Tadeusz Rózewicz
Eilėraščiai

Į viršų

Gyvenimo vidury

Po pasaulio pabaigos,
po mirties
atsidūriau gyvenimo vidury,
kūriau save,
kūriau gyvenimą,
žmones, žvėris, gamtovaizdžius.

Čia stalas, – kalbėjau, –
čia stalas,
ant stalo guli duona ir peilis,
peilis reikalingas riekti duonai,
duoną valgo žmonės.

Žmogų reikia mylėti, –
mokiausi dieną ir naktį.
Ką reikia mylėti?
Atsakinėjau: žmogų.

Čia langas, – kalbėjau, –
čia langas,
už lango sodas,
sode matau obelį,
obelis žydi,
žiedlapiai krinta,
užsimezga vaisius,
noksta.

Mano tėvas skina obuolį,
tas žmogus, kuris skina obuolį,
mano tėvas.

Sėdėjau ant namo slenksčio.
Ta senutė, kuri
už virvagalio tempia ožką,
reikalingesnė
ir vertingesnė
už septynius pasaulio stebuklus.
Kas galvoja ir jaučia,
kad ji nereikalinga,
Tas – žmogžudys.

Čia žmogus,
čia medis, čia duona.

Žmonės valgo, kad gyventų, –
kartojau aš sau.
Žmogaus gyvenimas svarbus,
žmogaus gyvenimas turi
didžiulę reikšmę.

Gyvenimo vertė
nusveria vertę visų daiktų,
kuriuos sukūrė žmogus,
žmogus – didžiausia brangenybė, –
kartojau aš sau atkakliai.

Čia vanduo, – kalbėjau, –
glosčiau ranka vilnis
ir kalbėjau su upe.
Vandenie, – kalbėjau, –
gerasis vandenie,
čia aš.

Žmogus kreipėsi į vandenį,
kreipėsi į mėnulį,
į gėles, į lietų,
kreipėsi į žemę,
į paukščius,
į dangų.

Dangus tylėjo,
žemė tylėjo;
jeigu girdėjosi balsas,
skambėjęs iš žemės, vandens ir dangaus,
tai buvo kito žmogaus balsas.

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Akimirka

Topoliai – kaip vynuogės
apsiniaukusio dangaus
sidabriniame senam padėkle.

Turbūt
aš čia pasiliksiu –
juk iš tiesų,
ko daugiau man reikia?

Mergaitė atėjo,
judesiu lengvu
paleido plaukus,
ir kai tarsi šviesa
ant baltų pečių jie nusroveno,
pasirodė man šita akimirka
nuostabiausia žemėj.

Dangaus pelenuos
rūksta kalnai.

 
Aš čia pasiliksiu –
juk iš tiesų,
man nieko daugiau nereikia.

Ant sienų šešėliai
namuos nebyliuos.
Balkone
šviesus siluetas.

Vėl plaka širdis,
o maniau, kad ji
numirė Veronoj.

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Dienos šviesoje

O daugelis,
patogiau įsitaisę
ir apžioję cukrainį,
laukia tamsoj,
ką jiems parodys –
tragediją ar komediją.

Ant kvadratinės paklodės
visiškai gyvos gražuolės:
jų akys moka mirkčioti,
lūpos šiek tiek pravertos,
burnos pilnos baltų dantų.
Gražuolės nusirenginėja
prieš gerbiamą publiką.

Iš apnuogintų kūnų
srovena kraujas,
skambant muzikai
ir dialogams.
Tai jaudina
ir atitraukia,
tai kur kas įdomiau,
kur kas nuostabiau,
kaip tokia lėkšta,
tokia bespalvė
kasdienybė!

O kada pradeda herojus
smaugti heroję
arba taip pat pasiaukojamai
bučiniais apipila,
salė baigia čiulpti
lipnius cukrainius,

salė išsižioja
ir neatsitraukdama žiūri
į baltą paklodę,
tamsoje šviečiančią
kaip fosforas.

Tačiau dienos šviesoje, gatvėj,
atrodo blanki ir nepastebima
ašara ant skruosto
neišvaizdžios moters,
moters tokios, kokia ji iš tikro yra.
Moteris spaudžiasi prie sienos
ir verkia.
Jos nosis paraudo,
išblukusios blakstienos
sulipo,
kojinė ant kojos
persisuko.

Kol skausmas savo nagais
neįsikabina į mus
ir lig širdies neprasibrauna,
mes nieko nematom,
mes nieko nejaučiam
ir remiamės
vien tiktai pojūčiais,
lyg aklieji
lazdomis.

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Burtininko mokinys

Kodėl aš atvėriau akis?
Užgriuvo mane vaizdų ir spalvų pasaulis –
banga po bangos,
vaizdas po vaizdo,
spalva po spalvos.

Aš kankint atiduotas
nuodingai žalumai,
lediniam žydrumui,
smingančiai geltonai saulei,
geliančiai rausviems omarams.
Aš negaliu pasisotint.

Kodėl aš atvėriau klausą?
Pripildė mane balsai gyvi,
aidas balsų numirusių,
netgi ašara girgždėdama šliaužia per veidą,
lyg deimantas per stiklą,
ir dunda tyla, įtempta
kaip oda ant karo būgnų.
Nelaimingas, aš girdžiu, kaip auga žolė.

Kodėl aš atpalaidavau liežuvį
ir praradau tylėjimo auksą?
Ką naujo gali pasakyti tuščiažodžiautojas
po saule?

Plačiai atvertas visiems,
aš neprisimenu burtažodžio,
kaip užsidaryt
savyje.

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Virvė

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Srovė

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Spyglys

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

***

nusigręžiau
nuo iliuzijų

ant mano žodžių
smėlio
kažkas išbraižė
žuvies ženklą
ir nuėjo

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Niekas

 naktį
 žodis niekas
 ūmai
 išauga išsiplečia

 dieną
 netenka
 ėdrumo

 sminga į gyvenimą
 lyg peilis į mėsą

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Namelis

Aš mirusių namelis
čia
jie palaidoti

rankų judesys
manęs linkui
paimk mane
pasiimk
nepalik

durys atvertos
ir gyvena jie manyje
šaltame
tuščiame
tamsiame

tokia
jų
amžinoji šviesa
toks nuodėmių atleidimas
kūnų iš mirusių prisikėlimas

toks amžinas gyvenimas

Vertė Alfonsas Bukontas

Į viršų

Aušra diena ir naktis su raudona rože

Jūs dovanojot man rožę
raudoną
vidury beveik juodą
rudeninę

kontrastuoja
tuščiame baltame
kambary
lyg ją būtų išpjovęs
lancetu
daktaras
Gottfriedas Bennas

naktį rožė
kvapu išreiškia
savo būdą ir svorį

žadina mane
dygliais

išmestas
iš sapno į tikrovę
dar mirgančią plaukiančią

matau ją

maudosi saulėje
pražysta
ji pavojinga

netoleruoja
šalia savęs
nei lakštingalos
nei poezijos

Hafis umdichtend hat Goethe gedichtet
„unmöglich scheint immer die Rose
unbegreiflich die Nachtigall“

prisiliečiau žvilgsniu
suspaustų
vainiklapiais
vietų

kitą dieną
auštant
išnešiau rožę
į kitą kambarį

galėjau pagaliau imtis
eilėraščio

esant rožei
nyko
akyse
saugus įgavo sveiką
spalvą
atgijęs pajudėjo

pastebėjau kad poezija
pavydi rožei
rožė pavydi poezijai

kelias valandas
praleidęs su mūza
atidariau duris

išvydau juodą rožę
žiūrinčią į save veidrodyje

neprarado nė kiek išdidumo
ir reikšmės

paėmiau rožę
jos atvaizdą veidrodyje
pakeičiau žodžiu

ir šitaip
baigiau
kūrinį

2001
iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Į viršų

Laivas vaiduoklis

diena trumpesnė
saulės laikrodis stovi
lietuje be valandos

sanatorija išneria
iš debesų
kaip didžiulis keleivinis laivas

juodų medžių kolonos
apsipila vandeniu ir mėnulio šviesa

sanatorija nuplaukia
su lapkričio miglom

supasi
gęsta langas po lango
pasineria tamson
sapnan

tik iš dalies
po žeme
seną krosnį velnias kūrena
„Pragarėlyje“

prašau nebijoti
tai tik naktinis restoranas
kavinukė

išganytieji ir pasmerktieji
degančiais veidais
laižo gyvenimo likučius

karštis pakyla
ir viskas sukasi
mirties šokyje
„um die dunklen Stellen der Frau“

laivas vaiduoklis
užplaukia ant seklumos

iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Į viršų

Lietus Krokuvoje

lietus Krokuvoje
lietus
lyja ant Vavelio slibino
ant milžinų kaulų
ant Kosčiuškos kalvos
ant Mickevičiaus paminklo
ant Podkowińskio Šėlsmo
ant pono Dulskio
ant heinalo iš Marijos bokšto

lietus
lietus Krokuvoje
užlyja ant baltuojančios Skalkos
ant žalių pievų
ant maršalkos karsto
po sidabro varpais
ant pilkų praeivių

debesys sustoja
apgaubia Krokuvą
lietus
lietus užlyja
ant Wyspiańskio akių
ant aklų vitražų

meilios žydrynės akys
perkūnas iš giedro dangaus

ilgakojės merginos ant platformų
suskleidžia spalvotus skėčius
giedrijasi
pasirodo
saulė
vaikštau po vienuolynus
ieškau mirties šokio

viešbučio kambaryje
bandau sulaikyti
tolstantį eilėraštį

prie popieriaus lapo
prismeigiau drugelį
melsvį
žydrynės dėmę

lietus lietus lietus
Krokuvoje
skaitau Norwidą
saldu patirti
saldžiau būti iš akmens

labanakt mano mieli
labanakt
gyvi ir mirę poetai
labanakt poezija

iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Į viršų

palikit visas viltis
kas čia įeina

užrašas virš pragaro
Dantės Dieviškojoje komedijoje

drąsos!

už tų vartų
nėra pragaro

pragaras išardytas
gelmių
teologų ir psichologų

pakeistas alegorija
pagal žmogiškumo ir auklėjimo
kanonus

drąsos!
už tų vartų prasideda
vėl tas pat

du girti duobkasiai
sėdi prie duobės

geria bealkoholį alų
užkanda dešra
merkia mums akį
Adomo kaukole žaidžia
futbolą

po kryžium

duobė laukia
rytdienos velionio
„kailis“ jau keliauja

drąsos!

čia palauksim teismo
paskutinio

duobutėj renkasi vanduo
plaukioja nuorūkos

drąsos!

už tų vartų
nebus istorijos
nei gėrio nei poezijos

o kas bus
nepažįstamas pone?

bus akmenys

akmuo
ant akmens
ant akmens akmuo
o ant to akmens
dar vienas
akmuo

2000
iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Į viršų

Pasakojimas apie senas moteris

Myliu senas moteris
bjaurias moteris
piktas moteris

jos žemės druska

nesibjauri
žmonių atmatomis

pažįsta meilės
medalio
tikėjimo
antrąją pusę

diktatoriai vaiposi
ateina nueina
jų rankos suteptos
žmogiškųjų būtybių krauju

senos moterys keliasi auštant
perka mėsą daržoves duoną
tvarkosi verda
rankas susikryžiavusios gatvėj
stovi ir tyli

senos moterys
nemirtingos

Hamletas blaškos tinkle
Faustas vaidina niekingą ir komišką rolę
Raskolnikovas smogia kirviu

senos moterys
nesunaikinamos
šypsosi atlaidžiai

miršta dievas
senos moterys keliasi kaip visad
auštant perka duoną vyną žuvį
miršta civilizacija
senos moterys keliasi auštant
atveria langus
išneša šiukšles
miršta žnogus
senos moterys
mazgoja palaikus
laidoja mirusius
sodina gėles
ant kapų

myliu senas moteris
bjaurias moteris
piktas moteris
jos tiki amžiną gyvenimą
jos žemės druska
medžio žievė
nuolankios gyvulių akys
bailumą ir didvyriškumą
didybę ir menkystę
mato kasdienėje
įprastų matavimų
šviesoje

jų sūnūs atranda Ameriką
žūsta prie Termopilų
miršta ant kryžių
užkariauja kosmosą

senos moterys išeina švintant
į miestą perka duoną ir pieną
mėsą prieskonius deda į sriubą
atveria langus

tiktai kvailiai juokiasi
iš senų moterų
bjaurių moterų
piktų moterų

nes tai gražios moterys
geros moterys
senos moterys
jos kiaušinis
paslaptis be paslapties
riedantis rutulys

senos moterys
šventų kačių
mumijos

mažyčiai
susiraukšlėję
džiūvantys
šaltiniai vaisiai
arba tuklūs
ovaliniai budos

kada numiršta
iš jų akių išsirita
ašara
ir susijungia
su šypsena
ant jaunos mergaitės lūpų

1963
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Elegija keturiolikmečio
berniuko mirčiai

Telefono kabinoje
didžiulio viešbučio
šviesulių mirgėjime
1957 metų žiemą

išgirdau pasikeitusį draugo
balsą
„atsitiko baisus dalykas“

paskui ilga tyla

„tik nesugalvok ateiti“

balsas lūžo trupėjo
biro

juodas ragelis
delne suspaustas
sušilo
sustingo
kaip gyvas padaras

jį padėjęs
mačiau
diską su skaičiais kabelį
automatą

daiktą savyje

sukamos durys
žėrėdamos ir kibirkščiuodamos
svaidė kailinius kūnus
šypsenas ir žodžius

grįžau į numerį
pro langą mačiau
činšinio namo sieną
juodus antenų šerius
ant stogų

po valandos išgirdau
vienos pažįstamos balsą
„vakar pasikorė
keturiolikmetis tavo
draugo sūnus
parėję namo
tėvai
vonios kambary išvydo
pakaruoklį
savo vaiką

žmonės kalba
berniukas nelaimingai
mylėjęs
gražią subrendusią
moterį“

Leidos migla
dienos šviesoje
berniuko gyvenimas
iš lėto
išniro

balta
perregima viršukalnė
su juodu
mirties pilvu
nugrimzdusiu
didmiesčio
kanaluose

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Žinojimas

Niekas niekada nebus
išaiškinta
niekas išlyginta
niekas atlyginta
niekas niekada

laikas nieko neišgydys
žaizdos neužsitrauks
žodis neįžengs
į žodžio vietą

kapai neužžels žole
mirusieji mirs
ir neprisikels iš numirusių

pasaulio pabaigos nebus

poezija vilksis
tolyn
Arkadijos link
arba į kitą pusę

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Uždangos mano veikaluose

Uždangos
mano veikaluose
nepakyla
ir nenusileidžia
neužstoja
neatveria

rūdija
pūva girgžda
plyšta

ta pirma geležinė
antra skudurinė
trečia popierinė

krinta
gabalas po gabalo

ant galvų
aktoriams
žiūrovams

uždangos
mano veikaluose
kabo
scenoje
salėje
rūbinėje

jau pasibaigus
vaidinimui
limpa prie kojų
šlama
spiegia

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Erškėtis

netikiu
netikiu nuo pabudimo
ligi užmigimo

netikiu nuo savo gyvenimo
kranto ligi kranto
netikiu taip atvirai
giliai
kaip tikėjo mano motina

netikiu
valgydamas duoną
gerdamas vandenį
mylėdamas kūną
netikiu jo šventyklomis
kunigais ženklais

netikiu miesto gatvėj
laukymėj lietuj
ore
pranašystės aukse

skaitau jo prakalbas
paprastas kaip kviečio varpa
ir mąstau apie dievą
kuris nesijuokė

mąstau apie mažą
dievulį kraujuojantį
į baltas
vaikystės nosines

apie erškėtį dreskiantį
mūsų akis burnas
dabar
ir mirties valandą

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Korektūra

Mirtis neištaisys
nė vienos posmo eilutės
tai ne korektorė
tai ne geranorė ponia
redaktorė
bloga metafora nemirtinga

nieko vertas poetas kuris mirė
yra nieko vertas miręs poetas

nykūnas ir po mirties nykus
kvailys ir iš kapo
tebetauškia nesąmones

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

Patetiškas pokštas

Ir ne ainiams
juk tai beprasmiška
gal jie bus baidyklės

ypatingoji komisija
įsakmiai įspėja
didžiąsias valstybes
sostus ir štabus
jog ateis besmegenės
baidyklės

taigi ne ainiams
o tiems kas
kaip tik šią akimirką
dauginasi
užmerktom akim

ne ainiams
skiriu šiuos žodžius
kalbu politikams
kurie manęs neskaito
kalbu vyskupams
kurie manęs neskaito
kalbu generolams
kurie manęs neskaito
kalbu vad. „paprastiems žmonėms“
kurie manęs neskaito

kalbėsiu visiems
kurie manęs neskaito
nesiklauso nepažįsta
kuriems aš nereikalingas
Aš jiems nereikalingas
tačiau jie man reikalingi

Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt