José Rafael Pocaterra

       ŠALTA MOTERIS

       Žmogus buvo nesimpatingas. Atėjo vakare. Niūriai burbtelėjo „labas“ tarnui, kuris jam padėjo nusivilkti vilpišio kailinius, nusiauti snieguotus batus, nusiimti platų vilnonį pūkais ataustą šaliką, saugantį nuo peršalimo.
       Paskui sudribo fotelyje prie lango, šalia staliuko su laikraščiais; lėtai gurkšnojo viskį ir pro dideliausią langą žiūrėjo į priešais stūksančią sieną, kurios tik dalis buvo matyti, į sniego kepurę ant stulpo, į baltą peizažą, ir staiga jį suerzino ta pusiau gotikinė architektūra, iš vidaus lyg ir itališkasis renesansas šiame senukų milijonierių klube, kurio nuolatiniai lankytojai susirenka be dvidešimties minučių šeštą ir kuičiasi erdvaus salono prieblandoje, paskendę dulsvoje šviesoje; skaitinėja laikraščius, vaikštinėja sau iš lėto.
       Retkarčiais susidaužiant skimbteli krištolo taurės, sužvanga sidabriniai indai, žmonių balsai atsimuša nuo portjerų, užtraukiamų storomis virvėmis, ir susigeria į tamsius kilimus.
       Jo nė kiek nedomino nuobodūs pokalbiai, kokie paprastai užsimezga tarp uždarų žmonių. Būdavo, nulenda į savo kampą, mandagus, nekalbus, šaltas arba ilgai vaikšto po saulėtą galeriją, kuri septynis mėnesius būna savotiškas žiemos sodas su vazonais pūkuotų, į fetrą panašių augalų, galinčių augti tik šildomoje oranžerijoje. Visa šio „nepaprasto“ klubo prabanga – tai tarnai aukštomis apykaklėmis ir daiktai, kuriuos čia atgabena ne greitaisiais traukiniais, ne okeaniniais laivais, o būtinai senoviniais trikinkiais diližanais, važnyčiojamais raudonomis livrėjomis apsivilkusių vežėjų su prašmatniais batais. Šie seni bankininkai, sukriošę fabrikantai, iškaršę rentininkai nebuvo užkietėję viengungiai ir čia ateidavo greičiausiai norėdami pailsėti nuo arbatėlių ir priėmimų, kuriuos ruošdavo jų žmonos, sudžiūvusios, dekoltuotomis suknelėmis, neslepiančiomis suvytusių kūnų, nuo to saldaus čiauškėjimo su „topsais“, „džervelais“ ir „teriais“, mažyčiais garsiai lojančiais šuniūkščiais, plikai nukirptais ar garbiniuotais, kurie žaidžia ir miega lopšyje ir šlapinasi ant gobeleno, kainuojančio du tūkstančius dolerių.
       Bet net ir šiuos, kaip sakoma, privilegijuotus asmenis graužia visokios bėdos – vienatvė ir dvasinės negalios, kiekvieno vis kitokios. Štai iš kur tas pašėlęs noras postringauti apie skaičius, kritikuoti dividendus, su nepasitenkinimu murmėti, kad prekyba „žvėriškai“ plėstųsi, jeigu jos taip neribotų įstatymai ir nedraustų valstybė. Visos šios kalbos seniesiems lyg kaukė, lyg prieglobstis ar priemonė apsiginti nuo dabarties, persipynusios su sunkių jaunystės dienų prisiminimais apie bjauriai dvokiančias drėgnas faktorijas, paskui – tarnybą departamente, apie gatvę, saulei kepinant, lietui lyjant ar šalčiui spaudžiant. Baigiamasis etapas gula ant visų gyvenimo tarpsnių, ir žmogus pasidaro panašus į kolekcionieriaus persmeigtą vabzdį po stiklu – pro aukso, kobalto ir raudonų dažų sluoksnį vos gali įžiūrėti pirmykštę jo sparnų spalvą. Nepermaldaujamas likimas išblukina šiuos prisiminimus kaip susidėvėjusį rokoko stiliaus kilimą, išaustą rausvomis gėlėmis bei sidabraspalvėmis girliandomis, ar skiautę pageltonijusio laikraščio su kotiravimų sąrašu, priklijuotą prie sienos sename apgriuvusiame name.
       Ir filantropija, ši kone sadistiška veikla labdaringų organizacijų, turinčių savo komitetą, savo blankus su viršuje atspaustu angelu, palinkusiu virs lopšio arba vedančiu du našlaičius takeliu, savo kanceliarijas, apstatytas raudonmedžio baldais, ši filantropija – tarsi jaunystės ilgesys, noras po daugelio metų pažvelgti nuo stataus rūkuose paskendusio kalno viršūnės, prisiminti speiguotas naktis mansardoje, pusžales bulves, keptas gorėję ant niekam tikusių anglių, išsemtų iš dėžės dugno, ilgą kelią nuo vynrūsio ligi uosto, ligi agentūros, mažą tų laikų uždarbį. Tokio sukirpimo žmonių pasąmonėje glūdi sentimentalūs prisiminimai apie žiaurius laikus, jaunystės nuodėmes ir nepriteklius, kai vargas beldėsi į duris. Tas senas paleistuvis sekė iš paskos, stovėjo už durų, bijodamas, kad tik žmogui neimtų sektis. Beveik visi nustojo sveikatos, palūžo, bet kai kurie iškilo. Dabar tie žmonės, atėję į savo klubą, patogiai įsitaiso ir mąsto apie anuos metus, džiaugdamiesi atsikratę nemalonios draugystės.
       Pasirėmę ant fotelio ranktūrio, sklaido „tropines“ knygas, kurias tarsi iš gausybės rago pila šaltųjų kraštų rašytojai: Panama, Honolulu, Bahamų salos... su ekonomine apžvalga, su viršelyje nupiešta gyvate macha, bulium, krokodilu, meksikiečiu... „Ekvatoriaus ugnys“, „Saulėtoji Ispanija“, „Filipinų cinamonas“.
       Taip atgyja vaizduotė, šiek tiek sušyla kaulai. Ir šį vakarą pokalbis pagyvėjo kažkaip staiga. Lauke šešiolika – aštuoniolika laipsnių žemiau nulio. Viduje iš neturėjimo ką veikti visi klausosi trijų ar keturių draugų. Kai kam nuo susiraukšlėjusių kaktų nukrito akiniai, kai kurie atsiskyrėliai prisislinko artyn su savo foteliais, daugelis atidėjo į šalį žurnalus su stock – exchange¹ veiklos aprašymais.
       „Susivieniję“ labdaringi asmenys sutelkė dėmesį į štai kokį objektą: tiek ir tiek tūkstančių. Vienas laikraštis grafiką pateikė termometro forma: juodasis stulpelis turėjo kilti iki tam tikro skaičiaus ir lėtai kilo. O sieninis termometras rodė visai ką kita: to prakeikto vamzdelio viduje žemutis stulpelis svyravo ties padala, pažymėta skaičiumi 15...
       Atrodė, kad šį slaptą susibūrimą apgaubė spindulinga ramybė. Vaikai, ,,mūsų vaikai“, jau nebemirs nuo šalčio, darbininkai nesibastys be darbo, apimtį nevilties, o senučių nebekankis angina. Be to, bus pasiektas rekordas!
       Tarpais nuaidėdavo skubūs žingsniai vestibiulyje. Dar vienas ponas, storas arba liesas, nusiimdavo skrybėlę, nusivilkdavo karakulinį paltą ir prisidėdavo prie susirinkusiųjų. Retkarčiais taip pat būdavo girdėti, kaip prieškambaryje liokajai tūloja išeinantį septyniasdešimtmetį. Įsodina į liuksusinį automobilį, vairuotojas motiniškai apmuturiuoja jam kojas dviguba pliušine antklode, užtrenkia dureles, ir trys ketvirčiai amžiaus bei penki ar šeši milijonai pesų nurieda gatve žemyn; šaltas purvas tykšta ant jaunų darbininkių – nuo šalčio pamėlusia nosimi jos skuba į tramvajų, aplenkdamos senukus, taip pat nugyvenusius tris ketvirčius amžiaus ir pėsčiomis kertančius kampą tarp zujančių automobilių ir ledo kalnų.
       – Prakeiktas senis! – užriko įniršęs vairuotojas ir staigiai pasuko į šalį.
       Senis gatvėje gelbėdamasis juokingai nušokavo link šaligatvio ir nusijuokė; senis automobilyje irgi nusijuokė iš vairuotojo pykčio ir iš ano senio menueto.
       Ne, žmoniškumas neblogas dalykas. Gyvenime būna tiek malonių valandėlių, o žmonės, šiaip ar taip, broliai... Ir žiemos sutemos tokios neapsakomai gražios ir tykios. Rūstus bosas, anglies, kaučiuko ar benzino karalius, gerai nusiteikęs, kreipiasi į savo tarną, apsivilkusi pilka livrėja:
       – Vaikine! Kaip tau atrodo? Jau surinkome du milijonus su ketvirčiu vargšams. Tai matai! O dar sako – turtuoliai.
       Bet ant kelio pasitaikė duobė, ir tuo momentu priešais išdygo didžiulis sunkvežimis su užrašu „Pagerinti maisto produktai“; šešiolikos tūkstančių vertės automobilis davėsi į šalį, ir senis mašinoje ko neatsitrenkė galva į blizgančias stiklines lubas.
       – Džoni, ar pasiutai?
       – Tai todėl... atleiskite, pone.
       – Todėl, kad esi mulkis... Ir būk tu man toks!
       Šiurpas perėjo vaikinui per kūną, apvilktą pilka livrėja ir odine striuke – jeigu netektų darbo kaip Tomas, Frenkas ar anas, kuo jis ten vardu? – turėtų stoti į ilgą, nuo vaikystės pažįstamą eilę prie durų, pro kurias savivaldybės tarnautojo ranka iškiša dubenėlį su keliais šaukštais sriubos. Pastatas aukštas, labai aukštas. Geltonos lempos apšviečia arkliukus ant stogo, įsirėžusius panašiame į presuotą medvilnę danguje. Dar aukščiau kryžiuojasi šviesos pluoštai. Jo sesutė Klara mirė trisdešimt pirmų metų pavasarį, taip, tikrai, kai uždarė verpimo fabriką. Šiame mieste gyvena motina – ji plauna grindis telefonų stotyje. Kita sesuo, Gertrė, prisiklijavusi dirbtines blakstienas, išvyko į Vakarus su keliaujančiu agentu; jaunylio, Rėdo, nesveika koja – ligoninėje jam prijungė kažkokį aparatą ir sužalojo gurnelį – tai dabar jis sėdi kampe ties Imperijos gatvės ir princo Oskaro prospekto sankryža ir pardavinėja vakarinius laikraščius, užkimęs nuo rėkimo:
       – Star! Herald! Star! Extra!
       Čia – visai kas kita. Šie įtakingi seniai, susirinkę savo klube, karštai aptarinėja klimato problemas. Vienas, tas iš „Pagerintų produktų“ kompanijos, priklausomos, nuo restoranų užgaidų – jo įžymusis „liūtas“ garsėja visame kontinente (bent taip skelbia meniu), – sako: mėlynas puodas sriubai, pereinantis į raudoną, violetinę ir balta spalvą, o jame kunkuliuoja įvairiaspalvė sultinga sriuba.
       – Jums, tropinių kraštų gyventojams, tokių problemų nekyla! Ne valgymo, drauguži... Aš kalbu apie klimatą. Čia šiluma svarbiau už maistą.
       – Tu pasirinkai ne per daug tinkamą propagandos rūšį savo produktams, – pasakė miesto anglies karalius.
       Tai buvo aukštas liesas senis išsprogusiomis akimis. Vadovavo vaikų darželių steigimui ir buvo vienos Kameruno misijos pastorius.
       Bet Patricijas O'Hara, drūtas airis katalikas rusvais plaukais, plačiais žandikauliais ir didelėmis kojomis, kurios išmaišė visą akmenuotą Kornvalį, maištingos prigimties žmogus, nors ir turintis Olsterį ir nuosavą upių laivyną su krovikais, teuždirbančiais per valandą dvidešimt penkis sentavus, pertraukė bloke²:
       – Matote, mes esame turtingi, bet ir humaniški!
       – Humaniški, humaniški! – be ceremonijų nukirto jį anglas ir šaltai nusišypsojo, blyksteldamas auksiniais dantimis. – Patricijas O'Hara, O'Konoras, ponai, yra humaniški. Jis taip sako.
       – Taip sakau ir galiu įrodyti! – karingai šūktelėjo rusvaplaukis. – Kodėl skubi parduoti anglį dabar, kai dar tebesilaiko praeitų metų kainos?.. Ir nė kiek nebijai, kad kils streikas... Kodėl?
       – Juokdarys! Dabar kaip tik laikas: paklausa didesnė. Argi mūsų viešpats danguje netvarko temperatūros reikalų?.. Vargšai akcininkai irgi žmonės, geri šeimos tėvai, ir sumažinus administracines išlaidas, visiems bus nauda.
       Apkūnus ramaus būdo žmogelis, susirietęs kaip katinas, išsitraukė iš dantų ilgą Briaro pypkę ir, išpūtęs dūmą, prakalbo, pabrėždamas „r“:
       – Vyručiai, vyručiai!
       Įsikarščiavęs airis pašaipiu keltiškų bruožų veidu, gražesniu, subtilesniu negu kitų, dėstė, kad šildytis iš vidaus yra taip pat svarbu, kaip ir šildytis iš išorės.
       Jis turėjo omeny tuščias taureles; bet gėrimo užsakė kitas, tas, kuris dėl neapmokėtos paskolos nedrįso įterpti nė žodžio. Pagaliau atsitiesė škotas, sriūbtelėjo iš didžiulės raižyto krištolo taurės, nurijo gurkšnį; jo pilkose akyse blykstelėjo klastingos kibirkštėlės – puiku! – ir ėmė postringauti:
       – Taip, man teko būti Pietų Amerikoje prieš dvidešimt metų, kol dar nebuvo įvykę daugybės revoliucijų, kurias ten dabar vadina judėjimais. Kol kinas dar nebuvo sugadinęs žmonių... Tokie filmai kaip „Ragas“... ne, atsiprašau, tas, vėlesnis „Išgaravęs“, ar į jį panašūs... O, Brazilija! Puiki šalis! Labai šilta! Ten, Panamos Kolumbijoje, žemiau, prakeiktas karštis. Vargšas žmogus nuvirsta po banano medžiu, ir–„eikš čia, Viljamai! Tau reikės kepti bananus“. Viskas reliatyvu šiam pasauly; viešpats duoda šilumą tenykščiams vargšams ir šaltį šių vietų anglies akcininkams... akcininkų valdytojams, – pridūrė škotas katino veidu, išvagotu raukšlių hieroglifais.
       – Klimatas, klimatas! –sudejavo nekalbus senukas, Perio bankų vyriausiasis advokatas, nenusimaunantis pirštinių net esant švelniai septyniasdešimties laipsnių temperatūrai ir teikiantis draugijai nuoširdumo.
       Staiga visi atsigręžė į kairę nuo sofos: nesimpatingasis žmogus, ne kažin ką tenusimanąs apie kalbamus dalykus, priėjo arčiau. Atrodė, kad jį visi gerai pažinojo. Paslaugiai užleido jam vietą, padavė taurę, kurią tarnas prileido iš sifono, žvilgsniu klausdamas, ko šis dar pageidautų.
       Keletas atokiau sėdinčių nesikišo į bendrą pokalbį ir pusbalsiu šnekėjosi tarpusavyje, bet netrukus prie jų prisijungė ir visi likusieji. Ar klimatas formuoja žmogaus temperamentą, ar temperamentas turi įtakos klimatui?
       Škotas vėl nugėrė gurkšnį, ir jo išbalę skruostai pražydo ryškiomis roželėmis. Jis tarė:
       – Ne... My God!³ Bet, pavyzdžiui, tropikų moterys...
       Iškart pasipylė juokingi priekaištai:
       – Malkomai!
       – Ponai!
       – Kur tai matyta?
       Tema buvo viliojanti. Daugumai šiaurės vyrų, kuriems literatūra ir kinas, nusižiūrėjus į kaliforniečius, siejasi su dideliausiomis skrybėlėmis, revolveriais abiejose rankose, su Karmensitos ,,romansais“, storžieviu iš Aragono, apsimetančiu, kad jis meksikietis, ir sakančiu „Panele švenčiausioji“, su geltonodžiais Pietų amerikiečiais iš Palm Bičo ir smuklės panelėmis – smuklę globoja XVI amžiaus kapucinas, – pusnuogiais mulatais ir indėnais, nuo kurių jaunas inžinierius iš „Kolorado“, grasindamas pistoletu, gina gražią rančos paveldėtoją, „ėjusią mokslus“ Europoje, – šitie kūtvėlos nori ją apiplėšti, – ir dar dievai žino su kuo, atrodo, tereikia, kad į šiuos stebuklingus tropikus nuvyktų kuris nors iš šitų ponų, ir socialinė aplinka pasikeistų. Civilizacija įvestų savo tvarką. Plėšikai gautų, ko nusipelnė, o vargšei panelei, kuri „mokslus ėjo“ Ispanijoje – iš ten buvo kilusi jos senelė – ir kurios tėvas buvo dvarininkas donas Pedras – jį nužudė dėkingi peonai – užtenka tik atvykti į mielaširdingų inžinierių stovyklą, ir mergina su savo žemėmis bus išgelbėta.
       – Tos tropikų moterys!
       Vienas senis atsisuko į naujai priėjusį:
       – Ponas turite patyrimo? Turbūt ponas daug metų gyvenote Pietuose?
       Vyriškis atsakė itin lipšniai; su akcentu, ryškėjančiu bekalbant; jis pasakojo blausiai, be išdidumo gaidelės balse. Visaip sukosi, kad tik nepasirodytų esąs svarbiausias asmuo. „Girdėjome“... „gyvenome“... „mums pasakojo“. Koks kuklumas ir geras tonas!
       Nukąsdamas žodžius, ėmiau klausinėti kaimyną.
       – Taip, turtingas, labai turtingas! Turi daugybę koncesijų Bolivijoje, Jukatane ir dar balažin kur! –atsakė man.
       Tarpais vyriškis nutildavo ir nukratydavo pelenus nuo cigaro; paskui vėl dėstė savo mintis, aiškino techniškus žodžius. Jo balsas buvo lygus, beveik be muzikinių moduliacijų. Kalbėjo puikia anglų kalba, kokia kalbama Australijoje, be familiarumo, būdingo Jungtinėms Valstijoms, be štampų, vartojamų Naujojoje Anglijoje. Taip pat be dirbtinės pabaigos „česta“, „loma“, „sveta“ (chester, lomer, sweater). Ir be to nežmoniško sniaukraus akcento, kokiu pasižymi Vest-Endo londoniečių kalba.
       Iš kur šitas žmogus? Vienodai galėjai manyti, kad jis atvažiavęs iš Kolonės ar iš Gerosios Vilties kyšulio, iš Antilų ar iš Hebridų salų, arba iš Bostono; viskas, ką jis sakė, buvo aišku, paprasta; tas vyras mokėjo klausytis pašnekovo, netroško pasirodyti protingesnis už kitus, nesistengė sublizgėti, pasigirti gera atmintim, bet buvo prikaustęs visų dėmesį ir todėl paprastai kalbėjo toliau:
       –... ir, savaime suprantama, aš pažinojau keletą tų kraštų moterų... Praėjo jaunystė, kvailos aistros, savęs dievinimas, toks mielas ir toks... nekaltas. Buvau Japonijoje, Čilės Santjage, Indijoje. Palikęs Kembridžą, kurį laiką gyvenau Brazilijoje. Lankiausi kai kuriose Centrinės Europos vietose, keletą mėnesių praleidau Rusijoje, ilgai gyvenau Centrinės Amerikos respublikose. Geriausi metai prabėgo skandinavų šalyse. Mano tėvas prekiavo mediena Helsinkyje. Šeimą visą laiką gyveno Danijoje. Man atrodo, kad temperamentas priklauso nuo epochos.
       – Epochos?
       – Štai jums pavyzdys: šalčiausios pasaulyje moterys, manau, buvo apie 1929-33 metus...
       – Per krizę? Matyt, yra ryšys tarp ekonominės krizės ir moterų temperamento.
       – Pinigų stygius? – pašaipiai įgėlė škotas.
       Vyriškis nesutrikęs atsakė:
       – Ir taip, ir ne. Matot, mano dabartinis sodininkas pasakojo, kad nustojęs darbo, jis patyrė labai blogų dienų. Turėjo miegoti parkuose ant suoliukų arba tūnoti susirietęs stočių laukiamosiose salėse: negalėjęs sukrapštyti nė skatiko užsimokėti už nakvynę skurdžioje pastogėje. Tais metais ruduo buvo ankstyvas, prasidėjo jau rugsėjo pabaigoje. Užėjo šalčiai, rytais tiesiog nepakenčiamai svilino. Bastydamasis tai šen, tai ten, vieną vakarą sutiko seną draugą, darbo netekusį stalių, raudonmedžio apdirbėją... Paprašė jį pinigų – nėra! Dvidešimt penkių sentavų, dešimties, nors varioko. Draugas jam paaiškino: ne, pinigų neturįs. Visiškai. Bet turįs Pagalbos komiteto kortelių. Savo ir žmonos... „Vargšelė, ji...“ Na, tiek to, eime valgyti.
       Tos kortelės, kaip jūs žinote, tai plono balto kartono skiautelės; jų savininkui, savivaldybės leidimu, pastoviai duodamas iš sandėlio tam tikras kiekis tam tikrų maisto produktų... Jeigu žmogus vedęs ir kokia nors įmonė jį rekomenduoja, jis gauna dvigubą davinį. Taigi namuose esą ko valgyti. Kad jo neišmestų į gatvę, miesto savivaldybė mokanti nuomą tiesiai namo savininkui... Ir jis neįeisiąs draugui daugiau klaidžioti šitaip, be pastogės, dažniausiai alkanam. Pagaliau, ką čia dar kalbėti, – įtikinėjo, – einam į namus. Kartais taip trūkstą draugo. O valgyti kol kas dar esą ko. Ir jau namuose – ankštame butelyje su svetaine, miegamuoju ir virtuvėle, įrengta pačiame namo gale, – stalius pamatė, kad jo draugas taip pavargęs, jog net kojos linksta, ir nelauktai tarė:
       – Na, seni, tu vos laikaisi ant kojų; eik ten ir atsigulk į lovą...
       – Aš alpau iš alkio ir nuovargio, – prisipažino man vaikinas, bet vis dėlto paprieštaravau: – Ką tu, ar juokus kreti? O tavo žmona? O tu?
       – Ak, mano žmona! – stalius niūriai, piktai patraukė pečiais. Ir paplojo man per nugarą: – Matai, seni, aš žmogus be kvailų skrupulų ir religinių prietarų. Eik ir gulk. Aš pasitiesiu paltą čia, svetainėje.
       – Jūs turbūt suprantate, kad mano vargšas sodininkas kaip įmanydamas atkalbinėjo tokį dosnų vyrą. Bet iš jo priešgyniavimų šis tik juokėsi ir beveik su pykčiu kalbėjo:
       – Nebūk kvailas! Tu gi virsti iš koto. Aš visada niekinau buržuazinius įsitikinimus. Po velnių! Proletarai mes ar ne?
       Ir įstūmė jį į tamsų miegamąjį, kurį beveik visą užėmė būtiniausias baldas – sutuoktinių lova... Jis krito ant pilvo šalia moters, kuri gulėjo prie sienos, susivyniojusi į paklodę.
       Ratas pasidarė glaudesnis, kažkas sausai sukosėjo. Kai kurie net kaklus ištiesė. Kiti staiga išmaukė viskio likučius.
       Pritrenktas tarnas nervingai mygo sifoną, purkšdamas airiui O'Harai ant rankos.
       – Kitą rytą vargšas išėjo iš miegamojo labai sumišęs, bet jau pailsėjęs. Jo draugas padėjo ant spintelės krašto didelę lėkštę avižinės košės, duonos, sviesto, kavos.
       – Ar gerai miegojai? – abejingai paklausė.
       – Taip, labai gerai, – atsakė šis ir įkniaubė nosį į košę. Valgė tylomis, malšindamas alkį, trukdantį galvoti.
       Atgalia ranka nusišluostė lūpas. Nuėjo prie lango; apžvelgė stačiu šlaitu žemyn einančią gatvikę, duobėtą asfaltą; kvartalas dvelkė nykiu liūdesiu.
       Jo draugas ėmė nuo stalo skurdžių pusryčių likučius, rūpestingai vyniodamas tai, ką dar bus galima suvalgyti.
       Jį užplūdo pyktis ir gėda, užėjo pasiutiškas noras kaip nors viską baigti – iš proto gali išvaryti toks svetingumas.
       – Pasakysiu tau vieną dalyką, drauguži. Tavo žmona labai šalta!
       Vyniodamas duoną į laikraščio skiautę, stalius, nepasukdamas galvos, niūriai atsakė:
       – Kurgi ne! Jau dvi dienos, kai ji guli čia mirusi, ir ligi šiol negavau pinigų jai palaidoti. Bet aš per daug ir neskubu, mat galiu kol kas naudotis jos kortele. Pats supranti!

 
       ¹ Birža (angl.). (Atgal>>>)
       ² Tipas (angl). (Atgal>>>)
       ³ O viešpatie! (Angl.) (Atgal>>>)

       Vertė Stasė Balionytė
       Versta iš: „Cuentos grotescos“, 1978, I leidimas 1922

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt