Aldo Nove
       Vubinda ir kitos istorijos be laimingos pabaigos

       Aldo Nove (g. 1967) – italų poetas, prozininkas, žurnalo "Poesia" vyriausiasis redaktorius. Trijų poezijos rinkinių ir kultine tapusios apsakymų knygos "Vubinda ir kitos istorijos be laimingos pabaigos" ("Woobinda e altre storie senza lieto fine") autorius.

       Vubinda
       Vonios putos
       Šūdas

Į viršų

       Vubinda

       Nuo to laiko, kai televiziją užvaldė Berlusconi, nustojo rodyti Vubindą - blyškiaveidį šveicarą, skuodžiantį per savaną. Iš dešiniųjų dar ir ne to gali sulaukti.
       Mano vardas Džuzepė. Man trisdešimt vieni. Avinas. Aš kairysis. Kaip ir Vubinda. Kol dar buvo Vubinda, mes visi ėjom išvien. "Vubinda, Vubinda, padėk man, padėk!" – liejosi iš plokštelės. Tie vaikinai dainavo ir "Furiją". "Furijos" irgi jau neberodo.
       Tiesa, neseniai "Furiją" kartojo. Bet tai buvo jau visai kas kita. Ir užsklanda – grynas šlamštas. Prie tokios nepasvajosi. O mano kartai pasvajoti tiesiog būtina.
       Manoji karta tiki tuo, kas gera. Dabartiniai jaunikliai apie Vubindą nė girdėt negirdėję. Ir apie Fantomą taip pat.
       Vakarais namo grįžtu pro langą. Visada įstiklinu langą po to, kai pro jį įsilaužiu į savo namus.
       Jeigu savanoje būtų langai, Vubinda juos irgi išdaužtų, jis irgi eitų pro langus. Ateis laikas, kai miškų nebeliks. Nebebus ir Vubindos. Kaip dabartinėj televizijoj, kur jo jau nėra.
       Bet jis yra. Tarsi laikas būtų sustojęs. Jis gyvena many.
       Jis gyvas tuose, kurie dar gali kažką pasakyti. Jis suteikia jėgų tiems, kuriems per trisdešimt.
       Ir padeda susivokti, kaip gyventi toliau.
       Mano sesuo Vubindą prisimena miglotai. Kai jį rodydavo, jai nebuvo nė dešimties. Jai Vubinda – tiesiog vaikinas, kuris prieš pat vakarienę šūkaudavo televizoriuj. O kas ir kaip, ji jau neatsimena, net jo veidą pamiršo.
       Tačiau ji gerai atsimena Tėtę Barbį.
       Tėtę Barbį iš Barbių šeimynėlės. O mūsų numylėtinis buvo Barbis Pūkuotukas.
       Tai buvo tik multikas, o multikas nesiskaito. Tai buvo dešiniųjų multikas, toks Lombardijos lygos multikas, nes jis nieko nesakė žmonėms. Nepalyginsi su Vubinda. Vubinda mus vienijo. 1979-aisiais vakarais išeidavom iš namų, skambindavom varpeliais ir žinojom, kad esam visi išvien, ranka rankon, o dabar tiesiog jėgų n

Į viršų

       Vonios putos

       Aš užbombinau savo gimdytojus, nes jie turškėsi tose suknistose putose "Pure & Vegetal".
       Mazerė aiškino, kad tos putos, tipo, drėkina odą. Bet aš mėgstu putas "Vidal". Ir noriu, kad visi namiškiai naudotų putas "Vidal".
       Nes iš vaikystės atsimenu putų "Vidal" reklamą. Kieta buvo reklamėlė.
       Aš gulėjau lovoje ir žiūrėjau, kaip šuoliuoja arklys.
       Tas arklys buvo Laisvė.
       Aš norėjau, kad visi būtų laisvi.
       Aš norėjau, kad visi pirktų putas "Vidal".
       O paskui fazeris ir sako: supermarkete tris daiktus atiduoda už dviejų kainą. Reikia imt. O man net į galvą neatėjo, kad tame rinkinyje yra ir putos.
       Fazer end mazer man – nulis.
       Jei jau tokie reikalai, pats nusipirkau putų "Vidal". Manęs neknisa, kad namie net trys buteliukai "Pure & Vegetal" su ta nulaužta medetka.
       Kai pamatydavau vonioj ant bidė tas jų sušiktas putas, suimdavo toks nervas, kad net negalėdavau prie vieno stalo su jais sėdėt.
       Visko čia neišpasakosi.
       Labai įdomu, kai tau pridirba tiesiai į dūšią. Ir dar dėl ko – dėl nuolaidos. Tyliu.
       Užsidariau savo kampe, šmirgeliuoju čipsus šiksus visokius. Nieko nenorėjau matyt - nei chebros, nei panų. Telefonas duoda, o manęs, tipo, nėr namie.
       Stogas imdavo važiuot vien pagalvojus apie savo mamelę. Kas per pabaisa...
       Subingalvė, tokia į politiką niekad nepralįs – venos išpampusios, pirštai geltoni nuo nikotino.
       Baisi kaip velnias. Ir kaip aš vaikystėje galėjau ją mylėt?
       Tėtukas irgi – pjuvenos jau byrėjo.
       Vienžo, pats metas buvo jų atsikratyt.
       Tai va, išlindau vakare iš savo kambario ir sakau: nusprendžiau, kad reikia man jus abu nurašyt.
       Tuodu žiūronus savo nunešiotus kad išvers! Spokso, ausimis netiki – nejau aš prabilti teikiausi. Kodėl gi čia taip, klausia.
       O todėl, sakau, kad man jūsų putos va kaip nusibodo.
       Jie kad ims žvengt.
       Na gerai. Nuėjau į savo kambarį, pasiėmiau stiklainį nuo pomidorų padažo. Jame atsinešdavau ėdesio nakčiai.
       Grįžau virtuvėn ir užrakinau duris.
       Ir kad užblioviau – motin, sakau, sutre tu paskutine, gimdą tau reikėjo išpjaut, kol manęs dar buvai nepradėjus.
       Tėvas pašoko, tuoj užsimos. Bet aš nežiopsojau, taip variau jam į kiaušius, kad moment užvertė kanopas.
       Motina puolė prie jo staugdama kaip laukinė. Klykia be ryšio kažką, o man tik juokas. Visai sena ji man pasirodė. Suvariau tą stiklainį jai į gerklę, apsipylė visa kraujais. Žviegė kaip kiaulė.
       Tėvą apiforminau kirvuku šaldytai mėsai kapoti.
       Šlykštu buvo žiūrėt, kaip jie dvesia, springdami kruvinais vėmalais.
       Visas grindų plyteles išterliojo. Kraujas bėgo ir bėgo, o juodu ėmė keisti spalvą.
       Nukulniavau į vonią, paėmiau du flakonus tos jų šlykštynės (vienas buvo jau tuščias).
       Nusinešiau į virtuvę, pastačiau ant stalo. O paskui prakaliau mamelei kiaušą mėsos muštuku.
       Tėvuko maulė buvo truputį minkštesnė. O gal aš kiek smarkiau vožtelėjau.
       Išverčiau jų smegenis į kriauklę, paėmiau "Fairy" ir gerai išploviau kaukolytes.
       Paskui pripyliau į jas "Pure & Vegetal" – tegul pagaliau įsikala, kas t

Į viršų

       Šūdas

       Motina aptiko šūdą, kurį aš laikau spintelėje.
       Smirdi visas namas. Nė oro gaiviklis negelbsti, purkšnok nepurkšnojus. Nieko sau kvapelis! Pamanė, kad vamzdis trūko.
       Bet ne: vamzdžiai buvo sveiki. Dujų nutekėjimo irgi niekur neužuodė. Pelės nustipusios – ir tos nerado.
       Tiesiog aš laikau šūdą spintelėje.
       Mano vardas Eduardas. Man aštuoniolika. Esu Avinas.
       Šūdą atradau ne iš karto. Pirmiausia susimąsčiau apie spalvą...
       Šūdas rudas. Kaip žemė.
       Manau, kad žemė – geras dalykas.
       Ant gaublio visas pasaulis spalvotas kaip sviedinukas.
       O iš tikrųjų jis yra mėlynas (mėlynos jūros) ir rudas.
       Spalvos visur ir visada turi būti teisingos.
       Man stogas važiuoja, kai reklamoje įklotus ir pampersus amžinai laisto kažkuo mėlynu!
       Vaikystėje maniau, kad sysioju ne taip kaip visi, nes mano sysius geltonas.
       Kai įjungdavau teliką, ten rodydavo mėlynus sysius.
       Ta reklama buvo neteisinga.
       Tikriausiai pastebėjot, kad reklamoje niekada nerodo kakučių.
       Tai aš juos ir laikau. Jeigu rodytų, jie būtų žali.
       Arba mėlyni. Kaip sysiai.
       Motina apsimetė, kad nieko neatsitiko. Ji paėmė ir išmetė tą šūdą.
       Per pietus sėdėjo lyg nesava, nosį nukabinus.
       Valgėm tylėdami. Tik peiliai su šakutėm barškėjo. Motina sunkiai dūsavo. Taip ji dūsauja tik ypatingais atvejais. Taip dūsavo, kai dėdė pateko po mašina. Ir kai ji spūsty pametė auksinę grandinėlę.
       Jau keletas metų negirdėjau jos taip dūsaujant. Kokio velnio! – užrikau. Tyli. Įsikniaubė į lėkštę ir tyli.
       Tai aš ją ir sugrūdau snukiu į tą lėkštę. Tipo tu žiūri savo suknistą dėžę, o aš šūdą spintelėje laikau.
       Kol kas pats nesusigaudau, ką žiūrėti vakarais.
       Kartą su viena tokia buvau išėjęs. Na, po barus ir šiaip.
       Jinai knygą su savim nešiojosi. Ir man paskaitė. Tas pats per tą patį ir vėl tas pats. Allendės parašyta. Ta knyga, kurią metro visos bobos skaito. Pasirodo, žodžiai toj knygoj ne visi vienodi. O tos panos aš daugiau nemačiau.
       Spalį visa tai buvo. Tada ir šūdą išmečiau.
       Ir vis niekaip negalėjau apsispręsti, kurią programą žiūrėt vakarais. Atsimenu, patiko man laida "Milanas – Italija". O motinai nusispjaut.
       Štai jau ir trisdešimt ketveri sukako, o aš vis dar etiketes renku. Net negražu.
       Trisdešimt ketveri, o nėra su kuo strėlytes pamėtyt. Ar kortom palošt. A, manęs neknisa.
       Politiką reikia keisti iš pašaknių. Padaryti kažką realaus. Nuo vaikystės apie tai svajoju.
       Dabar pats metas būtų pr

       Vertė Sigita Adomėnaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt