James F. Gardner
       Raudonkepuraitė

       Gyveno kartą jaunas individas, vardu Raudonkepuraitė. Toji persona gyveno drauge su motina didelio gūdaus miško pakrašty. Kartą motina kreipėsi į jaunąjį individą prašydama nunešti senelei kraitelę šviežių vaisių ir ekologiškai švaraus vandens – ir visai ne dėl to (ir tai svarbu), kad nešioti pintinėles su maistu įprasta laikyti moterišku reikalu, o todėl, kad tokio pobūdžio aktas yra labai humaniškas ir stiprina bendruomeninius ryšius. Būtina pabrėžti, kad Raudonkepuraitės senelė nebuvo nei nukaršusi, nei ligota, priešingai – ji buvo pačiame kūrybinių ir fizinių jėgų žydėjime ir puikiai galėjo pati savimi pasirūpinti, kaip ir dera subrendusiai ir visavertei žmogiškai būtybei.
       Ir štai mūsų Raudonkepuraitė įžengė į tankų mišką. Daug kas mano, kad miškas – tai pavojinga, grėsminga vieta ir geriausia tenai neiti, bet Raudonkepuraitė nė kiek nesivaržė savo normaliai besivystančio seksualumo ir nekreipė dėmesio į jokius froidiškus pliurpalus.
       Beeidama pas senelę Raudonkepuraitė sutiko Vilką Pilką, šis pasidomėjo, ką ji nešasi kraitelėje. „Sveikus ir maistingus produktus savo senelei, kuri, beje, ir pati gali savimi pasirūpinti, kaip ir dera subrendusiai bei visavertei žmogiškajai būtybei“, – atsakė Raudonkepuraitė.
       Vilkas tarė:
       – Žinai, vaikeli, mažai mergaitei pavojinga vienai vaikščioti po mišką.
       – Jūsų seksiška pastaba labai užgauli, – atsakė jam Raudonkepuraitė, – bet aš į tokius dalykus nekreipiu dėmesio, nes žinau, kad tradicinis parijo ir atstumtojo statusas bei šios padėties sukeltas stresas suformavo specifinę (bet turinčią nepaneigiamą teisę egzistuoti) jūsų pasaulėžiūrą. O dabar atleiskite, man jau metas.
       Ir Raudonkepuraitė nužingsniavo takeliu. Bet Vilkas Pilkas, kurį jo varginga socialiai remtino asmens patirtis buvo išvadavusi iš vergiško pataikavimo vakarietiško mąstymo stereotipams, žinojo trumpesnį kelią į senelės namus. Jis įsiveržė į trobelę ir surijo senutę, žodžiu, pasielgė taip, kaip paprastai tokiais atvejais elgiasi plėšrūs žinduoliai. Paskui nepaisydamas tradicinės visuotinai jo atžvilgiu taikomos „vyriško elgesio“ sampratos užsimaukšlino senelės kyką, apsivilko naktinius marškinius, atsigulė į lovą ir ėmė laukti.
       Raudonkepuraitė įėjo vidun ir tarė:
       – Senele, atnešiau tau šiek tiek nekaloringo maisto be cholesterolio, nes esi protinga ir rūpestinga matriarchė.
       Vilkas atsiliepė plonytėlaičiu balseliu:
       – Prieik arčiau, vaikeli, aš tave blogai matau.
       – Ak, visai užmiršau, kad esi optiškai neordinarinė, kaip kokia kurmienė, – pasakė Raudonkepuraitė. – Na bet ir didelės tavo akytės!
       – Žinai, mieloji, per savo amželį jos daug ko yra mačiusios. Daug mačiusios ir daug atleidusios.
       – O nosytė, kokia didelė tavo nosytė! Norėjau pasakyti, santykinai didelė ir neabejotinai savaip patraukli.
       – Ji nemažai uosčiusi, mieloji. Daug uosčiusi ir daug atleidusi.
       – O kokie milžiniški tavo dantys!
       – Žinai ką, – neištvėrė Vilkas Pilkas, – aš pats sau patinku toks, koks esu.
       Sulig tais žodžiais jis iššoko iš po antklodės, stvėrė Raudonkepuraitę ir jau ruošėsi nedelsdamas suėsti. Raudonkepuraitė veriamai sukliko – tik jau nemanykit, kad ją šokiravo transvestitiška Vilko Pilko apranga, ji tik negalėjo susitaikyti su tokiu šiurkščiu kišimusi į jos asmeninį gyvenimą.
       Klyksmą išgirdo pro šalį einantis individas, kuris vertėsi malkų paruošomis (pats jis save vadino „malkakirtybos vadybininku“). Įbėgęs vidun, malkakirtybos vadybininkas pabandė pakeisti įvykių eigą. Bet vos tik jis užsimojo kirviu, Raudonkepuraitė ir Vilkas Pilkas labai pasipiktino.
       – Ir ką gi jūs čia dabar darot? – paklausė Raudonkepuraitė.
       Malkakirtybos vadybininkas tik sumirksėjo ir nesumojo, ką atsakyti.
       – Jūs elgiatės kaip koks neandertalietis! – sušuko Raudonkepuraitė. – Galva reikia galvoti, o ne kirviu. Šlykštus seksualinis maniakas! Gyvosios gamtos priešas! Nejau manot, kad be vyrų įsikišimo moterys ir vilkai savo problemų neišspręs?
       Čia senelė, įkvėpta aistringos dukraitės kalbos, iššoko iš vilko nasrų, atėmė iš malkakirtybos vadybininko kirvį ir nušniojo jam galvą. Kai šis nemalonus reikalas buvo atliktas, Raudonkepuraitė, senelė ir Vilkas Pilkas pasiekė konsensusą ir nubrėžė ateities gaires. Jie sukūrė alternatyvią šeimą, pagrįstą bendru darbu ir savitarpio supratimu, o paskui gyveno sau gūdžiame miške ilgai ir laimingai.

       Vertė Sigita Adomėnaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt