| << Atgal Daugiau tekstų rasite: http://vladas.braziunas.net/
Iš latvių kalbos vertė VLADAS BRAZIŪNAS
Jānis Rokpelnis
Janis Ruokpelnis - latvių poetas, prozininkas, vertėjas,
eseistas, kritikas. Gimė 1945 m. Rygoje. Studijavo filosofiją ir teologiją.
Išleido penkis eilėraščių rinkinius, taip pat rinktinę Lyriką
(Atēna", 1999), dokumentinį romaną. Be kitų, yra pelnęs ir Baltijos
asamblėjos literatūrinę premiją.
Per grotesko erškėčius į lyrikos žvaigždes - toks yra
Janio Ruokpelnio kelias.
Jo poetinė visuma mums primena, jog nei gyvenimas, nei poezija
niekad nėra tokie paprasti, kaip dažnai atrodo", - yra rašęs Knutas Skujeniekas.
Janis Ruokpelnis buvo vienas iš tų tada dar jaunų latvių
poetų, kurie prieš ketvirtį amžiaus mezgė draugystę su Vilniaus jaunųjų rašytojų
sekcijos nariais, ne kartą lankėsi Lietuvoje, yra dalyvavęs ir Poezijos pavasaryje.
Bene didžiausias pluoštas J.Ruokpelnio poezijos (25 eilėraščiai) lietuviškai
išspausdintas jaunųjų latvių poetų kūrybos rinkinyje Mes atėjome į šį
pasaulį (Vaga", 1983). Tada Janio eilėraščius vertė Almis Grybauskas. Iš
naujesnių J.Ruokpelnio vertimų publikacijų pirmiausia gal minėtina - Erikos Drungytės
Poetinio Druskininkų rudens 2001 almanache (Vaga", 2001).
Beje, Baltijos asamblėjos premijų nuostatai Lietuvą yra
privalomai įpareigoję išleisti ir Janio Ruokpelnio, šios premijos laureato, poezijos
knygą. Tikėkimės?..
VLADAS BRAZIŪNAS
* * *
Gyvenu ant gyvenimo lubų.
Ten žemai - troboje - kūdikiai.
Nuo lubų toli - per toli - matyt.
O troboje aš jau retas svetys.
Antlubis ne gyvent sumanytas,
O - vėdinti ir pamąstyti.
Nuo lubų gyvenimo kraštą matai,
O troboje džiugesiai ir niekai.
* * *
Neparuoštas gyvenimas į kūną neina,
Keptuvėj, va, kiek nuotykių žalių,
Bet kvepia nepamokomai ir gailiai,
Tad jums neišdrįstu nė gyslos siūlyt jų -
Jums, riteriams eilių, estetikos lakštutėms,
Sulėkusiems čionai su peliais ir šakutėm.
* * *
Panorėki vėl žiedlapių plytosna
Syktert savo besvaigstančią kaktą,
Tik žinok: bėgikus šitokius
Ryja žiedsienė amžinatvėn.
* * *
aš per ilgai kvytėjęs
visuos pasaulio vėjuos
be bėgių jie bėgte
ir laikas vis drauge
erdvė į vėžę kritus
žydės plastės raitysis
aš išeinu iš vėjų
ir erdvėje būvėju
jos laukiamasis tuščias
pavirto mano būstu
dabar aš laukiu vėjo
kol bėgiais jis atbėgs
bet vien tik električkos
nakty besudrebės
kai laukiamasis tuščias
pavirto mano būstu
Pasienio upės
Gal jau tos pasienio upės -
Rubikonai tie ir Letos -
Perbristos
Ar galbūt sriubai
Išsemliotos
Kas įspėtų -
Buvo regračiai aukštieji:
Aižos, pragarmės, bekrantės?
Nes, kaip liepta, taip mes ėjom, -
Buvo mūsų horizontai
Ten, kur pridera, - už jūros,
Už to miško, už tos meilės,
Ir kai kas nekart užbūrė,
Ir kai ko jau kartais gaila
Taip klajojom -
Nežiūrėjom sau po kojom,
Vien lašus nukratinėjome
Nuo klešnių -
Tai juodus, tai baltus, tai raudonus
* * *
Pasiklydęs tasai spindulys.
Inkščia tartum šunytis, tiek tos!
Kas priveiks jį ištvert, išlaikys?
Greit jau skruzdės negyvą nujos.
Supranti, nematytas visai.
O kitus atrajoja net karvės.
Na, bet jis spinduliuoja savaip,
Jo šviesoj viskas mainos ir verčias.
Pasiklydęs tasai spindulys.
Kur pavasaris - spindulganys?
Įtrūkis
1
Sunkiai mirtį prikalbėjau.
Sako man: gyventi reik.
Stoviu čia kaip sumedėjęs.
Kur bebėgt ir kur beeit?
Pusę amžiaus ko man stengtis
Nebūtį maiše pratęst!
Protas lyg guminiai klimpsta
Man gyvenimo centre.
2
Mano veidas jau atvėsęs -
Tartum šaldytuvas būtų.
Bet kodėl jį aistros plėšo,
Drasko kaip katė padūkus!
Mano veidas toks nugludęs
Lyg kad kelnės manekeno.
Mano veidas lyg kad rudenio.
Pasukos vien teška venom.
Mano veidas toks atrodo,
Kad kilnus galėtų būti.
Nieko nematyt po oda.
Tik burna kreiva truputį.
3
Teka kraujas ramokai, ramokai,
Lazdele dar ramsčiuotis pramoktų,
Po lomas išsitaškė upokšniai.
Teka kraujas ramokai, ramokai.
Laužo prakuras - žvaigždės vienatinės,
Saulę glaudžia padangė - jau svetimą.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ten, padangėje, saulė berusi,
Lieja šilumą vėlią, nerūsčią,
Bet ar kraujas dar trokšta pabusti,
Kai padangėje saulė berusi?
Gyvasčiai
Upiūkšti, varge, o kas tu man,
Upiūkšti pelkėj be kelio
Sunku pakelt savo nešmenę?
Negalima taip, negalima
Upiūkšti, gimtoji tu gyvastie,
Mažupe, kraują prantanti.
Tegu dar kėlėjas savo alutį išgeria
Ant Letos išromyto kranto.
Mėnuo vaikšto
Sėjėjas sėja plytgrūdžius,
Ir jau kvartalai skleidžias,
Virš daugiaaukščių varpų
Va mėnuo, raudonveidis
Kaimietis, links tuojau.
Jau mėnuo vaikščiot drįsta
Šiauriu padangių tarpu,
Asfaltu neužlietu,
Bet dumia satelitai
Kaip koks didžiulis spiečius
(Gražiai čia pasakyta).
Kad šitaip linksta mėnuo,
Rausvų veidų kaimietis,
Gal jam ir ne vis viena,
Ką sėjam, kas pasėta?
Ryga
Mūrai limpa, kreša, vartos,
Lašas ant gėlės kibus,
Rygą - dviašmenį kardą
Vydim nuolat kertant mus?
Rygą - šimtmečių kepaišį,
Duoną iš pelų tešlos,
Joj akmuo gėlytę vaikos,
Protui gurgiant viduriuos.
Šiokią ją ir tokią rodė,
Jau Ryga ir storaodė,
Vien tik Domas raudonuos
Mūsų ji gausa valkšnos,
Ne kvailių ir karštabūdžių,
Kur šiaurius kraštus užplūdę,
Ji - tas veidrodis, kur šaipos
Vien tik mūs darbuočių veidas,
Bet neįsijausk - ankstoka
Veidrodį daužyti kuoka!
Virėjo mokinys
Tu taip padaryk, kad mūras
Sulapotų visiems ant pykčio!
Tu padaryk, tegu kurias
Janio ugnys ant dujų plytos.
Te taukuos vičvisus akmenis
Kartą peršniokščia alksniai ir smilgos!
Miestą ir kaimą išvien suplaki -
Į tą pačią putrą! Belaukt prailgo.
Gerai, gerai jau. Virsiu tą putrą,
Būsiu virėja, tiksliau, virėjas.
Miestą paimu - miestas va pučias -
Putros virėjas aš - išsivadėjęs.
Kaimo saują į miestą švysteliu -
Kaip gražiai tat visa čia plepa!
Bet jau greit burbulai ima plyščiot,
Bepalieka koks mažas nelabas
Muilą virti dažnai mokėjau,
Šūdo viręs esu juo daugiau,
Tiesiai it krivių krivis sakau:
Putrą te maišo koks kitas veikėjas,
Kol mano protas nesuminkštėjo
Rokpelnis, Jānis. Gyvenu ant gyvenimo lubų
" [p. 249]; Neparuoštas
gyvenimas į kūną neina
"; Panorėki vėl žiedlapių plytosna
";
aš per ilgai kvytėjęs
" [p. 250]; Pasienio upės; Pasiklydęs tasai
spindulys
" [p. 251]; ĮtrūkisGyvasčiai [p. 253]; Mėnuo vaikšto
[p. 253-254]; Ryga [p. 254]; Virėjo mokinys [p. 254-255] / Iš latvių k.
vertė, apie aut. [p. 249] parašė Vladas Braziūnas // Poezijos pavasaris 2002. -
Vilnius: Vaga, 2002. - P. 249-255. [p. 252-253];
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
