Keletas žodžių apie Jacques'ą Prevert'ą

       Jacques'as Prevert'as (Andre Marie) gimė 1900 m. vasario 4 d. Paryžiaus Neji (Neuilly-sur-Seine) priemiestyje prie Senos, draudimo kompanijos tarnautojo šeimoje. Tėvas – Andre, motina – Suzanne, broliai – Jeanas (g. 1898) ir Pierre'as (g. 1906), su kuriuo vėliau Jacques'as rašė kino scenarijus. (1961 m. Pierre'as sukūrė filmą „Mano brolis Jacques'as“.) Vaikystėje Jacques'as žaisdavo su tokiu pat mažu Louis Aragonu...
       1907 m. Prevert'ų šeima persikelia į Paryžių. Nuo 1908-ųjų Jacques'as lanko privačią (religinę) mokyklą. 1914 m. karas mokslus nutraukia. 1920 m. atlieka karinę tarnybą Konstantinopolyje, kur susipažįsta su A. Bretonu, I. Tanguy, M. Duhameliu.
       1921 m. grįžta į Paryžių. Draugai susiburia į siurrealistų grupę (1925 m.), paskui tampa Chateau (Pilies) gatvės bohema. Jie lankos kavinėje „Cyrano“, čia užsuka ir Raymondas Queneau, Michelis Leiris, Georges Bataille, kiti. 1930 m. žurnale „Bifur“ pasirodo J. Prevert'o poezijos kūrinys „Souvenirs de famille ou l'Ange garde-chiourme“ („Šeimos prisiminimai, arba katorgininkų Angelas sargybinis“). Po metų „Commerce“ išspausdina „Tentative de description d'un diner de tetes a Paris-France“ („Bandymas aprašyti galvų susitikimą Paryžiuje“).
       Pirmoji knyga „Paroles“ („Žodžiai“) pasaulį išvysta tik 1946 m. leidėjo Rene Bertele dėka.
       Beje, 1925 m. veda Simone Dienne, su kuria po dešimties metų išsiskiria. 1934 m. susipažįsta su šokėja Janine Tricotet, su ja gyvena iki mirties. Turi dukterį Michele. Daugybė Prevert'o eilėraščių – dainuojami. Poetas rašo 1932 m. susikūrusiai teatro trupei „Premices“. Netrukus pasivadinusi „Octobre“, 1933 m. ji koncertuoja Maskvoje, kur vyksta Tarptautinis teatro festivalis – kartu su trupe ten buvo ir J. Prevert'as.
       Kompozitorius Josephas Kosma Prevert'o eilėraščiams sukūrė muziką. Viena garsiausių dainų – „Les feuilles mortes“ („Nukritę lapai“) skamba M. Carne filme „Les portes de la nuit“, 1946 („Nakties vartai“). Daug dainų – knygoje „Paroles“ („Žodžiai“). J. Prevert'as – žinomas kino scenaristas. Kartu su Marceliu Carne sukūrė apie 35 filmus: „Les enfants du paradis“, 1945 („Galiorkos vaikai“), „Jenny“, 1936 („Ženi“), „Drole de drame“, 1937 („Juokinga drama“), „Quai des brumes“, 1938 („Ūkų krantinė“), „Les Visiteurs du soir“, 1942 („Vakaro svečiai“), kt.
       Bendradarbiavo ir su režisieriumi Jeanu Renoiru filme „Le crime de M. Lange“, 1935 („P.Lanžo nusikaltimas“). Su broliu Pierre'u suko filmukus apie Paryžių.
       1948 m. iškrito pro biuro langą ir smarkiai susitrenkė. Atsipeikėjęs po komos ligoninėje, J. Prevert'as įsikuria Sen Pol de Vanse (Saint-Paul-de-Vence). Viena po kitos pasirodo knygos: „Spectacle“, 1951 („Spektaklis“), „Grand Bal du printemps“, 1951 („Didžioji pavasario Puota“) su puikiomis Izis fotografijomis, „La pluie et le beau temps“, 1955 („Lietus ir gražus oras“).
       1955 m. grįžęs į Paryžių J.Prevert'as daro koliažus, kurių pilna knygoje „Fatras“, 1965 („Šūsnis šio bei to“). Mirė J. Prevert'as sirgdamas plaučių vėžiu -1977-ųjų balandžio 12 d., Omonvilyje (Omonville-la-Petite).
       Šios „Puokštės“ eilėraščiai paimti iš Gallimard'o leidyklos išleistų knygų „Paroles“ („Žodžiai“), „Spectacle“ („Spektaklis“), „La pluie et le beau temps“ („Lietus ir gražus oras“), „Fatras“ („Šūsnis šio bei to“), „Histoires“ („Istorijos“), „Choses et autres“ („Daiktai ir visa kita“).
       Aštuoni J. Preverto eilėraščiai, versti J. Degutytės ir V Karaliaus, pasirodė antologijoje „XX a. Vakarų poetai“ (Vilnius, 1969). Laikraščiuose bei žurnaluose išsibarstę R. Kasparavičiaus bei J. Mečkausko-Meškėlos vertimai. Vieną kitą Prevert'o eilėraštį yra išvertęs A. Drilinga, o gal dar kas nors.
       Į šią poezijos rinktinę jie visi nesudėti dėl keistos priežasties. Negalėjau leisti, kad Puokštė virstų Glėbiu. Turiu tokią žiūrėjimo teisę, Droit de regard, pasakytų Prevert'as.

Neringa Abrutytė      

Jacques Prevert

Eilėraščiai iš knygos „PUOKŠTĖ“

Puokštė
Pirmoji diena
Mano namuose
Pas gėlininkę
Arklys saloje
Pačios trumpiausios dainos...
Žinia
Grįžimas į jūrą
Fiesta

Į viršų

PUOKŠTĖ

Dėl tavęs dėl manęs
toli nuo manęs prie tavęs
su tavim priešais mane
kiekvienas mano širdies dūžis
yra gėlė palaistyta tavo krauju
Kiekvienas dūžis tavo kraujas
kiekvienas dūžis mano kraujas
visų akimirkų visų gėlių krauju
Gyvenimas – gėlininkas
mirtis – sodininkė
Gėlininkas nerodo liūdesio
sodininkė nepripažįsta pykčio
puokštė raudona kaip liepsna
o kraujas – karštas
gėlininkas šypsosi
sodininkė pasiruošus ištart:
viskas dar Jums priešaky!
Kiekvienas dūžis mūsų širdžių
yra gėlė palaistyta krauju
tavo ir mano krauju
visų akimirkų, visų.

IŠ RINKINIO „DA1KTA1 IR VISA KITA“, 1972
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

PIRMOJI DIENA

Baltos paklodės spintoje
Raudonos paklodės lovoje
Kūdikis savo motinoje
Jo motina agonijoje
Tėvas koridoriuje
Koridorius name
Namas mieste
Miestas naktyje
Mirtis riksme
Ir kūdikis gyvenime.

IŠ RINKINIO „ŽODŽIAI“, 1949
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

MANO NAMUOSE

Ateikit į mano namus
Beje tai ne mano namas
Nežinau kieno jis bus
Šiaip sykį čionai užsukau –
Ir niekas čia negyveno
Tik raudonųjų pipirų prikabinta ant sienos
Likau ilgam šiame name vienas
Nieks neužeis niekada
Bet ištisas dienas ištisas dienas
Aš laukiau jūsų namuose

Aš nieko čia nedariau
Tai yra visai nieko rimto
Kartais ryte staugiau
Kaip gyvuliai kol užkimsiu
Blioviau kaip asilas
Visu kiek pajėgiau balsu
Ir tai man buvo malonu
Paskui žaidžiau savo kojomis
Kokios protingos kojytės
Nuveda jus labai toli
Kai tik norite toli nueiti
Ir kai nenorite niekur kelt kojos
Jos namie su jumis praleis visą laiką
Užgrojus muzikai kojytės šoka
Be jų kažin ar tai įsivaizduotumėt
Reikia būti matyt gerokai kuoktelėjusiam
Kad kalbėtum panašias kvailystes
Panašias į savo kvailas kojytes ar linksmą kikilį
Kikilis nėra visai linksmas
Jis linksmas tik tada kai būna toks
Ir liūdnas kada liūdnas arba nei toks nei toks
Ar kas bent žino kas yra kikilis
Beje jis tokiu iš tikrųjų nė nesivadina
Žmogus tą paukštį tokiu vardu pavadino
Kikilis kikilis kikilis kikilis

Nuostabą kelia visokie vardai
Martynas Hugo jo Viktoras vardas
Bonapartas jo vardas Napoleonas
Kodėl jis toks o ne toks
bonapartų banda po dykumas klajoja
Imperatorius vardu Dromaderas
Jis turi arklį dėžę ir ko reikia kelyje
Iš tolo šuoliuoja žmogus jis turi tris vardus
Jo vardas Tim Tam Tom jis be didžiojo vardo
O truputį toliau matyti nesvarbu kas
O daug toliau matyti nesvarbu kažkas
Ir galų gale ką daryti tam su tuo ką

Ateik tu į mano namus
Aš galvoju apie kitką bet galvoju tik apie tą
Ir kai tik įžengsi į mano namus
Nusimesi visus drabužius
Ir sustingsi vietoj raudonom lūpom nuoga
Kaip raudonieji pipirai ant sienos baltos
Ir tada atsigulsi ir aš atsigulsiu šalia
Štai tokia
Į mano namus kurie ne mano ateisi tu pas mane.

IŠ RINKINIO „ŽODŽIAI“, 1949
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

PAS GĖLININKĘ

Vyras pas gėlininkę
išsirenka gėlių
gėlininkė jas įvynioja
vyras kiša ranką kišenėn
ieškodamas pinigų
už gėles
bet tą akimirksnį
griebiasi už širdies
ir krenta

akimirksnį tą kai jis krenta
pinigėliai rieda žeme
gėlės ant žemės išsidraiko
akimirksnį tą kai vyras
ir pinigai iš kišenės krenta
gėlininkė žado netenka
pinigai rieda žeme
vėjas nešioja gėles
o vyras tuoj mirs
žinoma labai liūdna diena
reiktų ko nors griebtis
gėlininkei
bet ji sutrikus nežino
nuo kurio galo pradėti
kaip ir kur kreiptis
ką daryt
su vyru kuris vos alsuoja
su gėlėm vėjo plaikstomom
su pinigais
pinigais kurie
vis rieda ir nesustoja.

IŠ RINKINIO „ŽODŽIAI“, 1949
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

       ARKLYS SALOJE

       Tenai, kur arklys vienas gyvena, kiek atokiau nuo kitų arklių, vienoje saloje.
       Čia pamažu jis žolę rupšnoja, už jo nugaros laivelis, tai laivelis, kuriuo arklys čionai atplaukė, ir tas pats laivelis, kuriuo iš čia jis iškeliaus.
       Arklys šitas nevienišas, jis labai mėgsta kitų arklių draugiją; visai vienas jis nuobodžiauja, o norėtų kažką nuveikti, būti naudingas kitiems. Jis rupšnoja žolę ir rupšnodamas mąsto apie savo didelį sumanymą.
       Tas sumanymas – tai sugrįžus pas arklius jiems pasakyti:
       – Reikia visa tai keisti.
       Ir arkliai paklaustų:
       – Ką reikia keisti? O arklys atsakytų:
       – Gyvenimą mūsų reikia keisti, jis per daug varganas, mes per daug nelaimingi, toliau šitaip tęstis negali.
       Bet patys didžiausi arkliai, labiausiai nusipenėję, tempiantys šio pasaulio galingųjų laidotuvių vežimus, karalių karietas, o ir tie su šiaudinėm skrybėlėm ant galvų, norėdami sutrukdyti kalbėtojui, pasakytų:
       – Ko tu skundies, arkly, ar nesi tu didžiausias žmogaus pasiekimas?
       Ir jie imtų juoktis iš arklio.
       O tada ir kiti arkliai, vargšeliai vežimų tempikai, neišdrįstų pridurt savo nuomonės.
       Bet jis, arklys, kuris mąsto saloj, pakeltų balsą:
       – Jeigu tiesa, kad aš esu didžiausias žmogaus pasiekimas, tai aš nenoriu likt jam skolingas.
       „Žmogus mus apipylė dovanom, ir žmogus buvo per daug mums dosnus, žmogus mums davė botagą, žmogus mums davė pentinus, akidangčius, ienas, pažabojo nasrus geležim ir kanopas pakaustė, pažymėjo mus įkaitinta geležimi...
       Kas dėl manęs, viskas baigta, jis gali atsiimti savo papuošalus, ką apie tai jūs galvojat? Ir kam jis užrašė taip rimtai didelėm raidėm ant sienų..., ant savo arklidžių, ant savo kareivinių, skerdyklų, hipodromų ir mėsinių hipofaginių* sienų: „NEERZINKITE GYVŪNŲ“? Pripažinkite, jog tai pasityčiojimas iš visos arklių giminės!“
       Tuomet visi kiti vargšai arkliai pradėtų suprasti ir visi kartu eitų ieškoti žmonių ir griežtai jiems viską išklotų.
       Arkliai
       Ponai, mes mielai tempsime jūsų karietas, jūsų vežimus, bėgiosime jūsų keliais ir dirbsim visokius darbus, bet pripažinkite, jog tai yra paslauga, už kurią ir jūs turite mums atsilyginti. Jūs dažnai mus suvalgote, kai numirštame, nieko nepadarysi, jeigu jūs tatai mėgstate, juk esama tokių, kurie pusryčiams valgo avižas su kava lovoje, kiti – avižas su šokoladu, kiekvienam pagal skonį, bet dažnai jūs mus ir vanojate: o šitai daugiau neturėtų kartotis.
       Be to, mes norime avižų kasdien, tyro vandens kasdien, ir dar atostogų, ir dar, kad būtume gerbiami, mes esam arkliai, o ne jaučiai.
       Pirmajam, mums sudavusiam, reiktų įkąsti.
       Antrąjį, mums sudavusį, – užmušti. Štai taip.
       Ir žmonės suprastų, kad buvo per griežti, jie taptų teisingesni.
       Jis juokiasi, arklys, galvodamas apie visus šiuos dalykus, kuriems lemta kada nors įvykti.
       Jis nori dainuoti, bet yra visai vienas, o arklys mėgsta dainuoti arklių chore; tada jis sušunka: „Tegyvuoja laisvė!“
       Kitose salose kiti arkliai jį išgirsta ir iš visų jėgų atitaria: „Tegyvuoja laisvė!“
       Salynų žmonės ir tie kiti, iš žemyno, išgirsta žvengimą ir klausia, kas gi čia yra, paskui nusiramina ir sako gūžčiodami pečiais:
       „Nieko baisaus, tai arkliai.“
       Bet jie nė neįtaria, ką arkliai jiems ruošia.

* Pastaba neišprususiems arkliams: hipofagas: tasai, kuris valgo arklieną. (Atgal>>>)

IŠ RINKINIO „ISTORIJOS“, 1963
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

PAČIOS TRUMPIAUSIOS DAINOS...

Paukštis kuris gieda mano galvoj
Ir kartoja kad aš tave myliu
Ir kartoja kad tu mane myli
Paukštį su dainele ta įkyrų
Aš jį nudėsiu rytoj ryte.

IŠ RINKINIO „ISTORIJOS“, 1963
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

ŽINIA

Durys kurias kažkas atvėrė
Durys ima kurias ir užtrenkia
Kėdė ant kurios kažkas prisėdo
Katė kurią kažkas patampė
Vaisius kurį kažkas prakando
Laiškas kurį kažkas paskaitė
Kėdė kurią kažkas paspyrė
Kelias kuriuo kažkam dar eiti
Durys kurios jau uždarytos
Miškas į kurį kažkas dar žengia
Upė kurion kažkas paniro
Ligoninė kurioje kažkas mirė.

IŠ RINKINIO „ŽODŽIAI“, 1949
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

GRĮŽIMAS Į JŪRĄ

Apkapotas
išsijotas
sulopytas
priplotas
persisotinęs
vanduo kurį traukia atgal vanduo.

IŠ RINKINIO „ISTORIJOS“, 1963
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Prie turinio

FIESTA

Ir taurės visai tuščios
Ir sudaužytas butelis
Ir lova sujaukta baisiai
Ir uždarytos durys
Ir stiklo žvaigždės
Iš laimės visos ir grožio
Žėrėjo dulkėse
Kambary nešluotame
Ir aš mirtinai girtas
Tarsi džiaugsmo ugnis
Ir tu svaigiai nusvirusi
Man ant rankų nuoga miršti.

IŠ RINKINIO „ISTORIJOS“, 1963
Prevert, Jacques. Puokštė: eilėraščiai; iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

Iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt