TEKSTAI.LT – versti tekstai – Istvan Orkeny

István Örkény

Novelės iš rinkinio „CHRONOLOGINE TVARKA“

       APIE SAVIJAUTĄ
       LEMTIS
       UŽNUGARYJE
       ŠĖTONAS FIUREDE
       PASKUTINIS VYŠNIOS KAULIUKAS
       BUDAPEŠTAS
       VISADOS YRA VILTIES!
       GYVENIMO PRASMĖ
       KOTLETAI
       DAKTARO K.H.G. ATMINIMUI
       KLAIKUS SAPNAS

Į viršų

APIE SAVIJAUTĄ

       – Labą dieną.
       – Labą dieną.
       – Kaip gyvuojat?
       – Ačiū, gerai.
       – Kaip sveikatėlė?
       – Neturiu kuo skųstis.
       – Bet kam Jūs velkat sau iš paskos tą virvę?
       – Virvę? – paklausiau atsigręždamas.– Čia mano viduriai.

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

LEMTIS

       Kažkur Didžiajame Vengrų Alfiolde vienoje mažutėje sodyboje gyveno šeimyna: tėvas, motina ir du vaikai, visi paplotėlių mėgėjai. Jei mama turėdavo tam laiko ir norėdavo įtikti namiškiams, iškepdavo jiems didžiulę skardą paplotėlių.
       Bet vieną sykį vietoje miltų ji įmaišė į tešlą nuodingų miltelių vabzdžiams naikinti, Skonis blogesnis nebuvo, tad jie tų paplotėlių sočiai prisivalgė ir paryčiu visi keturi pasimirė: tėvas, motina ir vaikai.
       Į ketvirtą dieną juos palaidojo; giminės bei artimesni ir tolimesni kaimynai, kaip ir pridera, suėjo į šermenis. Gėrė smėlingųjų dirvų vyną, o prie jo krimsnojo likusius paplotėlius. Ir pakratė kojas – visi, kiek tik buvo.
       Pagalbai – gydytojui, dviem sanitarams ir vairuotojui – ten jau nebuvo ko veikti. Linguodami galvas tik apėjo visus tuos numirėlius ir prieš išvykdami suvalgė kelis paplotėlius, užsigėrė trupučiu vyno.
       Be vairuotojo. Vyno gerti jis negalėjo, nes vairavo, o paplotėlių tiesiog šiaip nemėgo. Tik tuos, kurie dar buvo likę krosnyje, tuos susivyniojo į laikraštį ir pasidėjo ant sėdynės, kad neprapultų. Kas nors – pagalvojo – juos visai skaniai suvalgys.
       Ir dabar vežasi!

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

UŽNUGARYJE

       Vyresnysis leitenantas apžvelgė kiemą. Rusų moterys, nešinos kastuvais, lopetom, kapliais, jau pradėjo rinktis.
       – Na, toliau, – atsigręžęs tarė kadetui.
       – Na, dabar, čia netikėtai atsilapojo durys, – toliau šnekėjo kadetas, – ir Stela įsiveržė į pokylio dalyvių būrį. Aprašyta, kaip akimirksniu salė nuščiuvo, visi sužiuro į Stelą, tiktai Stela į nieką nežiūrėjo. Na, dabar, aprašyta jos suknelė bei šukuosena. Nervingą, grakštų jos kaklą tepuošė smulkučių žemčiūgų vėrinys.
       – O kojos kokios? – paklausė vyresnysis leitenantas.
       – Puikios, – tarė kadetas. – Dieviškai puikios. Vyresnysis leitenantas pasižiūrėjo į dangų. Pamąstė.
       – Nesąmonė, – tarė, – pirmiau sakei, kad ji vilkėjo ilgą suknelę.
       – Tačiau ir taip galima spręsti, – patikino kadetas.
       – Papasakok kam kitam, – atsakė vyresnysis leitenantas. – Man tavo pasakų jau gana. Kas ten toliau buvo?
       – Dabar, čia, – tarė kadetas, pakėlęs lūkuriuojantį žvilgsnį į giedrą žydrą dangų, – aprašyta, kaip tuo metu Rohonis su kažkuo šnekučiavosi ir Stelos nepastebėjo. Tikriau, tiktai nudavė, kad nepastebi, nes Stela tarsi magnetas traukė į save vyrų akis. Dabar va, aprašyta jos eisena. Lėtais, jausmingais žingsniukais ji perėjo pokylių salę.
       – O biustas geras? – paklausė vyresnysis leitenantas.
       – Ir dar koks, – tarė kadetas.
       – Negaliu pakęsti, jei moteris dėvi liemenėlę, – pasakė vyresnysis leitenantas.
       – Kokią liemenėlę! – nervingai pratarė kadetas. – Parašyta, kad ji vilkėjo ilgą vakarinę suknią su gilia iškirpte, ir balta kaip sniegas krūtinė buvo neuždengta.
       – Skiedi, – tarė vyresnysis leitenantas. Vieną sykį jau įkišai man kvailą knygą.
       – Šį kartą neskiedžiu, – tarė kadetas.
       Kažkas pradėjo ūžti. Abudu pažvelgė į dangų.
       – Na, duok šen, – šiek tiek padvejojęs, tarė vyresnysis leitenantas. – Gal ir paskaitysiu.
       Ūžesys smarkėjo. Moterys užsimetė įrankius ant pečių. Vyresnysis leitenantas susikišo knygą į milinės kišenę; jis irgi patraukė geležinkelio link.
       Galima buvo pakvaišti. Kasdien atskrisdavo rusų bombonešiai. Kasdien subombarduodavo geležinkelio stotį. Kasdien jis eidavo tenai su tom visom senėm. Kasdien keisdavo bėgius. Galima buvo pakvaišti.

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

ŠĖTONAS FIUREDE

       Keleivis išėjo pro sodo vartelius, ištiesė ranką G. L., kuris jį iki ten atlydėjo, ir leidosi į kelią geležinkelio stoties link. Iki Vesprėmo traukinio išvykimo jis turėjo dar valandą laiko, tad neskubėdamas sau žingsniavo įkaitusiu gatvės grindiniu. Vilkėjo baltais šortais, baltais teniso marškinėliais su atvartais, niūniuodamas siūbavo rankoje nedidelį veršelio odos krepšį.
       Jau priešais gretimą vilą sustojo. Gatvės pakraštyje stovėjo didžiulis vilkikas su dviem priekabom; ant lygių platformų – dvi žaliai dažytos geležinės pabaisos.
       Gigantiški padarai, paplokšti, batono pavidalo. Keleiviui, kuris dar niekad nebuvo matęs tokios mašinos, pirmiausia šovė į galvą, kad čia pontonai, paskui – kad laivai ledlaužiai, nors galėjo būti ir kokio gigantiško ekskavatoriaus pagrindai. Jų apačia nežymiai išgaubta, nelyg valties dugnas, o viršuje į visas puses styro neaiškios paskirties vamzdžiai, siurbliai, strypai.
       Keleivis, pabeldęs pirštais į pirmosios mašinos šoną, klausia:
       – Parduodama?
       – Kas?
       Vienas pagalbinių darbininkų, vilkintis šviesiai pilkom kombinezono kelnėm, sumišęs nužvelgia keleivį nuo galvos iki kojų. Darbininkas iki pusės nuogas, tarp pilkų gaurų jam ant krūtinės žiba smulkučiai perliukai.
       Karštis nežmoniškas.
       – Va šita, – sako keleivis, vėl beldžia į mašinos šoną ir įdėmiai klausosi metalinio tuščios ertmės skambesio.
       – Šitą norite pirkti? – išplečia akis darbininkas.
       – O ką? O gal ana geresnė?
       – Na ne, – prataria prakaito mušamas darbininkas. – Abi jos visiškai vienodos.
       – Tada renkuosi šitą, – cvankteli mašinos šoną svečias.
       – Norite įsigyti?
       – Galimas daiktas.
       – Kokiam reikalui?
       – Šiaip, tiesiog sau. O ką, neparduodama?
       – To dar nesu girdėjęs, – murma pagalbinis darbininkas.
       Užsimerkęs atbula ranka nusišluosto nuo akių prakaitą. Po to dar kartą apžiūri keleivį, prašviesėjusiom akim. Paskui ant kulnų apsisuka ir nueina į kitą griovio pusę.
       Jų iš viso šeši. Vienas vairuotojas – guli aukštielninkas po vilkiku, kitas panašus į mechaniką – padavinėja anam įrankius, ir dar keturi pagalbiniai darbininkai aplinkui.
       Dabar dviese išeina iš jų būrio. Tas, apžėlusia krūtine, atsiveda draugą, vilkintį tamsiai mėlynais brezentiniais marškiniais. Marškiniai, kur siekia odą, permirkę, ir ten jų mėlynumas pustoniu tamsesnis.
       – Tai tu tas tipas? – nedraugiškai pasiteirauja antrasis.
       – Koks tipas? – paklausia keleivis. Mėlynmarškinis žingteli arčiau pašnekovo, pasižiūri jam į akis.
       – Kam tau šita mašina? Klausom! – prideda grėsmingai.
       – Prašyčiau be tokio tono, – dabar užkaista jau ir keleivis. – Jei neparduodama, tai taip ir sakykit, bet nėra ko ant manęs rėkti.
       Pirmasis, apžėlusia krūtine, ramindamas sumurma: – Jonai... Draugas ima tvardytis.
       – Pirmiausia, – taria jis, – aš apskritai nepratęs ant ko nors rėkti. Antra, aš nesakiau nė pusės žodžio, kad mašina neparduodama. O trečia, gal galima paklausti, kam ji tau?
       – Klausykite, – sako keleivis. – Aš jūsų nieko neklausiu, ir jūs manęs neklauskit. Bet, kad vėl nekiltų kokių ginčų, verčiau pats pasakysiu: jinai man reikalinga.
       – Šita? – stukteli mašiną mėlynmarškinis.
       – Šita arba ana. Bet jeigu reikėtų rinktis, tai turbūt imčiau šitą.
       – Palaukit minutėlę.
       Nueina. Mėlynųjų marškinių nugara tuo tarpu irgi patamsėjo: dabar anapus griovio, ten, kur vilkikas meta šiokį tokį šešėlį, renkasi pagalbiniai darbininkai. Mechanikas paspiria vairuotojo padą, tas išlenda iš po mašinos ir nueina prie kitų. Po kurio laiko darbininkas apžėlusia krūtine, mėlynmarškinis ir vairuotojas išeina į priekį. Vairuotojas imasi reikalo kur kas dalykiškiau.
       – Tai tokia šneka, ar ne? – ištiesia keleiviui riešą, nes jo rankos išteptos alyva.
       – Jeigu susitarsim, – sako keleivis.
       – Na, ir kiek jūs duotumėt, jei galima pasiteirauti?
       – Sakykit jūs.
       – Na, vis dėlto.
       – Ką aš galiu pasakyti, – apdairiai atsako keleivis. – Aš net nežinau, kam būtent ši mašina skirta.
       – Ši mašina, – užsidegęs taria darbininkas apžėlusia krūtine, – siurbs gruntinius vandenis.
       – Nuostabu, – pritaria keleivis.
       – Pirmarūšė konstrukcija, – giria vairuotojas.
       – Labai patikimai atrodo, – linguoja galvą keleivis.
       Bet ir vėl prasiveržia negeras mėlynmarškinio būdas. Jis braunasi į priekį ir ima rėkti:
       – Matot, kas per tipas? Net nežino, kas čia, tik nori nusipirkti.
       – Jonai, – ramina draugas apžėlusia krūtine.
       – Sakiau, kad nereikia su juo prasidėti, – putoja mėlynmarškinis.
       Keleivis pasiima nuo žemės savąjį veršelio odos krepšį.
       – Kaip sau norit, – taria įsižeidęs. – Neketinu jūsų prievartauti.
       – Jonai! – užriaumoja gauruotasis.
       – Viso geriausio, – taria keleivis.
       – Kur dabar lekiat? – staugia ant jo mėlynmarškinis – Nelėkit niekur.
       – Man traukinys išvyksta, – atsako keleivis, bet žengęs porą žingsnių atgal, parodo į G. L. sodą. – Matote štai ten aną riešutmedį?
       Riešutmedis G. L. sodo gilumoje, po dešinei nuo namo.
       – Jeigu apsispręsit, tai palikite tenai, po medžiu. Ir nueina.
       Jie, dabar jau visi šeši, nuslenka prie G. L. vartelių. Ten stoviniuoja vienoje vietoje, stebeilija į sodą, į medį, augantį sode, į masyvų, ūksmingą, juodą medžio šešėlį. Svaiginanti tos tamsios dėmės vėsa atsklinda pro tviskančią kaitros uždangą iki pat plento.

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

PASKUTINIS VYŠNIOS KAULIUKAS

       Vengrų buvo belikę tik keturi. (Savam krašte, Vengrijoje. Tarp kitų tautų, išsibarsčiusių, dar galėjai sutikti vieną kitą tebegyvenantį.) Jie buvo įsikūrę po vyšnia. Geras buvo tas medis, teikė ir pavėsį, ir uogų. Aišku, tik vyšnių sezono metu.
       Iš tų keturių vienas buvo priekurtis, du – įrašyti milicijos įskaiton. Už ką – jie jau ir patys nebežinojo. Tačiau retsykiais vis dar pratardavo:
       – Aš esu įrašytas milicijos įskaiton.
       Tiktai vienas iš jų visų turėjo vardą, tikriau, tik tas vienas vardą atsiminė. (Buvo vardu Šipošas.) Kiti, kaip ir apskritai viską, užmiršo ir vardus. Tarp keturių žmonių ne taip jau ir svarbu, kad kiekvienas turėtų savo pavadinimą.
       Sykį Šipošas tarė:
       – Mums reikėtų palikti po savęs kokį nors atminą.
       – Kuriam galui? – paklausė vienas iš tų, kurie buvo milicijos įskaitoje.
       – Kad tuo metu, kai mūsų jau nebebus, bent kas nors mus primintų.
       – Kažin – kam mes tada rūpėsim? – paklausė ketvirtasis vengras, kuris nei Šipošas nesivadino, nei milicijos įskaiton nebuvo įrašytas.
       Bet Šipošas įsikibo savo plano, kuris ir kitiem dviem patiko. Tik tas ketvirtasis vis tvirtino savo, girdi, kvailesnės idėjos žemelė dar nepagimdė. Ir anuos tris tai gerokai papiktino:
       – Kaip? – sakė jie. – Ką čia dabar šneki? Ko gero, tu net nesi tikras vengras.
       – Na jau? – klausė tas. – Toks jau didelis daiktas dabartės būti vengru?
       Sumanymas vis dėlto buvo vertas dėmesio.
       Kivirčai pasibaigė, ir prasidėjo didis galvos laužymas, kokį gi atminą jie galėtų po savęs palikti. Akmeniui tašyti būtų prireikę kalto. Kad bent vienas iš jų būtų turėjęs smeigtuką! Su juo, – aiškino Šipošas, – būtų galima išbadyti medžio žievėje kokį užrašą. Medyje tas palieka visiems laikams, kaip tatuiruotė žmogaus odoje.
       – Tąsyk išmeskime į viršų didžiulį akmenį, – pasiūlė vienas iš įrašytų milicijos įskaiton.
       – Mulkis. Taigi jis nukris.
       Tas daugiau nebesiginčijo. Vargšelis ir pats žinojo, kad jo protas ganėtinai trumpas.
       – Tai pasiūlykit ką gudresnio, – po kurio laiko prabilo dar sykį. – Kas tas kas nors, kas išlieka?
       Ilgai jie svarstė šį klausimą. Galiausiai sutarė, jog tarp dviejų akmenų (kad lietus nesumuštų į žemę) paslėps vyšnios kauliuką. Ne itin didingas paminklas, bet kai geresnio nėr, bus geras ir toks.
       Bet va! Iš kur jį gauti? Juk jie, kol sezonas pasibaigė, mito vyšniomis, o paskui surankioję smulkiai sutrynė visus kauliukus ir suvalgė. Ir štai dabar jie neberado nė vieno kauliuko.
       Ir tada ketvirtasis vengras, kuris nesivadino Šipošas ir nebuvo įrašytas milicijos įskaiton, prisiminė vieną vyšnią. (Dabar jau ir jis nebesipriešino, iš tikros širdies ėjo išvien su visais, tiesiog kunkuliavo, apimtas veiklos troškimo.) Ta ypatingoji vyšnia užaugo taip aukštai, pačioje vainiko viršūnėje, kad andai jie neįstengė jos nuskinti. Taip ji ten ir liko, ir sudžiūvo iki kauliuko.
       Jie išprotavo, kad jeigu keturiese sustos vienas kitam ant pečių, tai tą vyšnią jiems vis dėlto pavyks pasiekti. Gerai viską apgalvojo. Apačioje atsistojo vienas iš įrašytųjų į milicijos įskaitą, smegenų kad ir ne kažin kiek, užtat jėgos jis daug turėjo. Jam ant pečių užlipo tas, kur nei Šipošas nesivadino, nei milicijos įskaitoj nebuvo. Po jo kitas iš milicijos įskaiton įrašytųjų, ir paskiausiai pradėjo keberiotis liesutis, perkaręs Šipošas.
       Vargais negalais jis pasiekė viršų ir net atsistojo ant to stulpo, pastatyto iš trijų draugų. Bet kol užlipo, visai pamiršo, ko ten korėsi. Jam tiesiog išgaravo iš galvos. Kiti, teisybė, jam šaukė, kad skintų tą perdžiūvusią vyšnią, bet Šipošui veltui šaukė. (Žinia, jis ir buvo tas priekurtis.) Ir štai dabar nei į viršų, nei į apačią, nei šen, nei ten. Tarpais jie rėkė visi iš karto, bet nė tas nepadėjo jiems rasti išeitį. Taip ir liko, kaip buvę, vengras ant vengro.

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

BUDAPEŠTAS

       Kalvino aikštėje autobusas atsitrenkė į medį. Staiga visame mieste sustojo visi tramvajai. Viskas sustojo, netgi siaurukas žaislų parduotuvės vitrinoje. Įsigalėjo tyla. Vėliau dar kažkas sušlamėjo, tačiau ten tik vėjas nusinešė laikraštį. Paskui nubloškė jį į sieną, ir tyla tapo dar gūdesnė.
       Praėjus aštuonioms minutėms po atominės bombos sprogimo, užgeso šviesa, iškart po to radijuje pasibaigė paskutinė plokštelė. Po valandos čiaupai pradėjo čiaudėti, paskui vanduo pradingo. Visa lapija irgi išdžiūvo, tartum skarda.
       Semaforas rodė laisvą kelią, bet paskutinis greitasis iš Vienos į stotį nebeįvažiavo. Garvežio katile vanduo paryčiu atvėso.
       Per mėnesį parkai užaugo piktžolėmis, vaikų žaidimo aikštelėse smėlio dėžėse augo avižos, ant užeigėlių lentynų išgaravo apetitą žadinantys gėrimai. Visus maisto produktus, visą odos galanteriją ir bibliotekų knygas sugraužė pelės. Pelė – nepaprastai veislus gyvūnas; per metus net penkiskart atveda jauniklių. Neilgai trukę, jos užklojo gatves tarsi aksominis, vilnijantis it purvas grindinys.
       Jos užvaldė butus, butuose – lovas, teatruose – krėslus. Įsibrovė ir į Operą, kur paskučiausiai buvo atliekama „Traviata“. Kuomet jos perkando paskutinio smuiko paskutinę stygą, tai tas skimbtelėjimas ir buvo Budapešto sudie.
       Bet jau kitą dieną, kaip sykis priešais Operą, ant vieno namo griuvėsių pasirodė lentelė:
       „Dr. Varšaninė apsiima nuodyti peles; lašinius klientai atsineša patys“.

Vertė Andrius Bučys

Į viršų

VISADOS YRA VILTIES!

       – Kapų rūsio statyba atsieis nepigiai, – pareiškė tarnautojas. – Juo labiau didžiojoje alėjoje.
       – Nebūtinai didžiojoje, – atsakė užsakovas. – Svarbu, kad būtų betonuotas.
       – Betonuotas? – pašoko iš nustebimo tarnautojas. – Tai, kaip sau norite, gana neįprasta. Nors, ką gi, – galima.
       Jis atidėjo į šalį spausdintą kainoraštį. Bloknoto lape greitai paskaičiavo: vien tiktai betonuotas rūsys be antkapio, ir dar šoniniame take, sudarė gana nemenką sumą. Tačiau užsakovas pasakė, jog tai esą nesvarbu, ir jis, galvodamas, ėmė kramtyti nagus.
       – Paskui, – tarė užsakovas, – reikėtų ten įrengti vamzdį.
       – Kokį vamzdį? – vėl nustebo tarnautojas juodu kostiumu.
       – Ir aš pats gerai nežinau. Kaip dūmtraukį. Ventiliacinį. Kaip laivuose ar vyno rūsiuose.
       Inžinierius, kurį pasikvietė tarnautojas, buvo lėtai galvojantis žmogus. Du kartus jam reikėjo aiškinti užsakovo pageidavimą, bet ir po to jis tik kraipė galvą ir kažką mykė sau po nosim.
       – Gal pasakytumėt, – pasiteiravo jis, – iš kokios medžiagos turi būti šis vamzdis?
       – Tai jūs turėtumėte geriau žinoti, – atsakė užsakovas, pamažu eidamas iš kantrybės.
       – Iš šiferio tiks? – paklausė inžinierius. – Ar geriau sumūryti iš plytų? O gal tiesiog daryti iš skardos?
       – O ką jūs rekomenduotumėte? – paklausė užsakovas.
       – Aš apskritai nesuprantu jūsų sumanymo, – tarė inžinierius. – Bet paprasčiausia būtų iš šiferio.
       – Tegul bus iš šiferio, – sutiko užsakovas ir susimąstęs įsistebeilijo į neišmanėlį inžinierių. – Be to, – dar pridūrė jis, – reikės ten įvesti elektrą.
       – Elektrą? – išvertė akis abu. – Kam gi ten elektra?
       – Gražiai paklausėte, – pasipiktino užsakovas. – Kad nebūtų tamsu!

Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

GYVENIMO PRASMĖ

       Jeigu daug daug pipirų ankščių suversime ant virvelės, išeis pipirų pynė.
       Jei nesuversime – pynės nebus.
       O juk pipiras bus tas pats pipiras – toks pat raudonas, toks pat aštrus. Tačiau vis dėlto ne pynė.
       Nejaugi tiktai virvelė daro pipirus pyne? Ne, ne virvelė. Virvelė, kaip žinome, čia tik antraeilis, trečiaeilis dalykas.
       Tai kas gi tuomet?
       Kas apie tai susimąstys ir pasistengs, kad mintys neišlakstytų, o eitų viena linkme, tas, ko gero, gali ir aptikti didžiosios tiesos pėdsakus.

Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

KOTLETAI

Į sumaltą mėsą dedama kiaušinių, piene mirkytos bandelės, druskos, pipirų ir paskui taukuose arba aliejuje kepami kotletai.
Dėmesio! Mums, žinduoliams, toli gražu ne vis tiek – mes malam mėsą ar mus pačius mala.

Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

DAKTARO K.H.G. ATMINIMUI

       – Hölderlin ist Ihnen unbekannt¹ – pasiteiravo daktaras K. H. G., kasdamas duobę nugaišusiam arkliui.
       – O kas jis toks? – paklausė vokiečių sargybinis.
       – „Hiperiono“ autorius, – paaiškino daktaras K. H, G. Jis labai mėgo šviesti žmones. – Žymiausias vokiečių romantizmo atstovas. O apie Heinę girdėjote?
       – Kas gi jie tokie? – vėl paklausė sargybinis.
       – Poetai, – atsakė daktaras K. H. G. – Ir Šileris jums negirdėtas?
       – Girdėtas, kaipgi, – atsikirto sargybinis.
       – O Rilkė?
       – Ir jis, – visas išraudęs suriko vokiečių sargybinis ir čia pat nušovė daktarą K. H. G.

¹ Ar jūs esate girdėjęs apie Helderliną? (vok.)

Vertė J. Išganaitytė

Į viršų

KLAIKUS SAPNAS

       Suvirintojas Kalmanas Kirchas grįžo namo trečią valandą nakties. Užsimokėjo už taksi ir paskambino prie durų. Kiemsargis nesirodė. Suvirintojas pasisėmė saują sniego ir prisidėjo prie kaktos: truputį išgėrė, ir jam buvo karšta. Dar sykį paskambino.
       Kiemsargis iš knarkimo užsikirto. Burnoje susitvenkė pykčio kartulys. Jis nekentė žmonių, nekentė gyventojų, ypač vėlai pareinančio suvirintojo, ir meldė dangų jam pačių didžiausių bausmių. Kiemsargis melsdavosi labai daug, mat priklausė sektai, kuri pripažino tik evangeliją ir vietoj sekmadienio švęsdavo šeštadienį.
       Tačiau Kirchas kiemsargio kunkuliuojančių aistrų nė neįtarė. Jis dirbo Eržėbetos tilto statyboje, antroj pamainoj, po darbo dar pasėdėjo tvankioje smuklėje, pasiklausė muzikos ir išgėrė tris dvigubas porcijas slyvų trauktinės. Na o po trijų dvigubų slyvinės porcijų žmogus jau trokšta apkabinti visą pasaulį.
       – Labas vakaras, brangiausiasis pone Hornakai! – linksmai pasveikino jis kiemsargį.
       – Kad tu galą gautum, smirdinti kiaule, – atsakė tasai, bet ne per daug garsiai, o tik atsiliepdamas į pasveikinimą.
       Jeigu gyventojai pareidavo ligi vidurnakčio, kiemsargiui dar šiaip taip pavykdavo užmigti. Laimė, naujuose šio neseniai statyto kvartalo namuose gyveno beveik vien darbininkai ir tarnautojai, kuriems reikėdavo anksti keltis, todėl jie anksti ir guldavo. Tiktai šitas girtas kiaulė kiekvienąsyk keldavo jį paryčiais. Įleidęs suvirintoją, jis tik snūduriuodavo, užmigti jau nebegalėdavo. Tyliai tyliai niūniuodavo į pagalvę, tarsi save supdamas: „Kad tu galą gautum, šlykšti kiaule, kad tu galą gautum!“
       Kirchas uždarė lifto duris, įėjo į savo butą ir apsivilko pižamą. Jis visą laiką būdavo kiek apsvaigęs. Tilto statyboje buvo dirbama trim pamainom, po keturis suvirintojus kiekvienoje. Žiūrint į juos iš apačios, net kvapą užgniauždavo, užtat jiems buvo mokama daugiausia – kiek tiktai galima. Tačiau jie patys ten, viršuje, nakties apgaubti, nejautė tokio pavojaus. Tarsi po jais visai nebūtų buvę erdvės, vien tiktai dangus virš galvos. Jų melsvos ugnys apšviesdavo visą Budapeštą; atrodė: panorėtų – jie ir dangų prie žemės privirintų... Moterys, sužinojusios, kur dirba Kirchas, spiegdavo iš baimės, ir tas jam labai patikdavo. Beje, jis visad darė tai, kas malonu, o visa, kas malonu, jį kiek svaigino.
       Suvirintojas atidarė duris į balkoną. Išėjo laukan. Giliai įkvėpė oro. Smarkiai pasirąžė. Ore jautėsi sniego ir kalkių kvapas, o sniegas ir kalkės, be to, dar atsidavė slyvine. Ir šis kvapų mišinys Kircho nosiai buvo toks malonus, kad jis žengė žingsnį į priekį.
       Jis stovėjo atviroje aikštelėje. Balkono grotelės dar nebuvo pritaisytos, todėl prie namo durų kabėjo skelbimas: „Eiti į balkonus griežtai draudžiama!“ Kirchas kasdien skaitė šį skelbimą, bet nelabai tesuvokė, kas ten parašyta, nes instinktyviai negalėjo pakęsti draudimų. Jo sąmonę pasiekdavo tik tai, kas jam būdavo malonu. O kadangi gaivus šaltas oras jam buvo itin malonus, žengė dar vieną žingsnį į priekį. Paskui dar vieną. Ir tada jis nusivertė žemyn.
       Du aukštai ir dar beletažas. Kirchas krito ilgai ir pasimėgaudamas. Vėjas taip košė kiaurai pižamą, jog suvirintojas pasijuto kaip po dušu. Jis dar padarė salto ir šleptelėjo į pusnyną. Sniego prilindo po pižama ir už apykaklės. Kirchas bijojo kutulio ir susijuokė. Paskui išsikapstė iš pusnyno, nusipurtė nuo pižamos sniegą ir vėl paskambino kiemsargiui.
       Ponas Hornakas nubudo, bet dar ilgą laiką gulėjo kniūbsčias, žvelgdamas į tamsą. Iš karto jam pašoko senas pyktis vien tik nuo minties, kad skambina suvirintojas, bet tuoj pat praėjo, prisiminus, kad šitas galvijas jau namie. Pagaliau jis išlipo iš lovos. Ant naktinių marškinių užsimovė kelnes, užsimetė ant pečių paltą, kaklą apsimuturiavo šaliku ir nutipeno prie durų. Kai tik jas atidarė, akys jam išvirto ant kaktos, plaukai pasistojo ir kraujas sustingo gyslose.
       – Labas vakaras, brangiausiasis pone Hornakai, – pasisveikino suvirintojas.
       Ir įėjo į liftą. Per jo gaudimą Kirchas negirdėjo, kaip ponas Hornakas, išbėgęs į gatvę, šaukia nesavu balsu, plėšia nuo savęs šaliką, paltą, kelnes ir pagaliau naktinius marškinius. Greitosios pagalbos sanitarai susupo jį į antklodę, nuvežė į psichiatrinę ligoninę, kur jį tuoj pat apėmė gilus miegas, bet ir per miegus kiemsargis blaškėsi, kažką plūdo ir griežė dantimis. Rašant šias eilutes, jis dar nebuvo atsipeikėjęs.

Vertė J. Išganaitytė

1972 m.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt