Įsivaizduokime, kad 1910-1920 metų autoriai - Valery, Cocteau, Cendrars, Apolinaire ir Larbaud – yra tas pats žmogus, besislepiantis po daugeliu kaukių, – tik taip būtų galima suvokti fantastišką, tuo pačiu laikotarpiu Portugalijoje gyvenusio Fernando Pessoa kūrybinį fenomeną. Jis vienas rašė mažiausiai už penkis labai skirtingus, tarsi iš tikrųjų gyvenusius genialius rašytojus: Albertą Caelrą, Ricardo Reisą, Alvaro de Camposą, Bernardą Soaresą ir, žinoma, pats už save – už Fernando Pessoa. Labai klystume, jei menkintume šio autoriaus kūrybą, įžvelgdami joje asmenybės susiskaidymą ar polinkį mistifikuoti, - net ir žinodami, jog F. Pessoa kentėjo nuo neurozės ir mėgo farsą. Jo kūrybinis genijus kilo ne iš sugebėjimo skaidyti savąjį aš, o veikiau iš didelio asmenybės vientisumo, kurią išskleisdamas jis siekė giliau pažinti save. Pasikliaudamas poetine vaizduote – aukščiausiu sąmonės matmeniu – F. Pessoa sugebėjo atverti savo paprastą didingumą ir vienu žvilgsniu aprėpti kelias prieštaringas tiesas, kurios yra vienintelės ir esminės, protui nesuvokiamos Tiesos skirtingi veidai. Jo gyvenimas buvo nepaliaujami ieškojimai, vienu metu herojiški ir aiškūs, skausmingi ir teikiantys džiaugsmo, – kokia ir yra žmogiškosios egzistencijos pojūčių bedugnė.
       ROBERTAS BRECHONAS

 
       Fernando Pessoa
       Piemuo ir jo banda

       VIII

Vieną popietę, pavasariui einant į galą,
Aš regėjau aiškų lyg fotografiją sapną.
Mačiau, kaip į žemę nusileido Jėzus Kristus.

Jis pasirodė ant kalno šlaito,
Vėl buvo virtęs vaiku,
Dūko ir vartėsi žolėje,
Rovė gėles, mėtė aplinkui
Ir taip kvatojosi, kad net skliautas aidėjo.

Jis paspruko iš dangaus.
Buvo pernelyg artimas mums, kad užimtų
Antrojo Trejybės asmens vietą.
Danguje viskas jam atrodė dirbtina, viskas priešiška
Gėlėms, medžiams ir akmenims.
Tenai jis privalėjo dėtis rimtu
Ir retsykiais virsti žmogumi,
Kaboti ant kryžiaus ir amžinai merdėti
Su baisiu erškėčių vainiku ant galvos,
Didelėmis vinimis pervertomis pėdomis
Ir dar su skarmalu ant strėnų,
Lyg koks laukinis paveikslų knygose.
Jam nebuvo duota turėti tėvo ir motinos
Kaip kitiems vaikams.
Jo tėvas buvo du asmenys:
Senis, vadinamas Juozapu, vertęsis dailidės darbais,
Bet tas nebuvo jo tėvas;
O kitas jo tėvas buvo kvailas balandis,
Vienintelis absurdiškai atsiradęs balandis,
Ne mūsų pasaulio, todėl net ne balandis.
Ir jo motinos nieks nemylėjo, prieš jam atsirandant.
Ji nebuvo moteris: tai lagaminas,
Kuriame jis nusileido iš dangaus.
Taip pat buvo norėta, kad jis, gimęs tik iš motinos,
Ir niekada neturėjęs tėvo, kurį pagarbiai mylėtų,
Pamokslautų apie gėrį ir teisingumą!

Vieną dieną, kai Dievas miegojo,
O Šventoji Dvasia skraidė aplink,
Jis prislinko prie stebuklų skrynios ir tris juos pasivogė.
Pirmas buvo tam, kad niekas nežinotų, jog jis paspruko.
Iš antro sau susikūrė nepaprastą žmogų ir vaiką.
Iš trečio sukūrė amžinai nukryžiuotą Kristų
Ir paliko prikaltą prie kryžiaus,
Kuris stovi danguje kaip pavyzdys visiems.
Paskui nuskrido saulės link
Ir, užsėdęs ant pirmo spindulio, nusileido į žemę.

Dabar jis gyvena su manimi, mano kaime.
Tai geras, linksmas ir paprastas vaikas.
Jis valosi nosį dešine ranka,
Braidžioja po balas,
Skainioja gėles, pasidžiaugia jomis ir numeta.
Laido akmenukus į asilus,
Vagia soduose vaisius,
O bėgdamas nuo šunų rėkia ir žliumbia.

Žinodamas, kad jas tai erzina,
O visiems atrodo juokinga,
Bėga paskui merginas, einančias vieškeliu
Su ąsočiais ant galvų,
Ir kilnoja jų sijonus.

Jis mane daug ko išmokė.
Išmokė stebėti daiktus.
Parodė, kuo gražios yra gėlės.
Išmokė matyti, kokie įdomūs yra akmenys,
Kai juos laikome rankose
Ir ramiai į juos žiūrime.

Jis burnoja prieš Dievą.
Sako, kad tai kvailas ir pasiligojęs senis,
Kad jis visą laiką spjaudosi ant žemės
Ir nešvankiai keikiasi,
Kad Panelė Marija amžinybės vakarus leidžia megzdama kojines,
O Šventoji Dvasia švarinasi snapu,
Tupia ant fotelių ir juos teršia.
Danguje viskas labai kvaila, kaip Katalikų Bažnyčioje.
Jis man sako, kad Dievas ničnieko nesupranta
Apie dalykus, kuriuos pats sukūrė –
„Jei išvis jis juos sukūrė, nors aš tuo abejoju“.
Jis, pavyzdžiui, sako, kad visos būtybės gieda jį šlovindamos,
Tačiau būtybės negieda.
Jei jos giedotų, jos būtų dainiai.
„Būtybes yra, ir tiek,
Dėl to ir vadinamos būtybėmis.“

Paskui, pavargęs nuo piktžodžiavimo prieš Dievą,
Kūdikėlis Jėzus užmiega mano glėbyje
Ir jį nusinešu į namą.

Jis gyvena drauge su manimi, mano name, vidur kalno šlaito.
Jis Amžinas Vaikas, dievas, kurio mums trūksta.
Jis pats žmogiškumas,
Jis dievybė, kuri šypsosi ir žaidžia.
Ir todėl aš neabejoju,
Kad jis tikrasis Kūdikėlis Jėzus.

Ir šis žmogiškas, šis dieviškas vaikas,
Yra mano kasdienis poeto gyvenimas,
O kad jis visada drauge, aš visada esu poetas,
Ir kur beužmetu akį,
Manyje bunda jausmai
Ir net menkas garsas, iš kur jis besklistų,
Rodos skirtas man.

Naujasis vaikas gyvena ten, kur aš gyvenu,
Paduoda man vieną ranką
Ir kitą viskam, kas aplinkui,
Ir tuomet mes, visi trys, traukiame kur veda akys,
Šokinėdami, dainuodami, kvatodami,
Laimingi, kad turime bendrą paslaptį,
Kuri yra suvokimas, kad niekur
Šiame pasaulyje nėra paslapčių
Ir kad mažiausias daiktas kažko vertas.

Amžinas Vaikas visada su manim.
Mano žvilgsnį kreipia jo pirštas.
Jo dėka mano ausys linksmai, lyg kutenimą,
Priima bet kurį garsą.

Mes puikiai sutinkame
Dėl kiekvieno dalyko,
Kad niekada negalvojame apie vienas kitą.
Mes gyvename drauge ir atskirai
Viduje sutardami
Lyg dešinė ranka su kaire.

Atėjus vakarui sėdime ant namo slenksčio
Ir žaidžiame kauliukais,
Rimti, kaip tinka dievui ir poetui,
Lyg kiekvienas kauliukas
Būtų visas pasaulis
Ir jam grėstų pavojus,
Jei kuris nukristų ant žemės.

Vėliau aš pasakoju vien apie žmogiškus dalykus,
Ir jis šypsosi, nes viskas jam neįtikėtina.
Jis šaiposi iš karalių, ir iš tų, kurie nėra karaliai,
Išsigąsta išgirdęs apie karus,
Apie prekybą ir laivus,
Kurie atviroje jūroje panašūs į dūmų ruoželį.
Todėl, kad supranta, kaip tai priešinga tiesai,
Kurią turi gėlė, kai ji žydi,
Tiesai, kuri lydi saulės šviesą,
Kai ji spalvina kalnus ir slėnius
Ir akina, kai žvelgi į nubalintas sienas.

Paskui jis užsnūsta, ir aš turiu jį paguldyti.
Paėmęs ant rankų nunešu į namą
Ir lėtai nurengiu,
Tarsi atlikdamas tyrą ritualą,
Nepaprastai motinišką, kol jis lieka nuogas.

Jis miega mano sieloje,
Retsykiais naktį pabunda
Ir ima žaisti su mano sapnais.
Vienus apverčia aukštielninkus;
Kitus netvarkingai meta vieną ant kito,
Ploja delnais pats sau,
Šypsosi mano sapne.
.................................
Kai man reikės mirti, sūneli,
Noriu būti vaikas, pats mažiausias.
Tada tu paimk mane į savo glėbį
Ir nusinešk į savo namą.
Nurenk nuo manęs, kas pavargę ir žmogiška,
Ir paguldyk savo lovon.
Ir jei aš pabusiu, pasakok man ką nors,
Kad vėl užmigčiau.
Paskolink savo sapnų, leisk jais žaisti,
Kol vieną dieną, tu žinosi kurią,
Aš vėl gimsiu.
.................................
Štai tokia mano Kūdikėlio Jėzaus istorija.
Ir kodėl ji negalėtų būti
Tikresnė už visa tai,
Ką prigalvoja filosofai
Ir ko mus moko religijos?

 
       Versta iš:
       Oeuvres Completes de Fernando Pessoa, Poemes de Alberto Caeiro, IV. Paris: Editions de la Difference, 1989

       Iš portugalų kalbos vertė NIJOLĖ SIMONA PUKINSKAITĖ

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt