kantas yra pasakęs: „Žvaigždėtas dangus virš manęs, dorovės dėsnis manyje“. Berods tai buvo viskas. Dabar laukiau, ką man pasakys profesorius.
       Pilkos profesoriaus akys ūmai sužibo ir vėl apsiblausė. Jis buvo nuvargęs, tačiau sielos gilumoj berods puikiai nusiteikęs, o gal tik pavargęs ir nustebęs.
       – Jūs kovojot su ginklais rankose, o mes puoselėjom humanistines idėjas. Jūs miške, o mes – ten, kur galėjom... Tamsta esat priimtas į mano parengiamąjį seminarą. Dabar skaitome Hiūmo „Traktatą apie žmogaus prigimtį“. – Jis padavė man ranką. Aš nusilenkiau ir išėjau iš filosofo kabineto.
       Po šio pokalbio nuėjau papietauti į studentų valgyklą. Atsistojau kažkokiam studentui už nugaros ir laukiau, kol tasai, skalambydamas šaukštu skardinį dubenėlį, suvalgys savo porciją. Čia visi valgė labai spėriai, mat iš visų pusių juos buvo apgulę kiti išbadėjėliai, laikantys rankose kvitukus arba šaukštus. Buvo nepaprastai triukšminga ir tvanku.
       Namo grįžau popiet. Atsiguliau į lovą ir įsistebeilijau į lubas Sumerkiau vokus. Galvojau. Kalbėjau sau apie dalykus, kurie, rodos, žmogui yra patys svarbiausi gyvenime. Dar kartą patvirtinau: „Visa tai beprasmiška“. Viskas. Gyvenimas. Ar dar galima ką nors pridurti? Jau prieš keletą mėnesių nusistačiau datą. Kurią dieną nusižudysiu. Kai nusistačiau tiksliai metus, mėnesį, dieną ir net valandą, man kaip akmuo nuo širdies nukrito. Man rodės, kad šis apsisprendimas man atriša rankas žmonių atžvilgiu ir aš galiu elgtis kaip noriu. Kartojau sau: „Aš su niekuo nesusietas, man nieko nereikia“.
       Visų pirma nekenčiu žmonių. Nepalankus nusiteikimas kitų tos pačios rūšies individų atžvilgiu, be abejo, yra dabartinio žmogaus bruožas. Jei visi patogiai įsitaisę, tai dar šypsosi, tačiau pakanka įlipti į sausakimšą autobusą... Skersuoja vieni į kitus įsiutę ir bjaurėdamiesi. Tik kvailiai laido sąmojį ir stovi nutaisę linksmus veidus. Likusieji bukaprotiškai abejingomis akimis spokso į murzinus langų stiklus. Kai būnu blogai nusiteikęs, man atrodo, jog žmogus yra tikra mėšlo krūva. Žinoma, ir aš taip pat. Jei save laikau tuščia vieta ir dažnai jaučiu neapykantą sau, tai kodėl turėčiau gerbti ir mylėti kitus žmones?
       Jie ne blogesni už mane, bet ir ne geresni.
       Šie jausmai vis dėlto neatsiliepia mano elgesiui. Negaliu spirti koja mažam vaikeliui, nors ir žinau, kad arti nėra žmonių. Plūsdamasis paskutiniais žodžiais ir dygėdamasis lenkiuosi pakelti pirštinaitės, kurią numeta ant grindų kokia nors kvepalais trenkianti boba. Ir vis dėlto žmoguje slypi tokie gaivalai, kad palyginus su jais Raskolnikovo poelgis atrodo toks pat nusikaltimas kaip jautraus, geraširdžio vaikino, sudaužiusio vazonėlį su gėle.
       Beje, praėjo tie laikai, kai žmonės buvo demonai. Dabar didieji nusikaltėliai pasirodo esą paskutinės mazgotės ir teigia, kad jie tapo žmogžudžiais tik todėl, kad taip susiklostė aplinkybės. Rudolfas Hesas, Osvencimo komendantas, autobiografijoje rašo:
       „Vis dėlto prašyčiau, kad tie, kurie remsis mano užrašais, viešai neskelbtų to, kas susiję su mano žmona ir šeima, jokių mano švelnumo protrūkių ir slapčiausių abejonių. Tegu viešoji nuomonė ir toliau mane laiko žmogėdra, žiauriu sadistu, milijonų žudiku. Nes plačiosios masės negali kitaip įsivaizduoti Osvencimo komendanto. Ir niekada nesupras, kad jis irgi turėjo širdį, kad nebuvo piktas“.
       Manau, kad šie žodžiai yra pats baisiausias kaltinimas dabarties žmogui. Rankos nusvyra. Jis irgi turėjo širdį. Tai tiesa. Tačiau grįžkim prie mūsų smulkių, kasdieniškų, beveik nuobodžių reikalų.
       Iškeliu sau tam tikrus klausimus ir nuoširdžiai atsakau į juos. Gal šie humanitarinio fakulteto studento samprotavimai padės visokiems psichologams, sociologams, teologams ir kitiems mokslininkams tiksliau susiorientuoti pasaulyje, kuriame dabar gyvename. Aš esu vienas iš jūsų, taip pat žmogus. Pagaliau, atvirai kalbant, esu sutikęs įvairiausių žmonių, kurie buvo blogesni, negu aš. Esu eilinis jaunuolis, kuriam buvo suėję aštuoniolika metų, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
       Dabar gulėjau lovoje savo kambaryje ir galvojau. Galvojau apie tai, kad jei už šimto metrų būtų išrikiuota žmonių minia tarp jų „seneliai, moterys ir vaikai“, jei man kas duotų kulkosvaidį ir įsakytų tuos žmones sušaudyti, padaryčiau tai nieko neklausdamas. Pakaktų to, kad viršininkas davė įsakymą. Kad jis vilki uniformą. Mano įsitikinimu, hitlerininkai buvo žmogžudžiai tačiau ir mes, jų aukos, nepastebimai ir nesąmoningai tapome žmogžudžiais.
       Taigi paleisčiau į tuos „senelius, moteris ir vaikus“ kelias ilgas serijas, ir baigta. Manau, kad iš tolimesnio atstumo galima išpyškinti daugybę žmonių ir nejausti jokio šleikštulio nei galvos svaigimo... Juk lakūnai, kurie sulygino su žeme ištisus miestus, iš kitų kariškių netgi skyrėsi elegantiškumu ir šaunumu. Taigi tam tikra prasme viską lemia atstumas tarp budelio ir aukos. Svarbu, kad kraujas neaptaškytų rankų ir kad mūsų kojos nesipainiotų į aukos vidurius. Bet tai veikiau estetinės, higienos problemos. Žinoma, ne kiekvienas sugeba kautis durtuvais, ką nors kankinti. Tačiau kiekvienas normalus vyras sugeba žudyti per atstumą. Savo rankomis nugalabyti mažą vaikelį yra visiškai kas kita negu šaudyti iš kelių šimtų metrų atstumo. Pagaliau ir didžiausios taikos metais žmonos sukapoja savo vyrus ir išnešioja jų kūnus gabalais lagaminėliuose po geležinkelio stotis, laukiamąsias sales ir kino teatrus. Tad gal ir į karą nereikėtų žiūrėti taip jautriai. Gal čia svarbu kiekybė, o ne kokybė.
       Dabar galiu toliau pasakoti apie save. Gulėjau su drabužiais lovoje ir galvojau, kad čia stovi visokie baldai, guli knygos, kabo paveikslai, tačiau visa tai neturi jokios prasmės. Aš irgi guliu čia, ir tai taip pat neturi jokios prasmės. Jei tik nustočiau valgyti, praustis, skaityti, kalbėti, pirkti, ką reikėtų veikti? Gaila, kad nesugebu tiksliau pasakyti savo minties. Gal tai savaime paaiškės tolesniame pasakojime.
       Dabar guliu lovoje. Tačiau kaip guliu? Guliu taip intensyviai, taip įsijautęs į tą gulėjimą, jog suaugu su lova. Gulėdamas džiūgauju ir lepinuosi, Pasukau raktą spynoje, užsidegiau lempą, pridengtą gaubtu iš seno laikraščio. Nieks pas mane neateis, nieks neištrauks manęs iš lovos, nieks neprivers išeiti į tamsą ir lietų. Nieks nespardys manęs, nemuš per veidą. Galiu gulėti čia ir valandą ir dvi, ir penkias. Paskui atsikelsiu ir valgysiu. Karštas, sultingas dešreles. Dabar jos šyla prikaistuvėlyje. Niekas neatims iš manęs dešrelių, duonos, arbatos.
       Dvi dešreles prarijau vienu kąsniu, tiesiog pulte puoliau prie jų kitas dvi krimtau gardžiuodamasis, išlaižiau padažiuką. Iki pusiaunakčio dar galiu suvalgyti daugybę dešrelių. O rytoj ir vėl nusipirkti rūkytos mėsos, bandelių, vaisvynio. Galiu užsirakinti ir valgyti, ir gulėti, ir skaityti seną laikraštį, kuriuo buvo aplenkta kažkuri knyga, Staiga paaiškėja, kad prieš metus žinios buvo lygiai tokios pat įdomios kaip šios dienos naujienos. O gal net ir įdomesnės. Pasirodo, įvykiai yra tariamas dalykas. Viskas sustojo vietoje. Kaip gerai, Mirusieji palaidoti. Gyvieji jau nebemiršta. Gal jau niekad nemirs. Tenai apačioje, valgykloje, dar galima šnektelėti su virėja, su merginomis, kurios kuopiasi. Galima pakikenti. Šitos moterys visad gerai nusiteikusios, linksmos. Lyg būtų tik vakar gimusios, lyg būtų atkeliavusios iš kitos planetos. Pakanka suregzti kokią nešvankybę apie tarpukojį, ir leipsta juokais. Gyvenimas stipresnis už mirtį. Meilė stipresnė už mirtį. Vargšė mirtis. Visi nuo jos gręžiasi. Įsipyko žmonėms.
       Tačiau aš nelipu žemyn. Tūnau įlindęs į savo urvelį. Guliu lovoje ir skaitau seną laikraštį. Primerkiu akis ir galvoju, ar dar ko nors trokštu. Ničnieko nenoriu. Vieno tik – kad čia pas mane nieks nelįstų. Noriu gulėti. Nenoriu nei į Ameriką važiuoti, nei į mėnulį. Nenoriu eiti į operą, nenoriu sėdėti kavinėje, nenoriu būti nei karalium, nei kino aktorium. Nieko nenoriu. Man taip gera, kad net nejaučiu savo būties. Dabar dėl savo būties galiu būti ramus. Turiu kambarį, valgio, drabužius, lovą, krosnį, malkų užkrosnyje.
       Pavakare išėjau parsinešti dešrelių. Bėgau nešinas jomis į namus, kaip kad šuo sprunka nuo mėsininko, įsikandęs į nasrus mėsgalį. Mane visad apima didžiulis džiaugsmas, kai apsirūpinu valgiu. Visad bijau, kad pristigsiu ką valgyti, kad mano namas sugrius. Grįždamas iš kelionės į namus, nuogąstauju; bijau, kad neišvysčiau sienos su išdegusiais langais arba griuvėsių ir sulankstytų kanalizacijos vamzdžių krūvos. Jei grįžęs po savaitės randu namą savo vietoje, jei ir vėl atrakinu savo kambario duris, visad priimu tai kaip malonią naujieną. Visad tuo džiaugiuosi. Raktas. O be to, dar ir namas!
       Atidarau spintą ir dar kartą apžiūriu visa, kas yra juodais angliškais užrašais išrašinėtoje kartoninėje dėžėje. Štai jau dvi dienas dėlioju ant lovos ir ant stalo įvairias dėžikes, maišelius ir skardines. Yra čia netgi kramtomos gumos.
       Tos naktinės mintys – tik vardas. Iš jų jokios naudos. Saulei patekėjus išdyla kartu su mėnuliu. Kartais imdavau kurti atsisveikinimo laišką. Tačiau ir tai praėjo. Nes iš tiesų neturiu ko pasakyti kitiems žmonėms. Nei ko išmintingo, nei ko baisaus Dabar žmogus turi iškeliauti į aną pasaulį tylėdamas. Šitaip labiau pritinka. Tiesą pasakius, dera ištarti tik tiek žodžių, kiek būtinai reikia. Taigi iškeliausiu taip ir neperdavęs niekam savo išminties taip ir nesušukęs nieko iš nevilties; pagaliau nieko blogo man ir neatsitiko. Nieks man nelipa ant sprando. Keliausiu į aną pasaulį, nes padariau išvadą, jog rytoj galiu būti čia, tačiau lygiai taip pat galiu ir nebūti.
       Galiu numirti aš arba tie penki vyrai ir dvi moterys, kurie klega dabar bufete. Gali visi numirti ir niekad daugiau nebepasirodyti tame name. Gali gyventi, gali numirti. Kitiems visai nesvarbu, ar kas gyvena, ar ne, nes neįmanoma susieti į bent kiek prasmingą visumą pavienių poelgių, žodžių, minčių.
       Ne kartą keldavau sau klausimą: ar prieš mirdamas norėčiau dar ko nors paprašyti, ar norėčiau ko nors paklausti? Visad atsakydavau: ne, nieko. O juk tarpais man kyla įtarimas, kad būtent tai ir yra naujoji esmė, mūsų laikų esmė. Tiems, kurie ateis po mūsų, visa tai jau bus nebesuprantama. Seniau žmonės, prieš iškeliaudami iš šio pasaulio, rašydavo atsisveikinimo laiškus, testamentus ir netgi susigalvodavo įrašus antkapiams. Mūsų karta palieka šį pasaulį tyliai. Šios gyvenimo pamokos įstrigo man visam amžiui.
       Klysta tie, kurie šneka, kad dabar, po karo, susikaupę daug skaudžių moralinių problemų. Yra tik gyvenimas, o jis nepripažįsta moralės. Yra šiokių tokių buvusios moralės liekanų, nuotrupų, prisiminimų, tačiau mes su tuo neturim nieko bendra. Žmonės gyvena ir miršta. Mūsų kartai viskas pasidarė galutinai aišku.
       Po šito karo visi esam įtariami. Didvyriai ir išdavikai, pogrindininkai ir spekuliantai, šantažuotojai ir šantažuojamieji, provokatoriai, budeliai ir jų aukos. Net ir mirusieji įtariami. Visi apnuodyti. Mirusieji ir gyvieji. Galimas daiktas, aš susidariau iškreiptą vaizdą, nesiginčiju. Aš tik sakau, ką galvoju. Vis dėlto prieš mirtį noriu tai išpažinti, gal pravers tiems, kurie tiki žmogumi ir yra pilni vilties. Aš nematau šitokių žmonių.
       Bet nereikia šnekėti apie kitus žmones. Visa tai liečia tik mane. Šnekėk už save. Kiekvienas tegu šneka už save. Gal ir yra geraširdžių. išmintingų žmonių. Tačiau tai nebesvarbu. Tegu sau būna. Mes žygiuojam toliau, „Mirštam skurde, šalia trykštant gyvybės ir tiesos šaltiniui“. Tai kadaise perskaityti kažkokio praeito šimtmečio poeto žodžiai. Nuo to laiko paaiškėjo, kad nėra gyvybės ir tiesos šaltinio“.
       Manau, jog nieks nestovėjo koridoriuje, kai ėmiau garsiai su savim šnekėti. O jeigu net ir stovėjo kas nors... Šnekėjau su savim taip, lyg šnekėčiau kitam žmogui, priešui ir nenaudėliui. Šnekėjau su panieka ir neapykanta. Tie žodžiai vienas su kitu logiškai nesisiejo. „Tu – mėšlo krūva, – šnekėjau ,– mėšlo krūva, mėšlo krūva. Kiaulė. Prakeiktas gyvenimas. Bjaurastis. Kad visa tai vieną kartą baigtųsi. Še tau, gyvuly. Baily“. Sudaviau sau per veidą. Paskui pravirkau. Verkiau įsikniaubęs į pagalvę, ir tas verksmas kažką išsprendė, nušvietė. Juk būtent vaikai verkia dažniausiai.
       Nusiprausiau veidą šaltu vandeniu. Norėjosi dumti pas vieną pažįstamą. „Viską jam papasakosiu, – galvojau, – viską“. Jau net buvau besivelkąs paltą, bet nusimečiau ir pakabinau ant vinies. „Nieks tau nepadės. Prisimink, juk jis visur ieškojo pagalbos, daužėsi po užeigas, gėrė degtinę, išsitepdavo veidą garstyčiomis, o tu norį lėkti pas jį. Sėdėk čia. Sėdėk. Verk, bet sėdėk. Tai moralistas. Būtent jis kadaise trumpai apibūdino gyvenimo prasmę: ėsti, miegoti, poruotis. Aš jį vertinu. Jis yra gabus, darbštus, sąžiningas žmogus. Jis iš tiesų turi aibę dorybių. O gyvenimo prasmę apibūdino šitokiais žodžiais. Tai mane pribloškė. Ar aš pykstu ant jo dėl šitų žodžių? Ne. Jis pasakė tvirtai įsitikinęs“.

       II
       Mano kaimynė netrukus mirs. Tegu miršta. Kol kas dar gyva ir gulėdama plūsta žmones. Net ir mane vadina galviju. Burnoja anapus durų: „Tik galvijas gali...“, gerai žinau, kad ji turi galvoje mane. Nesijaučiu dėl to užgautas ir netgi beveik užjaučiamai šypsausi, kai eidamas tamsiu koridorium girdžiu tą gergždžiantį balsą, Stengiuosi kaip įmanydamas. Vaikštau pirštų galais, atsargiai darinėju duris, neturiu radijo, nesivedžioju merginų, negirtuokliauju. Žinau, kad ji tiesiog įtūžusi ant viso pasaulio bamba: „Galvijas, galvijas, galvijas“. Štai baigiasi jos gyvenimas. Ji čia. Matyt, nebegali jau pasakyti žmonėms nieko malonaus ir įdomaus. Puiku, senule! Tu esi nuoširdi. Mirties patale nemeluojama. Dera trumpai drūtai pareikšti savo požiūrį į „žmonija“ kuri, po teisybei, nepyksta.
       Žmonija geraširdė, negana to – ji abejinga. „Galvijas“ gyvena ir yra taip smarkiai užsiėmęs, kad nekreipia jokio dėmesio į pikčiausius tavo keiksmažodžius. Sąskaitos suvestos. Mirk. Žmonių nepritrūks.
       Taigi šitaip mes atrodom. Žinot gi šitą posakį: „O, jei galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, gyvenčiau visiškai kitaip“. Tai viena iš kvailiausių frazių šiam pasauly Aš nepiktas žmogus. Žinau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir vis dėlto kartoju: aš nepiktas žmogus. Ar ne geriau man būtų gyventi ir dirbti tikint šviesia žmonijos ateitim, užuot galvojus, kad reikia nusiskandinti arba pasikarti. Galbūt išvietėje.
       Naktis beveik įpusėjo. Danguje niūkso debesys, matyti juodos, ištįsusios tuopos. Girdėti ūžesys. Languose gęsta žiburiai, žmonės eina miegoti. Nenoriu miegoti, bijau užmigti. Žmogus dabar privalo gyventi nesilsėdamas, sėdėti atmerktom akim ir galvoti. Kiekgi galima gultis be vilties ir pabusti be vilties? Aš gyvenu ir dar ketinu gyventi kurį laiką, tačiau manęs jau nebėra. Klaikus jausmas. Šią akimirką norėčiau, kad kas nors spjautų man į veidą, kad kokie nors žmonės tryptų mane ir plūstų bjauriais žodžiais; jausčiau, jog gyvenu. Kiti turi patvirtinti mano būtį.
       Bufete apačioj tylu. Šviesa užgesinta, ir merginos nuėjo miegoti. Lyja lietus. Garsiai teškena į betoninį kiemelio grindinį.
       Atsižadėti drabužių, knygų, asmens dokumentų. Atsižadėti pavardės, pažįstamų, savo „ratelio“. Atsižadėti praeities. Yra tik dabartis ir ateitis, kuri realizuojasi kiekvieną akimirką ir kurios aš nepažįstu. Pats turiu patirti savo ateitį. Nutraukti grandinę ir pabėgti. Man nesinori ryt eiti į paskaitą. Nėra universiteto, nėra italų renesanso architektūros. Nėra miesto, vadinamo Paryžium. Kai dar gyvenau, geidžiau pamatyti Paryžių. Miestą toli. Į pažįstamus, kurie ten lankėsi, žvelgiau lyg į ateivius iš kitos planetos. Prašiau, kad siunčiamuose man laiškuose aprašytų orą, gatvių posūkius, gėles ir šiukšlynus, paveikslus ir skrybėles. Dabar man nerūpi. Netiesa, kad tu sugrįžai iš Paryžiaus. Prašyčiau man nepasakoti apie tą miestą. Aš geriau žinau, kad tokio miesto nėra. Tie žmonės susimokė ir pasakoja apie teatrus, tapybos parodas, apie upę, vadinamą Sena, ir raudoną vyną. Bet aš žinau. Tokio miesto nėra. Jei būtų Paryžius, mano gatvė nebūtų tokia nyki ir aš būčiau linksmesnis. Nei mano tėvas, nei senelis neregėjo to miesto. Čia, kiemelyje, stovi siena iš raudonų plytų, plytos taip kietai sumūrytos, jog pro jas nieko nepamatysi. Aš visada stovėjau veidu į tą sieną.
       Mano kaimynas nuo pat ankstyvo ryto laksto perblyškęs, virpančiu iš pykčio veidu, panašiu į šuns snukį. Lekia įsiutęs koridorium su skardine nuo citrinos sulčių ir neša vandenį į išvietę. Vėl sugedo vandens pritekėjimo vamzdis, ir didžiulio namo gyventojai per daug gerai užuodžia savo smarvę, kad galėtų šypsodamiesi pasakyti „labas rytas“. Džiūsna kaimyno duktė, susiraukusi, juoda blizgančia prijuoste, seka palei išvietės duris, ar kas nepaliko šikalo. Įsiplieskia aršūs ginčai. To pono knygų lentynose pridėta puikių knygų su „Insel-Verlag, Leipzig“ ženklu, Rilkės, Platono, Šopenhauerio knygų. Visą savo anemišką gyvenimą jis svaiginosi Klodelio, Malarmė, Nervalio poezijos nektaru... o dabar persiutęs it kaimo namsargis lekia smirdinčiu koridorium ir griežia dantimis. Mielai kam nors įkąstų. Guliu lovoje ir girdžiu, kaip it šunų gauja laksto šviesuomenė. Neseniai į vonios kambarį buvo įėjusi senutė ir atlikusi reikalą nenupylė išmatų. Nors netrukus mirs, tačiau dabar virpa iš baimės savo lovoje.
       Subtilus ponas pagaliau suklinka: „Kiaulės, kiaulės!“ Žinau, kad jis turi galvoj ne tik mane ir kaimynus, o šaukia kreipdamasis į visą žmoniją.
       „Nelaimingas tipas, – galvoju užjaučiamai ir mažumėlę pyktelėjęs, – geriausius savo gyvenimo metus prašiko postringaudamas apie kultūrą, o dabar nori atsigriebti. Gaila, neturi dantų, galėtų pakrimsti durų rankeną ar sieną“.
       Tylu koridoriuje. Tylu visame name. Lietus nustojo lyti, ir purviname pasidabruotame dangaus fone matyti tamsios tuopos.

       III
       Gyvenam mirę. Apsukrūs, pikti, klastingi, paslaugus, pūvantys numirėliai. Visi gerai pažįstam vieni kitus ir žinom mūsų paslaptį. Rodos, maištaujantys poetai ir dailininkai XIX amžiaus pabaigoje bėgdavo į Afriką... O mes ar galim maištauti? Ar matai tuos tylius žmones kvailais veidais? Jie taip pat dideli maištininkai, tačiau niekas to nežino. Jau yra nuraminti, sutramdyti gatvėje lūkuriuoja milicininko mosto, žalios šviesos. Tik girti kartais vemia ir grūmoja savo priešams, menui, Viešpačiui Dievui. Paprastai užtenka žmonos ar ko nors kito, kad tokie sukilėliai sugrįžtų į realybę. Bėgdavo į Afriką, į Ramiojo vandenyno salas. O kur mes bėgsim? Gal irgi prie pusiaujo? Ne, mes bėgam į tualetą. Tuo tarpu pasirodo, kad išvietėje jau ne taip tylu ramu kaip pirma. Visi žvalgosi įtariai. Kas sumokės už pataisymą? Visi piktai šnairuoja į kits kitą. Nežinia, kas paliko nenupylęs savo išmatas. Tai gal užsisklęsti savyje? Verčiau užsisklęsti trečios klasės laukiamojoje salėje Gožkovicų stotyje negu tūnoti užsisklendus savyje. Žinom, ką nešiojamės viduje mes, dabarties žmonės. Kas galėtų narsiai iškęsti ten nors vieną nykų vakarą, nors vieną bemiegę naktį? Mano gyvenimas neteko prasmės. Kai atėjo išmėginimų metas, kovojau su ginklu rankose, „liejau kraują“; aš niekuo nenusikaltau nei sau, nei žmonėms, nei tėvynei. Tačiau gyvenimo prasmė kažkur dingo.
       Viskas galutinai baigta, kad ir ką daryčiau, aš miręs. Kas čia vėl šneka apie muziką? Kas šneka apie poeziją? Kas šneka apie grožį? Kas ten tarška apie žmogų? Kas drįsta šnekėti apie žmogų? Kokios patyčios, kokia komedija. Mirusieji, aš su jumis. Kaip gera.
       Toji nelaiminga senutė buvo nusižiūrėjusi mano kambarėlį. Žinojo, jog ketinu išsinešdinti iš to didžiulio namo. Jau seniai tikėjosi įsirengti mano kambarėlyje virtuvę. Ji mirė tą dieną, kai kroviausi lagaminus. Rodos, kad merdėjo dvi dienas ir dvi naktis. Tačiau nieko tikro apie tai nežinau, viskas įvyko labai tyliai, anapus uždarytų durų.
       Mūsų koridorėlis buvo siauras ir užgrioztas visokiais rakandais. Koridoriuje girdėjau bildant, lyg kažkas būtų stumdęs medines skrynias. Pravėriau duris, bet tučtuojau turėjau atšokti atgal. Durys atsitrenkė į karstą, kuriame gulėjo iš savo kambario nešama senutė. Karstas įstrigo skersas, ir jį nešantys žmonės negalėjo pasisukti. Trankėsi į sienas, rakandus ir duris. Mačiau blizgantį gelsvą lakuotą karstą ir girdėjau pūškuojant žmones. Galų gale po kurio laiko kažkaip truktelėjo iš vietos, ir aš išgirdau jų žingsnius ant laiptų. Sėdėjau lovoje ant kietų kaip lenta čiužinių. Išmiegojau čia, išgyvenau kurį laiką. O gal keletą metu. Du mano lagaminai, sudėti ir uždaryti, stovėjo pasienyje.
       Kai čia atsikėliau, vyliausi, jog šiame naujame name, tarp nepažįstamųjų sutiksiu žmogų, kuris padės man sugrįžti į gyvenimą. Tuo tarpu jie verkšlendavo, vemdavo, išsipasakodavo savo moteriškėms. Greit mane pradėjo imti šleikštulys. Paskui visus tuos metus vieni kitų šalinomės.
       Buvo ilgų laikotarpių, kai viskas atrodė man nerealu. Įsivaizdavau, kad žmonės sudėti tik iš odos ir mėsos, įtariau, jog viduje – tuščia; turėjau galvoje sielą. Tai buvo kažkokie kraupūs vaizdiniai. Regėjau rašytojus, kuriems prie kūnų buvo prilipdytos galvos. Tose galvose buvo burnos, kurios beveik neužsičiaupė; dauguma dantų burnose buvo sugedę. Visi tie žmonės tuomet be galo daug šnekėjo. Tai buvo pirmieji pokario metai. Tiek daug šnekėjo, kad galų gale tai, ką šnekėjo, visiškai susijaukė. Ir baigiantis kiekvienai diskusijai (pokalbiui), niekas nebežinodavo, apie ką kalbama. Jų tarpe buvo katalikų, komunistų ir tokių, kurie susirinkusiųjų akivaizdoje iš katalikų pavirsdavo komunistais; taip pat, žinoma, buvo blakių, kempinių, velniaižin ko, senų, jaunų, kvailių, moralistų... Po teisybei, tie įspūdžiai nesusiję su žmonėmis, gyvenančiais tame name, juos paminėjau tik tarp kitko; galų gale jie rūpėjo man tiek pat mažai kaip ir visi kiti žmonės pasaulyje. Prisiminiau tuos žmones gal tik todėl, kad tuo metu dažniau su jais susidurdavau. Pernelyg ryškiai mačiau. Žmonių, kuriuos tuo metu matydavau, galvose mane labiausiai domino akys. Jos dažniausiai buvo niūrios, rūsčios, pašaipios ir žiaurios. Iš abiejų pusių žmonės turėjo ausis. Ypač juokingai atrodė vyrų ausys po skrybėle. Po vieną abiejose galvos pusėse – stirksančios plikos, baltos arba raudonos ausys. Reikia pripažinti, kad ir nosys tam tikrom akimirkom atrodė man kažkoks neregėtas daiktas. Stirksojo atsikišusios tarpuakyje, jų formą gamta, atrodo, buvo palikusi likimo valiai. Plokščiuose veiduose nosys kyšojo pernelyg agresyviai. Be to, žmonės turėjo po dvi kojas ir po dvi rankas. Kojomis naudojosi ramiai, paprastai, bet kai dėl rankų, tai per jas aiškiai turėjo vargo. Žmonės nežinojo, ką su jom daryti. Net ir labai protingi bei apsišvietę. Tuo metu jas grusdavo į kišenes arba sunėrę laikydavo ant pasturgalio. Kartais įremdavo išdidžiai į šonus, tačiau ir tai buvo ne kaži kas. Gana neblogai pavykdavo išsisukti iš tos keblios padėties pasiimant į rankas laikraštį, pirštines, lazdelę. Taip pat buvo galima įsikibti vienas kitam į parankę. Kai tik rankos likdavo tuščios, vėl prasidėdavo nemalonumai ir kvailas blaškymasis. Rankos nukardavo abipus liemens ir dažniausiai beprasmiškai tabaluodavo. Galvos buvo apaugusios plaukais. Taip pat mačiau žmonių, kurie ties viršutine lūpa po nosim augino ūselius. Vis dėlto man tai yra baisi istorija. Mėginu aprašyti, paaiškinti tą „aiškaus regėjimo“ būseną ir matau, kaip viskas traukiasi. Numirsi taip ir nesugebėjęs papasakoti svarbiausių dalykų. Žmonės miršta tylėdami. Penkiasdešimt metų plepa, tačiau žodžiai, visi iki vieno, galų gale virsta šiurpiu vapėjimu. Dabar visi žmonės šneka vienu metu. Visi tykome progos išsišnekėti. Praeidavau pro žmones kaip pro uždarytus laikraščių kioskus. Kadangi mano pažįstami turėjo abonementinius bilietus į filharmoniją, kartais nueidavau į koncertą. Kiek prisimenu, vieną vakarą nuėjau į Bethoveno Devintąją simfoniją. Ant pakylos mačiau orkestro muzikantus juodais frakais. Jie sėdėjo priešais piupitrus ir rankose laikė įvairius instrumentus. Paskui grojo. Aš sėdėjau ir apžiūrinėjau choristus. Seni, nelaimingi angelai baltais marškiniais... Choras dainavo patetiškai, atrodė, kad tie prastai apmokami atlikėjai ruošiasi pakilti į dangų. Paskutinėje muzikantų eilėje sėdėjo rūpestingai susišukavęs vyras juodais ūseliais. Tas vyras su nepalaužiamu orumu mušė būgną. Panašus buvo į Hitlerį. Aš šiek tiek nuobodžiavau ir šiek tiek kankinausi. Man rodėsi, jog simfonija trunka per ilgai. Pagaliau salėje buvo labai karšta ir jokios ventiliacijos. Suvokiau, kad tai didi muzika, labai galinga, tačiau man visai beprasmė ir bereikšmė. Juk vis tiek nepakilsim į dangų, nors ir kaip nersis iš kailio meno kankiniai. Šitą muziką galima palyginti su katedra, kuri stovi ant kalvos ir atrodo viršiausia mieste, tačiau yra daug mažiau reikšminga už miesto skerdyklą, stadioną, kino teatrą „Apolonas“ ar siurblinės ir vandentiekio bokštą. Po teisybei, suprantu, jog lyginti simfoniją ir katedrą su miesto skerdykla yra nerimta, demagogiška ir tiesiog kvaila.
       Nors man jau buvo suėję dvidešimt penkeri metai, norėjau sužinoti ir suvokti, koks mano gyvenimo tikslas. Su vaikišku atkaklumu laukiau apreiškimo. Anksčiau apie tai klausinėdavau kitų žmonių, tačiau tai buvo neregėtai paika, juokinga, taigi lioviausi.
       Juk man užeidavo visiško apmirimo laikotarpiai. Manęs nebuvo. Tuomet imdavau įnirtingai judėti ir netgi dirbti. Norėdavau pajusti, jog esu. Mėgindavau užmegzti naujas pažintis traukinyje, gatvėse. Netgi lipdamas laiptais lūkuriuodavau žmonių, kad galėčiau juos užkalbinti. Man knietėdavo pasakyti prakalbą arba įsiterpti į diskusiją, arba padėti ranką ant kojos kuriai nors pažystamai moteriai. Tuomet susikraudavau lagaminą ir eidavau į geležinkelio stotį, slankiodavau laukiamosiose salėse ir nuvargęs grįždavau į namus.
       Net įbėgdavau į viešuosius tualetus, kad nesiliaujančiam šurmuly išgirsčiau gyvenimo balsą.

       Meldimas

       Noria būti vienas ir ieškau vienatvės. Kai išgirstu beldžiant į duris, užgniaužiu kvapą ir nė nekrusteliu. Kažkas ten stovi anapus mano kambarėlio durų ir laukia, kad atidaryčiau. Tačiau aš apsimetu, jog esu išvažiavęs.
       Žmonės pasidarė man tokie šlykštūs, kad likau vienas. Tačiau ir savęs neapkenčiau, kartais kartodavau ilgai, monotoniškai: „Kodėl nenudvėsiau? Kodėl nenudvėsiau? Kodėl nenudvėsiau?“ Siaubingos yra akimirkos, kai jaučiuosi, lyg manęs nebūtų. Sėdžiu ant kėdės, guliu, skaitau, klausausi paskaitų, tačiau manęs nėra. Gamta, gyvasis pasaulis ėmė kelti man tokį pasišlykštėjimą, jog kelerius metus nebuvau nuėjęs į mišką, lauką. Nemačiau gėlių, bičių, drugelių, užsispyręs spoksojau į suodiną sieną ir į šūsnį senų, pageltusių laikraščių.
       Vienas. Maniau, kad žmogus gali būti vienas. Dabar lekiu iš namų, dabar, atrodo, tuoj išprotėsiu. Dabar bėgu, kad būčiau arčiau žmonių. Kaip gera būti stumdomam, kaip gera naršyti piktame, suprakaitavusiame, nekantraujančiame kūnų knibždėlyne. Ak, aš su jumis, visiems laikams. Visa, ką man padarysit, mus susies. Ir bloga, ir gera. Tik nepalikit manęs vieno. Buvau išpuikęs ir kvailas. Sėdžiu savo kambarėlyje ir laukiu. Neapsakomai pasiilgau gyvo žmogaus. Laukiu jo ateinant. Kiekvieną sykį, išgirdus kokį garsą kieme, bildesį ant laiptų, tankiau suplaka širdis. Užgniaužiu kvapą.
       Net jei ir būtų tasai mažasis nevala, kuriam iš burnos taip bjauriai dvokia. Nei naujos žemės, nei žvaigždės, nei kalno viršūnės nepasveikinčiau tokiu džiaugsmingu šūksniu, kokiu pasveikinčiau jį. Jo laukiu šią rudens dieną, praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
       Nereikia man Dievo, aukso, šlovės. Tas žmogus, kuris malonėtų įžengti pas mane, gali nebūti Sokratas, Einšteinas, Napoleonas. Kad tik ištesėtų pažadą tas mano draugas, senstantis, sumuręs, piktas ant žmonių, pradvisęs alumi ir senom driskanom, Sėdėsim prie stalo, rūkysim bjaurius papirosus, vėl kartosim savo nuvalkiotas tiesas, priekabes, gandus, nuoskaudas. Jis man pasakos, koks yra drąsus, paslaugus, kilnus ir gabus, kaip smarkiai skiriasi nuo kitų mūsų pažįstamų. Jam net į galvą neateis, kaip esu jam dėkingas, kad mane aplankė. Jis niekad nesužinos, kad žiūriu į jį kaip į Viešpatį, į savo sutvėrėją, geradarį ir išganytoją. Žiūriu į jį su slepiamu džiaugsmu, esu dėkingas jam už tai, kad jis sėdi prie šito stalo, kad jis yra.
       Tačiau jis neateina.
       Nežino, kad yra trokštamas kaip oras, vanduo, motinos pienas ir šviesa.
       Jei žinotų, ateitų pas mane.
       Apie vienuoliktą valandą naktį šalta ir tuščia. Sėdžiu šviečiant elektros lempai, už lango tamsu. Užrakinu duris, iš lėto lipu laiptais žemyn. Stabteliu. Įsiklausau.

       1956

       Vertė V.Volskytė

       Novelė „Nowa szkola filozoficzna“ iš knygos „Poezija. Dramat. Proza“ 1973

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt