RAYMOND QUENEAU

       Raymond'as Queneau - prancūzų prozininkas ir poetas, artimas siurrealizmo krypčiai, kūręs absurdo pasaulio viziją, pasižymėjęs juodojo humoro elementais, autoritetų ir literatūros standartų kritika. Kūrinių kalba svyruoja nuo gatves žargono iki aukščiausio poetinio stiliaus.
       R. Queneau gimė 1903 m. Le Havre, mokėsi to paties miesto licėjuje, paskui Paryžiuje. Keliavo po Alžyrą, Maroką, vėliau bandė sukurti matematinę šachmatų lošimo teoriją, užsiėmė psichoanalitika, laikraštyje ,,L'Intransigeant" redagavo kasdieninės kronikos skyrių, pavadintą „Ar pažįstate Paryžių?"
       1937 m. išleido eiliuotą romaną vaikystės reminiscencijų temomis „Ąžuolas ir šuo", vėliau - eilėraščių rinkinius bei filosofinio pobūdžio poemas „Akyz" (1943), „Bukolikos" (1947), „Lemtingas mirksnis" (1948), „Mažoji portatyvinė kosmogonija" (1950), „Jei tu jsivaizduotum" (1952), „Šimtas tūkstančių milijardų eilėraščių" (1961), „Šuo ir mandolina" (1965), „Bėgti gatvėmis" (1967), „Mušti kaimą" (1968), „Suskaldyti bangas" (1969). Žymiausia prozos knyga - „Zazie šokis metro" (1959; ekranizuota - 1960). Kitos prozos knygos Paryžiaus ir jo priemiesčių temomis -„Žydros gėlės" (1965), „Ikaro skrydis" (1968) ir kt.
       Mirė didysis žodžio alchemikas Paryžiuje 1976 m.

Vertėjas      

Šventė miestely

Taip labai labai jų širdys džiaugias džiaugias
kad virš kalnų šoka saule
ir drebina žemę
nešančią derlių
Toks didelis toks didelis džiaugsmas kad
ištryksta
upe
ji ištrykšta šaltiniu tarp uolų ir
šlapinas
juokdamos
Toks didelis toks didelis kad virš
kalnų šoki-
nėja žvaigždės
ir plaikstos vėjy ūkanoti skudurai
labai linksmos žvaigždės
ir mėnulis pilnas nuo dienos ir nakties
atminties sulčių
Džiaugsmas svirduliuoja išilgai aukštumų
ir ilgų slėnių
Medžiams turi lapą ir pumpurą
Laukams turi žolę karvę ir aviną
Dausoms turi paukštį ir švelnią dūdelę
Sienoms driežą ir sraigę
Miestui dainuojantį žmogų
Link miesto tiesias beribis kelias
An kelio žmonės žmonės
kas su baisykliu kas su dviračiu
savu vežimu savo klumpėmis
kiek raitų kiek pėsčių kiek mašinuotų
kiek ant gyvulio nugaros
ir bum ir bum yra patranka
merijos sekretoriaus
kurio rankos dabar taškuotos nuo parako
ir nosis kraujuoja po sprogimo
Štai jie kurie vyksta su savo žmona į šventę
visai senas iš darbymečio ir visai jauni
iš užsimiršimo
labai tinkami kultūros ir kitiems amatams
Štai jie kurie vyksta su savo žmona
su sūnumis ir dukromis
su visai mažais vaikais
su gyvuliais ir gražiai apsitaisę
su turtais ir ekonomijomis
su kojos piršto pliumažo džiaugsmu
su niežuliu užpakalyje su kumščiu rankose
su patarlių pilnu liežuviu su
gerkle pilna dainos
su akimi kad matytų ir ausimi kad klausytų
su širdimi
su vynu su kryžium su būgnu su koziriu
Ar jie nesiruošia lošti
Ak puslitriai ak puslitriai nereik jų slėpti
Nusileidžiama į rūsį kur noksta statinės
Ar jie nesiruošia gerti
Tuščios stiklinės šunims
pilnos stiklinės krikščionims
Tai geras skystis kuriam leidžiama tekėti
Tai pučias tai pliauška
tarp grindinio ir rūmų
Tai vyniuks iš vynuogių sulčių ir degtinė
iš sėklos ar degtinė iš grūdo
Tai pilama į snapą tai praryjama
tai geriama dzievaž it pienelis
Ar jie nesiruošia dainuoti
garsiai iš snukių iš gerklių
kiekvienas savo ir visi kartu
ir ar jie nesiruosia šokti
Na gerai, seni, eik šokti su mumis, seni!
Pajudink savo sausus bėglius ir
savo nealyvuotas rankas
Tai senas kalnietis su pušies barzda
tai senas kalnietis nusileidęs iš kalnų
su savo kirviu ir žagarais ir kailine
kepuraite
Tai senas kalnietis nusileidęs iš savo lūšnos
kurią saugo budrūs ereliai ir vilkai
– Kaip gerai kad ainu šokti ir kalnas
su manim!
Ū kaip tat suka kaulus Ai kaip tatas
girgždina alkūnes
Oi oi kaip jis bliauna senas juokdarys
ir rok ir rok kas yra jo dama ir rok ir
rok kas yra jo draugė
akmenine suknia ir skroblyno dauba
ir amalu
ir uola ir uola yra jo šokėja
purtydamas sniegą iš plaukų
Tada pan pan pan pan pan pan
senio sūnus
pan pan pan pan pan pan pan
tai senio sūnus boksuoja
užpakaliu žemę
pan
Jo didelės ausys kad girdėtų giedant
salų paukščius tojo sūnaus
Jo didelės ausys kaip reikiant
nuo šiaurės
iki ni ni
iki vidudienio
Tai didelis pilkas asilas su gražiu kryžium ant nugaros
kuris bliauna ir rėkia ir perdžia labai
smarkiai prajuokindamas draugus
nuo vidudienio iki šiaurės ui taip
nuo priemiesčio iki didelės aikstės iki
muzikos iki stoties
nuo bažnyčios iki miesto bokšto nuo merijos
iki skerdyklos
nuo Debnų iki Diubnų nuo Diuanų
iki Diuponų
nuo Keno iki Lefebiuro ir nuo Kino iki
Lefevro
o koks asilas koks pirdžius koks giesmininkas
koks džiaugsmas
Kad jam duotų dvigubą porciją šieno
ir dagių
O miestelėnų ratas vis šoka ir šoka
Jos nusirišo diržus moterys, jos pakabino
juos ant medžių kartu su savo kojinėmis
ir gyvatės išsirango ir kyla iki amalo
viršūnių
Amalų viršūnių nežinia ar jis soka gavotą
Jos nusirišo diržus moterys keliaraiščius kojaraiščius ir kojines
Jas pakabino ant pušies barzdos
ant senio barzdos kuris raitosi o ji linksminas
senė o jis kaštonuoja sūnus
Kaip tau einas žarstekli sako baikėzai
mokytojui
Ir šiaip ir anaip tas atsako
Didysis asilas perdžia taip smarkiai
kad griūva namai
Didis dėkui tad, gyvensime kaimuose
kol mūsų uynuogės tars taip
sako vaikėzai su penkių pėdų ir dešimties pirštų ilgio
batonu kuris jiems lipa iš pilvų
batonas sužiedėjęs didelė plieno ašis su milžiniškais karuliais
Moterys iškiliomis krūtinėmis
sėdmenys dreba it rūgęs pienas
Beduino puodely
pilvas virpa
Jos atsirišo savo diržus
dangus dengia žemę naktis jas apgaubia
pati nuostabiausia diena
Saulė ir mėnuo eina kartu
Dainuokite šokite dar iki naujojo metų laiko
artimiausių darbų

 
Iš prancūzų k. vertė Ramūnas Kasparavičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt